Lenkimų Šv. Onos Bažnyčia: Istorija Ir Architektūra

Lenkimų šv. Onos bažnyčia, esanti adresu S. Daukanto g. 65, Lenkimuose, yra svarbus Žemaitijos regiono kultūros ir religijos paveldo objektas. Šiandien stovinti mūrinė bažnyčia graži ir švariai prižiūrima. Bažnyčia Šv. Yra Šv. Čia taip pat švenčiama Šv.

Šiame straipsnyje apžvelgsime bažnyčios istoriją nuo jos ištakų iki šių dienų, atkreipiant dėmesį į svarbiausius įvykius ir architektūrinius ypatumus.

Istoriniai Faktai Ir Asmenybės

Daug vertingų žinių apie Lenkimų apylinkių ir miestelio centre stovinčios bažnyčios istoriją pateikta Žemaičių katedros garbės kanauninko Vincento Juzumo (1819-1901) „Žemaičių vyskupijos aprašyme“ (1899). Šis jo veikalas išverstas iš lenkų į lietuvių kalbą ir Žemaičių vyskupystės muziejaus iniciatyva 2013 m. išspausdintas Vilniuje.

Kun. Jono Vaitiekūno 1918 m. Yra išlikęs kunigo Jono Vaitiekūno 1918 m. rugpjūčio 7 d. „Jo Ekscelencijai Žemaičių vyskupui. Laikau garbe pranešti Jūsų Ekselencijai, koks yra Lenkimų parapijos dabartinis stovis. Žmonės myli Dievą, tvirtai laikosi Katalikų Bažnyčios mokslo, gerbia dvasiškiją, yra paklusnūs Šventajam tėvui, Vyskupams ir Kunigams.

Pagal B. Kviklį, bažnyčios puošimui lėšų skyręs istorikas Simonas Daukantas - nupirkęs Švnč. Mergelėsd Marijos, Angelo apreiškimo...

Bažnyčios patronas - Šv.

Klebonija gera, priklauso prie V klasės. Jai paskirtos žemės geros. Anksčiau turėjo valaką žemės, kurį ir dabar su tam tikru priedu valdo. Turėjo altaristai nuo kun.

Parapijos Gyvenimas

Parapija nedidelė, joje yra 2 187 gyventojai, gyvenamųjų namų - 174, kaimų - 15, nėra nei vieno dvaro ar bajorkaimio. Visa parapija priklauso dviem valsčiams - anksčiau kunigaikščiui Sapiegai priklausiusiam, o dabar valstybiniam Skuodo, bei anksčiau Gorskiams, o šiandien kunigaikščiui Oginskiui priklausančiam Salantų valsčiams.

Moralės atžvilgiu parapija pakankamai pavyzdinga, žmonės prie bažny­čios prieraišūs, didžioji dalis jų skaito knygas. Materialiniu atžvilgiu parapija taip pat aukšto lygio. Su nedidelėmis išimtimis visi pasiturintys, visur gražios trobos, daugiausia su virš stogo iškylančiais kaminais. Šventinė apranga visų turtinga, šiuolaikinės mados. Tautinė apranga jau seniai visiškai apleista.

Tai matyti ypač tarp moterų, kurias galima pastebėti ryšint ne tik nuo keliolikos rublių kainuojan­čias skareles, bet dažnai ir vilkint šilkinius drabužius. Visų vežimai pakaustytų arklių poromis kinkyti. Vežimaičiai šventiškai puošnūs, nes čia nei ūkininkai, nei jų vaikai pėsti į bažnyčią nevaikšto.

Parapijos žemės paviršius lėkštas, prie pat pasienio su Kuršu, kuris iš vakarų pusės supa visą parapiją. Didelių kalnų čia niekur nėra. Žemė nelabai derlinga, daug kur smėlinga. Miškų nėra daug, ir tie patys taupytini, o pagrindiniai - Salantų kunigaikščio Oginskio ir valstybiniai. Durpių sluoksnių aptinkama daugelyje vietų. Didelių upių čia nėra, o mažesnės - tai Luknės ir Šventosios upės. Šioje parapijoje prasideda Juodupio upė.

