Dabar daug kalbama apie tai, kaip elgtis, kad darbas suteiktų laimę ir pilnatvę, kaip rasti tinkamą darbą ir pan. Apie tai, ką gali ir ko negali suteikti darbas, kartais smagius, o kartais sudėtingus darbinius santykius, darboholizmą ir tinkamo darbo atnešamą laimę kalbėjomės su psichologe, laidų autore bei vedėja ir lektore GENOVAITE PETRONIENE.
Iš darbo tikrai galime gauti pasitenkinimo. Gal tik ne tiek daug, kaip kai kas tikisi, nes lūkestis, kad vien darbas žmogui gali suteikti absoliučiai viską, ko jam reikia, padaryti jo gyvenimą laimingą ir prasmingą, gali ir neišsipildyti. Tiesa, yra tokių žmonių, kuriems darbas yra faktiškai viskas, kuriems nereikia net šeimos. Visgi tokie atvejai yra labai reti, dažniausiai būdingi kūrybinėms profesijoms. Kūrybiniai darbai iš tiesų labai keičia patį žmogų, veikia jo būsenas.
Darbo svarba ir santykiai
Na, o paliekant kūrybos lauką ir grįžtant prie įprastesnių darbų, jų potencialą suteikti žmogui pilnatvės galime matyti paanalizavę, kaip jaučiasi asmuo, netekęs darbo. Paprastai - blogiau už žmogų, turintį darbą. Žinoma, nekalbu apie darbus, kuriuose vyrauja labai blogi santykiai, išnaudojimas, psichologinis smurtas, nežmoniškos sąlygos, nepakeliami viršvalandžiai ar kitos blogybės. Panašiai yra ir su pensija - dažniausiai į pensiją išėjęs žmogus jausis prasčiau nei tuomet, kai dirbo.
Visų pirma dirbdamas žmogus koncentruoja dėmesį. Nieko konkretaus neveikdamas, neatlikdamas tam tikros užduoties, retas iš mūsų geba puikiai organizuoti savo laiką, mobilizuoti protą ir nesiblaškyti. Bedarbis gyvena panašios būsenos kaip žmogus, laukiantis oro uoste. Visos galimybės ką nors veikti tarsi ir yra - galima skaityti, dairytis, kas vyksta aplink, dar kuo nors užsiimti… Tačiau labai retas žmogus jaučiasi laimingas tame oro uoste. Lygiai taip pat ir bedarbis.
Darbas yra mobilizacija, kai ko nors pareikalauji iš savęs, sukaupi dėmesį. Tai tarsi susitelkimas, meditacija, malda. Darbas svarbus ir dėl to, kad jame mes susitinkame su žmonėmis ir nesijaučiame vieniši. Darbiniai ryšiai yra ganėtinai prasmingi. Jie dažniausiai yra negilūs, bet šviesūs. Bendraujant su artimaisiais yra daug emocijų - ir meilė, ir neapykanta…
3 būdai geriau bendrauti su bendradarbiais | „Kaip mes dirbame“, TED serija
Psichologinis tinkamumas darbui
Kaip manote, ar yra mums psichologiškai tinkami ir netinkami darbai? Tokių darbų tikrai yra. Šiais klausimais užsiima profesinio orientavimo psichologai. Jie skirsto darbus į keletą įvairių kategorijų, pavyzdžiui, praktinius ir teorinius. Žmonės pagal savo gebėjimus taip pat yra skirtingi. Vieni yra komunikatoriai, kiti - vadovai ir t. t. Tas didžiąsias kategorijas reikia suvokti, nes jeigu, pavyzdžiui, esi komunikatorius, nebus nieko gero, jei tavo darbas bus sėdėti prie „Excel“ programos lentelių.
Tačiau konkretesnis tinkamo darbo pasirinkimas tų didžiųjų kategorijų viduje jau yra pašaukimo ir paslapties dalykas. Sunku tiksliai pasakyti, kodėl konkretų žmogų patraukia vienas, o ne kitas darbas. Iš tiesų pastebėjau, kad dažniausiai žmonės gali dirbti keletą skirtingų darbų ir juose gerai jaustis. Tie darbai net nebūtinai turi būti panašūs. Dar yra labai specifinių darbų, kuriems būtini labai konkretūs gebėjimai, įgūdžiai. Tarkime, tapti kompozitoriumi nepavyks neturint muzikinio intelekto.
