Kazio Borutos „Baltaragio malūnas“ turi kelias vaizdavimo plotmes. Abi veiksmo plotmės, realistiška ir sakmiška, labai persipynusios. Kūrinyje perėjimai iš vienos plotmės į kitą, motyvų susipynimas į vieną pasakojimą yra nepastebimi ir sudaro „Baltaragio malūno“ menininį žavesį. Kazio Borutos kūrinyje „Baltaragio malūnas“ vaizduojamos dvi romano plotmės-žemė ir požemis, savotiška gėrio ir blogio kova. Šios dvi siužeto linijos vystomos viso romano metu. Autorius nukelia mus į Lietuvos kaimelį.
Viena plotmė realistiška, kurioje vaizduojamas kaimo gyvenimas, mišios, o kita sakmiška, kurioje vaizduojamas velnias, užburtos pelkės. Kūriniui būdingas sakmiškas paslaptingumas. Velnio pasaulis duoda įdomumo tekstui.
Romane nemaža etnografinių vaizdų. Vienas iš jų tai yra Baltaragio malūnas, kuris stovėjo ant didelio ežero kranto „Ant Udruvės ežero stataus skardžio stovėjo Baltaragio vėjinis malūnas. Nuo neatmenamų laikų mosavo jis savo dideliais sparnais, tarytum būtų norėjęs pasikelti ir nuskristi nuo pakriūtės.“. Kitas etnografinis vaizdas yra bažnytkaimis, kuriame stovi sena bažnytėlė ir seni, gražūs etnografiniai nameliai. Visi etnografiniai vaizdai, aprašyti kūrinyje, labai gražūs ir tautiški. Autorius išaukština malūną, kuris įgauna paslaptingą ir didingą įvaizdį. Šį peizažą drąsiai galime vadinti dinamišku. Jis pasižymi ryškia plėtote, turi daug vidinės energijos. Turbūt dėl to, jog gamta yra neatsiejama nuo mūsų Tėvynės folkloriškumo, tautosakiškumo.
Vėjo malūnas Kelmės rajone - aliuzija į Baltaragio malūną
Jurgos charakteristika
Taip pat kūrinyje gausu aprašomų jausmų. Jie labai tikroviški ir tyri. Jurga dainiškai tyra, jaučianti tikrus jausmus. Romane aprašoma ir tautosakiška meilės istorija. Graži, jauna malūnininko duktė įsimyli šaunų vaikiną. Jų piršlybos vyksta pagal papročius, su buteliu užkimštu rūta, yra ir piršlys. Jurga - kaip dainų mergelė. Ji jauna, graži, ilgakasė šviesiaplaukė ir linksmuolė „.glostė tėvas ramindamas gelsvas dukters kasas.“, „Tai buvo viso Paudruvės kaimo pati linksmiausia mergina.“. Tuo tarpu jo numylėtoji Jurga - tikra padraika. Vėjavaikei niekas nerūpėjo, mergina gyveno savo malonumui. „Jai visas gyvenimas atrodė kaip linksma jaunystės išdaiga, o jos kiekviename žingsnyje juokėsi aštuoniolika nerūpestingų metų.“ Jurga vaizduojama kaip linksmiausia Paudruvės kaimo mergina. Ji - geltonkasė lietuvaitė, folkloriška mergelė, nužengusi nuo dainos posmų.
Kaimo vaikinai nepaprastai geidė padaryti Jurgą savo nuotaka. Tačiau tai pasirodė ne taip paprasta. Visos piršlių kelionės į malūną baigdavosi nesėkmingai. Sklandė gandai, jog pats velnias troško Jurgos, tad užbūrė kelią į malūną. Dauguma manė, jog čia nagus prikišęs Pinčukas - Paudruvės pelkių velniukas. Penktajame skyriuje pasirodo dar vienas, visiškai naujas, kitoniškas ir labai svarbus veikėjas - Jurgis Girdvainis.
