Ar žinojote, jog pačiame Vilniaus centre, vienuose seniausių Rotušės aikštėje išlikusių mūrinių pastatų - Mažosios gildijos ir Masalskio namuose - dabar yra įsikūrę dailininko Kazio Varnelio namai - muziejus?
Vilniaus Rotušės aikštė
Adresas ir Istorija
Kazio Varnelio namai-muziejus įsikūrę Didžioji g. 26. Šis pastatas - vienas seniausių aplink Rotušę stovinčių pastatų, statytas XV-XVI a. Jame išliko gotikinių sienų ir frontonų liekanos, rūsio ir kitų aukštų patalpas dengiantys skliautai, XVIII a. sienų tapybos fragmentai.
XVI a. namas priklausė vienam turtingiausių Vilniaus pirklių Lukai Mamoničiui, erdvias jo patalpas su rūsiais ir sandėliu nuomojosi kiti pirkliai. XVII a. pr. namą nusipirko Vilniaus miesto pirklių brolija, nuo to laiko jis vadinamas Mažąja gildija. Rūsiuose veikė smuklės, pirmame aukšte - parduotuvės, antrasis aukštas buvo gyvenamas.
Vėliau namas priklausė bazilijonų vienuolynui, XIX a. - Šv. Dvasios vienuolynui, tačiau prekybinė jo paskirtis išliko. Per Antrąjį pasaulinį karą apgriautas pastatas pokario metais atstatytas, įrengti butai. Po kapitalinės pastato rekonstrukcijos jame ir gretimame name (Didžioji g. 24) 1993 m. įkurtas Kazio Varnelio namai-muziejus.
Architektūra ir Interjeras
Senuosiuose pastatuose susilieja gotikiniai ir renesansiniai elementai, čia galima susipažinti ne tik su kryžminiais ir cilindriniais skliautais dekoruotomis patalpomis, bet ir daugybe kitų itin vertingų ir autentiškų senosios architektūros detalių.
Muziejus užima dvi istorines valdas: Mažosios gildijos ir Masalskių arba Pirklio namus. Šimtmečius, gal net nuo XIV a. pabaigos, čia buvo vienas svarbiausių miesto prekybos centrų - veikė krautuvės, sandėliai, smuklės, gyveno vietiniai ir atvykstantys pirkliai, didikai.
Didžioji g. 24. Namą siauru fasadu įsiterpusį į gatvės užstatymą sudaro du prie gatvės ir kieme esantys korpusai. XVI a. šioje vietoje stovėjo mūrinis namas, liko sienų ir frontonų fragmentai. Nuo XVII a. pr. judrioje miesto vietoje, kur buvo palankios sąlygos prekybai vystyti, stovintį namą daugiausia valdė pirkliai. Viršutiniai jo aukštai buvo gyvenami, apačioje veikė parduotuvės. XVIII a. vid. sudegė, atstatant išplėstas. Iš aplinkinių namų pastatas išsiskiria barokui būdingu laiptuotu stogu. XX a. pr. pastatas sujungtas su gretimu Mažąja Gildija vadinamu namu (dabar - Didžioji g. 26). Sovietmečiu čia buvo butai ir prekybinės patalpos. 1984-1985 m. atlikta šio ir Mažosios Gildijos pastatų kapitalinė rekonstrukcija.
Kazio Varnelio Kūryba ir Kolekcijos
Visas šis muziejus - tai menininko ir kolekcininko Kazio Varnelio (1917-2010) kūrinys. Menininko iš savų ir svetimų meno kūrinių bei baldų sudėliotos kompozicijos atrodo klusniai sustingusios.
Kazio Varnelio dailės kolekcija: menininkas darbus įsigydavo ir „Christie‘s“ aukcionuose
Kartu su Varneliais atkeliavo ir per gyvenimą sukaupti grafikos rinkiniai, senosios kartografijos kolekcija su svarbiausiais senaisiais Lietuvos žemėlapiais, Vakarų Europos tapybos kolekcija, XVIII-XIX a. Vakarų skulptūros kolekcija, keramikos rinkinys (italų majolikos kolekcija), Rytų meno kolekcija, turtingas baldų rinkinys, apimantis nuo Renesanso iki XX a. Bauhauzo mokyklos baldų, bibliofilinė knygų kolekcija, kurią sudaro apie 9000 XVII-XX a. leidinių - puošnių meno albumų, mažo tiražo rankų darbo knygų, daug retų lituanistikos knygų, paties K. Varnelio kūryba.