Visgi yra labai daug darbų, kuriems reikia daugelio įvairių savybių. Ką daro projektų vadovas? Jis turi ir komunikuoti, ir logiškai mąstyti, ir įsigilinti į tą sritį, su kuria susijęs jo vadovaujamas projektas… Žodžiu, sunku išvardinti, kokios savybės jam reikalingos.
Netinkamo darbo pasekmės
Didelę žalą. Visų pirma žmogus nerealizuoja savo sugebėjimų. Jis net gali būti sulaužytas. Pateiksiu labai primityvų pavyzdį. Jautri, baikšti, lengvai sužeidžiama asmenybė, paskirta dirbti mokykloje mokytoju ar direktoriumi, patirs traumą. Vaikai tokio žmogaus neklausys, jam nepavyks jų priversti daryti tai, ką turėtų daryti, ir pan. Vėliau toks žmogus gali niekada nebepasitikėti savimi, gali net susirgti.
Taip pat dirbdamas netinkamą darbą žmogus nepajus laimės, nes yra linkęs į kažką kita, nepajaus to savito ir autentiško džiaugsmo. Mes visi esame unikalūs, tad mus džiugina skirtingi dalykai. Manęs, pavyzdžiui, niekada nedžiugina rūpinimasis augalais, bet aš pažįstu žmonių, kuriems nepaprastai gera tai daryti. O štai man labai gera ką nors aiškinti žmonėms. Neduokit pinigų, duokit paaiškinti, kaip sakoma.
Visgi darbas yra kompleksinis dalykas. Ir net tas darbas, kuris yra tau, vis tiek nebus šimtu procentų tau. Tarkime, man labai patinka mano darbas, bet nepatinka tvarkyti sąskaitas, tačiau jų nėra tiek daug, kad šiai užduočiai samdyčiau žmogų. Man taip pat patinka vesti seminarus, bet nelabai patinka rinkti jiems publiką ir pan. Kartais jauni žmonės įsivaizduoja, kad suras tokį darbą, kuriame viskas bus kaip iš pypkės. Visgi greičiausiai bus ne visai taip.
Santykiai su sudėtingomis asmenybėmis darbe
Trumpam sugrįžkime prie darbinių santykių temos. Kai dirbame dideliame kolektyve arba su daug klientų, tarp jų pasitaiko ir sudėtingesnių asmenybių. Šiuo metu, pavyzdžiui, daug kalbama apie narcizus, kitokius sudėtingus charakterių tipus. Yra būdų, kaip darbe tvarkytis su tokių sudėtingų asmenybių savininkais. Tie būdai panašūs, kaip ir šeimoje. Paminėjote narcizus, tad paimkime šį pavyzdį.
Narcizas taip baisiai trokšta pagyrimų, kad jeigu jį nuolat girsite, jis gali būti visai geras. Taip pat tokį žmogų reikia labai atsargiai kritikuoti. Visais kitais atvejais jis gali būti visai normalus žmogus, tačiau jeigu sulauks kritikos, gali įsiplieksti didelis karas. Susidūrus su paranojišku žmogumi, reikia jam labai atvirai viską išsakyti, jokiu būdu nepalikti ko nors, ko jis nežino ar negirdėjo…
Nenoriu supaprastinti visko iki vieno sakinio taisyklių, nes tiek minėti bei kiti asmenybių tipai, tiek rekomendacijos, kaip su jais elgtis, yra sudėtingi. Tik noriu parodyti, kad dažniausiai įmanoma atrasti būdų, kaip bendrauti su sudėtingomis asmenybėmis dirbant savo darbą. Kartais reikia tikrai rimtai padirbėti šioje srityje, nes darbinių santykių, kaip ir kaimynų ar giminių, negalime pasirinkti.
Darboholizmas: rimta problema?
