Diskusija apie privalumus, silpnybes, pavojus ir garantijas niekad netyla ir, regis, netils, nes bendruomenės nuolatos kinta. Jos nelyg jūra su burlaiviais - mumis, jos nariais. Vieni atplaukia, kiti išplaukia. Būna nemirtingų kapitonų, ir kapitonų, kurie aukojasi savo įgulai, pasitaiko net kapitonų piratų.
Bendruomenės kinta, susipindamos su kiekvieno mūsų - narių - asmenine patirtimi ir visuomeninei veiklai atiduodamu gyvenimu. Todėl jos kupinos žmogiškų aistrų. Jose, gerai įsižiūrėjus, ne tik tarpsta draugystė ir savitarpio pagalba, bet ir vyksta įvairios tarpusavio kovos, netgi savotiškos vendetos, būna vienas kito ignoravimo laikotarpių. Ir ko tik nebūna. Panašiai kaip tarp giminaičių.
Didžiausias Sizifo akmuo tokios bendruomenės nariams būtų bandymas paversti ją vienodai mąstančių žmonių grupe: esą be šito nėra susitarimo ir bendravimo komforto. Ar tie, kurie mąsto ne „vienaip“, o „kitaip“, bus autsaideriais bendruomenėje? Tautiškumo pagrindu susikūrusiose bendruomenėse turėtų dominuoti atvirkštinė tendencija: vienaip mąstantys kartu su kitaip mąstančiais ir ne laikinai, o nuolat.
Juk tik įvairovėje ir diskusijose gimsta tiesa ir bendruomenės narys nenustoja puoselėjęs savo svarbiausio socialinio įgūdžio - mokėjimo vertinti, klausantis kito ir jam atsiliepiant. Rasti tinkamiems žodžiams reikia nemažai laiko, o kalbėjimasis apie skirtumus - viena sudėtingiausių užduočių bendruomenėje. Tačiau pajutę, jog patys turi klausytis - būna, kad ir išeina.
„Skirk laiko kitam“ - tokia nuostata šiandien meta rimtus iššūkius bendruomenių nariams. Juk jei nemoki patraukti kitų dėmesio, kad tave išklausytų, esi „per silpnas“ ir negali būti lyderis. O kiek tokių tylinčių bendruomenės narių?! Daugybė - praslenkančių prošal, nematomų ir negirdimų, laikinų ir niekieno nepastebimų.
Bendruomenėse mėgstame teigti, neva žmogus pats turi rodyti iniciatyvą; nematomas ir tylintis narys - tai ne bendruomenės, o paties nario problema. Individualizmo laikais nelengva rodyti iniciatyvą, ir tai - didžiausias šios epochos prieštaravimas. Lyderio „aš“ užima visą erdvę, tačiau mes šito ir tikimės. Mes nebeįsivaizduojame, kad lyderis gali būti kitoks, nedominuojantis ir neprisiimantis viso (beje, sunkaus) darbo sau.
Nepajėgti įsivaizduoti kitokio lyderio ir kitokiais principais veikiančios bendruomenės - didelė kūrybinė netektis. O juk bendruomenės - tai bendros kūrybos vaisius ir viena jų gali labai skirtis nuo kitos; netgi būti ekscentriška. „Bendruomenė“ siejama su žodžiais „bendrauti“, „bendras“, „priklausiantis visiems“, „kartu naudojamas“.
Kai kuriais aspektais šiuolaikinės bendruomenės netgi primena partijas, o partijos esmė - ne telkti įvairiaminčius, o idėjiškai atsiriboti nuo tokių, ginant savo idėjinę „liniją“. Ar tikrai bendruomenės tampa vis panašesnės į partijas ir kodėl verta apie tai pagalvoti? Būti panašiam ir tokiam pat - tai du skirtingi dalykai, kurių nereikia painioti.
Taip, tautiečių bendruomenės užsienyje nuolat kinta, ir ne tik dėl narių sudėties, bet ir valdymo struktūros, veiklos principų, bendros egzistavimo filosofijos, kuri glūdi įstatuose. Tai, kaip bendruomenės keičiasi, veidrodiniu principu atspindi kolektyvinio tautos mąstymo ir valstybės valdymo kismą.