Kun. Jono Vaitiekūno Ataskaita

Daugel eina dažnai šventų sakramentų. Kasdieną einančių Švenčiausiojo sakramento yra maždaug 30 asmenų. Tretininkų - šv. Pranciškaus brolių ir seserų turime 50 asmenų. Šv. Kazimieros draugijos: savanorių 95. Tėvai rūpinasi dorai auginti savo vaikelius.

Šventadieniais ir šventėmis mokiname žmones šventojo tikėjimo ir doros dalykų: tai evangelijos, tai katekizmą aiškindami. Kasmet rengiame vaikus prie pirmos išpažinties ir Komunijos; mokiname juos bažnyčioje, mokina juos sodžiuose tam tikri žmonės, tikėjimo moksle prasilavinę. Lenkimų miestelyje yra pradinė mokykla, kurią lanko 45 vaikai, antroji yra Peliagijos sodžiuje, kurioje mokosi 35 vaikai, trečiąją steigiame Juodeikių sodžiuje, kurią žada lankyti 32 vaikai. Daugelis vaikų mokinasi namie skaityti ir rašyti. Žmonelis skaito ir laikraščius. Su giliausia pagarba Jūsų Ekscelencijos nuolankiausias tarnas kun. 1918 metų Rugpjūčio 7 d. Po šiuo raportu yra vyskupo P. Karevčiaus parašas ir sakinys „Sutvirt. Sak.

Statybos Ir Rekonstrukcijos Etapai

Pirmąją medinę bažnytėlę Lenkimų kaime 1680 m. pastatė patys Lenkimų ūkininkai. Netrukus po bažnytėlės pastatymo kun. Raudavičius (Raudowicz) čia įsteigė altariją, paskirdamas jai margą žemės ir užrašydamas 1 755 rublių sumą. Vyskupijos valdžiai sutikus, jis pats ir tapo pirmuoju altarista. 1717 m. Skuodo savininkas kunigaikštis [Kazimieras Jonas] Sapiega vysk. Vysk. Antano Tiškevičiaus 1752 m. Alsėdžiuose sušaukto vyskupijos sinodo metu Lenkimų bažnytėlės altarista ir filijalistu buvo kun.

Dabartinė Lenkimų šv. Onos mūrinė bažnyčia pastatyta 1780-1816 metais. Ją 1881 m. birželio 13 d. konsekravo vyskupas Aleksandras Beresnevičius.

Apie 1783 m. turtinga valstietė našlė Galdikienė (Galdykowska) prie šios naujos bažnyčios įsteigė antrą altariją, užrašydama jai 3 105 rublius. Iki 1844 m. Lenkimų bažnyčia buvo Skuodo bažnyčios filija ir visiškai priklausė nuo Skuodo klebono, net už bažnytinę žemę turėjo mokėti kažkokio dydžio nuomą (kokia privilegija ji buvo paskirta - nežinoma). Tais [1844] metais Žemaičių vyskupijos valdytojas kunigaikš­tis Simonas Giedraitis parapinėmis paskelbė aštuonias filijines bažnyčias, tarp jų taip buvo pagerbta ir Lenkimų bažnyčia. Pirmasis klebonas čia buvo vietos altarista kun. Bonaventūras Mažonavičius (Mažonowicz).

Duomenys Iš Istorinių Šaltinių

Literatūros šaltiniuose galima rasti žinių, kad Lenkimuose pirmoji Romos katalikų koplyčia buvusi raudonų plytų mūro, nutinkuota ir nudažyta baltomis kalkėmis.

Bronius Kviklys 1980 m. Čikagoje išleistoje knygoje „Lietuvos bažnyčios. I. Telšių vyskupija / Churches of Lithuania“ (p. 206-207) rašo, kad 1734 m. Lenkimuose buvo pastatyta medinė bažnyčia. Jis pamini ir tą faktą, kad Simonas Daukantas Lenkimų bažnyčiai nupirko paveikslus „Švč. Mergelės Marijos apreiškimas“ (XVIII a., drobė, aliejus), „Angelo apreiškimas“ ir „Šv. Jurgis“ ir kad bažnyčioje, be paminėtų paveikslų, 1972 m. buvo ir daugiau vertingų dailės kūrinių: altorėlis su Nukryžiuotojo skulptūrine grupe, Pietos skulptūra (1884 m., medis, stiklas), paveikslas „Šv. Ona“ (XVIII a. pab.), 1831 m. dailininko F. Šatkevičiaus sukurtas bažnyčios fudatoriaus Bonaventūro Mažonavičiaus portretas, trys senos medinės, geležimi kaustytos skrynios, padarytos 1818, 1842 ir 1845 metais.

