Kodėl Nuoširdumas Svarbu?

Pasaulyje, kuriame viskas taip nestabilu, labai svarbu būti savimi. Gebėjimas bet kurioje situacijoje likti savimi išties labai padeda gyvenime. Per savo gyvenimą žmonės ne kartą keičia savo elgesio stilių, veikiami aplinkybių ar aplinkos, kurioje žmogui tenka sukinėtis. Žmonės bijo būti nepriimti ir nesuprasti kolektyve, todėl stengiasi save „įsprausti“ į visuomenės nustatytus rėmus.

Daugelis žmonių ilgus metus negali parodyti savo tikrojo veido, bijodami būti pasmerkti. Kas gi tai? Nepasitikėjimas savimi ar noras pasirodyti geresniu, nei esi iš tikrųjų? Greičiausiai, ir viena, ir kita.

Nuoširdumas Santykiuose

Jūs žinote, kad santykiuose žmonės susiduria su jausmais, patirtimis ir vidiniais ribotumais. Nuoširdumas yra svarbi atrama, tačiau tai nereiškia, kad kiekviena mintis ar emocija privalo būti išsakoma garsiai. Kartais žmonės slepia informaciją ne iš piktos valios, o iš noro apsaugoti kitą ar sukurti saugią erdvę sau patiems. Tarp visiškos atvirumo radikalumo ir visiško slėpimo egzistuoja plati pilkoji zona, kurioje ir gyvena dauguma porų.

Trys Netiesos Tipai

Būtent motyvacija yra raktas, padedantis atskirti, ar toks elgesys žaloja ryšį, ar padeda jį saugoti. Pirmasis netiesos tipas yra vadinamoji apsauginė netiesa. Tai tokia situacija, kai žmogus kažką nutyli ne tam, kad manipuliuotų, bet tam, kad išvengtų nereikalingo konflikto. Tai gali būti prastai praleista darbo diena, apie kurią nenorima kalbėti, kad nuotaika nepersimestų ant artimo žmogaus. Jūs tikriausiai esate susidūrę su tuo, kai nutylėtas neigiamas jausmas tampa būdu apsaugoti santykius nuo bereikalingos įtampos.

Antrasis tipas yra gėdos netiesa. Ji kyla tuomet, kai žmogus slepia tam tikrus praeities faktus, savo silpnybes ar šeimos istorijas iš baimės būti nesuprastam. Šis tipas reikalauja ypatingo jautrumo. Jeigu nutylėjimas padeda žmogui išsaugoti vidinę ribą ir nesukelia pavojaus porai, jis gali būti visiškai normalus. Tačiau jei baimė pasakyti tiesą kyla iš to, kad tikimasi pykčio, atstūmimo ar emocinio smurto, tai jau yra ženklas, jog santykiuose trūksta saugumo.

Trečiasis tipas yra manipuliacinė netiesa. Tai netiesa, kuri sąmoningai naudojama tam, kad būtų iškreipta realybė, nuslėpti svarbūs dalykai, gauta nauda arba išvengta atsakomybės. Tokie atvejai apima melą apie finansus, išdavystes, tikruosius ketinimus ar ilgalaikį jausmų slėpimą. Jūs žinote, kad tokia netiesa sukuria nuotolį, naikina pasitikėjimą ir nuodija santykius iš vidaus. Niekas negali sukurti tvarios artumos ten, kur vienas žmogus siekia valdyti kitą per informacijos kontrolę.

Atvirumas ir Privatumas

Jūs turite atskirti dvi aiškias zonas. Pirmoji apima viską, kas susiję su santykiais. Čia atvirumas yra būtinas. Kalbama apie jausmus, ribas, sprendimus, įsipareigojimus, lūkesčius ir bendrus tikslus. Jei žmogus slepia tai, kas tiesiogiai veikia partnerį ir santykių kokybę, tai tampa rimtu signalu, kad ryšys pradeda trupėti. Kita zona yra privati. Tai asmeninis vidinis pasaulis, prisiminimai, kuriuos žmogus dar nėra pasirengęs atskleisti, dalykai, kuriems reikia laiko.

Jūs neturite pareigos papasakoti visos praeities iki smulkiausių detalių vien todėl, kad esate poroje. Sveiki santykiai suteikia teisę į savo vidinį kampą, kuriame žmogus jaučiasi nepriklausomas ir saugus. Psichoterapeutės įžvalgos rodo, kad problema prasideda ne nuo pačios netiesos, bet nuo jos tikslo. Jei tikslas - apsauga, ribų saugojimas ar laiko poreikis, viskas gali būti sveika. Tačiau jei tikslas - valdyti partnerį arba išvengti atsakomybės, ryšys įgauna pavojingą kryptį.