Sakoma, kad Vakarų visuomenei labai būdingas darboholizmas. Ar, Jūsų vertinimu, tai rimta problema? Tai tikrai rimta problema. Nepasakyčiau, kad ji labai būdinga jaunimui, kuris jau darosi laisvesnis. Šiuo požiūriu anksčiau galbūt buvo kiek lengviau, o dabar daug gerų darbo vietų jau yra užimtos. Visgi manau, kad darboholizmo problema ryškiausiai matoma mano kartoje, t. y. žmonių, kuriems dabar yra tarp keturiasdešimties ir šešiasdešimties metų. Jie yra didžiausi darboholikai, nes jiems reikėjo susikurti gerovę, kai jos dar nebuvo - pertvarkos laikais, kai Lietuva išsivadavo iš Sovietų Sąjungos. Šios kartos lietuviams darboholizmas tikrai labai būdingas.
Sakyčiau, labiau nei kai kuriems kitiems europiečiams. Pavyzdžiui, pietiečiai tikrai nėra tokie darbštūs, taip pat ir vokiečiai bei olandai, nors ir yra turtingi. Taigi, posovietinėse šalyse darboholizmas yra bene didžiausias. Be to, Lietuvoje klesti ne tik darboholizmas, bet ir tam tikras skurdo mentalitetas, kuris diktuoja, kad vis reikia daugiau uždirbti, nes baigsis pinigai, kažkas nepavyks, konkurentai tave aplenks, ir tu nieko nebeturėsi… Tas skurdas žiūri mums į pakaušį iš praėjusių sudėtingų laikų. Galiausiai žmonės yra neįpratę ilsėtis, neturi laisvalaikio kultūros, nes jų tėvai dirbdavo labai sunkiai, ir anais laikais buvo tiesiog neįprasta ilsėtis.
Paprastai kalbant, jie išmoko baimės. Dar vienas darboholizmo variklis yra troškimas patikti ir nevisavertiškumas. Tai labai būdinga moterims. Jos yra didelės darboholikės, nes dirba ne tik darbe, bet ir namuose. Didesnė mano klientų dalis turi darboholizmo problemą. Kartais žmonės tiesiog nebeturi gyvenimo, nebepagauna savo gyvenimo ritmo ir to, ką daro. Jiems vis atrodo, kad kažkada nudirbs visus tuos užsibrėžtus darbus, bet niekad jų taip ir nenudirba, tie darbai vis nesibaigia.
Jeigu darboholikas sustoja, panašiai kaip alkoholikas, jis pajunta labai sunkų depresinį tuštumos jausmą. Tuomet nebelieka nieko kito, kaip tik sugrįžti prie darbų. Tokiems žmonėms net pliaže palengvėja tik atsivertus nešiojamąjį kompiuterį.
Kaip gydyti darboholizmą?
Galima, tačiau gydytis reikia panašiai kaip alkoholikams. Tarkim, reikia atsisakyti pusės savo darbų. Jeigu žmogus dirbo visu etatu, reikia pereiti prie pusės ar panašiai. Atostogos kartais taip pat gali padėti, tačiau jos turi būti tikrai rimtos. Pavyzdžiui, žmogus išvažiuoja slidinėti kelioms savaitėms. Tiesiog gulėti prieš saulę toks žmogus negali, nes prie jo kaipmat ims kibti depresija. Darbą jam reikia pakeisti į kokį nors aktyvų laisvalaikio leidimo būdą. Tokiu būdu žmogus kurį laiką atsigauna, bet tas mąstymas, galvoje įrašyta programa, kad reikia uždirbti, konkurentai aplenks ir t.
Tokiu atveju tiksliau būtų ne kalbėti apie pilnatvę, o pasitelkti kompiuterinio žaidimo analogiją, nes dėl pinigų dirbantis žmogus jaučiasi panašiai kaip tokio žaidimo žaidėjas. Jis gali būti susidomėjęs tuo, ką daro, jausti nuotykį. Tačiau pamažu to nuotykio lieka vis mažiau, jo vietoje lieka įtampa. Tiems skaitytojams, kurie jaučia, kad yra linkę į darboholizmą, linkiu sustoti anksčiau, nei juos sustabdys ligos, perdegimo sindromas ir panašūs dalykai.
