Varnių miestelio istorija, kaip ir daugelio kitų Lietuvos vietovių, paženklinta skaudžiais karo, okupacijos ir netekčių įvykiais. Šie įvykiai ne tik paliko tuščias patalpas, bet ir sunaikino kultūros paveldą, pakeitė žmonių likimus.
Prisiminkime 1914 m., kai prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas palietė ir Varnius. Kunigas Antanas Juozapavičius savo rašinyje vaizdžiai aprašė miestelio ištuštėjimą:
„Patrankos aidėjo vis dažniau ir garsiau. Jau matėme dūmus. Degė Tauragė, vėliau - Kvėdarna. Žmonės bėgo. Nuo pat vokiečių sienos keliai perpildyti žmonių, vežimų, gyvulių, valdininkų ir, kiek juokinga, kunigų. Jei galima įsivaizduoti Didįjį tvaną, manau, kad balandžio 15-ąją Varniuose jis pasikartojo."
Kunigas pasiliko Varniuose laukdamas kol išeis paskutinis parapijietis. Miestelis liko tuščias, be žmonių, visos durys atdaros. Iš viso miestely liko kunigas, zakristijonas, drąsuolė Balskienė ir pora senukų, kurie kojų nebepavilko. Visi varniškiai susispietė aplink Biržulio ežerą. Bene 90 proc. visų gyventojų buvo išbėgę iš namų: kas į mišką, kas į kitą kaimą, kas su gyvuliais, kas be, tačiau vieną sekmadienį atsipeikėjo ir atėjo išpažinties. Suprato, kad vokiečiai netokie jau blogi ir atsiprašę sugrįžo į savo paliktus namelius.
Šis aprašytas epizodas leidžia suprasti, kas būtų nutikę Varnių turtui, bažnyčių inventoriui, jei karas būtų prasidėjęs dar dramatiškiau.
Varnių miestelis. Šaltinis: Vikipedija
XX a. Varnių kultūros paveldo praradimai
Bene didžiausi XX a. Varnių kultūros paveldo praradimai, kaip ir visur, susiję su 1940 m. okupacija, 1941 m. birželio 22 d. gaisru, vietinių žydų bendruomenės likvidavimu, kilmingųjų, išsilavinusiųjų ar tiesiog tvirtai iš žemės gyvenančių mūsų bendruomenės narių ištrėmimu, Šv. Aleksandro bažnyčios uždarymu. Prieš visa tai nei atskiros bendruomenės, nei Lietuva, kaip valstybė, organizuotai pasipriešinti galimybės nebeturėjo.
Per 1941 m. birželio 22 d. bombardavimą Varniuose buvo pasikartojusi 1914 m. situaciją, kai savo namus paliko bemaž visi gyventojai, išsislapstė apylinkių miškuose ir paežerėse. Miestelis, kurį dauguma dabar pažįstame tik iš prieškariu darytų fotografijų, sudegė. Po antskrydžių ir gaisro sugrįžusi nemaža dalis gyventojų, ypač centre gyvenę žydai, savo namų neberado. Tragiškiausia lemtis laukė žydų bendruomenės. Po dienos juos jau surinko į vežimus ir išvežė į Geruliuose organizuojamą getą.
Per stebuklą nesudegė medinė bažnyčia, kurią nei pabūgęs, nei pabėgęs liko gelbėti čia prieglobstį radęs lenkų kunigas J.Lemančikas.
Nėra abejonių, kad visų bažnyčių, ne vien mūsiškės, uždarymą inspiravo okupacinė sovietų Lietuvos valdžia. Šiam klastingam planui įvykdyti pasinaudota naujomis sovietinėmis kolektyvinėmis struktūromis, kuriose okupacijos pradžioje dirbo dar net ne vietiniai kadrai. Paprasti mūsų žmoneliai, tikintieji, Antrojo Pasaulinio karo ir keletą metų besitęsiančių trėmimų įbauginti, negalėjo, kaip kažkada Kražiuose, bažnyčios apginti.
Šv. Aleksandro bažnyčios atėmimas
Varnių klebonas Leonas Veselis iš Telšių vyskupijos generalvikaro Justino Juodaičio gavo 1949 m. rugpjūčio 2 d. datuotą raštelį, kuris atskleidė to meto situaciją:
„D. Gerb. Kn. Klebone! Įteikėja šio laiško yra Telšių Apskrities Paruošų Įgaliotinė. Visa Apskritis ir Įgaliotinė manęs labai prašo duoti sutikimą laikinai užleisti Varnių medinę bažnyčią grūdams. Nors man tai labai nepatogu ir nemalonu, bet pasitaręs su draugais nutariau duoti sutikimą, nes kitos išeities nėra. Malonėkite sušaukti Komitetą bažnyčios ir padaryti su Įgaliotine sutartį, kad perduodate laikinai bažnyčią ir ji bus grąžinta visoje tvarkoje. Vistiek reikia sutikti, nors niekas mus prievarta neverčia. Malonėkite apiforminti ir išnešti Švenčiausią su kita kas vertinga. Paaiškinkite žmonėms, kad kitos išeities nėra, reikia atsižvelgti į bendrą visuomenės reikalą. Nėra kur pilti javai. Reiškiu pagarbos ir nuoširdžios padėkos."