Visiškas Nuoširdumas

Jūs galite pagalvoti, kad visiškas nuoširdumas yra tobulas idealas. Tačiau realybėje žmogus yra emocinė būtybė. Jei kiekviena mintis būtų išsakoma akimirksniu, santykiai imtų braškėti. Ne kiekviena emocija yra brandi ir ne kiekviena mintis nusipelno tapti veiksmo pagrindu. Santykiuose svarbu mokėti atskirti emocinį impulsą nuo pagrįstos tiesos.

Jūs tikriausiai susidūrėte su situacijomis, kai žodžiai gali sužeisti labiau nei tyla. Todėl gebėjimas sulaikyti informaciją kartais tampa brandos ženklu. Tai nėra melas. Tai supratimas, kad tiesa be jautrumo gali tapti destruktyvia.

Jeigu santykiuose netiesa atsiranda dažnai, jei juntate baimę, jeigu partneris nepaaiškina, kodėl tam tikrus dalykus slepia, tuomet metas kalbėtis. Jūs turite suprasti, kad pasitikėjimas yra statinys, kurį lengva sugadinti, bet sudėtinga atkurti.

Gražūs Žodžiai

Gražūs žodžiai iš širdies turi galią keisti kasdienybę, santykius ir net mūsų pačių savijautą. Žmogus, kuris jaučiasi matomas ir įvertintas, natūraliai atsiveria, labiau pasitiki kitu ir yra pasiruošęs į santykius įnešti daugiau šilumos. Žodžiai daro tiesioginę įtaką emocinei būsenai. Teigiama kalba aktyvina teigiamus jausmus, o tai savo ruožtu padeda žmonėms atsipalaiduoti, sumažina stresą ir padidina pasitikėjimą savimi.

Ne visi gražūs žodžiai veikia vienodai. Žmonės labai jaučia, kada žodžiai tariami iš širdies, o kada - dėl formalumo. Santykiai reikalauja nuolatinės priežiūros, o švelnūs, pozityvūs žodžiai čia atlieka itin svarbų vaidmenį. Net ir pačios tvirčiausios poros kartais pamiršta kasdien pasakyti komplimentą ar padėką. Nepamirškite, kad gražūs žodžiai neturi būti dideli ar iškilmingi.

Pirmasis Įspūdis

Pirmas įspūdis padeda sukurti socialinį kontaktą. Vos pamačius nepažįstamą žmogų jis gali sukelti pasitikėjimą, o tai padeda stiprinti ryšį. Be to, tampa lengviau prie žmogaus prieiti, bendravimas būna lengvesnis. Socialinis kontaktas svarbus siekiant tam tikrų tikslų. Pavyzdžiui, atėjus į darbo pokalbį pirmas įspūdis gali sukelti darbdaviui pasitikėjimą ir paskatinti jį labiau domėtis kandidatu į atitinkamas pareigas.

Remiantis tuo, kas sudaro pirmą teigiamą, malonų įspūdį, galima išskirti ir tai, kas gali jam pakenkti. Taigi pirmoje vietoje atsiduria netinkama išvaizda. Pavyzdžiui, jei žmogus ateina į darbo pokalbį didelėje įmonėje, kurioje itin vertinamas įvaizdis, o asmuo pasirodo apsirengęs su nelygintais marškiniais ar sportinę avalynę derina su kostiumu, jis greičiausiai paliks neigiamą įspūdį.

Teigiamą įvaizdį kuria pasitikėjimas savimi, tiesi, tvirta stovėsena ir eisena, nuosaikus atkaklumas, tiksli, nuoširdi komunikacija, šypsena. Šie niuansai itin svarbūs dalyvaujant dalykiniuose susitikimuose. Be abejo, reikėtų nepersistengti. Maloniai nuteikti gali tinkamas rankos paspaudimas, t. y. tvirtas, tiesus. Vertėtų dėmesį atkreipti ir į balso toną. Stengtis išlaikyti ritmą, tinkamą tonaciją, nekalbėti per garsiai ar per tyliai.

