Žmogaus amžius yra chronologinis, biologinis ir psichologinis. Tai tarpusavyje gali visiškai nesutapti, nors šiek tiek ir koreliuoja. Pavyzdžiui, biologinis ir psichologinis - jei žmogus jaučiasi širdy jaunas ir laimingas, paprastai jo kūnas taip pat nebūna visai ‚subyrėjęs“. Nors kartais pasitaiko ir priešingai. Taigi tas neatitikimas tarp to, kaip tu jautiesi ir kiek metų pragyvenai, ir yra psichologinis amžius. Tai yra būtent jautimasis.
Pasirodo, be chronoliginio ir biologinio, žmogus turi ir psichologinį amžių. Kas tai? Ir kas tas psichologinis senėjimas ar senatvė? Ar galima to išvengti ar bent jau atitolinti? Kokie žmonės ilgiau, o gal net ir iki gilios senatvės išlieka psichologiškai jauni?
Psichologinis Infantilizmas
Dar vienas svarbus dalykas šiame kontekste - galima būti senam, bet jaustis vaikiškai. Tai - vadinamasis psichologinis infantilizmas, kuris taip pat - nieko gero. Šiaip ar taip žmogus su amžiumi turėtų ko nors išmokti, įgyti tam tikros išminties, pasitikėjimo savimi, vidinės ramybės, ateinančios iš daugelio dalykų žinojimo. Tad jei žmogus tapdamas vyresnis to nepasiekė, vis dar reaguoja vaikiškai (nors galbūt vaikiškumas ir yra savotiškai žavus), jis iš tiesų yra bejėgis. Taigi jei tau 50 metų, o tu vis dar jautiesi bejėgis, tau apskritai nelabai tikėtina tapti suaugusiam.
Taigi, kai sakoma, kad žmogus psichologiškai yra jaunas, turima omenyje, jog jis stiprus, suaugęs - galbūt toks, koks buvo trisdešimties ir panašus išlikęs visą laiką.
Jaunystės Kultas
Beje, retas žmogus, paklaustas, kokio amžiaus jis yra širdyje, atsakys, jog jaučiasi vyresnis nei iš tiesų. Visi teigia besijaučiantys jaunesni, nes būti senam mūsų kultūroje nėra vertybė, o egzistuoja jaunystės kultas. Kita vertus, vyresni už mus visada mums atrodo senesni.
Jaustis psichologiškai jaunam reiškia norėti kažko naujo, būti aktyviam, socialiam, energingam. Pasirodo, socialūs žmonės gyvena ilgiau nei kiti, netgi nei kūrybingi, nes jaučiasi laimingesni. Taip pat labai svarbus dalykas - noras susidraugauti su naujais žmonėmis.
Dar vienas psichologinės jaunystės bruožas - gebėjimas svajoti, turėti ambicijų nuveikti ką nors didesnio ir nesijausti jau viską padariusiam. Taip pat svarbus psichologinės jaunystės indikatorius - ar žmogui patinka dabartinė mada ir laikmetis. Juk būna, kad žmonės sako, jog geriausia muzika buvo tik jų jaunystėje, o dabar ji bjauri ir pan.
Įdomu tai, kad kuo vėliau žmogus pradeda viską daryti, tuo ilgiau jis jaučiasi jaunas. Žinoma, tačiau būna, kad žmonės, kurie daug nuveikia, sustoja ir jiems sunku vėl iš naujo „startuoti“ susikuriant sau naujų tikslų.
Taip pat negerai, kai žmogaus gyvenime tarsi nėra ryškių pokyčių. Jis visą laiką gyvena toje pačioje vietoje, dirba tą patį darbą, turi tuos pačius draugus ir pan. - tada jis nepajunta, kaip staiga pasensta, tik ūmai susigriebia, kur pradingo tie metai. Taigi, intensyvesnis gyvenimas su daugiau pokyčių, psichologinę senatvę nutolina - žmogus daugiau pastebi gyvenimo.
Vidurio Amžiaus Krizė
Pokalbio pradžioje minėjote savo solidžiuosius, daug pasiekusius ir pernelyg „suaugusius“ bendraamžius. Tai dar ne psichologinė senatvė, tačiau rizikingas momentas. Rizikinga sustoti todėl, kad gali pradėti „važiuoti“ žemyn. Dar vienas dalykas - šiame amžiuje žmogus pradeda prasčiau atrodyti, „išlenda“ pirmosios ligos, taip pat vaikai tampa dideli.
Iš tiesų žmones labai išgąsdina pirmieji senatvės požymiai, ir mintis, jog sensti, gali veikti kaip papildoma krizė. Raukšlės tau primena, jog gyvensi ne amžinai, ir tai savaime sukelia depresiją.