Na o tiems, kurie jaučia, kad dirba šiek tiek ne savo darbą, palinkėčiau drąsos, nes ką nors keisti, ypač po daugelio metų, gali būti labai baisu. Linkiu drąsos atkakliai daryti bandymus ir pamėginti rasti tą kitą variantą. Darbas, mano įsitikinimu, turi teikti žmogui labai daug laimės.
Ką daryti, kad žmogus taptų turtingu
Taigi turime paprastą ir kartu sudėtingą laimės formulę - turėti kuo daugiau nesavanaudiškų santykių su kitais. Tokie santykiai dar vadinami draugystės meile arba besąlygine meile, kai kitas asmuo yra vertingas tik dėl jo paties.
Oponentai tuojau pat paprieštaraus: o kodėl minėtas besąlyginės meilės santykis yra laimės garantas, jeigu tokie santykiai neapsaugo nuo kančios? Taip, tai tiesa: besąlyginės meilės santykis gali būti ir kančios priežastimi, nes toks santykis neįmanomas be asmens atvirumo, pažeidžiamumo, nesavanaudiško dalinimosi. Argi galime būti tikri, kad kitas tiesiog visko nepaims, nepanaudos sau, nepasijuoks iš mūsų naivumo, o mes patirsime kančią dėl išdavystės ir paprasčiausios materialinės stokos?
Ką gi, jeigu besąlyginės meilės santykis yra nepriimtinas, tai kokią tada turime alternatyvą? Ar savanaudišką santykį, kai aplinkiniai mums tėra priemonės, įrankiai mūsų poreikiams patenkinti? Jeigu taip, tada yra logiška tikėtis, kad ir mes kitiems tesame tik įrankis ir darbo priemonė - pasipelnymo šaltinis. Ar norime tokiais būti ir patirti esą iš esmės vieniši, nepaisant saldžiai mums besišypsančiųjų būrio?
Na ne, gal nelabai... O gal galime atrasti kokią nors pragmatinę ir saugią kombinaciją, tarkime: šeimoje mylime besąlygiškai, o štai versle jau siekiame maksimalaus materialinio rezultato bet kokiomis priemonėmis? O jeigu šeimoje artimiausias žmogus pasielgs savanaudiškai, ar nekils pagunda pritaikyti versle naudojamų santykių modelio? Ir kaip šeimos narys gali jumis pasitikėti, kai žino, kad versle jumis pasitikėti negalima?! O gal savanaudiškas santykis nieko tokio?
Juk aš turiu visas apčiuopiamas gėrybes ir galiu svaigintis jomis kiek tik širdis geidžia! Betgi alkoholis ar narkotikai irgi maloniai apsvaigina?! Tada svaigalų reikia daugiau ir dažniau ir ribų jų poreikiams nėra. O ką daryti su turimų gėrybių praradimo baimės kančia? O ar labai patinka santykiai „akis už akį, dantis už dantį“? Gal tikimės, kad kiti visą laiką liks tik pralaimėjusia puse?
Nebūkime naivuoliai! Tai juk tas pats, kas tikėtis nuolat laimėti lošimo namuose! Bet, blogiausia, kad egzistencinio vienišumo kančia niekur nedingsta, o metams bėgant vis stiprėja...Taigi kančia yra neišvengiama nepaisant kokio pobūdžio santykius kuriame su aplinkiniais.
Turbūt daugelis sutiks, kad jausdami savo atžvilgiu kito žmogaus besąlyginę meilę, galime būti bent akimirką laimingi. Tiesa galime šios laimės ir nepatirti, jeigu nepatikėsime arba tiesiog bijosime pripažinti kito nuoširdumo. Ar esame laimingi mylėdami besąlygine meile, net jeigu atsakas yra neadekvatus?
Turtingųjų mentalitetas
Išsilavinę, pozityvūs, aktyvūs visuomenės veikėjai - tokie yra šių laikų turtingieji. Tik šįkart kalbame ne apie jų turtus, o apie mąstymą ir žiūrime, ko vertėtų pasimokyti iš daugiau pasiekusių gyvenime. Kai kurie skirtumai tarp viduriniosios klasės ir turtingųjų yra tiesiog milžiniški, o kai kurie paprasti ir vos matomi. Svarbiausia tai, jog jei norite tapti turtingi, privalote mąstyti ir veikti, kaip turtingi.