Tačiau, ko gero, svarbiausia - būti savimi. Nenatūralumas labai greit išryškėja. O nuoširdumas tarsi savaime užburia. Todėl kartais galima suklysti, prašauti pro šalį, bet jei tai daroma nuoširdžiai, neapsimetinėjant ir dėl klaidų apgailestaujant, tai padeda išlaikyti šiltą socialinį kontaktą.

Norint patikti kitiems, pirmiausia reikia patikti sau. Taigi norint patikti kitiems reikėtų pradėti ne nuo to, kaip tai padaryti, kaip apsimesti, kokius gražius drabužius apsirengti ar išmokti tinkamai kalbėti, elgtis, bet pažiūrėti į save. T. y. ar pats žmogus save myli, ar patinka sau toks, koks yra, ar sugeba save priimti.

Labai neigiamai nuteikia nuolatinis niurzgėjimas, nepasitenkinimo rodymas, subjurusi nuotaika. Pirmo susitikimo metu labai svarbu parodyti, kad praleistas laikas buvo prasmingas, naudingas bei malonus.

Geranoriškumas

Išdrįsti būti geroms, nuoširdžioms - štai tikroji stiprybė ir iššūkis. Geraširdžiai asmenys yra gausiai apdovanojami beveik visose gyvenimo srityse: jie laimingesni, sveikesni, labiau pasitiki savimi, rečiau serga depresija, turi daugiau draugų ir t. t. Psichologai sutaria: padėdami kitiems, žmonės padeda sau. Maža to, gerus darbus darantys asmenys gauna daugiau naudos, nei tie, kam jie adresuojami.

Tyrimai rodo, kad geri, dosnūs, pasiaukojantys asmenys yra geidžiamiausi pasimatymų rinkoje. Žmogus - sociali būtybė. Mes negalime išgyventi vienas be kito. Draugai - ne artimieji. Tyrimai rodo, kad daug artimų bičiulių turintys asmenys taip pat gyvena ilgiau nei vienišiai.

Štai, kaip geranoriškumas veikia laimę:

Fizinis Patrauklumas

Nors žmonės mokomi, kad „svarbiausia - vidinis grožis“, o „išvaizda gali būti apgaulinga“, fizinio patrauklumo galia yra didelė. Su žmonių fiziniu patrauklumu siejasi daugelis dalykų: pasimatymų dažnumas, asmens populiarumo jausmas, pirmieji kitų žmonių įspūdžiai apie asmenybę. Patrauklus žmogus mums atrodo sveikesnis, laimingesnis, švelnesnis, apsukresnis, socialiai išmanesnis.

Ciceroną galėtų nuraminti kitos dvi išvados apie patrauklumą. Pirma, žmonių patrauklumas yra visiškai nesusijęs su jų saviverte ir laimės jausmu. Kita priežastis ta, kad labai patrauklūs žmonės retkarčiais suabejoja, ar jų darbas nėra giriamas tik dėl išvaizdos. Mažiau patrauklūs asmenys labiau linkę patikėti, kad jie giriami nuoširdžiai. Ciceronas tikriausiai nusiramintų dar ir žinodamas, kad nuomonė apie patrauklumą yra santykinis dalykas. Grožio supratimas priklauso nuo kultūros - grožio kriterijuose atsispindi tam tikra vieta ir tam tikras laikas.

Nustatyta, kad 37-ose kultūrose - nuo Australijos iki Zambijos - vyrams patrauklesnės yra jaunatviškai atrodančios moterys. Moterims patrauklūs yra sveikai atrodantys vyrai, bet ypač tie, kurie atrodo subrendę, valdingi ir turtingi.

Nuoširdumo Baimė

Ar pastebėjote, jog pagalvojus apie nuoširdumą, didelį, tikrą nuoširdumą, dažnai viduje nejučia susigūžiame, kyla nesuvoktas pavojaus pojūtis. Ko gero, blogiausia, kai nuoširdumas yra pasmerkiamas, atmetamas kaip pavojinga yda, kurios reikia atsikratyti. Kodėl? Manau, labai svarbu neatsisakyti nuoširdumo visiškai, nesusieti jo su praradimais. Tačiau kartais taip įvyksta.

Kad išvengtume panašaus maksimalizmo, pravartu suvokti, jog nuoširdumas nėra lyg daiktas, kuris yra arba jo nėra. Arba jog jis visuomet turi būti labai didelis, absoliutus, darantis jus pažeidžiamus. Taip pat tai nereiškia, jog jeigu jis būdingas žmogaus charakteriui, vadinasi, turi reikštis nuolat, vienodai, lygiai. Juk nuoširdumas turi didelę pasireiškimų skalę - jis gali būti išreiškiamas visiška,i po truputį, gali būti didesnis arba mažesnis, labai didelis. Jis gali augti arba mažėti - mes galime tai valdyti, priklausomai nuo aplinkybių. Jis negali ir neturi būti absoliutus, visiškas, visa aprėpiantis, nevaldomas. Jo tokio niekas iš mūsų negali ir reikalauti. Jo tokio net ir nereikia.