Didžioji valstybinės veiklos dalis šiandien siejasi su projektais - šiuolaikiniu gyvavimo ir išlikimo būdu. Iš esmės, tai gana centralizuotas lėšų skirstymo būdas. Nors jos, regis, galėtų ir turėtų būti visiškai nepriklausomos, rinktis laisvai egzistavimo modelį - joms, pasklidusioms po platųjį pasaulį, turėtų derėti visai kiti „išlikimo projektai“.
Šiais sudėtingo darbo proceso, technologiškai medijuojamų pareigų ir įtemptos dienotvarkės laikais bendruomenių nariai vis mažiau linkę prisiimti visuomenines pareigas. Todėl bendruomenėse neretai lieka matomi tik aktyvistai, natūraliai tapę draugų grupe, galinčia ir norinčia užsiimti visuomenine veikla kartu. Bendruomenės išgyvena ne tik individualizmo, bet ir naujų „standartų“ (gal standartizavimosi) laikmetį.
Nė vienas žmogus nėra sala, lygiai kaip ir nė viena bendruomenė. Ir nė viena partija. Visa yra bendrų projektų, turinčių praktinius ir idėjinius reikalavimus, dalys. Pagaliau ir žodis „projektas“ yra kilęs iš graikiško „pro-ektasi“, reiškia „plitimą“, „augimą“.
Taigi, bendruomenės kartu su Pasaulio Lietuvių Bendruomene šiandien sudaro didesnio projekto dalį, atlieka visumai priklausančios dalies vaidmenį. Dalis paklūsta visumai, į ją įteka.
Bendruomenės animacija
Bendruomenės pavyzdžiai
Kadangi beveik neliko visuomeninių iniciatyvų be politinės potekstės, tai justi, jog bendruomenės irgi „politizuojasi“, kaip ir visa aplinkui. Tačiau norisi tikėti, kad ši juntama tendencija neįsibėgės ir netaps aiškia kryptimi.
Ekologinės gyvenvietės
XX amžiaus viduryje žmonės masiškai visame pasaulyje pradėjo suvokti, kad mokslinis-techninis progresas turi žmonijai ir gamtai neigiamų pasekmių ir gali atvesti prie ekologinės katastrofos. 1970-1990 metais įvairiose pasaulio šalyse atsirado ekokaimai: Australijoje, Amerikoje, Europoje, Afrikoje.
Gyvenimą užsienyje esančiose ekogyvenvietėse žmonės dažnai supranta, kaip gyvenimą komunose, kai dažnai gyvenama bendrame name, kartu valgoma, kartu dirbama bendruose sklypuose. Naujas reiškinys, prasidėjęs Rusijoje, remiantis knygų ciklu „Skambantys Rusijos kedrai“, - tai giminės sodybų gyvenvietės.
Sodybos turėtų būti ne mažesnės kaip vieno hektaro dydžio, kad būtų galima sukurti darnią ekosistemą. Tokiame plote įmanoma iškasti nedidelę kūdrą, dalį sklypo apsodinti mišku. Giminės sodyba - tai šeimos mažoji tėvynė - mylima, saugoma.
Giminės sodybų gyvenvietės skiriasi nuo dabartinio kaimo būtent kitokiu žmogaus sąmoningumu, požiūriu į kuriamus namus, kai žmogus kuria ne tik sau, bet ir ateinančioms kartoms, kai stengiamasi išsaugoti darnią, švarią aplinką. Sąmoningai kuriant grožį savo palikuonims, atrandant jį, keičiasi požiūris į gamtą - kai tas žemės lopinėlis tampa motina, kuria norima rūpintis, ją puoselėti.
Lietuvoje stebima tendencija, kai žmonės, pavargę nuo triukšmo, nuo įtampų, nuo įsipareigojimų, bėga į vienkiemius, tačiau, matyt, tai nėra išeitis, nes teprabėgus keleriems metams imama ieškoti bendravimo, bendraminčių. Tik bendruomenėse įmanoma išspręsti pagrindinius gerovės siekius. Aplink gyvenančių bendraminčių šeimos sukuria saugią kaimynystę.
Ypač tai svarbu gyvenvietėje augantiems vaikams. Tėvai gali būti ramūs, kad į kokią sodybą beužsuktų, jų vaikais bus deramai pasirūpinta. Taip pat ir suaugę žmonės, būdami bendruomenėje, išmoksta dalintis ir padėti vieni kitiems. Puiku, kai sodžius susideda iš keliasdešimt sodybų.