Patogu dirbti „saugų“ darbą, tiesa? Patogu dirbti kažkam kitam ir būti samdomu. Vidurinioji klasė mano, jog gyventi komforto zonoje, reiškia gyventi laimingai, bet turtingieji puikiai supranta, jog tik įstumdami save į nepatogias situacijas jie pasieks šio to išties nepaprasto. Pradėti savo verslą yra rizikinga, o rizika yra nepatogi. Ženkite iš savo komforto zonos! Pažvelkite į visas jus supančias galimybes. Jei norite tapti turtingi, privalote ieškoti iššūkių ir stengtis su jais susidoroti.
„Ne titulai daro didžiausią įspūdį ir ne laisvė rinktis ko nori yra pati reikšmingiausia. Turtingieji neleidžia pinigų greitai nuvertėjančioms prekėms. Jie investuoja į ilgalaikį turtą ir stengiasi neviršyti savo pajamų ribos. Įprastai jie vairuoja ne visai naujus, bet aukščiausios klasės automobilius ir neskuba jų keisti. Kaip rašoma knygoje „Jūsų kaimynas milijonierius“ (angl. The Millionaire Next Door), net jei turtingieji ir gali įsigyti geresnę ar prabangesnę prekę, įpratai jie neskuba to daryti.
Vidurinioji klasė linkusi dirbti samdomą darbą. Jie turi nuolatinius darbus, rūpinasi savo karjera. Esantys virš viduriniosios klasės linkę patys save įdarbinti. Turtingieji kuria verslus, ieško neužpildytų nišų. Jiems priklauso tos karjeros kopėčios, kuriomis kopia vidurinioji klasė. Turtingieji supranta, jog norint daugiau uždirbti reikia įdarbinti ir daugiau žmonių.
„Geriau bendrauti su žmogumi, kuris kelissyk geresnis nei tu pats. Turtingieji supranta, jog bendraudami su sėkmingais ir laimingais žmonėmis ir patys tampame sėkmingesni bei produktyvesni. Lygiai tas pats efektas įvyksta bendraujant su nesėkmingais asmenimis. Tuomet ima nesisekti, vis dažniau aplanko neigiamos mintys ir abejonės. Asmens pajamos įprastai siekia jo trijų artimiausių draugų pajamų vidurkį. Jei norite turėti daugiau pinigų, bendraukite su tais, kurie jų turi. Visa tai apie minčių nukreipimą tapti sėkmingu ir turtingesniu.
Vidurinioji klasė yra lengvai suviliojama didesniais pinigais. Už aukštesni atlyginimą, jie lengvai keičia darbą. Turtingieji supranta, jog darbas nėra vien dėl pinigų, ypač jaunystėje. Visa tai yra galimybė plėtoti savo įgūdžius bei kompetencijas, kurios ateityje padeda tapti turtingam. Tai reiškia, jog dirbama pardavimuose iš pradžių ne dėl algos, o tam, kad geriau perprastume pardavimų rinkas ir technikas. Jei norime tapti turtingi, visų pirmą turime įgauti įgūdžių, kurie padėtų mums jais tapti. Turtingieji supranta, jog tam, kad taptum turtingas, reikia pinigų trokšti labiau nei daiktų.
Jei nuolat perkate įvairius daiktus, jūsų pinigai juda kartu su jais. Liaukitės pirkti bei beatodairiškai leisti pinigus ir susitelkite ties taupymu bei investavimu. Jei negalite sustoti pirkęs ir jus užvaldžiusi pirkimo manija, tuomet bent jau pasistenkite įsigyti vertingas prekes, kurios rinkoje greitai nenuvertėja. Pasidomėkite investavimo galimybėmis, akcijų biržomis ar galimybe investuoti į progresyvų verslą.