Kad žmogui prasidėjo vidurio amžiaus krizė, galima suprasti iš to, jog pasikeičia jo laiko skaičiavimas. Iki tam tikro laiko žmogus skaičiuoja, kiek jam metų, o nuo tam tikro momento, jis staiga susimąsto: o kiek man jų dar liko? Būtent, ne kiek praėjo, o kiek liko. Kai taip nutinka, reiškia, žmogus jau pakliuvo į vidurio amžiaus krizę.
Šiame amžiuje žmogus ne tik tampa nebe toks reikalingas savo paaugusiems vaikams, tačiau neretai atšąla ir santykiai poroje. Trečias dalykas - tokio amžiaus žmogus jau nebemoka norėti. Jis tapęs solidus, viską mokantis - tarsi darbinė mašina, kuri, nors jau pinigų ir pakanka, „aria“ toliau, kai atrodo, jog dabar pats laikas pailsėti ir pasidžiaugti gyvenimu. Tačiau žmogus taip įpratęs dirbti, jog nebegali sustoti.
Šiame amžiaus tarpsnyje paprastai perkamos sodybos, ir tada vėl dešimčiai metų ‚įsidarbinama“ ir visiškai prarandama galimybė kažko norėti. Žmogus toliau gyvena pagal žodį „reikia“, o ne „noriu“.
Savotiškai „atjaunėja“ tie, kurie randa naują meilę, tačiau galima atgaivinti ir „senąją“. Būna, kad, vaikams palikus namus, tėvus aplanko jausmų atgimimas. Kita galimybė „atjaunėti“ - išdrįsti daryti tai, ką nori, keisti savo darbinę veiklą į labiau norimą. Pasitaiko sėkmingų verslininkų, kurie savo verslus perleidžia kitiems ir pradeda mokytis meditacijų, koučingų, pradeda domėtis dvasiniais dalykais - tarsi prasideda žmogaus atgimimas.
Aišku, dar galima suspėti į „paskutinį traukinį“ ir kažką iš esmės pakeisti - pagimdyti dar vieną vaiką, išvažiuoti į kitą šalį, pradėti mokytis ar pan. Taigi - tokie yra būdai, padedantys įveikti vidurio amžiaus krizę. Tačiau, kai apsidairai aplinkui, nedaugeliui tai lengvai pavyksta.
Pensijos Iššūkiai
Žmogus, esantis vidurio amžiaus krizėje, vis dar turi nemažai jėgų, jis dar nėra tapęs suirzusiu senuku. O štai išėjęs į pensiją jis iš tiesų gali iš energingo suaugusiojo tapti senu žmogumi.
Visų pirma taip yra dėl to, kad išėjimui į pensiją nėra ruošiamasi, tad į ją išėjus tampa nebeaišku, ką daryti toliau, apima depresija. O štai koks nors vakarietis savo išėjimą į pensiją jau būna susiplanavęs prieš kokius dvejus metus. Jis iš anksto ieško naujų veiklų, naujų socialinių ryšių. Taigi jei to išankstinio pasirengimo nėra, žmogus, išėjęs į pensiją, tarsi suakmenėja - jį apninka vienatvė, jis netenka ankstesnio statuso - iš gydytojo, žurnalisto ar pan. tampama tiesiog pensininku.
Taip pat kuo toliau, tuo silpnėja ryšiai su vaikais. Suaugę vaikai nebenori, kad tėvai juos reguliuotų, ir jei šie negeba su jais bendrauti kaip suaugę su suaugusiais, bendravimas tampa formalus, tarsi per prievartą.
Kadangi išeiti į pensiją nėra ruošiamasi, taip nutikus žmonės dažnai nemoka organizuoti savo laiko. Jie kažką daro, šluostinėja, „trinasi“ po namus, bet jiems tai nesuteikia tokio pat malonumo kaip rimta darbinė veikla, nes čia jau nebe ta dėmesio koncentracija. Tai primena laukimą oro uoste - juk čia nereikia nieko veikti, gali sau sėdėti, ilsėtis. Tačiau ar tai laimė?
Jums 50 ar 60 metų? Jums BŪTINA išgirsti šį patarimą dėl išėjimo į pensiją
Žmonės, atėję į darbą, yra įpratę gauti užduotis ir jas atlikdami jaučiasi gerai. Tačiau retas atvejis, kad išėję į pensiją žmonės sugebėtų sau užduoti tiek užduočių, kiek jų būdavo darbe. Tačiau jie randa „išeitį“ - pradeda vaikščioti pas gydytojus. Tada atsiranda ir užimtumas, ir galimybė pabendrauti su kitais pensininkais bei gydytojais.