Didelė bendruomenė turi daugiau išraiškos, savišvietos, užsiėmimų, verslo galimybių. Kiekviena bendruomenė gali vykdyti savitvarką pagal savo individualius poreikius. Kuo didesnė bendruomenė, tuo įvairesni žmonės, tuo didesnės galimybės.
Giminės sodybos - tai mažosios gimtinės, iš kurių susideda tėvynė. Jas kuriant kinta žmonių požiūris. Tėvynė jau kitaip suprantama, ji tampa nebe rašytiniu žodžiu, o išjausta, pamilta, sava erdve. Erdve, kuria rūpinantis jau žvelgiama plačiau, pajuntama konkreti atsakomybė ir ne tik už savo sodybą, savą sodžių, bet ir už savo šalį, tautą. Čia visos sąlygos kurti sveikas šeimas - sveikas valstybės ląsteles.
Grįžtama su nauju mąstymu - apie ekologiškus namus, kuriuose būtų sveika gyventi, apie gamtinę žemdirbystę, kad būtų galima užsiauginti ne bet kokį, o švarų maistą, apie aplinkos švarą - žmonės renkasi neagresyvias ekologiškas buityje naudojamas priemones, kad išsaugotų vandens, dirvožemio švarą, jiems duodančių maistą.
Dažnai statyti renkamasi šiaudinius namus, kurių dabar Lietuvoje jau priskaičiuojama bene virš dviejų šimtų. Tai karkasiniai su šiaudų užpildu namai, kurių šiaudinės sienos dengiamos keliais sluoksniais molio tinko. Tokiems namams ir stogai pasirenkami kitoniški, iš natūralių medžiagų - skiedriniai, gontiniai (medinių čerpių), nendriniai ar netgi šiaudiniai.
Ekologinis kaimas
Senjorų bendruomenės
Ilgėjantis vidutinis amžius skatina socialinės pagalbos garbaus amžiaus žmonėms poreikį, todėl palaikymas, priežiūra, globa ir panašios paslaugos tampa vis reikalingesnės. Atsižvelgiant į tendenciją, gyvenamieji kompleksai senjorams modernėja ir vis geriau prisitaiko prie individualių kiekvieno gyventojo poreikių.
Bendravimas, socializacija yra reikalinga kiekvienam, nepriklausomai nuo amžiaus, tad senjorams skirtuose namuose galima rasti ne tik privačius kambarius, bet ir bendras erdves, kuriose sutinkami bendraminčiai, mezgamos draugystės, prasmingi santykiai, galima dalintis bendrais sunkumais ar interesais. Veiklos ir reguliarus bendravimas padeda užtikrinti psichinę ir emocinę gerovę.
Taip sumažėja tikimybė susidurti su depresija, vienišumu, kuris dažnai būdingas vyresnio amžiaus žmonėms. Esant bendruomenės dalimi, dažnai išsikeliama daugiau tikslų, pastebimos asmeninio augimo galimybės bei noras jomis pasinaudoti, todėl senjorai imasi naujų veiklų, pomėgių bei vis drąsiau jungiasi prie grupinių veiklų. Dalijimasis patirtimi bei iššūkiais su bendraminčiais, gali taip pat sumažinti ir senjorų jaučiamą stresą bei suteikti atsparumo kai susiduriama su sunkesniu laikotarpiu.
Vienas didžiausių privalumų senjorams specializuotuose namuose - lengvai prieinama pagalba atliekant kasdienę veiklą. Taigi, maudymasis, apsirengimas, vaistų vartojimas, maisto ruoša ir daugelis kitų kasdienių, tačiau vyresniame amžiuje sunkiau įveikiamų užduočių, gali būti atliekami su specialistų pagalba. Taip pat gyvenimas tokiuose kompleksuose atleidžia nuo vejos, namų priežiūros, remonto, tvarkymosi, naštos.
Individualūs, konkrečiam asmeniui pritaikyti priežiūros planai senelių namuose gali užtikrinti kiekvieno poreikių atliepimą. Siekdami skatinti aktyvų ir visavertį senjorų gyvenimo būdą, modernūs senelių namai siūlo ir tokių patogumų kaip treniruokliai, mankštos, baseinai, bibliotekos, grožio paslaugos, SPA, pasivaikščiojimai, gyvūnijos draugija ir pan. Taip pat gyvenimo kokybės neprarasti skatinama organizuojant išvykas.
