Keistuolių teatras: Istorija, kūryba ir unikalus reiškinys Lietuvos kultūroje

Keistuolių teatras - tai unikalus teatro reiškinys, įkurtas Vilniuje, kuris tapo svarbia Lietuvos kultūros dalimi. Šis teatras yra pirmasis eksperimentinis teatras, kuriame kuriama nepaisant profesinių rėmų ir titulų. Tai pirmasis teatras, užsiauginęs ne tik savo žiūrovą, bet net tris aktorių kartas.

Keistuolių teatro pastatas Vilniuje

Teatro įkūrimas ir jo pradininkai

Teatras buvo įkurtas 1989 m. sausio 6 d. Vilniuje kaip kooperatyvas "Teatras". Tai buvo pirmas privatus profesionalus teatras Lietuvoje. Jo įkūrėjai - 1986 m. Lietuvos konservatoriją baigę aktoriai: Ilona Balsytė, Aidas Giniotis, Sigutis Jačėnas (kurso vadovė Irena Vaišytė) ir jų specialybės pedagogas režisierius Romualdas Vikšraitis.

Savarankiško teatro idėja subrendo dar studijų metais. Didžiausia laimė, jog stodami mokytis aktorystės, patekome pas labai gerą mokytoją profesorę Ireną Vaišytę, kuri visada formavo labai stipraus ir atsakingo teatro gaires ir kiekvieno aktoriaus požiūrį. Tikras stebuklas, kad susibūrė būtent tie žmonės: be mūsų su Ilona, į kursą įstojo Andrius Kaniava, Darius Auželis, Robertas Aleksaitis ir Darius Meškauskas. Jau nuo pirmo kurso pajutome, kad mes galime būti ir kurti kartu.

Tuo metu puoselėjome savarankiško teatro idėją, juolab kad mūsų kursas, kaip minėjau, buvo eksperimentinis - surinktas tuo metu Lietuvoje neegzistavusiam, bet planuotam įkurti, miniatiūrų teatrui. Dėl to buvome ugdomi kaip dramos teatro aktoriai, o dar savo programoje turėjome labai daug dalykų, skirtų šiai specializacijai.

Pasak Aido Giniočio, "Tai buvo ir pirmas nepriklausomas teatras. Mes jau nuo akademijos laikų, nuo pirmo kurso svajojome įkurti savotišką savo teatrą, nes tuo metu buvo tik oficialūs valstybiniai teatrai su labai rimtais repertuarais, o kažko tokio vaikiško, kitoniško nebuvo. Galbūt ir pavadinimas - „Keistuoliai“ - neatsitiktinis, su tuo susijęs. Mes mėgome išdykauti, chuliganavoti ir visaip sceniškai elgtis kitaip, negu elgėsi rimti aktoriai rimtuose teatruose."

Pirmieji spektakliai ir kūrybinis kelias

Šiuo laikotarpiu sukurti bendros kūrybos spektakliai Kitą kartą (1989), Aukštyn kojom (1991, abu pagal D. Bissetą), Zuikio paveikslėliai (1997, pagal lietuvių tautosaką), Dūkstantmečio Kurmis (1999, pagal Zdanĕko Milero piešinius).

Nuo pirmų dienų norėjome būti rimtas teatras, turėjome gražių darbų, buvome paruošę poezijos spektaklį „Konradas Valenrodas“ pagal Adomo Mickevičiaus poemą, kuris dabar, žiūrint iš laiko perspektyvos, atrodo visai neblogas, nors buvome labai jauni ir ėmėmės rimtų temų... Kadangi mūsų vyrai (A. Kaniava, D. Meškauskas ir D. Auželis) buvo išėję į armiją ir mes jų laukėme, tad teatro įkūrimas nusikėlė dar dvejiems metams: baigę studijas porą metų lūkuriavome, kol ir jie pabaigs.

Daugiausia režisavo A. Giniotis (Smaragdo miesto burtininkas 1992, pagal Lymaną Franką Baumą, Jonas kareivis 1993, pagal lietuvių liaudies pasakas, Laimingasis Hansas 1995, su Andriumi Kaniava, pagal J.).

Naująjį Keistuolių teatro sezoną rugsėjo 26 d. atidarė bardo, režisieriaus ir aktoriaus Andriaus Kaniavos kelerius metus brandintu spektakliu balsui ir pianinui pagal Jurgio Kunčino kūrybą „Tūla ir kiti". Pasak Andriaus Kaniavos, Jurgis Kunčinas yra vienas iš savičiausių lietuvių rašytojų, istorijas pasakojantis poetas, ir jo kūrybai perteikti scenoje nereikia jokio papildomo rekvizito ar aktorių būrio.

Nuo 21 a. daugumoje spektaklių ieškoma naujų bendravimo su žiūrovais būdų (publika įtraukiama į spektaklio veiksmą, tiesiogiai su ja bendraujama), išbandoma įvairios žaidybinės spektaklių formos, improvizuojama.

Daugiausia scenografijos ir kostiumų spektakliams sukūrė Ramunė Skrebūnaitė, muzikos - Sigitas Mickis.

