Esė žanras šiuolaikinėje literatūroje: tarp erudicijos ir vaizduotės

Ilgą laiką šiuolaikinės literatūros baruose žydėjusi esė pastaruoju metu sulaukia vis mažiau konceptualaus kritinio žvilgsnio. Taigi aktyvus esė gyvenimas tęsiasi, tad laikas ir kritikams prisikelti ir atidžiau pažvelgti į šiuolaikinės esė padėtį, tendencijas, sėkmes ir nesėkmes.

Esė - žanras baisiai platus ir atviras, todėl net neaišku, kokius reikalavimus jam reikėtų kelti. Esė atveju kritika neišvengiamai pasmerkta būti labai asmeniška. Kas žavi esė, kaip ir bet kuriame kitame žanre, - tai erudicija.

Eseistikos proveržis - akivaizdi pastarojo dešimtmečio mūsų gyvenimo naujovė. Eseistika įtvirtino išsilaisvinusios minties energiją, kuri čia natūraliausiu būdu ištryško, nevaržoma sukietėjusių žanro kanonų. Leidžiama atskiromis knygomis, pripužįstama bei premijuojama eseistika klostosi kaip ir Vakaruose į atskirą literatūros rūšį, kuri droviai tebesidangsto svetima kepure (Sigito Gedos sudarytas kolektyvinis esė rinkinys „Siužetą reikia nušauti“ pavadintas romanu).

Eseistinis mąstymas - specifinis mąstymas, kuris susidaro į netikėtos intelektualinių sąvokų, poetinės nuojautos ir konkretaus vaizdo jungties. Idėjos čia nusileidžia ne iš viršaus, ne iš apriorinio žinojimo, o gimsta juslinėje pagavoje, rutuliojasi iš konkretaus sąlyčio su daiktais, žmonėmis, įvykiais. Esė tekstas konstruojamas pagal vidinio išgyvenimo eigą, judančią netikėtomis trajektorijomis kaip ir moderniame eilėraštyje.

Eseisto mintis, laisvai šuoliuojanti laiko ir erdvės pakopomis, ieško esmės kaip teksto kulminacijos, kuri gali būti ryškiai įkirsta arba palikta potekstėje - vėlgi kaip eilėraštyje. Eseistiką subrandino logocentrinio mąstymo krizė. Milžiniškas informacijos kamuolys subyrėjo į dalelytes ir nusėdo į atskirus informacinius lizdus. Jos nebekausto priežasties ir pasekmės lygtys, vedančios į pasaulio vientisumo teologiją.

Lengvai ir grakščiai šokinėjanti mintis Giedros Radvilavičiūtės tekstuose įgauna sugestyvaus trapumo, atmiešto autoironija ir katastrofiškos savijautos tonais. Eseistui rūpi atverti pulsuojantį egzistencinės situacijos įspūdį: čia pat stovi kasdieninės aplinkos daiktai, tirštai pritvinkę spalvų ir detalių, čia pat mezgasi kintančių emocijų sūkuriai, čia pat medituojama - kam ir kodėl aš gyvenu. Eseistas nebesistengia savęs sureikšminti ar sutaurinti, kaip buvo įprasta sovietmečio rašiniuose - jis net mėgaujasi save detronizuodamas. Kritiškas žvilgsnis į pasaulį ir save - eseisto prievolė.

Tačiau S. Gedos rašiniai, natūralizavę šnekamąją tonaciją, yra daugiau dienoraštinės tėkmės kūriniai, kur istorinė tiesa laužiama per poetinio subjektyvumo ir aižios ironijos prizmę; jie artimi savo stilistine maniera Witoldo Gombrowicziaus dienoraščiams. Čia nėra esė kūriniams būdingo išgaubto minties lanko, kilimo į tam tikrą kulminaciją, judėjimo į poetinę parabolę. Esė neturi siužeto, tad jai būtinas, kažkoks vertikalus kompozicinis judesys, kaskart kitoks, bet pakankamai ryškus (sakykim, Jurgio Kunčino esė primena trumpas noveles ar humoreskas).

