Katalikų Bažnyčia Lietuvoje turi ilgą ir sudėtingą istoriją, glaudžiai susijusią su valstybės raida. Šiame straipsnyje apžvelgsime Katalikų Bažnyčios turto istoriją Lietuvoje, pradedant nuo pirmųjų susidūrimų su Vakarais iki šių dienų.
Lietuvos geografinė padėtis Europoje.
Pirmieji susidūrimai su Vakarais ir krikščionybės įtaka
Maždaug tūkstantis metų truko, kol krikščionių tikėjimas, plisdamas iš dviejų krikščionybės centrų - Romos ir Konstantinopolio, - pasiekė šiaurės Europos kraštus. Krikščionybė sukultūrino Europos tautas ir stengėsi duoti joms pastovesnę taiką. Prieš Karolį Didįjį nusilenkė saksai. Karingi ir neramūs normanai, virtę krikščionimis, nustojo klajoję ir plėšę svetimus pajūrius bei paupius.
Į šią pagonių salelę stengėsi prasiskverbti iš visų pusių krikščionybės spinduliai. Atsitiktinai iš toli atvykstą misionieriai negalėjo turėti pasisekimo. Tada nebuvo arti tvirto krikščionybės centro, kuris būtų galėjęs remti krikščioniškos misijos akciją Lietuvoje.
Katalikų misijų veikla XIII amžiuje
Katalikiškų misijų veikla Rytų Europoje suaktyvėjo XIII-am amžiui įpusėjus. Popiežius Inokentas IV paskyrė 1246 m. Prūsijos ir Livonijos arkivyskupą Albertą Suerbeerą savo legatu Rusijos kraštams. Valuinė ir Livonija susijungė prieš Lietuvą. Mindaugas, gabus politikas, suprato situacijos rimtumą. Susitikęs su ordino magistru, jis stengėsi išardyti vokiečių sąjungą su Lietuvos kunigaikščiais. Per šias derybas didysis Lietuvos kunigaikštis įsitikino, kad kitos išeities jam nėra, kaip tik priimti katalikų tikėjimą. Todėl jis pasikrikštijo su savo žmona, vaikais ir daugybe savo valdinių.
Karalius Mindaugas priėmė krikštą XIII a.
Mindaugas pasiuntė pas Inokentą IV savo delegaciją pranešti apie įvykusį krikštą ir prašyti, kad popiežius priimtų Lietuvos kraštą į Apaštalų Sosto globą bei apsaugą. Popiežius savo 1251 m. liepos 17 d. bule, adresuota Lietuvos valdovui, praneša, kad Lietuvos kraštas esąs paimtas šv. Petro nuosavybėn ir pats Mindaugas su savo gimine esąs ypatingoje Apaštalų Sosto globoje. Krikštas buvo tada Lietuvai labai naudingas. Jos valdovas, krikščionis, savo teisėmis susilygino su kitais Vakarų Europos krikščionių karaliais ir pasidarė didžiulės krikščionių valdovų šeimos nariu.
Nei 1251, nei 1252 m. nieko negirdėti apie Mindaugo vainikavimą Lietuvos karalium. Tik po dvejų metų (1253 m.) Kulmijos vyskupas Enrikas uždėjo Mindaugui vainiką. 1254 m. kovo 12 d. Mindaugas aprūpino savo vyskupiją žemėmis. Jai išlaikyti Lietuvos karalius dovanojo pusę žemių Raseinių srityje, pusę Betygalos ir Laukuvos sričių.
Rusijos imperijos įtaka ir Bažnyčios turto konfiskavimas
Po trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo 1795 m. didesnioji etnografinės Lietuvos dalis su Vilniaus ir Žemaičių vyskupijomis atiteko Rusijai. Rusijos vadovų politika buvo labai nepalanki Katalikų Bažnyčiai. Buvo atimta daug žemių ir išdalyta valdininkams bei kariškiams.
Valdžios įstaigos nuompinigių sumoka 26,1 mln.
Nepriklausoma Lietuva ir turto restitucija
1918 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo recepuota (perimta) svetimos valstybės teisė ir įsipareigojimai Katalikų Bažnyčiai, nes nusavintieji Bažnyčios turtai atiteko Lietuvos valstybei. Lietuvos valstybė visus juos sugrąžinti buvo nepajėgi. Todėl kaip kompensacija buvo paliktas ir algų dvasininkams mokėjimas.
Sovietinė okupacija ir Bažnyčios persekiojimas
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą imta griauti ir naikinti Katalikų Bažnyčią. Jau 1940 m. birželio 25 d. paskelbta, jog Bažnyčia atskiriama nuo valstybės, o Konkordatas nutraukiamas. Parapijų, seminarijų, vienuolynų turtas buvo nacionalizuotas.
Lietuvos teritorija sovietinės okupacijos metais.
Atgimimas ir restitucijos procesas
Prasidėjus Atgimimui, prasidėjo ir laipsniškas Katalikų Bažnyčios restitucijos procesas. Tačiau visiškos restitucijos (restitutio in integrum) iki šiol nėra. 1989 m. lapkričio 3 d. įstatymu buvo pakeistas LTSR Konstitucijos 50 straipsnis ir panaikintas dar 1940 m. įtvirtintas valstybės ir Bažnyčios atskyrimo principas. 1995 m. kovo 21 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas.
