Kilmingi ir turtingi patricijai senovės Romoje

Senovės Roma - senovės civilizacija, išsivysčiusi iš mažos žemdirbių bendruomenės, įsikūrusios Apeninų pusiasalyje X a. pr. Kr. Išsidėsčiusi šalia Viduržemio jūros, Senovės Roma tapo viena iš didžiausių senovės pasaulio imperijų. Šiame straipsnyje aptarsime turtingų Romos piliečių ir senato vaidmenį bei įtaką Romos visuomenėje ir politikoje.

Senovės Romos padavimai, kaip nurodo romėnų rašytojai, Romos gimimo data laiko 753 m. pr. Kr. Legendinis Romos įkūrėjas lotynas Romulas buvęs ir pirmasis jos karalius.

Senovės Romos visuomenės struktūra

Senovės Romos visuomenė buvo griežtai suskirstyta į klases, kurių viršūnėje buvo patricijai, o apačioje - plebėjai. Patricijai - senovės Romos visateisiai piliečiai, kilę iš aristokratiškos giminės. Plebėjai - nekilmingi, laisvieji Romos piliečiai.

Iš pradžių visi visateisiai romėnų bendruomenės nariai buvo vadinami patricijais. Jų didžioji dalis buvo stambūs ir vidutiniai žemvaldžiai. Kiti laisvieji gyventojai, nepriklausantys gimininei organizacijai, buvo vadinami plebėjais. Tai dažniausiai buvo smulkūs žemvaldžiai, amatininkai, prekybininkai. Manoma, jie atsirado iš į laisvę paleistų vergų, persikėlėlių iš kitų miestų.

Dėl patricijų socialinės diferenciacijos, nepasiturinčių plebėjų gausumo Romoje atsirado ypatinga socialinių santykių forma klientelė. Valdžios žmonės buvo tik patricijai. Tautos susirinkimai (komicijos) buvo šaukiami pagal kurijas. Juose dalyvavo tik patricijai. Be karaliaus, veikė senatas, kurį sudarė giminių seniūnai. Senatas turėjo 300 narių.

Nuo XV a. renesanso laikų senovės Romos pavyzdžiu paplitęs lotyniškas „patriciato“ terminas siaura prasme apibūdina miestietišką aristokratiją (bajoriją), kuri turėjo išskirtines paveldimas socialines ir politines privilegijas, pirmiausia - miesto valdžios teisę.

Patricijų kasdienybė

Romėnai nebuvo namisėdos. Mėgo leisti laiką viešose vietose, renginiuose, svečiuose. Kilmingas romėnas labdara - produktais, maistpinigiais, ūkine bei teisine parama ir t.t. - stengdavosi laimėti daugelio vargingesnių piliečių palankumą, kad jam pasirodžius forume, šie susiburtu aplink, rodydami jo įtaką ir reikšmę; labiausiai buvo tikimasi, kad per rinkimus klientai atiduos savo balsą už patroną.

Pagrindinis dienos valgymas paprastai būdavo vakare. Turtingi romėnai, mėgdavo valgyti be saiko. Patiekalai būdavo prašmatnūs, įmantriai sutaisyti. Prisivalgę kiek telpa, svečiai kartais tyčia išsivemdavo kad vėl būtų vietos toliau valgyti.

Popiečio metą daugelis romėnų eidavo į viešąsias pitis-termas. Pirmosios termos buvo prieinamos visiems: moterims ir vyrams. Tai buvo vieta, kur už simbolinį mokestį, o dažnai ir visai nemokamai, žmonės susirinkdavo ne tik praustis, bet ir praleisti laisvalaikį: sportuoti, maudytis, atsipalaiduoti, apsilankyti restorane, bibliotekoje, parduotuvėje ar net teatre. Turtingieji romėnai ateidavo kartu su vergais, kurie turėjo maudyti šeimininkus ir prižiūrėti jų rūbus. Kai kurios termos buvo neįtikėtinai prabangios - marmuro plokštėmis dengtomis grindimis ir sienomis, puoštos didžiulėmis, įspūdingomis statulomis, lipdiniais, mozaikomis, vitražais, paveikslais, skulptūromis, sodais ir fontanais.