Teatro veiklos sritys

Keistuolių teatro veiklos sritys labai įvairios. Nuo spektaklių vaikams iki muzikinių projektų ir filmų kūrimo. Finansinė padėtis turėjo didelės įtakos kūrybinei veiklai. Daug laiko praleisdavome gastrolėse, koncertuodami.

Pavyzdžiui, prisiminkime „Vogtų dainų“ fenomeną. Jos atsirado savaime, netyčia, iš mūsų pažaidimų, pasidainavimų, paišdykavimų. Mūsų televizijoje pasirodančius savotiškus teatrinius klipus labai pamėgo žiūrovai ir tai savaime tapo vienu iš pagrindinių mūsų „arkliukų“.

1992 m. nusprendėme kurti filmą „Geltonų plytų kelias“, kad pamatytų visi Lietuvos vaikai. Juk ne visuose kaimeliuose būdavo tinkamos spektakliams rodyti scenos. Kai pagalvoji, mes buvom itin naivūs altruistai. Ir šiandien taip yra, tik gal kiek mažiau. Bet aš nesigailiu to laikotarpio. Nors nesusikroviau didelių turtų, tačiau džiaugsmas, kurį patyrėme kurdami, ir yra didžiausias turtas.

Iššūkiai ir sunkumai

Teatro kūrimas ir įteisinimas nebuvo lengvas procesas. Susidurta su biurokratiniais sunkumais ir teisiniais formalumais. Pirmasis oficialus mūsų teatro pavadinimas buvo „Teatras“ ir tik po pusės metų jį pakeitėme į „Keistuolių“. Susidūrėme su gausybe juridinių formalumų, pagal juos keitėme savo teatro „formas“: buvome kooperatyvas, UAB, paskui ne pelno siekianti įmonė. Dabar esame viešoji įstaiga.

Tais laikais kooperatyvas vienareikšmiškai reiškė pinigų plovimą, komerciją. Gal mums butų buvę kitaip ir kiek lengviau, bet mes patys pirmieji ir labai anksti padarėme tai, kam valstybė buvo nepasirengusi juridiškai. Anksčiau teatro žmonės buvo pasmerkti: arba eini į valstybinį teatrą, arba niekur neini. Mes padarėme drąsų žengėme drąsų žingsnį - įsteigėme kooperatyvą „Teatras“.

Vienas sunkiausių laikotarpių buvo blokados metai. Mus tuomet parėmė AB „Statyba“, kurios simbolis buvo gandriukas, o mūsų - varna. Likimas taip susiklostė, kad tos firmos nebėra, o mes, taip sakant, toliau skrendam... Jie mums skyrė transportą, kuris tuo metu buvo viena iš deguonies žarnelių, nes jeigu nebūtume galėję niekur nuvažiuoti, būtume pražuvę. Juk buvo taip: jei niekur nenusigausi - reiškia, neuždirbsi. Neuždirbsi - neegzistuosi.

Tiesa, desantininkai sausio 11 d. mus buvo išmetę iš Spaudos rūmų (prieš Sausio 13-osios įvykius). Jie net mūsų dekoracijomis buvo užsibarikadavę. Vėliau buvo galima griežtai ir tik pagal sąrašą atgauti daiktus. Mes savo prožektorius ir du magnetofonus buvom įvynioję į kulisas ir paslėpę sandėliuke po laiptais.

Daug kolektyvų ne vien dėl finansų neišgyvena. Susipykti ir viską „nukirsti“ galima greitai. Žmonėms labai sunku taip ilgai būti kartu. Mes galėjom bet kada išsiskirti, juk nebuvom pririšti prie valstybinių etatų, neturėjom socialinių garantijų ar šiltų vietų.

Čia lemiamas veiksnys buvo žmogiški dalykai - tolerancija ir pagarba vienas kitam, savitarpio supratimas.

Keistuolių teatro studija

1993 m. prie Vilniaus universiteto įkurta Keistuolių teatro studija. Taip siekta užsiauginti savo aktorių „keistuolių“ kartą. Mes puikiai supratome, kad senstame, taigi idėja buvo paruošti kitą pamainą, naują repertuarą. Visas tris mūsų Keistuolių kartas skiria maždaug 10 metų laikotarpis.

Rinkdami pirmąjį kursą 1993 m. nusprendėme, kad teatrui reikia papildymo ir kad reikia paruošti profesionalų. Rūpinomės, kad jie turėtų papildomą išsilavinimą, kitą kvalifikaciją - jeigu kas nutiktų Keistuolių teatrui. Todėl jų diplomas yra „aktorius-filologas“ ir visi šie žmonės gali dirbti mokytojais, mokslininkais.

Beje, kalbant apie jų „keistuoliškumą“... Kol surinkome studiją, mūsų vaidinimuose dalyvavo aktoriai iš kitų teatrų, bet kažkaip neprigijo. Vis dėlto pati mokyklos tąsa ir idėja turi būti suvokiama visiems, todėl norėjome, kad artistai būtų ruošiami būtent Keistuolių teatro trupei, kad perimtų tam tikras tiesas ir scenos paslaptis, kuriomis mes patys tikime ir kurias naudojame.