Šis laiškas rodo, kad bažnyčia buvo atiduota grūdams „laikinai“, tačiau tai buvo tik pretekstas. Buvo sudaryta sutartis dėl laikino bažnyčios patalpų panaudojimo grūdų paruošoms:
- Patalpos išnuomojamos iki pirmo galimumo susidarius sąlygoms jas patuštinti, maždaug 3-jų mėnesių laikotarpiui.
- Nuo š.m. rugpjūčio mėn. 10 dienos bažnyčios patalpos turi būti patuštintos iškraustant visus vertingesnius daiktus, talkininkaujant grūdų paruošos kontoros darbininkams.
- Grūdų paruošų kontoros direktorius įsipareigojo patalpas grąžinti pilnoje tvarkoje nurodytam laikui praėjus, o taip pat atsako už turto sugadinimą.
Skaitant nuogą tekstą, kas nors galėtų šventvagiškai pašiepti, kad ir bažnyčią, ir visą Lietuvą savo noru mandagiai prašantiems patys atidavėme. Tačiau nepamiršime, kad tuomet, bemaž prieš trejus metus, nužudytas Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius. Tariamas sovietinis „kilnumas“ ir „mandagus tonas“ ėjo ginklo paskui. Todėl suprantame J.Juodaitį rašant, kad „kitos išeities nėra“.
Tolesni tų dienų žinomi faktai paminėtini šie: Švenčiausiasis sakramentas išneštas iš bažnyčios tamsoje ir neštas į Mūrinę padaržiais, kad žmonės nesukliudytų; dalis religinio meno vertybių perkelta į neprižiūrimą kapų koplyčią, dalis liturginio inventoriaus perduota saugoti parapijiečiams (dėl to vėliau, kai jau klebonu nebebuvo L.Veselis, iš vienų rankų dalis bažnyčiai priklausiusių skulptūrų atsidūrė Lietuvos nacionaliniame, Žemaičių „Alkos“ muziejuose, o turtas iš kapų koplyčios - Lietuvos dailės muziejuje). Šio turto atsiėmimo istorija, atgavus nepriklausomybę, truko ilgai ir nebuvo paprasta. Pozityvioji dalyko pusė, kad didžiausia dalis šio kilnojamojo kultūrinio turto išliko.
Šiose istorijose esama dalykų, kurie neatrodo nei sklandžiai suvokiami, nei pateisinami. Tai dalies mūsų vietinių žmonių elgesys, visa brutalybe pasireiškęs grobiant į getą išvežtų žydų turtą, pasislėpus girtuokliaujant ir paleistuvaujant nusavintoje bažnyčioje, deginant joje laužus, o laužuose - vargonų švilpynes, siaubiant visur ir viską, kas ne jų, kas neuždirbta, kas kilniau už kai kurių iš jų primatišką suvokimą. Kai kas iš šio mūsų miestelio kontingento buvo išėję į stribus, kiti dar buvo ir ant grindinio išguldytų Lietuvos partizanų niekintojai ar vėpsotojai.
NUO PASAGOS IKI BALNO: ISTORIJA IR AKTUALIJOS | Virginijus Jocys
Šitaip nuniokota bažnyčia tikintiesiems buvo grąžinta 1991 metais. Stanislovo Vozbuto nuotr.
Šiandien Varniai pamažu atsigauna, tačiau svarbu prisiminti skaudžią praeitį, kad tokie įvykiai niekada nepasikartotų.
Atsižvelgiant į tai, kad išpirkus Klaipėdos miesto gaisrinės pastate nuosavybės teise priklausančius gyventojams butus būtų patuštintos patalpos gaisrinės poreikiams bei sutaupyta šio pastato rekonstrukcijai numatytų valstybės lėšų, ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo pirkimo įstatymo sutikti, kad Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos miesto sukarintosios priešgaisrinės apsaugos dalinys vykdytų viešąjį pirkimą iš vienintelio šaltinio - pirktų iš gaisrinės pastate (Klaipėdoje, Trilapio g. 4) gyvenančių gyventojų penkis 241,25 kv.
tags: #kas #yra #patustintos #patalpos