Nurodyta ir tai, kad šventoriuje stovi koplytėlė su ornamentuotu kryželiu bei skulptūra „Kristus prie stulpo“ (XX a. pr., medis). B. Kviklys rašo, jog Lenkimų kapinėse, kurios yra kiek į pietryčius nuo bažnyčios, stovi dar dvi vertingos koplytėlės. Vienoje jų - skulptūra „Švč. Mergelė Marija“ (XX a. pr., medis), kitoje - trys medinės skulptūrėlės („Švč. Mergelė Marija, pamynusi žaltį“, „Šv. Uršulė“ ir „Šv. Kazimieras“). Nurodoma, kad 1884 m. Lenkimų parapijoje gyveno 1 980 katalikų, 1936 m. Br. Kviklys taip pat nurodo, kad Lenkimuose XIX a. pabaigoje „valandos“ buvo giedamos lenkiškai, nors Lenkimuose nebuvo nė vieno lenko, o knygoje „Mūsų Lietuva“ pateikia informaciją, kad 1909 m. klebono kun. Jono Vaitekūno pastangomis buvo pagaminti nauji altoriai, kuriuos padarė dail.

A. Baliulio Tyrinėjimai

Naujų duomenų apie Lenkimų parapijos bažnyčią 1994 m. „Žemaičių praeities“ (knyga trečia) straipsnyje „Lenkimų šv. Onos bažnyčia“ yra pateikęs istorikas Algirdas Antanas Baliulis. Pažymėjęs, kad įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose apie šios bažnyčios istoriją (pastatymą, perstatymą) datos įvairuoja, jis savo straipsnyje, remdamasis autentiškais bažnyčios inventoriais, šiuos duomenis patikslina ir papildo.

Jis rašo, kad kaip nedidelė medinė Lenkimų (Skuodo bažnyčios filija), globojama Skuodo altaristų, buvo įsteigta 1680 metais [LVIA. F. 1671. Ap. 6. B. 378; Ap. 4. B. 426]. Pasak A. Baliulio, kuris toliau remiasi informacija, pateikta LVIA fonde 669 (aprašas 2, byla 221 lapuose 50-51) tuometinis Vilniaus vaivada ir Skuodo dvaro savininkas Kazimieras Sapiega 1717 m. balandžio 2 d. bažnyčiai išlaikyti paskyrė valaką žemės. Iš esmės šie duomenys nuo kitų autorių pateiktų nesiskiria, tačiau skiriasi informacija apie Lenkimų altarijų įsteigimą.

Jis rašo, kad pirmoji atskira Lenkimų altarija buvo įkurta 1783 m. vasario 17 d., „jai lėšų skyrė kunigai Andrius Šimkevičius ir Motiejus Butkevičius bei ponai Pranciškus Petkevičius ir Pranciškus Bytautas), o antrąją altariją Skuodo savininkas Pranciškus Sapiega įsteigė 1818 m. kovo 29 d.“ (šaltinis: LVIA. F. 669. Ap. 2. B. 226. L. Toliau A. Baliulis nurodo, kad „Lenkimų medinė bažnyčia buvo remontuojama 1778 m. (išdažytos sienos), 1801 m. (įdėtos naujos grindys) ir 1803 m. (sienos paramstytos ir suveržtos geležinėmis templėmis) [LVIA. F. 669. Ap. 2. B. 221. L.

Senajai bažnyčiai tapus nebetinkama naudoti, 1816 m. Lenkimuose pastatyta nauja bažnyčia. Darbus finansavo parapijiečiai, klebonas ir bažnyčios globėjas (koliatorius) Pranciškus Sapiega. A. Baliulis, vadovaudamasis 1821 m. inventoriumi, pateikia tokią informaciją apie šią naująją bažnyčią: „vidutinio didumo, lygių sienų, su ovalia apside. Jos pagrindiniame fasade - dvigubos dvivėrės durys, iš šono - vienvėrės dvigubos durys; trečios dvigubos durys - iš to paties šono, pro jas patenkama į zakristiją. Visos durys buvo dažytos žalia spalva. Bažnyčioje buvo 17 įvairaus didumo langų. Bažnyčios gale - niša, joje iš medžio drožta Jėzaus skulptūra.