Natūraliai, harmoningai nuoširdumas santykiuose auga po truputį. Kol nepažįstame žmogaus, esame nuo jo užsidarę ir nuoširdumo yra nedaug. Vėliau, kai geriau pažįstame žmogų, suvokiame, jog galime juo pasitikėti, nuoširdumui atsiranda daugiau vietos. Artėdama į visišką, absoliutų nuoširdumą, ši dorybė taptų atlapaširdiškumu, naivumu, tai yra yda, o ne dorybe. Jei kalbėsime apie nuoširdumą kaip apie dorybę, tai yra, kai nuoširdumas reiškiasi ne tiesiog bet kaip, o dorybingai, ne destruktyviai, įnešdamas didesnę prasmę ir vertę į gyvenimą, reikėtų kalbėti apie nuoširdumą, pasireiškiantį vietoje bei laiku, kai jis yra rodomas tam, kas jo vertas, kam jis reikalingas. Išmokti to nėra lengva.

Nuoširdumas - natūralus, tikroviškas savo jausmų, emocijų, minčių išreiškimas, atvėrimas, tikroviškas dalijimasis savimi. Jis glaudžiai susijęs su pasitikėjimu, tiesa, tikrumu, paprastumu, bendradarbiavimu, saugumu.

Jei pradžioje žmogus galvoja, jog jis gudriai elgiasi, dvilypiai elgdamasis bei iš to gaus naudos, tai vėliau gali pradėti galvoti, jog visi taip elgiasi. Tai formuoja nepasitikėjimą niekuo, izolaciją, nostalgiją, gilų tikrų santykių trūkumą.

Žmogus gali nuoširdumą turėti, tačiau jo nesuvokti. Žmogus gali savo nuoširdumą išgyventi kaip jam priklausantį, valdomą, kaip jo vertybę, arba jį jausti kaip jam nepriklausantį, su juo nutinkantį spontaniškai, jausti jį kaip išprovokuojamą. Nuoširdumas gali būti žmogaus puikiai suvokiamas, aiškiai skiriams, greitai įvertinamas, kam jį galima rodyti.

Dvasinis Pragmatizmas

Gyvename dvasinio pragmatizmo amžiuje. Populiarieji psichologai ir vadinamieji koučeriai tikina, kad meilė turi teikti didelį emocinį ir seksualinį pasitenkinimą, o kai ji reikalauja aukotis, turime nutraukti santykius ir savo meilę pavadinti toksiška, o šeimą - disfunkcine. Slepiame savo prieštaringą prigimtį, kai, viena vertus, esame dvasiški, o kita vertus, pragmatiški, ir šiuos du dalykus suplakame į vieną ir stengiamės būti dvasiškai pragmatiški. Tokį tikėjimą įtvirtina populiarioji psichologija ir savigalbos industrija, teigdamos, kad įsitikinimai, kurie nedaro mūsų socialiai efektyvių, yra klaidingi, o kiekviena nuostata turi būti socialiai teikianti pelną, naudą, malonumą, pasitenkinimą. Todėl neleidžiame sau būti nuoširdiems ir slepiamės po socialiai legitimuota ironija.

Tačiau nepaisant to mes vis tiek jaučiame, kad su mumis vyksta kažkas negerai, tas socialinio efektyvumo, informacinės ir dvasinės pragmatikos būvis mus iškreipia, paslepia giliąją esmę, negalime būti iki galo savimi ir apie nuoširdumą svajojame žiūrėdami geriausius Larso von Triero ir Pedro Almodóvaro filmus. Šie nuoširdaus meno kūriniai mus sukrečia. Bet kodėl?

Naujasis Nuoširdumas

Naujojo nuoširdumo meną traktuosime kaip didžiąją mūsų laikų kūrybinę inovaciją. Bėgantis laikas toli palieka praeities įvykius ir sutiktus žmones, todėl nieko nestebina, kad mes tolstame nuo XX a. literatūrinės, meninės, filosofinės patirties.