Senatas: Valdžios institucija

Senatas buvo viena iš svarbiausių institucijų Romos respublikoje. Senatą sudarė 300 žmonių iš kilmingųjų patricijų šeimų. Iki III a. pr. Kr. nariais galėjo tapti asmenys, atlikę karinę prievolę, turintys tam tikrą turtą, ne jaunesni kaip 45 m. Vėliau senatorių skaičius išaugo iki 900. Senato posėdžiai vykdavo nustatytomis dienomis. Prieš posėdį buvo meldžiamasi, aukojamos aukos ir buriama. Pirmiausia buvo svarstomi religiniai klausimai.

Pasikeitus nuomonėms, senatoriai atsistodavo ir prieidavo į to pusę, kuriam pritardavo. Priimant sprendimus, nulemdavo daugumos nuomonė. Senato nutarimas įsigaliodavo jeigu neprotestuodavo liaudies tribūnas, renkamas iš plebėjų.

Taip pat senatas savo nuožiūra tvarko užsienio politiką: jis gali kokiam konsului ar magistrui pavesti vadovauti karo žygiui ar valdyti užkariautą teritoriją. Todėl nuo senato priklauso ir vidaus politika: magistrai, tikėdami, kad senatoriai vieną gražią dieną paves jiems vadovauti kokiam žygiui, kuris apgaubs juos šlovės aureole, stengiasi senatui neprieštarauti.

Turtingųjų įtaka politikai

Magistratu galėjo tapti kiekvienas Romos pilietis, tačiau iš tikrųjų šias pareigas galėjo užimti tik turtuoliai. Jokio atlyginimo jie negaudavo, nes eiti tas pareigas buvo garbės reikalas. Visoms pareigoms paprastai buvo renkami keli asmenys vieneriems metams. Magistras savarankiškai leido potvarkius, tačiau aukštesnio rango magistras galėjo sulaikyti jų veikimą. Aukščiausi magistrai buvo du konsulai.

Konsulai turėjo teisę šaukti senato posėdžius ir tautos susirinkimus, šaukti kariuomenę ir jai vadovauti kare. (Konsulais buvo tampama ne anksčiau kaip sulaukus 43m. Konsulų vardais vadinti metai.) Aštuoni pretoriai pirmininkavo teismų komisijoms. Iš buvusių konsulų aštuoniolikai mėnesių buvo renkami du cenzoriai, kurie surašydavo visus piliečius ir nustatydavo jų turtinę padėtį. Keturi edilai prižiūrėjo tvarką turguose ir kituose viešose vietose. Dvidešimt kvestorių rinko mokesčius ir tvarkė finansus. Esant ypatingai padėčiai, senatas galėjo skirti diktatorių, kuris šešis mėnesius savo rankose išlaikydavo visą karinę ir valstybinę valdžią.

Apie 300 m. pr. Kr. Plebėjai jau galėjo tapti valstybės pareigūnais. Buvo panaikintas įstatymas, draudžiantis patricijų ir plebėjų santuoką. Kadangi visos pareigybės buvo neapmokamos, tai pareigūnais galėjo tapti tik pasiturintys plebėjai. Turtingi plebėjai susigiminiavo su patricijais. Apie 300 m. pr. Kr. Dauguma liaudies tribūnų jau buvo tapę senato nariais. Iš tiesų Romą valdė saujelė turtingų giminių, nobilitetas.

Konfliktai ir krizės

Tačiau, nepaisant turtingųjų įtakos, Romos respublikoje vyko nuolatiniai konfliktai tarp patricijų ir plebėjų. Liaudies tribūnai broliai Tiberijus ir Gajus Grachai (priklausė populiarams) vykdė žemės reformą palankią valstiečiams, siekė suteikti daugiau teisių provincijoms (133-121 m. pr. Kr.). Vis didesnę įtaką valstybei daro konsulai. 82 m. pr. Kr. Kornelijus Sula tampa diktatoriumi.

Julijus Cezaris puola Romą. Jis tampa konsulu, turinčiu aukščiausią valdžią - imperiumą (49-44 m.pr.Kr.). Taip pat Cezaris buvo ir vyriausias pontifikas (šventikas). Nužudytas (organizatorius Brutas). Kilus jų nesutarimui - laimi Oktavijus. 31 m. pr. Kr. įvyksta Aktijaus mūšis, o 27 m. pr. Kr. įkuriama Romos imperija.

Svarbiausi Romos istorijos etapai

tags: #kilmingi #turtingi #patricijai #senoves #romoje