Bažnyčios stogas buvo dengtas čerpėmis, virš jo pagrindinio fasado - nemažas geležinis kryžius, mažesnis kryžius - kitame bažnyčios gale. Stogo viduryje - bokštelis su kryžiumi, dengtas vario skarda, jame kabojo nedidelis varpas (vadinamoji signaturka). Bažnyčios šventorius buvo aptvertas mūro tvora. Bažnyčioje buvo 4 altoriai. Didžiojo altoriaus mensa ir pats altorius iš mūro gipso. Už altoriaus - dvi zakristijos, virš kurių - erdvi galerija. Antrasis Šv. Onos altorius buvo seno drožėjų darbo, perkeltas iš senosios bažnyčios. Tie abu altoriai buvo už grotelių, prezbiterijoje.

Trečiasis - Šv. Kryžiaus altorius, jame nukryžiuoto Kristaus skulptūra, drožta iš medžio. Ketvirtasis - Šv. Jurgio altorius - taip pat buvo perkeltas iš senosios bažnyčios. Bažnyčios gale - bobinčius, iš kurio buvo laiptai į chorą; tenai stovėjo 11-os registrų vargonai su trejomis dumplėmis, įrengti 1818 m., nauji. Abiejose bažnyčios pusėse - penkios poros suolų, iš jų keturios - dažytos, penkios naujos ir senos klausyklos, iš jų keturios - dažytos. Sakykla - stalių darbo, dažyta baltai. Krikštyka buvo dviejose nišose prie Šv. Jurgio altoriaus.

Bažnyčios lubos - tinkuotos, paremtos 8 mūrinėmis kolonomis. Nauja klebonija buvo pastatyta 1805 metais [LVIA. F. 669. Ap. 2. B. 226. L. 25-34]. Bažnyčia taip pat aprašoma ir 1834 m. inventoriuje [LVIA. F. 696. Ap. 3. B. 1841 m. vizitacijos akte nurodoma, kad bažnyčia yra 15 sieksnių ilgio ir šešių su puse sieksnio pločio. Prie pagrindinio fasado 1837 m. buvęs primūrytas bobinčius, virš kurio - trijų aukštų bokštas, jame sukabinti varpai. Bažnyčioje - 17 langų, bokšte - 3 dideli ir 12 mažų langų. Neseniai paauksuotas didysis altorius, o senas Šv. Onos altorius 1841 m. buvo perdirbtas ir paauksuotas.

Šv. Kryžiaus ir Šv. Jurgio altoriai perdirbti 1840 m. parapijiečių lėšomis. Padaryta nauja sakykla [LVIA. F. 669. Ap. 2. B. 253. L. 190-195]. Tos pačios žinios pateikiamos ir 1842, 1844 bei 1845 metų vizitacijos aktuose [LVIA. F. 669. Ap. 2. B. 256. L. 214-219; LVIA. F. 1671. Ap. 4. B. 11. L. 252-255; LVIA. F. 669. Ap. 2. B. 265. L. 1848-1849 m. visa bažnyčia suremontuota, išbaltinta, sudėtos grindys iš pušinių kaladžių, perdengtas stogas (vietomis įdedant naujų čerpių); šventoriaus tvora, kuri anksčiau buvo dengta lentomis, 1850 m. uždengta čerpių stogeliu, tvoroje įrengti nauji ąžuoliniai vartai.

1876 m. nugriautas (nes buvo supuvęs) medinis bokštelis virš stogo - nebuvo lėšų jį atstatyti [LVIA. F. 696. Ap. 8. B. A. Baliulis nurodo, kad tikėtina, jog bažnyčia buvo remontuojama ir po 1868 m., nors tada gauti valdžios leidimą bažnyčioms remontuoti būdavo gauti itin sunku. Bet, kaip nurodyta LVIA fondo 1251 (Ap. 1) byloje 1, lapuose 32 ir 36, to remonto bažnyčiai labai reikėjo, nes pagal ano meto Telšių apskrities policijos viršininko pranešim apskrities kariniams viršininkui, neatidėliotinai reikėjo remontuoti kiaurą bažnyčios stogą, remonto laukė ir pastato sienos, bokšto tinkas. Šiems darbams reikalingus 40 rublių skyrė lenkimiškis K. Pakulis.