K. Varnelio kūrybai visada buvo svetimas prakaitas, aistringi sielos šauksmai, ašaros ir visas kitas ekspresionizmas. Jau ankstyvuosiuose figūriniuose paveiksluose, taip pat ir bažnytinių užsakymų eskizuose, svarbi aukštyn kylančių linijų elegancija, atskiros formos grožis ir bendras ritmas.
Jei optinio meno principai nebūtų buvę suformuluoti anksčiau, K. Varneliui būtų tekę pačiam juos surasti: tos pačios aiškios formos, ritmas, žaidimas paviršiumi. Optinis menas perima ir savaip pratęsia Marcelio Duchampo idėją, kad meno kūrinys tokiu tampa tik tada, kai jį kuriant dalyvauja žiūrovas.
Šiuo atveju žiūrovo akyse linijos pradeda mirgėti, judėti, suktis, formos įsigaubia arba išsigaubia - kiekvienas šiuos paveikslus mato savaip, neretai juos jaučia visu kūnu. Tokį meną kuriantis menininkas to ir siekia, jis nejaučia poreikio ant drobės ištėkšti savo emocijų ar gilių vidinio pasaulio virpesių. Jis kuria plokštumą, kuri atgims tada, kai į ją bus žiūrima. Čia neturi virpėti ranka, neturi jaustis žmogaus alsavimo, jis tikslus, todėl - vėsokas.
Kazio Varnelio Gyvenimas
Stilingas K. Varnelis pats išsirinko erdves savo muziejui ir namams, pats dėliojo ir perdėliojo ekspozicijos objektus. Kol leido sveikata, pats kartais vesdavo ekskursijas, šiek tiek tapė, mėgino „patobulinti“ senus savo paveikslus, bet rankų virpėjimas išduodavo vis dažniau, tad galiausiai tiesiog likdavo savo nedideliame kambaryje, su knygomis ir sapnais.
Kazio Varnelio trauka menui ir kolekcionavimui sudygo anksti, dar Alsėdžiuose. Būdamas devyniolikos jis vyksta į Kauną, kur studijuoja meno mokykloje ir padeda rinkti kraštotyrinę medžiagą. 1941 m. baigia mokslus ir neilgai trukus paskiriamas vadovauti Bažnytinio meno muziejui, o 1943 m. išvyksta į Vieną gilinti tapybos žinių ir įgūdžių, tačiau gavęs diplomą į Lietuvą jau negrįžta - gyvena įvairiuose Vokietijos miestuose, užsidirba dažniausiai bažnyčioms skirtais kūrybiniais darbais. 1949 m. persikelia į JAV. Apsigyvena Čikagoje, kur mikliai susiranda darbą bažnytinio meno studijoje.
Tuo pat metu susiranda žmoną, nusiperka trijų aukštų namą šalia parko ir būdamas penkiasdešimties uždaro pelningą verslą ir atsideda kūrybai. Jo paveikslai turi pasisekimą, kviečiamas dalyvauti parodose, dėstyti Čikagos meno institute, kuris 1973 m. suteiks jam profesoriaus vardą.
Panašiai pasielgė ir K. Varnelis - po 7 metų susirašinėjimų ir derybų grįžo į savo jaunystės namus, į Lietuvą.
Lankytojų Patirtys
Pačiame Vilniaus centre šalia Rotušės esančiuose Kazio Varnelio namuose-muziejuje esu buvusi bent dešimtį kartų. Viena, su draugais, pažįstamais. Man patinka stebėti, kaip kinta pirmą kartą čia atėjusiųjų nuotaikos, kai pradėjus nuo vizualiai nuobodokų pirmųjų salių einant gilyn ir aukštyn taip pat kyla ir ūpas, akys plečiasi, šypsenos platėja. Tuomet, kai, rodos, jau viskas apžiūrėta ir jėgų nebėra, dar einame į tikrąjį labirinto centrą - biblioteką. Visada sakau, šis muziejus - tai teatras. Esame pratę į muziejus eiti žiūrėti eksponatų, tačiau čia ne mažiau svarbi visuma: eksponatai, jų išdėstymo ritmas, erdvės tarp jų, judant atsiveriantys bendri salių vaizdai.
„Open House Vilnius 2016“ renginiu metu lankytojai galėjo susipažinti su pastatų architektūra, išgirsti senąsias istorijas, tūnančias tarp šio pastato sienų bei pamatyti itin vertingą ir paslaptingą Kazio Varnelio kūrybos ir kolekcijos ekspoziciją.