Dvasinės, intelektualinės, organizacinės ir medžiaginės Katalikų Bažnyčios Lietuvoje pastangos posovietinį dešimtmetį skleidėsi trijose plotmėse. Pirmoji - ikikarinių veiklos erdvių, formų, organizacijų atkūrimas. Antroji - sakralinių ir bendruomeninių pastatų tvarkymas bei naujų centrų išsiplėtusiuose miestuose steigimas. Trečioji - nureligėjusios, pomodernios, informacinės visuomenės poreikius atitinkančių šiuolaikiškų sielovados, evangelizacijos, katekizacijos ir šalpos iniciatyvų plėtotė.
Katalikų Bažnyčios turtas šiandien
Tai, kad po Lietuvos katalikų bažnyčios sparnu priglausti geidžiamiausi pastatai prestižiškiausiose miestų vietose, buvo vieša paslaptis. Iš religinių bendruomenių brangiausią nekilnojamąjį turtą valdo Vilniaus arkivyskupija, sąraše užimanti 35 vietą. Jos žinioje - beveik 111 mln. Lt vertės turtas. Vilniaus arkivyskupijai priklauso 109 statiniai, tarp jų ir bažnyčios, įkainojami 77 mln. Lt, bei 40 gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų, kurių vertė 33 mln. Lt.
Beje, Katalikų bažnyčiai priklausantis turto aruodas dar pilnės, nes Seimas birželį pritarė Vyriausybės ir Vilniaus arkivyskupijos susitarimui grąžinti arkivyskupijai 4 tūkst. kv. m ploto Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios ir buvusio vienuolyno patalpas šalia Vyriausybės rūmų. Vilniaus arkivyskupijai priskaičiuoti milijonai nestebina nekilnojamojo turto ekspertų, nes Bažnyčia valdo nekilnojamąjį turtą pačioje Senamiesčio širdyje - Pilies, Didžiojoje, Aušros Vartų ir kitose gatvėse. Dalis šio turto aktyviai naudojama komercinei veiklai.
Bažnyčiai priklauso ir keli apleisti pastatai Šv.
Brangaus nekilnojamojo turto turi ir Lietuvos jėzuitų provincija, atsidurianti 84-oje brangiausio nekilnojamojo turto savininkų sąrašo vietoje ir valdanti 52,8 mln. Lt vertą turtą. Trečioje vietoje pagal brangiausią nekilnojamąjį turtą - Kauno arkivyskupijos kurija, esanti 138 sąrašo vietoje ir valdanti 35,6 mln. Lt vertės turtą.
Kaip matyti iš Registrų centro pateikiamų duomenų, vien Vilniaus ir Kauno arkivyskupijų bei jėzuitų valdomas turtas vertinamas apie 200 mln. Lt. Tai, kad Bažnyčia išlindo stambiausių nekilnojamojo turto savininkų sąraše - iškalbingas faktas. Tačiau su jos turtais susiję skaičiai toli gražu ne galutiniai.
Žuvelė'21 #85 Katalikų Bažnyčios Katekizmo komentaras. A. Valkauskas.
Turto naudojimas ir iššūkiai
Žinoma, komerciniams tikslams Bažnyčia naudoja ne visą savo turtą - dalyje pastatų įsikūrusios sielovados organizacijos, kiti stovi tušti ir apleisti, nes jiems sutvarkyti reikia daug investicijų. Tokie pastatai vaiduokliai sostinės centre stūkso jau daugybę metų.
R.Dalgėdos tvirtinimu, Bažnyčiai priklausančio nekilnojamojo turto padėtis tragiška, nes rekonstruota tik apie 30 proc. bažnyčių bei kito nekilnojamojo turto. Tiesa, yra keletas pavyzdžių, kai Katalikų bažnyčiai priklausantys sugriuvę pastatai buvo prikelti naujam gyvenimui susitarus su partneriais. Dvi sėkmės istorijos susijusios su Kotrynos bažnyčia ir ISM universiteto pastatu.
Vilniaus arkivyskupijos ekonomas atskleidė, kad šiuo metu kurijai nerimą kelia trys skauduliai - trys apleisti stambūs objektai: Misionierių bažnyčia, buvusi Subačiaus ligoninė, Rasų kalėjimas ir Dominikonų vienuolynas prie Šventosios Dvasios bažnyčios.
Finansavimas ir mokesčiai
Beje, tradicinės religinės bendruomenės Lietuvoje naudojasi absoliučiomis mokesčių lengvatomis, nors ir užsiima komercine veikla. Vadinasi, mokestis nemokamas ir už tuos pastatus, kurie nuomojami kavinėms ar parduotuvėms. VMI duomenimis, tiek Stačiatikių, tiek Katalikų bažnyčia pelno mokestį moka.
Kauno arkivyskupijos atstovas spaudai Darius Chmieliauskas informavo, kad komercinėmis sąlygomis nuomojama tik nedidelė dalis arkivyskupijai priklausančių patalpų - 15 proc. Kitos patalpos skirtos sielovados reikmėms - jose įsikūrę maldos namai, įvairūs jaunimo, šeimos centrai, “Caritas” ir kitos organizacijos.
Iš kitų religinių bendruomenių turtingiausias Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolynas, kurio valdomo nekilnojamojo turto vertė siekia 30,4 mln. Lt.
Vis dėlto kyla klausimas: ar Katalikų bažnyčia, gaudama finansavimą iš Vyriausybės ir atleista nuo mokesčių, neturėtų deklaruoti savo turto, pajamų bei išlaidų viešai ir skaidriai?