Dar norėčiau pridurti, kad mūsų visuomenėje seno žmogaus vaidmuo yra labai prastas. Jis nėra nei pagarboje, nei dėmesio centre - tarsi nurašytas. Galbūt ši situacija kiek geresnė Azijoje ar musulmonų kraštuose, tačiau pas mus ji tikrai prasta. Ir suprantama, kodėl. Senas žmogus anksčiau buvo vertinamas, nes perduodavo savo patirtį, tačiau šiandien progresas, kompiuterinės technologijos taip greitai kinta, kad būdamas 30-ties tu jau gali būti per senas, norėdamas įsidarbinti su tuo susijusioje srityje.
Taip pat nebeaktualus ir finansinis senų žmonių palikimas, nes jauni žmonės uždirba pakankamai, tad tėvų parama jiems tampa nebe tokia svarbi. Nebėra ir tos sistemos, kai seneliai rūpindavosi anūkais.
Apibendrinant, sendami žmonės daug praranda, bet, atrodo, nieko neįgyja. Jie tampa tarsi nematomi ir tokius juos bandoma padaryti.
Taip, tačiau paradoksalu, kad vis labiau klesti jauno žmogaus kultas. Stengiamasi vis jauniau atrodyti. Nors išminties žmogus įgyja tik sendamas, bet tą nelabai kas vertina.
Senų Žmonių Tipai
Mokslininkai išskyrė keturis senų žmonių tipus:
- Išmintingi, sveiki senukai
- Piktieji
- Vaikiški, kurie tampa našta visiems
- Tie, kurie visais būdais stengiasi išlikti jauni, tačiau jau nebe sveikąja prasme
Aišku, fiziologiniai pakitimai turi įtaką, tačiau, kita vertus, piktumas yra labai susijęs su bejėgiškumu. Kai žmogus yra silpnas, jis darosi įtarus - kad jį nori pažeminti, nuskriausti. Piktumui įtaką daro ir vertės praradimas. Tarkime, buvai gydytoja, o dabar tik kažkokia močiutė. Taigi, atrodo, jei pakritikuosi kitą, įgysi savotiškos vertės. Taip pat seni žmonės būna pikti dar ir dėl to, jog tikisi atpildo: štai aš visą gyvenimą dirbau, o dabar jūs man turite duoti. Bet realybė yra tokia, ir visi žino, kad kitaip nebus. Tačiau tu jau nuo pat pensijos pradžios gali imti jaustis „teisus“ ir pykti iki pat gyvenimo galo.
Kognityviniai Gebėjimai Senstant
Kalbant apie kognityvinius gebėjimus, senstant iš tiesų kai kas keičiasi. Pavyzdžiui, žmogus nebegali manipuliuoti itin dideliais informacijos kiekiais, silpsta mechaninė atmintis, tačiau prasminė atmintis neblogėja. Senas žmogus, jei nori, įsigilina ir supranta taip pat kaip jaunas, tik jam reikia daugiau laiko.
Tačiau esama keleto dalykų, kurie ir senstant nekinta. Iš tiesų iki 70-ties metų žmogaus žinios didėja. Galbūt dėl to ir nelabai pageidaujami jauni politikai. Taip pat su amžiumi nemažėja ir žmogaus kūrybiškumas. Senstant kognityviniai gebėjimai mažėja arba išlieka beveik nepakitę, priklausomai nuo asmeninės motyvacijos.
Ne visai. Tokie žmonės tiesiog nebenori tobulėti, išmokti ko nors naujo. Juos nervina naujosios technologijos, kompiuteriai. Tačiau stabdant savo protinę veiklą, skatinamas senėjimo procesas. O jei vyresnio amžiaus žmogus randa tai, ką dar galėtų išmokti, jis ir nesensta. Dėl to psichologai ir socialiniai darbuotojai seniems žmonėms dabar siūlo tiek prasmingų veiklų. Jos senjorams puikiai sekasi - tiek tapyti, tiek gaminti gurmaniškus patiekalus. Tik bėda, kad senus žmones labai sunku prikalbinti to imtis. Tada juos reikia motyvuoti. Pavyzdžiui, praktiniu aspektu - išmokus kažką daryti pačiam, už tai nereikės mokėti pinigų.
Išmintis Ir Senatvės Privalumai
Įprastai senatvė mums labiau susijusi su įvairiais trūkumais. Vis dėlto kas ta išmintis? Išmintį galima apibūdinti kaip aukšto lygio patirtinių žinių sistemą, kuria remdamasis žmogus arba pats gali ką nors labai tiksliai nuspręsti, arba labai tikslų patarimą duoti kitam. Be to, tose žiniose esama ir proto, ir gerumo. Jos yra „jausmingos“ bei aprėpia egzistencinius klausimus.