Vyksta savotiška esė pavadinimo infliacija - esė pavadinami įvairaus tipo neapibrėžti rašiniai: kelionės reportažas, kultūrinių refleksijų pluoštas, fragmentiška novelė, ilgas eilėraštis proza, neužbaigta impresija, beletrizuotas straipsnis ir t.t. Dabartinė mūsų eseistika galbūt pernelyg „išpažintinė“, pernelyg pasinešusi į beletrizuotą vaizdingumą, į improvizacinę žaismę, estetinę išgyvenimų interpretaciją (subtilus Alfonso Andriuškevičiaus grojimas pustoniais), į narcisistinį gėrėjimąsi savimi bei rūpestį - ką man šiandien rašyti ir kaip rašyti… Būna, kad esė prasideda kaip tik šiuo klausimu.

Kiekvienas rašantysis trokšta pakilti į horizontą žaižaruojančia raketa. Tačiau eseistinio diskurso strateginis centras vis tiek yra tam tikros problemos branduolys ir jo skaidymo reakcija. G. Beresnevičiaus eseistika, turinti gilų istorinio-intelektualinio pažinimo podirvį, nepaprastai imli gruzdančioms dabarties aktualijoms, sugeba atverti problemą kaip intriguojantį vyksmą.

Trumpalaikis originalumo efektas eseistui darosi svarbesnis už istorinę atsakomybę. Toks žaidimas „senomis kortomis“ gana pavojingas artėjant referendumo datai, kai Lietuvos gyventojai turės pasisakyti už stojimą ar nestojimą į Europos Sąjungą. Lietuviškos eseistikos kelrodis, man regis, turėtų būti ne Che Guevara, bet Vinco Kudirkos „Tėvynės varpai“.

Eseistas, kaip ir poetas, kalbasi pats su savimi, ginčijasi pats su savimi, bet jis kalbasi ir su visuomene. Eseistika yra nepaprastai individualus užsiėmimas, kažkuria prasme primenantis išminuotojo darbą. Eseistas gali nurodyti, kur yra minos, bet pirma jis pats turi ant jų užlipti.

Gera esė yra ta, kuri prieštarauja vyraujančiai nuomonei, viešpataujančiai opinijai. Kadangi intelektualas privalo būti kritiškas. Eseistas kvalifikuojamas kaip žmogus, neturintis jokios visuomeninės perspektyvos, neturintis perspektyvos kopti hierarchijos laiptais. Nes jis iš esmės nuolatos turėtų atstumti bet kokį tapatinimąsi su administracija, hierarchija, ir taip toliau. Eseistika yra grynas individualizmas Tai - postmoderno produktas, nepaisant to, kad jos šaknų gulima ieškoti daug gilinu, norint - ir iki Egipto literatūros. Esė yra toks aparatas, kuris leidžia per individualius autorius susikalbėti panašiai jaučiantiems, panašiai mąstantiems žmonėms.

Mano galva, daugelis mūsų rašomų tekstų, kurie yra pavadinami solidžiu esė vardu, yra komentarai, eskizai, raštingų žmonių reakcijos į įvairius reiškinius. Tačiau tai nėra ta eseistika, kuriai XX a. būdingi tam tikri paradigminiai arba vertybiniai orientyrai. Šį žanrą plėtojo H. Hesse, P. Valery, T. S. Eliotas, kurio svarstymai apie literatūrą vadinami esė ir kurie iš esmės pakeitė literatūros istorijos supratimą - jie buvo daug svarbesni už didžiumą ano meto literatūrologinių darbų. Galbūt taip atsitiks ir su S. Gedos eseistika apie XIX a. lietuvių literatūrą ar kitus mūsų autorius.

Esė svarbus tam tikras filosofinis, kultūrologinis krūvis. Šiuo atžvilgiu man svarbūs yra lietuvių kultūros žmonės Arvydas Šliogeris, Jonas Mikelinskas, Arvydas Juozaitis, Andrius Konickis, Auding...