Girdvainio charakteristika
Girdvainis ugningas, patrakęs vaikinas. Jis pasitiki savimi. Šis jaunikaitis ypač vertina obuolmušius žirgus, net per daug. Per juos prarado Jurgą, kuri buvo vienintelė jo meilė. Jis - labai ryškus personažas: išdidus, stiprus, pasitikintis savimi, reiklus, gudrus, geidžiamas jaunikis. Obuolmušiai žirgai yra ne tik jo didžiausias turtas, bet ir pasididžiavimas. Nors Jurgis buvo gana pasiturintis vaikinas, į savo piršlybas jis važiavo mėšlavežiu, vilkėjo išverstus kailinius. Turbūt taip elgėsi norėdamas, kad jo nenusižiūrėtų svetima mergina, arba troško, jog jo būsima nuotaka pamiltų ne Jurgio turtus, bet jį patį.
Girdvainis - kaprizingas jaunikis, tad nuotakos ieško ilgai ir kantriai, bet vis nesėkmingai. Štai kodėl jo ir Jurgos pirmas susisitikimas toks ugningas. Jaunuoliai pamilsta vienas kitą iš pirmo žvilgsnio. Susitikimo metu nuskamba labai tautosakiška patarlė: „Toks tokį pažino ir ant alaus pavadino.“ Ši patarlė puikiai tinka Jurgio ir Jurgos panašumams nusakyti. Abu yra išdidūs, vieniši, visų geidžiami ir nepasiekiami. Tokie panašumai turi daug tolimesniems herojų santykiams. Taip pat svarbu pastebėti ir tai, jog susitikimo metu tarp įsimylėjėlių vyksta akių pašnekesys, dar labiau praturtinantis judviejų meilę.
Jų santykiai
Sužadėtinių santykiai drovūs, ne visai atviri. Jurga truputi erzinančiai elgiasi, bet vėliau vis tiek atskleidžia savo jausmus „Po visą seklyčią Girdvainis gaudė Jurgą ir negalėjo sugauti. Ta išsisukinėjo kaip vėjas ir juokėsi.”, „Tiktai kai tretieji gaidžiai pragydo ir Girdvainis pradėjo nusiminti, nepagaudamas Jurgos, ji pati pagavo Girdvainį. „Kas bus, tas bus, esiu už tavęs, skrisiu su tavo obuolmušiais nors ir į pasaulio galą!“ vienu atsikvėpimu pasakė, o rankos kaip pelkių vijokliai apsisuko apie berno kaklą, ir taip pabučiavo, kad Girdvainiui naktis staiga prašvito.“. Girdvainis kitaip negu Jurga savo jausmus rodė atvirai ir buvo atkaklus.
Dvidešimtajame skyriuje Girdvainis su piršliu Anupru Vizgirda vyksta pirštis Jurgai. Įdomu yra tai, kad iki Baltaragio malūno yra „septynios mylios, septyni tiltai“. Tai dar vienas pasakos motyvas, susijęs su magišku skaičiumi - septyniais. Keliaujant Pinčukas bando užkirsti kelią ir visaip trukdo piršliams. Čia atsiskleidžia daugelis jo antgamtinių galių. Nepaisant to, Girdvainiui pavyksta atvažiuoti pas Jurgą. Prasideda itin folkloriškos piršlybos, kuriose gausu įvairių papročių, tautosakiškų posakių („Glaudžias širdis prie širdies kaip žiedas prie žiedo“), epitetų („dukrelės kaip nendrelės“ , „sūnų kaip ąžuolą“ ), būdingų lietuvių piršlybų etiketui. Vėliau stipriai atsiskleidžia Jurgos ir Girdvainio jausmai vienas kitam. Jie abu pasiilgę šilumos, aistros, meilės. Girdvainis pasiperša, o Jurga, kiek paerzinusi, sutinka. Įsimylėjėlių susitikimas baigiasi bučiniu.
Kitą rytą kūrinį sudrebina netikėtas, kulminacinis įvykis. Pavagiami Girdvainio žirgai, kurių Jurgis, tarsi netekęs proto, išlekia ieškoti. Išyra jo ir Jurgos užsakai. Vėliau skaitytojas sužino, jog velnias, susitaręs su arkliavagiu, sumanė šitaip atkeršyti. Sužinome dar keletą jo antgamtinių savybių. Pinčukas moka keisti pavidalą, skraidyti, apsukti žmogui galvą.