Bažnyčios Aprašymas 1922 M. Inventoriuje

Dar daugiau žinių apie bažnyčią pateikiama 1922 m. inventoriuje. Jame, kaip nurodo A. Baliulis, rašoma, kad „bažnyčios prieangis su bokštu iš akmenų, o pati bažnyčia iš plytų. Skliautai yra tik virš presbiterijos ir choro, kita bažnyčios dalis su medinėmis lubomis, paremtomis 8 kolonų (piliorių), lubos tinkuotos ir baltintos. Asla išgrįsta pušies medžio kaladėmis, o prieangis - su grindimis iš pušinių lentų. Pačioje bažnyčioje - 12 langų; du langai virš didžiojo altoriaus, po 2,4 m. aukščio, visų langų plotis - vienodas (po 1,75 m); chore - 2 langai, vienas už vargonų - 1,5 m aukščio, 4 m pločio; bokšte - 12 langų, 1,4 m aukščio, 0,7 m pločio, zakristijoje ir prieangyje - du langai su geležinėmis grotomis iš lauko pusės, zakristijos langas - 1,5 m aukščio, 1 m pločio. Bažnyčios sienos viduje iki 2 m aukščio dažytos pilkos spalvos aliejiniais dažais, aukščiau - baltintos. Bažnyčia yra 37,3 m ilgio ir 12,7 m pločio, bažnyčios aukštis iki stogo viršaus - 14 m, iki bokšto viršaus - 20 m, viduje nuo grindų iki skliautų - 9,4 m, o iki lubų bažnyčios viduryje - 7 m.

Bažnyčią 1881 m. birželio 13 d. (vadinasi, tuo metu buvo atliktas kapitalinis remontas) konsekravo vysk. A. Beresnevičius. Bažnyčioje buvo tik trys altoriai su vidutiniškais paveikslais, vargonai - 9 registrų (. Šventorius - aptvertas tvora su čerpių stogeliu; jo šiaurės vakarų kampe - iš akmenų mūryta lavoninė. Varpai nuo 1848 m. kabėję bažnyčios bokšte, tačiau vėliau, įsigijus didesnius, šiaurinėje šventoriaus pusėje jiems pastatyta 2,4 m aukščio pastogė iš ąžuolinių šulų, kurios stogas dengtas malksnomis, arba skiedromis; iki 1918 m. buvę trys varpai, tačiau 2 varpus paėmę vokiečiai, belikęs vienas iš ketaus, lietas Valdajuje. Šventoriuje esą du paminklai: vienas šiaurinėje šventoriaus pusėje Kotrynos Daukantienės, istoriko ir rašytojo Simono Daukanto motinos, mirusios 1847 m. (beje 1970 m. Paminklų konservavimo institute architektas Vytautas Žemkalnis paruošė jo sutvarkymo projektą), kitas - klebonui Bonaventūrai Mažonavičiui, įmūrytas į sieną 1848 m. šalia didžiojo altoriaus.

Tuo tarpu kokių nors kitokių meno vertybių nebuvo; bažnyčios inventoriuje rašoma, kad „teplionių ir parašų ant bažnyčios sienų jokių nėra“ [LVIA. F. 696. Ap. 3. B. 1922 m. 1922 m. bažnyčios metrikų archyve buvo krikšto metrikai nuo 1704 m., vedusiųjų ir mirusiųjų - nuo 1728 m. Įdomu pažymėti, kad krikšto metrikų knygos 1704-1828 m. buvo rašomos lotynų, 1828-1848 m. - lenkų, 1916-1919 m. - lotynų, 1919-1922 m. - lietuvių kalba. Tuo tarpu vedusiųjų ir mirusiųjų metrikų knygos 1728-1828 m.

Archyviniai Duomenys

Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomi 1806 m. Lenkimų bažnyčios (filijos) vizitacijos dokumentai[4], 1821 m. V. Juzumo paminėtų tų pačių įvykių datos kai kuriuose dokumentuose, rašytiniuose šaltiniuose yra nurodomos kitos, šiek tiek kitaip aprašomi ir patys įvykiai. Tai itin aktualu kalbant apie bažnyčių pastatymą.

tags: #katedra #patalpa #virs #zakristijos