Žvelgiant retrospektyviai į fotografijos archyvus, kyla sumišimas ir neviltis, bet kartu ir noras turėti laiko mašiną. Ko labiausiai trūksta šiandien? Ogi, tų paprastų, kasdienių akimirkų - banalių smulkmenų, kurios dabar atrodo nereikšmingos, bet ateityje galėtų tapti puikiu palikimu būsimiems tyrinėtojams. Trūksta „normaliosios“, netgi banaliosios rutinos nuotraukų. Žiūrint į tą pasiūlą, kurią neįtikėtais kiekiais pateikia dabartiniai fotografai, ir, vėlgi, grįžtant laiko mašina šiek tiek atgal, trisdešimt procentų instagraminių nuotraukų - nakties rūkas, gatvės šviesos, įvairių filtrų suteikiama atmosfera, kompiuterinės manipuliacijos - viskas, kas dabar atrodo įprasta, anuomet būtų buvę vertingi lobiai.

Pamenu, turėjau ir siužetą, ir tekstą galvoje, tačiau užsimušdamas ieškojau 1978 m. fotografijos, kurioje stovėtų du mokiniai su mokyklinėmis uniformomis, vienas iš jų laikytų rankose plastikinį maišelį su užrašu „Marlboro“, kitas - maišelį su „Wrangler“ džinsų nuotrauka. Jei būčiau radęs, galėjau parašyti bombinį tekstą. Bet tokio atvaizdo nėra! Akivaizdu, jog reportažinių vaizdų gerbėjai turbūt fiksavo bendrybes, „pozuotojai“ stengėsi slėpti maišelius - galvojo, kad tai bus banalu.

Esė yra intelektualios kūrybos žanras, kuriame lygiomis teisėmis dalyvauja du komponentai: erudicija ir vaizduotė. Tai intelektualinės refleksijos ir meninio jausmo sąjunga, abstraktumo ir konkretumo derinys. Esė rašymas reikalauja abstraktaus mąstymo, sugebėjimo išryškinti kokią nors temą, ją konceptualizuoti, kartu suteikti tai temai informatyvumo, universalumo ir įtaigumo. Informatyvumas sukuriamas analitiškai skaidant pasirinktą temą į daugelį aspektų, gilinant ir niuansuojant požiūrį, ieškant įvairių požiūrio kampų, taip pat praturtinant samprotavimą įvairiais empiriniais argumentais; universalumo suteikia vertikalus teorinis lygmuo ir kontekstai, temos reikšmė; įtaigumo - beletristinė išraiška, minties intriga ir mąstymo spontaniškumas, tam tikra kūrybinės vaizduotės laisvė. Be abejo, esė ryškumas priklauso ir nuo autoriaus individualybės.

Esė žanras yra daugiašakis, asociatyvus ir atviras įvairioms reikšmių sistemoms, jis reikalauja gerų literatūrinių įgūdžių. Eseistikos tekstas yra „vešlus“ - tai intelektualų menas, savotiška akademinio pasaulio žmonių saviraiška, kai jie beletrizuoja jiems rūpimus dalykus. Tokia esė prigimtis, jos poveikio mechanizmai, susiję su asociatyvia intelektualine vaizduote, yra ir šio žanro stiprybė (sugestyvumas) ir silpnybė (efemeriškumas). Esė tekstai netampa menine literatura, o kaip intelektualinis reiškinys kartais išnyksta kartu su laiko problemomis.

Esė žanras šiuo metu - bene populiariausias Lietuvos spaudoje. Naujomis idėjomis, intelektualinėmis ir psichologinėmis refleksijomis, raiškos originalumu ji ima konkuruoti su menine literatūra, o aktualumu kartais ją ir pralenkia, susilaukia greito rezonanso. Daug emocinių ir estetinių išgyvenimų skaitytojui suteikia „kasdienybės filosofijos“, psichologinio atsivėrimo esė, matyt, atliepiančios žmogiškojo bendravimo poreikius. Eseistinis mąstymo būdas skverbiasi ir į meninę prozą - romaną, novelę. Ypač tai pasakytina apie H. Kunčiaus, J. Kunčino, R. Gavelio tekstus. Kiti priešingai - nuo originaliosios kūrybos metasi į esė žanrą, tarytum jausdami meninio teksto nepakankamą poveikį kultūros gyvenimui (M. Martinaitis. V. Juknaitė).