Grįžtant prie senatvės privalumų - tai ir ypatingas ramybės jausmas. Teko sutikti aštuoniasdešimtmečių, spinduliuojančių nepaprasta ramybe. Jiems nebereikia niekam nieko įrodinėti. Man paliko gilų įspūdį dokumentinis filmas „Amžinai stilingos“ - apie moteris, vyresnes nei 60-ties. Taigi, viena aštuoniasdešimtmetė ten ištarė frazę, jog tik būdama tokio amžiaus ji iš tiesų pasijuto savimi.
Kai kurie seni žmonės būna ir nepaprastai geri. Jie nori kitam atiduoti ir tą savo varganą „kapeiką“, ir nesiskundžia, nors tikrai turėtų kuo, tačiau prašo, kad verčiau jam papasakotum apie save. Man tokių žmonių taip pat teko sutikti.
Mano manymu, dar vienas senatvės privalumas, kad kai kurie seni sveiki žmonės iš tiesų geba būti čia ir dabar. Jie jau negalvoja, kad reikia dar kažkur nubėgti, kažką nuveikti, tačiau tiesiog būna, mėgaujasi, stebi aplinką, geriau pajunta.
Kaip Pasiekti Laimingą Senatvę
Kad senatvė būtų laiminga, labai svarbu, kad žmogus gebėtų atsiriboti nuo fizinio skausmo, diskomforto, išmoktų ramiai ištverti savo negalavimus. Taip pat reikia išmokti susitaikyti su praradimais, iš pradžių - grožio, galios, vėliau - artimų žmonių.
Kai kurie seni žmonės geba ne užstrigti praeities prisiminimuose ir jos ilgėtis, gailėtis, bet jais džiaugtis, skanauti. Iš tiesų jaunesniame amžiuje negalime to pasiekti, išvystyti, nes nesame susidūrę su tokia būtinybe. Kaipgi džiaugtis praeities prisiminimais, jei dabartis yra gera? Kaip išmokti toleruoti skausmą, jei nieko neskauda?
Vis dėlto, kad gilioje senatvėje žmogus jaustųsi gerai, jis turi turėti draugų. Jei jų turi 15, penkiems mirus dar lieka dešimt. O senam žmogui į širdį įsileisti naują draugą labai sunku.
Taip pat labai svarbu, kad senas žmogus nuolat bendrautų, kalbėtų. Tos močiutės, kurios iš ryto paima telefoną, o jį padeda tik vakare, elgiasi labai teisingai ir ilgai gyvena. Taip pat svarbus artimas ryšys su vaikais, tačiau be priklausomybės.
Skaičiau apie vieną eksperimentą. Senelių namuose vienai grupei buvo suteiktos neribotos laisvės - perstumdyti baldus, perdažyti sienas, kviestis svečių, o kitai grupei pasiūlyta visokeriopa medicininė priežiūra bei kita pagalba. Po keleto mėnesių senukų buvo paklausta apie pasitenkinimą gyvenimu. Pirmojoje grupėje patenkinti gyvenimu jautėsi pusė, o antrojoje - trečdalis. Be kita ko, antrosios grupės senukai tapo labai įkyrūs, nuolat kreipdavosi pagalbos.
Taip pat senatvėje labai svarbus ir fizinis judėjimas, kuris pagerina netgi sveikimą nuo ligų. Buvo tiriami vėžiu sergantys prancūzai. Pasirodo, tie, kurie turėjo tarnų, sveiko prasčiau. Vadinasi, senatvėje geriau pačiam nusivalyti dulkes, išsišluostyti grindis, nei tai perleisti kitam.
Psichologinė Jaunystė Nepriklauso Nuo Amžiaus
Manau, kad jei žmogus išsprendžia savo vidines problemas, jis gali tapti psichologiškai jaunesnis. Aš ir pati tą pastebiu, dirbdama su klientais. Žmogus gyvena savo nykų gyvenimą, nieko nenori, o psichoterapijoje pradeda atsigauti, viskuo domėtis ir pan. Taigi, būdamas 30-ties žmogus buvo visiškai apatiškas, o atsigavęs ir būdamas 40-ties jis netgi pradeda geriau atrodyti ir tampa psichologiškai jaunesnis.
Psichologinė jaunystė nepriklauso nuo amžiaus, o nuo to, kiek susigaudai savyje ir nori tobulėti.
Kuo anksčiau, tuo geriau. Nuo pat ankstyvo senėjimo pradžios - t. y. to momento, kai ėmei skaičiuoti laiką, kiek tau liko gyventi. Taip pat labai svarbu galvoti ir kalbėti apie senatvę - kad tai nebūtų tabu. Be to, pat reikia ir mobilizuotis.
Taip. Kita vertus, reikia ir suvokti, kad kūnas vis tiek pasens ir numirs. Taigi, labiau reikia rūpintis psichologine, sielos sveikata, taip pat turėti troškimų, gerų stiprių jausmų savo artimui, susirasti sau iššūkių, mokytis ir tobulėti.
tags: #kodel #gera #buti #jaunam #priezastys