Yra tam tikro mobilumo, lankstumo, nebijojimo tiesiogiai bendrauti su publika, reikšti savo nuomonę. Pagrindinis mūsų teatro credo - nesuvaržyta aktoriaus saviraiška ir laisvė. Savo aktorių kūrybingumą labai skatiname: yra daug žmonių, kurie patys stato, kuria spektaklius.

Tad jeigu aktorius sąmoningai imasi režisūros, nematau tame nieko tragiško. Na, kad ir mano paties pavyzdys. Patys skatiname savo aktorius kurti, savarankiškai reikštis scenoje, rašyti scenarijus, dainų tekstus.

Žiūrovų karta ir ateities planai

Yra su Jumis jau užaugusi ir dar tik auganti žiūrovų karta. Jau dabar aktyviai ruošiamės 20 metų jubiliejiniam sezonui. Šalia naujų spektaklių pasirodys „Geltonų plytų kelio“ premjera - Aidas režisuoja. Vaidins jauniausia Keistuolių karta. Tai - atnaujinta spektaklio versija.

Manau, dabar pats laikas pasirodyti „Geltonų plytų keliui“: dabartiniai studentai tuoj kurs šeimas, augs nauja karta. O su „Aukštyn kojom“ buvo labai sunku atsisveikinti. Mėginom viduriniajai kartai pritaikyti savo personažus, tačiau žiūrovams tai buvo nepriimtina. Jie dar buvo matę mus, pirmąją kartą, ir mūsų sumanyto pakeitimo nepriėmė. Teko atsisveikinti visam laikui, nes iš „Aukštyn kojom“ jau išaugom.

Ir dabar yra žiūrovų, kurie nostalgiškai prisimena senąją kartą ir yra prie jos prisirišę. Jiems turbūt iki gyvenimo pabaigos tikrieji Keistuoliai būsime mes, kurie čia sėdime. Bet mūsų tikslas buvo sukurti teatrą ir jį pratęsti... Taip, nebuvo tokio sumanymo, kad teatras numirs su mumis. Na, o pats jubiliejinis gimtadienio koncertas bus skirtas vaikams, jame dalyvaus visos trys Keistuolių kartos. Tai bus šventė tiems, kurie augo ar dar tik auga su Keistuolių teatru.

Pasak Aido Giniočio, "Mes metėmės į sferą, kurioje buvome absoliutūs naujokai, nes tai daryti įdomu. Tik prasidėjus 1989-iesiems, Lietuvos teatro padangėje įvyko tuomet neregėtas dalykas - įkurtas teatras, vaidinantis vaikams ir ne tik jiems."

"Man atrodo, ka vaikai labiausiai jaučia melą. Jei užkoduosi spektaklyje kažką neteisingo, nesąžiningo, tai ir liks. „Geltonų plytų kelyje“ nėra jokios stebuklingos dramaturgijos ar režisūros, bet tuo metu mes, suaugusieji, išgyvenome sunkų, skaudų, peripetijų pilną gyvenimą. Matyt, viskas liko užkoduota toje medžiagoje, tose dainose. Ten užsikodavo ilgesys, tikėjimas, svajonės. Ir, matyt, tai persidavė žiūrovui."

Šiandien mums kaip ir pačią pirmą dieną reikia svajoti, kurti, leisti sau tą daryti. O kažkokių baigtinių prasmių tikrai nenoriu įžvelgti. Žinote, nebūna namų be dūmų, nėra teatrų be krizių. Sako, teatro trupės laikas yra 7 metai, o mums jau [skaičius] metai. Vadinasi, mes arba lavonas, arba išimtis.

Štai keletas žiūrovų atsiliepimų apie Keistuolių teatro spektaklius:

• Varnas: "Spektaklis "Varnas" tiesiog spinduliavo geromis emocijomis. Jau nuo pirmųjų akimirkų įtraukė publiką į linksmą ir žaismingą istoriją. Aktoriai, kupini charizmos ir žavesio. Juoko dozė buvo tobula. Režisūra puikiai apgalvoja, o kaukės papildė bendrą atmosferą. Gera emocija, kuri paliko geros nuotaikos užtaisą."
• Riešutų duona: "Tikrai neblogas spektaklis, tarsi matyta, tarsi skaityta, o čia: naujai pateikta. Nustebino Vaidotas Žitkus, šiame spektaklyje vaidina net tris vaidmenis! ir labai greitai bet vaizdžiai tarp jų keičiasi."
• Šekspyro raštai sutrumpintai: "Spektaklio pirma valanda tikrai stipri. Labiausiai patiko pjesės pristatymas kaip gaminimo šau, kur žmogaus įkepimo į pyragą veiksmas pateikiamas kaip naujos receptų knygos pristatymas."

Ši lentelė apibendrina svarbiausius Keistuolių teatro istorijos etapus:

tags: #keistuoliu #teatras #kaukiu #nuoma