„Jūsų didžiausias turtas yra galimybė užsidirbti. Taupyti svarbu, tačiau investuoti yra dar svarbiau, o gebėjimas užsidirbti - abiejų šių veiksmų sąjunga. Suprantama, jog reikia taupyti ir investuoti, tačiau tikrasis viso to tikslas yra uždirbti daugiau. Turtingieji žino, jog būtina kurti galimybes ir nišas, kurios atneštų daugiau pelno ir naudos. Jie stengiasi išspausti viską iš to ką turi tam, kad turėtų dar daugiau.
Steve Siebold per maždaug 30 metų paėmė interviu iš daugiau nei 1,200 pasaulio turtingųjų. Visą gautą medžiagą jis suguldė knygoje „Kaip mąsto turtingieji“ (angl. How Rich People Think). Vienas iš pagrindinių skirtumų, kurį identifikavo autorius, yra tai, jog viduriniajai klasei pinigai sukelia daug vidinių išgyvenimų ir emocijų. Tuo tarpu turtingieji pinigus vertina logiškiau ir atsainiau, kaip objektą. Emocijos, priimant finansinius sprendimus, dažnai lemia jų nesėkmę.
W. Buffett teigia, jog investavimas - tai daugiau savo emocijų kontroliavimas nei piniginės operacijos. Emocijos priverčia žmogų pirkti už daug, o parduoti už mažai. Emocijos sukuria pavojingus verslo sandėrius. Milžiniška praraja skiria viduriniosios ir turtingosios klasės žmonių keliamus tikslus. Vidurinioji klasė siekia saugių ir lengvai pasiekiamų tikslų, tačiau turtingi žmonės dažniausiai siekia to, kas atrodo neįmanoma, sudėtinga ar net beprotiška. Jie įsitikinę, jog tai pasiekiama ir jų savitaiga atneša sėkmę.
Prieš keliant sau kokius nors tikslus, paklauskite patys savęs ar jie negali būti didesni? Paklauskite savęs ar tai tikrai viskas ką galite padaryti? O gal galite šiek tiek daugiau? Sunkus darbas yra būtinybė. Jei norite pasiekti viršūnę, privalote dirbti ir stengtis. Problema ta, jog vien sunkaus darbo neužtenka ir nepadaro žmogaus turtingu. Negalite tapti turtingi viską darydami vieni. Privalote išmokti išlaikyti pusiausvyrą. Nesistenkite visko atlikti pats, ieškokite pagalbos ir papildomų pajamų šaltinių.
Galite sukurti keletą pajamų šaltinių. Išties turtingos asmenybės nėra priklausomos nuo vieno pajamų šaltinio - jie susikuria jų daugybę. Pavyzdžiui, galite investuoti į nekilnojamąjį turtą (NT).
Septyni principai, kaip tapti multimilijonieriumi
Šiame straipsnyje nesiūlau kaupti turtą taupant kiekvieną centą (nors tai nėra neigiama praktika). Jame paaiškinsiu kaip sugeneruoti multimilijoninį turtą ir mėgautis jo kaupimo procesu. Norint tapti multimilijonieriumi, turite laikytis septynių žemiau aprašytų principų. Pradėkime!
- Nuspręskite būti multimilijonieriumi. Iš pradžių turite ryžtingai nuspręsti tapti turtingu žmogumi.
- Atsikratykite vargšų mąstysenos. Nėra pinigų stygiaus Žemėje, tik idėjų pinigams uždirbti stygius.
- Traktuokite tai kaip pareigą. Multimilijonieriai motyvuoja save ne tik pinigais, tačiau ir galimybe pakeisti aplinką.
- Apsupkite save multimilijonieriais. Negalite išmokti turto kaupimo paslapčių iš žmonių, kurie neturi pinigų. Domėkitės turtingais žmonėmis. Ką jie skaito? Kaip jie investuoja? Kas juos motyvuoja?
- Dirbkite kaip multimilijonierius. Turtingi žmonės turi savitą požiūrį į laiką. Jie perka laiką, kai tuo tarpu neturtingi žmonės - parduoda laiką.
- Užuot leidę pinigus, investuokite juos. Turtingi žmonės neišleidžia pinigų veltui, jie investuoja juos.
- Susikurkite keletą pajamų šaltinių. Išties turtingos asmenybės nėra priklausomos nuo vieno pajamų šaltinio - jie susikuria jų daugybę.
