Salvadoro pasikeitimas jau apipintas legendomis - ir pagaliau šią taip bauginusią šalį atranda turistai. Visa Centrinė Amerika kaip medus bites traukia keliautojus savo karštaisiais vandenynų krantais. Bet Salvadoro pakrantės dar tik bunda.
Salvadoro pakrantė
Saugumo iššūkiai ir pokyčiai
„La Libertad miestas pilnas organizuoto ir neorganizuoto nusikalstamumo, nevaikščiokite sutemus“ - rašė visi skaityti kelionių vadovai apie miestą, kuriame apsistojome bute su langais į Ramųjį Vandenyną.
Situacija šalyje buvo tiesiog baisi - per metus būdavo išžudoma 0,1% visų žmonių… Tris kartus nesaugiau už ir taip liūdnai pagarsėjusias Meksiką ar Braziliją, pavojingiau net už daugelį karo zonų… Ir čia tik ledkalnio viršūnė - kur dar visas reketas, vagystės, pagrobimai.
Viskas pasikeitė 2022 m.! Po ilgų naivių (ar korupcijos nulemtų) bandymų „derėtis su gaujomis“, prezidentas Najibas Bukelė sudavė joms staigų ir galutinį smūgį - per masinius reidus suėmė visus Salvadorą terorizavusius „Mala Salvatruča“ ir „Barrio 18“ gaujų narius (~60 000!), uždarė į naują didelį kalėjimą - „Pirma visus izoliuokime, o tada tirkime, kas ką padarė“.
Tokia pozicija gąsdino visokius „žmogaus teisių aktyvistus“ iš Vakarų, bet baisėdavosi tik nebuvusieji Salvadore „liūdniausiais laikais“.
Nusikalstamumas iškart krito 98% ir tai jaučiasi! Tarsi kokioje Europoje žmonės vaikšto vakarais, gatvėse kalba ir susirašinėja telefonais, kuprines nešioja ant nugaros.
Vietiniai pasakojo: „Anksčiau niekas nedrįsdavo kreiptis į policiją ar liudyti, nes tai reiškė pasirašyti sau mirties nuosprendį, juk net jei vieną banditą suimdavo, keršydavo jo gaujos sėbrai. Tik kai visi gaujų nariai atsidūrė kalėjimuose, pagaliau aukos prabilo“.
Salvadoro kalėjimas
Anais laikais užrakinti ir sargyba įtvirtinti „viduriniosios ir aukštesnės klasės rajonai“ dabar atidaryti visiems - nebėra ko bijoti (galėjom net „kampą kirsti“ jais)!
Aišku ne viskas pasikeitė staiga: dar daug spygliuotų vielų, ne visi sargai atleisti, gyvenama labiau „su saule“ nei kitur (įstaigos atsidaro ir užsidaro anksčiau), o ginkluoti pareigūnai stebi gatves, kad gaujos vėl nepakeltų galvos - bet kol kas, atrodo, įvyko stebuklas.
Valdžia neužmiega „ant laurų“ - vos kur galvą pakelia kokia gauja, miestas uždaromas, įvedami tūkstančiai karių, banditai sulaikomi. Kad visi suprastų, jog nusikaltimai yra nebe kelias į turtus ar šlovę, o tik į ilgus kalėjimo metus.
Jau ištrinti gaujų teritorijas žymėdavę grafičiai, Bukelė net griauna mafijos bosų antkapius - mat šie tapdavo „altoriais“ visokiems banditų turtų, žiaurumo ir nebaudžiamumo apžavėtiems rajonų jaunikaičiams.
Pirmą kartą pasaulyje tai mačiau: ten, kur diktatūra, būna atvirkščiai - prezidentų veidai „žvelgia“ nuo oficialių plakatų, nuotraukų, „iš viršaus į apačią“ - o Salvadore Bukelės legendą platina eiliniai pardavėjai, kurių nebeterorizuoja reketininkai. Ir ją perka eiliniai žmogeliai, metą šalin baimes, kad jau gal šiais metais teks laidoti nužudytus vaikus.
Turizmo ypatybės ir Balzamo krantas
Populiariausias Salvadoro kurortų ruožas vadinamas Balzamo krantu. Bet nuo *tikrai* populiarių kurortų kur nors Meksikoje jis dar skiriasi kaip diena ir naktis. Keliautojai - arba salvadoriečiai, arba drąsesnis Europos jaunimas. Daugelis „serfina“ ant galingų Salvadoro bangų, taškančių juodo vulkaninio smėlio paplūdimius.
Vienas gretimų viešbučių gali laikyti „senas salvadorietiškas kainas“, o kaimyninis jau būti jas smarkiai iškėlęs. Kiti pakrantės miestai dar „paprastesni“, pigesni - La Libertad labiau primena „vietinį“ miestelį, nei kurortą, El Zonte jauki banguota įlanka, o Sunzal - išvis toks „trečio pasaulio“ restoranėlių ruožas palei negrįstą gatvę.
Kultūriniai ir istoriniai objektai
Nuo Salvadoro pakrantės keliavome „garsiausiu Salvadoro keliu“ Ruta de la Flores - „Gėlių kelias“. Taip, ši civilizacija neapsiribojo Meksika, o jos pietinės sienos kaip tik driekėsi Salvadore. Bet istorijos mėgėjus labiau sužavi „majų Pompėja“ Choja de Seren [Joya de Ceren].