Eseistikos žanro iškilimas jau privertė jį apmąstyti kaip simptomišką mūsų kultūros reiškinį, matyt, susijusį su politinėmis bei ekonominėmis permainomis, visuomeninio gyvenimo dinamika, ypač turint omeny Europos Sąjungos iškeltus uždavinius mūsų gyvenimui. Kiek esė susijusi su politiniu Lietuvos gyvenimu - tiesiogiai ir netiesiogiai, kaip laisvė rašyti ir būtinybė susigaudyti permainose?

Eseistas šiandien - beveik charizmatinė figūra, jis ir menininkas, ir poetas, ir filosofas, ir politikas, rinkos bei ekonomikos procesų aktyvus stebėtojas. Tačiau, kritiškai stebėdamas visuomenes gyvenimą, eseistas visgi vienaip ar kitaip atsiriboja nuo jo ir teigia savo individualumą, jo požiūriai yra paradoksaliai neginčijami, bet neprivalomi, tarytum išliekantys privataus stebėjimo sferoje. Taigi populiarusis eseistas pasilieka nuošalėje, yra labiau provokuojantis nei jungiantis veiksnys, labiau kritiškas nei konstruktyvus. Taigi kokia yra eseisikos ir prozos takoskyra, kokia jų sąveika, kaip iš vienos stovyklos autoriai pereina į kitą?

Žvelgiant į šiuolaikinę lietuvių eseistiką, galima išskirti keletą ryškių asmenybių, kurių kūryba ženkliai prisidėjo prie šio žanro populiarumo ir įvairovės. Tai Rolandas Rastauskas, Giedra Radvilavičiūtė, Donaldas Kajokas, Eugenijus Ališanka ir kiti autoriai, kurių darbai skatina diskusijas ir atveria naujas perspektyvas.

Rolandas Rastauskas: žodžio ekvilibristas

Rolandas Rastauskas - tikras žodžio ekvilibristas. Lietuvių literatūroje taip meistriškai išskaidyti siužeto, bet kartu nepalikti skaitytojo tik ženklų chaose niekas nemoka. Jo tekstuose tas siužetas yra išsiskaidęs į minčių ir pojūčių mikropasaulius, kurie nepastebimos traukos jėgos veikiami jungiasi į darnią nelinijinę teksto visatą.

Rastauskas yra pasiekęs tobulą esė formą: kai tekste kultūrinė refleksija, rodos, tuoj virs sausu filosofiniu apibendrinimu, atsiranda elipsė ir pradedamas asmeninės patirties pasažas, kai asmeninė patirtis ima virsti sentimentalu, grįžtama prie tekstūrą sutvirtinančios kultūrinės refleksijos, kurioje nevengiama ir kalbėjimą pagyvinančių populiariosios kultūros tekstų (komentarų po straipsniais, supermamų forumų inkliuzų), ir rimtų visuomeninių problemų analizės. Patirtis Rastausko esė tekstuose - daugialypė, bet ne chaotiška, ji sutvardoma ramaus, elegantiško pasakojimo ir virsta meistriškai valdomu, tikrą teksto malonumą teikiančiu kalbos aktu.

RoRa ramiai, apsukriai, intelektualiai ir motyvuotai skaitytojui pateikia savo išskirtinę patirtį, demonstruoja net kiek pavydėtiną pastabumą. Ir pateikia jis tai ne kaip akibrokštą, ne kaip įžeidimą galbūt mažiau žinančiam skaitytojui, bet kaip natūralią savo pasaulio dalį, kaip požiūrį. Žodžiu, skaitai ir žaviesi. Be abejo, malonumą gerokai padidina ypač sklandus ir ištobulintas stilius, itin taikli ir tarsi iš pasalų užklumpanti ironija, humoro jausmas. Tuomet, kai grakšti teksto stilistika susimaišo su individualiu turiniu, ko gero, ir atsiveria Rastausko esė žavesys. Tokie tekstai (skolinuosi Giedros Radvilavičiūtės kriterijų) išlieka mintyse įspūdžiu ilgam.

Kaip akibrokštas visiems tiems pseudointelektualiems rašantiesiems, žinių ir ženklų marmalynės efektu siekiantiems išsikovoti teisę į literato ir rašytojo apibrėžtis.