Po Girdvainio pabėgimo, Jurga pasijunta išduota, pažeminta ir sukrėsta. Į lovą ją paguldo sunki liga. Baltaragis neparastai susisieloja.
Jurgos ir Baltaragio bendravimas labai gražus, šeimyniškas. Baltaragio meilė ir rūpestingumas labai nuostabūs, primena tautosakiškus tėvo ir dukters santykius „Ką galvodavo ir ką jausdavo senas malūnininkas, niekas nežinojo, nebent nujautė, kad gražuolė dukra - visas jo džiaugsmas, rūpestis ir gyvenimas.“. Jurga taip pat labai mylėjo tėvą, rūpinosi juo ir negalėjo jo palikti „Kaip man gera su tavim, tėveli, - glausdamasi kalbėjo - Visą amžių taip gyvenčiau ir nesiskirčiau. Nieko man daugiau nereikia, tiktai matyti tavo žilą galvą ir tavo prašvitusias akis.“. Tačiau vieną vakarą, labai netikėtai Jurga pakyla iš patalo ir lyg niekur nieko paruošia tėvui iškilmingą vakarienę, apipila jį bučiniais ir glamonėmis. Tokie santykiai tiesiog alsuoja šiluma. Jie yra gana tautosakiški, būdingi lietuviams.
Gimusi mergaitė, nė nenutuokia, kad jos mylimas tėvelis taip sujauks jos gyvenimą ir jausmus. Augdama Jurga yra apsupta meilės ir dėmesio. Ji semiasi iš tėvo patyrimo ir nejučia supanašėja į jį. Jurgos vidus, jos charakteris tampa veidrodiniu atspindžiu Baltaragio charakterio. Ji perima iš jo išdidumą, begalinę savimeilę ir egoizmą, kuris ir sutrukdo Jurgos bei Girdvainio meilei ir tarpusavio pasitikėjimui.
Iki pasirodant Girdvainiui, merginos namų negali pasiekti nė vienas vaikinas su piršliais ir kaime yra šnabždamasi, kad tai tėvo kaltė, kad tai jis yra raganius. Iš dalies taj ir yra tiesa, Baltaragis pažadėjo savo mylimą dukrą Pinčiukui, kuris ir trugdo, visiems dasigauti ligi malūno. Kad ir kaip būtų Girdvainis su savo bebaimiais uobolmušiais įveikia kelią iki Jurgos ir tampa jos būsimu vyru. Girdvainis pasižada Jurgai, kad mylės ir nepaliks jos, kad ir kas atsitiktų, tačiau priesaika yra sulaužoma, kai dingsta jo uobolmušiai. Ir tuomet kyla klausimas, ar tikrai šių dviejų žmonių meilė, buvo tokia didelė? Iš Girdvainio pusės jam trukdo jo vyriškumo samprata, kuri yra nukreipta į tėvo palikimą- uobolmušius. Be šių arklių jis savęs kaip vyro nemato.
Iš Jurgos pusės, egoizmas. Atsiranda nesusikalbėjimas. Iki jų susitikimo, merginos šios charakterio savybės retai kada atsiskleisdavo. Taip, ji kaime buvo laikoma linksma mergina, mėgstanti pašiepti kitus „Tai buvo viso Padruvės kaimo pati smagiausia mergina.“. Jos santykiai tiek su kaimu tiek su Uršule, buvo aiškūs ir paprasti. Tiesa, Uršulė taip pat praeityje patyrė Pinčiuko pinkles, deja savo patirtimi pasidalinti su Jurga jai nepavyko. Niekas ja taip ir nepatikėjo. Jurgos asmenyje slypi kūrynio idėja. Per jos asmeny Boruta išsako problemą ir iškelia klausymą:„Ar galima meilė, kai pasaulyje vyrauja nesusikalbėjimas, išdidumas ir egoizmas?“
Tragiška baigtis
Jurgos ir Girdvainio meilės baigtis ne tautosakiška, nes jie buvo išskirti. Nors kai kurie meilės baigties momentai atrodo tautosakiški. Jurgos laukimas mylimojo atrodo tautiškai, bet jos mirtis ir Girdvainio dingimas nėra įprasti tautosakiškoms meilės baigtims. Kūrinys pasibaigia labai netikėtai. Jurgai pasivaidena Girdvainis, kurį ji nuseka iki Udruvės ežero. Staiga mergina išvysta Pinčuką, išsigandusi šoka į ežero gelmes. „Ak, tai pavasario audra, pasikėlusi ant Udruvės ežero, siausdama nusinešė savo glėbyje gražiausią Paudruvės krašto merginą - Baltaragio dukterį ir Girdvainio nuotaką.“ Jurga miršta laiminga, įsivaizduodama, jog Girdvainio rankos spaudžia ją glėby.