Joya de Ceren
Šį kaimelį dar ~536 m. po Kr. staiga užliejo ugnikalnio lava - ir nors žmonės išsigelbėjo, paliko viską kaip buvo tą akimirką. Šventei paruošti krabais tapyti indai, šamano namas, tradicinė pirtis temaskalis, gyvenamieji nameliai… Viską atkasė archeologai.
Ugnikalniai - ir Salvadoro rykštė, ir grožis. Žemės drebėjimai palieka šalies miestus be gražių senų namų, bet aukštos vulkanų viršūnės savaime žavios. Tūkstančiai turistų kopia pažiūrėti ežerėlio Santa Anos vulkano krateryje.
Užtat didžiausio Salvadoro kraterio nepamatyti tiesiog neįmanoma - tik neiškart apskritai supranti, kad čia vulkanas. Nes jis virtęs Koatepeko ežeru - didžiuliu.
Kultūros ir atmosferos ypatumai
Apskritai Salvadore jausmas apniko dvejopas. Viena vertus, ką ten bemačiau, neprilygo kitoms Lotynų Amerikos šalims. Salvadoro majų piramidės - ne Meksikos, ne Gvatemalos ir ne Belizo.
Sučitoto miestelis pavadinamas „Salvadoro Antigva“ (pagal senąją kaimyninės Gvatemalos sostinę), bet, priešingai nei vienuolynų griuvėsių ir stogų kavinių pilnoje, dūmais besispjaudančių vulkanų apsuptoje Gvatemalos Antigvoje, Sučitoto nelabai buvo ką veikti ilgiau nei valandą-dvi.
Kita vertus, Salvadoro koziris - jo kultūra ir atmosfera. Salvadoras turi savą dvasią. Gera kava (vienu metu kavos eksportas sudarė daugiau nei pusę Salvadoro pajamų, o 14 didžiųjų kavos augintojų dinastijų faktiškai valdė šalį). Pupusos - skanus nacionalinis patiekalas, kurį salvadoriečiai valgo, atrodo, kasdien (daugiau vakarais), ir tikrai nepamirš pasiteirauti ar jau ragavai ir ar tau patiko.
Na ir, aišku, saugumas. Keliaudamas po Lotynų Ameriką nuo jo atpranti. Salvadore staiga vėl supratau, koks malonumas nuolat negalvoti, ar visi daiktai suslėpti (kišenėse, automobilyje, viešbutyje ir t.t.), ar neužkimbam ant eilinio apgaviko kabliuko, kai policija dirba žmonėms, o ne tik kaulija kyšių ir t.t.
Paskutinė stotelė šalyje - sostinė San Salvadoras - puikus šalies portretas. Aplinkui - gražūs kalnai ir vaizdai žemyn, bet pats miestas - nykokas. Keli gražesni pastatai, kaip Salvadoro katedra ar Nacionaliniai rūmai, apsupti visokių apšepusių - bet labai pigių - turgų-turgelių. San Salvadoro rytuose - rajonai, kur anksčiau visi prigąsdindavo turistus nosies nekišti (dabar jie tik skurdūs).
Štai pagrindiniai skirtumai tarp Salvadoro ir kitų Lotynų Amerikos šalių:
| Šalis | Ypatybės |
|---|---|
| Meksika | Didesnės ir įspūdingesnės majų piramidės, labiau išvystytas turizmas. |
| Gvatemala | Antigva su vienuolynų griuvėsiais ir stogų kavinėmis, dūmais besispjaudantys ugnikalniai. |
| Belizas | Unikalus gamtos grožis, bet mažesnis kultūrinis paveldas. |
Šalies ateitis ir įvaizdis
Ir visgi, širdį Salvadoras užkabino. Kai atėjo laikas skristi atgal į Meksiką, žmona ragino ieškoti galimybių atidėti skrydį. Tiesiog atmosfera daug geresnė. Žmonės malonesni, tu jiems esi svečias, o ne tiesiog „pinigų maišas“.
Jie džiaugiasi savo šalimi, kai kurie net grįžta iš emigracijos - ir didžiuojasi pagaliau galėdami ją parodyti užsieniečiams be jokios gėdos.
Daugelio idealas - JAV, kur emigravo per milijoną tautiečių. Bet tikiu, kad jei viskas eis šituo pačiu keliu, Salvadoro ateitis - didelė.
O su įvaizdžiu Salvadoras irgi moka dirbti. Bukelė - beje, tapęs ir interneto žvaigžde - jau atkreipė viso pasaulio dėmesį paskelbdamas bitkoiną Salvadoro antrąja oficialia valiuta (pagrindinė valiuta, beje - JAV doleris). Bitkoinais dabar gali atsiskaityti net pas paplūdimio pardavėjus. Tiesa, tik mažuma salvadoriečių juos naudoja - daugiausiai tie, kas taip gauna pavedimus iš į JAV emigravusių giminių. Bet „supermodernumo“ įvaizdis kartais net svarbesnis už faktą!
Stipresnė ekonomika perkeis ir pačia šalį. Daugės pasaulinio lygio viešbučių, barų, restoranų - o kartu mažės tų „pigių ir niekam nežinomų atradimų“ bei „smulkių stebuklų“.
Bet kol kas Salvadoras yra be reikalo nuvertinta šalis, vienas didesnių atradimų. Mėgstu keliauti ten, kur stiprūs žmonės dar tik pradeda statyti stiprią šalį. Kur, nors būta daug problemų, jos sugadino šalies įvaizdį, bet štai jų jau nebėra, tik ne visas pasaulis dar apie tai žino…
Salvadoras, bent jau mano kelionės metu 2024 m.