Galiausiai, nustebtumėte sužinoję, kaip kiti turtuoliai nori, jog jūs taip pat taptumėte turtingu. Jiems keista, kaip kiti nesugeba sukaupti turtų. Jie nemano esantys ypatingi ir žino, jog tinkamai susikoncentravus ir būnant atkakliu, multimilijonieriumi gali tapti bet kas. Turtuoliai nori, kad taptumėte turtingu dėl dviejų priežasčių: pirma, kad įsigytumėte jų kuriamus produktus bei tiekiamas paslaugas; antra, nes nori apsupti save multimilijonieriais.
Turtingas žmogus yra laimingas?
Žmogus sutvertas ne pralaimėti. Jaunystei natūralu būti laimingai. Žmogaus didybė nematuojama pagal tai, kiek jis turi turtų, bet pagal jo sąžiningumą ir gebėjimą teigiamai paveikti žmones. Svarbiau būti geru, nei protingu. Ar ne pareigos, gebėjimai ar kuriamas įvaizdis labiausiai kalba apie žmogų… geriausiai žmogų apibūdina jo elgesys su kitais.
Mama man sakydavo, kad skurdas nėra nuodėmė, nuodėmė būti turtingam ir žeminti kitus. Kaip sunku turėti paprastą ir nuoširdų santykį su turtingu ar žymiu žmogumi. Tokį santykį, kai domimės juo tik kaip bičiuliu - tik dėl jo paties. Tada žmogus mums yra svarbus ne todėl, kad turi riebią sąskaitą banke, svarbų postą ar daug pažinčių, bet kad tiesiog yra Marija, Jonas, Petras - turintis širdį, trokštančią artumo, saugumo, tikrų santykių.
Net jeigu aš nieko neprašysiu, santykio iš išskaičiavimo šmėkla toliau lieka kaboti tarp mūsų ir nuodija mūsų bendravimą. Šios šmėklos sunaikinimui ir santykių išgydymui gal net būtina sąmoningai išsižadėti galimybės gauti iš jo pagalbą, nepaisant kad tos pagalbos suteikimas neapsunkintų duodančiojo. Tada formuojasi artimesnis santykis, žmonės vis labiau atsiveria vienas kitam. Ir visgi išlieka ir kartu auga pagunda paprašyti kito vienokios ar kitokios pagalbos ir kartu įleisti į santykį išskaičiavimo, santykio dėl naudos nuodų. Taip sielos gelmėse glūdintys savanaudiškumo nuodai iškreipia mūsų santykius, izoliuoja mus pačius ir kitus - tiek turtingus ar žymius, tiek ir galbūt atsitiktinai sutiktus gatvėje.
Pirmoje straipsnio dalyje rašiau apie tai, kaip turtingas žmogus, būdamas tarpe daugelio, yra vienišas, nes aplinkiniams tėra potencialus gero uždarbio šaltinis. Tokį vienišumą dar sustiprina turtingųjų polinkis eiti lengviausiu keliu - viską, įskaitant ir santykius, nusipirkti. Tada žmogus yra vienišas ne fiziškai, bet egzistenciškai. Tokio esminio vienišumo būsena atsiranda tada, kai užvaldo nerimas, kad netekęs turtų, padėties, posto ar populiarumo kartu netenki ir visų „draugų“.
Šis vienišumas ir yra esminė pojūčio „esu niekam nereikalingas o tai reiškia nevertingas „ priežastis. Tuo tarpu asmens vertės praradimas, o ne kokių nors materialinių gėrybių stoka, yra giluminė jausmo „esu nelaimingas“ priežastis. Ar ne šis suvokimas pastūmėjo kai kuriuos žymius ir turtingus žmones į aplinkiniams nesuvokiamus drastiškus sprendimus, kai tik susvyravo jų turimi galios ir turtų ramsčiai?
Nuo tokio vienišumo nėra apsaugoti ir tie, kurie, nors ir nėra turtingi ar žymūs, bet vis tiek renkasi savanaudiškus santykius su kitais. Tik neturėdami turtų tokius santykius žmonės renkasi patys, o turėdami - patiria, kaip egzistencinio vienišumo santykį primeta jiems aplinkiniai.