XX a. susirgo šizofrenija ir suskaldė į šipulius, išardė XIX a. literatūros naratyvinę tradiciją. Dabar, XXI a. trečiajame dešimtmetyje, žvelgdami į mūsų dienų rašytojus, matome, kad esama neapsisprendimo. Elementarus kūrybinis orumas verčia pripažinti, kad negalima aklai ir mechaniškai reprodukuoti XX a. pasakojimo technikų, norisi įvesti kokią nors literatūrinę inovaciją, ir čia jaučiamas rašytojų pasidalijimas į tris grupes.

Galime sakyti, kad ironija - tai būdas kultūringai pastatyti ironijos objektą į, ironiko nuomone, jam prideramą, t. y. žemesnę už pastarojo, vietą. Baro chuliganas jį įskaudinusiam asmeniui kumščiu trenkia į veidą, o ironikas tai atlieka kultūringai ironijos priemonėmis, rafinuotai įgeldamas gramatinio sąmojo durklu ir sukeldamas aplinkinių pašaipą ironizuojamo asmens atžvilgiu. Ironija yra būdas neutralizuoti, sumažinti, nuginkluoti komunikacinį priešininką kultūringomis priemonėmis.

Šį naująjį nuoširdumą traktuotume kaip XXI a. ryškiausią meninį judėjimą ir jam, be Wallace’o, priskirtume dar ir Marinos Abramović kūno meną, Larso von Triero, kol dar jo nekankino gili depresija, monumentaliuosius filmus - „Prieš bangas“, „Šokėją tamsoje“ ir iš dalies „Dogvilį“ - bei Pedro Almodóvaro filmą „Pasikalbėk su ja“.

Galima pradėti nuo tokio principo - „Man skauda dėl kitų“. Šitą principą Lietuvoje įvedė Leonidas Donskis, kai nebijoma būti atviram gyvenimui, suvokti, kad gyvenimas yra neteisingas, tačiau, užuot su juo fechtavęsis ironijos rapyra ir statęs į jam prideramą vietą, rašantis ir mąstantis subjektas laikosi skausmą dėl kitų jaučiančio žmogaus pozicijos, kai skauda, tarkim, dėl visuomenės neteisybių, skriaudų, daromų vienų socialinių grupių kitoms, apskritai dėl visuomenės netobulumo, kai ji iš principo negali būti tobula, o lygybės idealas, socialinis teisingumas yra sunkiai pasiekiamas realiame gyvenime.

Literatūrinis judėjimas, kurį įvardija naujojo nuoširdumo terminas, eina jau po XX a. modernistinės ir postmodernistinės patirties. Mes atrandame, kad be galo savimi patenkinto ironiko pozicija mūsų laikais jau nėra tokia patraukli ir pagauli. Daug patrauklesnė skaudulius jaučiančio subjekto pozicija, nes skausmas yra spontaniška reakcija į tikrovę, kai jai atsiveriama, užuot ja manipuliavus.

Dabarties subjektas atsisako ironijos, nes ji vis dėlto yra tam tikras smurtinis veiksmas, netgi jei vyksta diskurso simbolinėje plotmėje. Naudojant meistrišką ironiją labai lengva suvedinėti sąskaitas su kitais žmonėmis, kai jiems priskiriami šaržuojantys ir šmaikštūs pasakymai, kurie sukelia visuomenės pašaipą, bet mums labiau rūpi būtent tokia subjekto laikysena, kai atsisakoma suvesti sąskaitas ir prisipažįstama, kad esi sužeistas.

Kantui kitos būtybės savaime buvo neprieinamos, jos yra subjekto proto vaizdiniai. Jis galėjo tik mąstyti apie jas, bet negalėjo įrodyti jų buvimo. Iš Kanto „Grynojo proto kritikos“ kylančiam ironikui, kurio pozicija literatūroje įsiviešpatavo XX a., priešiname empatiką, nes jis jaučia kitų būtybių egzistavimą ir jam skauda dėl jų. Tad ironikas tarytum sumažina ir atstumia nuo savęs kitas būtybes. Tačiau tai jis gali daryti vien dėl to, kad neturi empatijos ir jam neskauda dėl kitų būtybių, todėl yra toks šaltas ir žiaurus.

Naujojo nuoširdumo judėjimas mėgina plėsti empatijos ribas. Būti empatiškam reiškia būti išorinio pasaulio ir kitų būtybių savaime egzistavimo gyvu įrodymu.

tags: #kodel #buti #nuosirdziam #taip #svarbu