Donaldas Kajokas: tarp žinojimo ir patirties

Kalbant apie Donaldą Kajoką, nuomonės apie jo kūrybą išsiskiria. Vieniems jo tekstai žavi lengvumu ir sklandumu, gebėjimu apie sudėtingus dalykus rašyti paprastai. Kitiems jie atrodo monotoniški ir besikartojantys, stokojantys naujumo ir gaivališkumo. Tačiau niekas neginčija Kajoko įdirbio ir meistrystės valdant žodį.

Jo sugebėjimas apie sudėtingus dalykus rašyti paprastai kelia nuostabą. Nuolatinis naujovių troškimas yra mūsų pačių problema, kaip ir nesugebėjimas įžvelgti grožio mažuose dalykuose. Ar nežavu, kaip tikras Rytų žinovas Kajokas taupiai vartoja žodį, siekia koncentruotai išreikšti emociją netuščiažodžiaudamas. Jo trumpuose esė atsiskleidžia Eliade Micrea nuolat kartojamo laiko idėja, kuria tiesiog užsikrėčiau.

Ir vis tai šen, tai ten išdygstantis nežinomybės motyvas, kuris ką nors gal ir labai erzino, bet mane žavėjo - juk tik amžiname nežinojime gyvuoja amžina galimybė. Vakaruose tuštuma suprantama kaip nebuvimas, išnykimas, o Rytuose - kaip beribiškumas, erdvė naujai pradžiai, augimui.

Tačiau, kita vertus, kai kuriems skaitytojams Kajoko kūryba gali pasirodyti išsisėmusi ir monotoniška. Kaip teigia Lina, "Stebėtina, bet abstraktybė užburia taip, kad akimirkai gali netgi pamiršti, jog šį kartą autoriui ja prabilti į skaitytoją naujai ar bent sukuriant naujumo iliuziją, rodos, tikrai sekėsi sunkiau. O gal ir visai nepavyko."

Kai kurios Rytų praktikos itin dažnai brėžia tokią skirtį: žinojimas, kurio nerealizuojame sava patirtimi, tėra teorija. Tai, kas amžinai prarandama ir tuščia. Šiuo požiūriu laikotarpiai, kai dvasiniame gyvenime niekas nebevyksta - jokie sukrėtimai, atradimai ar praradimai, o tik kapstomasi po „seną gerą“ nušvitimą, yra visiškai beverčiai - jokio tapsmo, judėjimo, jokių realizacijų, tik pluoštai žinių.

Žvelgiant į šiuos skirtingus požiūrius, galima teigti, kad Kajoko kūryba yra vertinga ir įdomi, tačiau ne visiems skaitytojams ji gali būti vienodai patraukli. Svarbiausia - atrasti autorių, kuris atliepia individualius poreikius ir skatina mąstyti.

Eugenijus Ališanka: tarp asmeninės patirties ir filosofinių įžvalgų

Eugenijaus Ališankos eseistikai būdingas asmeninės patirties aprašymas, tačiau dažnai ši patirtis tėra žaliava, padedanti išsakyti kokią nors gana neoriginalią filosofinę įžvalgą. Taip sugadinama geriausia rinktinės esė Didysis tranzas, kurioje unikalios patirtys keliaujant po SSRS platybes sutraukiamos į heidegerišką būties ir kalbos paslapčių neperregimumo idėją.

Kitoje esė, kurioje aprašoma viešnagė Šveicarijoje, tos šalies kultūros kitoniškumas taip pat nepasiūlo jokio naujos kalbėjimo apie save galimybės - tik gana banalią išvadą, kad rašymas yra kankinantis ir nesibaigiantis prasmės ieškojimas.

Apibendrinant galima teigti, kad šiuolaikinė lietuvių eseistika yra gyvybingas ir įvairus žanras, kuriame galima rasti tiek tradicinių formų, tiek eksperimentinių ieškojimų. Svarbiausia - nebijoti skaityti, mąstyti ir atrasti savo mėgstamiausius autorius.

Šiuolaikinės lietuvių eseistikos autorių kūrybos bruožai:

Šioje lentelėje pateikiami tik keli pavyzdžiai, tačiau jie leidžia susidaryti bendrą vaizdą apie šiuolaikinės lietuvių eseistikos įvairovę ir turtingumą.

tags: #kiekvienas #gali #buti #menininku #pastraipa