Dažniausiai liaudės pasakose meilė nugali, ji įveikia visus sunkumus ir viskas baigiasi dviejų žmonių laime. Šiame romane, Boruta paprieštarauja teiginiui „Meilė nugali visas kliūtis“.
Tautosaka persmelktas visas K. Borutos „Baltaragio malūnas“. Pagrindinė veikėja Jurga pavaizduota kaip tipiška tautosakos mergina, besilaikanti tradicijų ir belaukianti, kol vaikinas pirmas žengs žingsnį. Šis kūrinys savo siužetu, yra šiek tiek panašus į „Eglės žalčių karalienės“ ar „Sigutės“ liaudės pasakas. Štai Sigutei kaip tik padeda gamtos jėgos, o čia jos tarsi kliuvinys. „Baltaragio malūne“ gamta yra kintanti, judanti, tarsi personifikuojama. Tai taipogi primena ir „Eglės žalčių karalienės“ kūrinį, kuris baigiasi tragedija prie marių, ir jame mirtis įvyksta gamtos jėgų padedama, gamta tarsi iššaukia ją. „Baltaragio malūne“ didelį vaidmenį, taip pat, atliko vandens telkinys, paslaptingas, mistinis ežeras, kuriame užgęsta Jurgos gyvybė.
Karo metais kai buvo labai sunku, Kazys Boruta nukreipia akis į tautosaką ir sukuria nuostabų mitologinį romaną. Tiek Kazys Boruta, tiek Vytautas Mačernis, savo kūriniuose nekalba apie karo žiaurumus tiesiogiai, jie bando atskleisti meilės, jaunystės polėkio jausmą. Galbūt tie žiaurumai Borutos „Baltaragio malūne“ atsispindi kaip chaosas, kaip velnioniškas, chtoniškasis pasaulis, mitinių būtybių pasaulis. Štai šiam pragaro pasaulėliui priklauso ir dauguma kūrynio veikėjų. Tiek Pinčiukas, vaizduojamas, velnionišku pavidalu, kuris pradžioje yra apsimiegojęs tinginys, o pabaigoje jis jau įįsimylėjęs velniūkštis, tačiau liekantis ištikimu chaosui ir požemiui, tiek kalvis su arkliavagiu, žmonės, turintys mitologinių galių, tiek Baltaragis, kuris galėtų priklausyti ir apoloniškąjam pasauliui, tačiau visgi jis gyvena malūne, kuris pasiryžęs tarsi nuskristi ir yra ryški mistinė vieta.
Svarbiausi veikėjai:
| Veikėjas | Apibūdinimas |
|---|---|
| Baltrus Baltaragis | Malūnininkas, kuriam priklauso nuo neatmenamų laikų stovintis vėjo malūnas. |
| Jurga | Baltaragio duktė, Girdvainio sužadėtinė. Ji atlieka lietuvių liaudies dainų mergelės vaidmenį. |
| Jurgis Girdvainis | Jurgos sužadėtinis, atliekantis tautosakinio bernelio ant žirgelio vaidmenį. |
| Pinčiukas | Tingus velnias, su kuriuo Baltaragis sudarė sandėrį. |
| Anupras Visgirda | Girdvainio piršlys. |
| Uršulė | Davatka, kurią Baltaragis bandė supiršti su velniu. |
| Raupys | Arkliavagis. |