Senelių namai visuomet projektuojami ir įrengiami atsižvelgiant į vyresniųjų sunkumus, fizines negalias bei kitus poreikius. Taigi, patalpų išplanavimai patogūs kiekvienam gyventojui, personalas prieinamas visą parą, o kambariuose užtikrinama visiška ramybė. Prižiūrimi gyvenamieji butai ir senelių namų teritorija sukuria jaukią, atpalaiduojančią aplinką, todėl nelieka nerimo, kuris jaučiamas būnant vieniems.
2022 m. „Oficialiosios statistikos portalo“ duomenimis, Lietuvoje pensinio amžiaus gyventojų yra daugiau nei jaunimo. Europos Komisija (EK) prognozuoja, kad iki 2050 m. Lietuvos populiacija bus viena seniausių, t.y. trečdalį visuomenės sudarys 65 ir vyresnio amžiaus gyventojai. Populiacijos senėjimas išryškina itin jautrią problemą - daugelis vyresniųjų jaučiasi vieniši. Tokių Lietuvoje net 300 tūkst.
Senelių namai
Gyvenimas kaime: privalumai ir trūkumai
Žodžiu, prieš keliantis iš miesto į kaimą, vertėtų pasverti visus kaimiečių gyvenimo būdo privalumus bei trūkumus.
Kaimiškos būties pliusai
- Grynas oras. Didmiesčiuose oras išties užterštas, tačiau jo nejaučiame.
- Ramybė. Miestietis, įpratęs prie autobusų riaumojimo, automobilių signalizacijų, kaime galės atsipūsti.
- Pigus nekilnojamasis turtas. Tendencija - kuo toliau nuo didelių miestų, tuo pigiau.
- Žemės lopinėlis. Galim auginti daržoves, vaisius, gėles.
- Privatumas. Nėra kaimynų už sienos - galite daryti remontą ar klausytis garsiai muzikos kada tik panorėję.
Gyvenimas kaime
Kaimiškos būties minusai
- Darbo trūkumas. Kaimas, kad ir koks šiuolaikinis bebūtų, ne visuomet gali suteikti darbo specialistui.
- Atstumas iki darbo. Kai kurie naujakuriai ir toliau važinėja į ankstesnį darbą mieste, tačiau tuomet nieko nesutaupo - sugaištamas laikas, atsiranda papildomos išlaidos transportui.
- Vaikų vystymasis. Augti vaikams kaime gera, tačiau jiems tobulėti, įgyti bendravimo įgūdžių, siekti aukštesnių tikslų nelabai sudarytos galimybės.
- Integracija į kaimo visuomenę. Jei nori integruotis į kaimo visuomenę, turi perimti jos vertybes, gyvenimo ritmą.
- Transportas ir susisiekimas. Tas pats transportas, susisiekimas - jūs dar į darbą nuvažiuosite, tačiau ką daryti su vaikais? Kaip jie pasieks mokyklą?
- Namas - niekada nesibaigiantis darbas. Su tuo tiesiog reikia susitaikyti.
Todėl verta gerai pagalvoti, ką gauni ir ko netekti atsikrausčiusi gyventi į kaimą.
Bendruomenės vadovo patarimai
Svarbu nebijoti kalbėti apie tai, kas mums brangu. Reikia nebijoti prarasti vieną kitą žmogų, jei to reikėtų, bet drąsiai įvardyti vertybes, kas mums yra svarbiausia. Svarbu - mylėti, bet nepataikauti. Vertybės - nėra ką grupė daro, bet kas ji yra iš tikrųjų. Atsiminkime: struktūra nekuria vertybių, vertybės kuria struktūrą.
Jeigu nežinai, kur nori nueiti, nežinai ir kelio, kurį reikia pasirinkti. Kur esame - tas irgi svarbu. Reikia išdrįsti išsikelti šiuos klausimus grupėje: kur esate? (Pr 3, 9), ką turite rankose? (Iš 4, 2), ką čia veikiate? (1 Kar 19, 9), ką matote? (Zach 4, 2), ar šie kaulai gali gyventi? (Ez 37, 3).
Svarbu išsiaiškinti: kokius išteklius turime, kiek žmonių įsipareigos ir jungsis, kokias dovanas turi tie žmonės, kaip jie galėtų atsiskleisti ir augti šiose tarnystėse.
Jaunimo erdvės Vilniuje