Kazio Borutos „Baltaragio malūnas“ - tai kūrinys apie liaudies dvasinį grožį ir išdidumą, parašytas pasinaudojant pasakų motyvais, tačiau kartu išlaikant ir realų, tikrovišką pagrindą, veikėjus piešiant sodriai realistiškai psichologinėje - buitinėje plotmėje, juos ryškiai individualizuojant. Būdingiausias kūrinio bruožas - lyrizmas, liaudiškas humoras. Kasdieniški gyvenimo reiškiniai čia apgaubiami romantiška-poetiška skraiste.
Kazio Borutos „Baltaragio malūnas“ turi kelias vaizdavimo plotmes. Viena plotmė realistiška, kurioje vaizduojamas kaimo gyvenimas, mišios, o kita sakmiška, kurioje vaizduojamas velnias, užburtos pelkės. Kūriniui būdingas sakmiškas paslaptingumas. Velnio pasaulis duoda įdomumo tekstui.
Romane nemaža etnografinių vaizdų. Vienas iš jų tai yra Baltaragio malūnas, kuris stovėjo ant didelio ežero kranto „Ant Udruvės ežero stataus skardžio stovėjo Baltaragio vėjinis malūnas. Nuo neatmenamų laikų mosavo jis savo dideliais sparnais, tarytum būtų norėjęs pasikelti ir nuskristi nuo pakriūtės.“. Kitas etnografinis vaizdas yra bažnytkaimis, kuriame stovi sena bažnytėlė ir seni, gražūs etnografiniai nameliai. Visi etnografiniai vaizdai, aprašyti kūrinyje, labai gražūs ir tautiški.
Taip pat kūrinyje gausu aprašomų jausmų. Jie labai tikroviški ir tyri. Jurga dainiškai tyra, jaučianti tikrus jausmus. Romane aprašoma ir tautosakiška meilės istorija. Graži, jauna malūnininko duktė įsimyli šaunų vaikiną. Jų piršlybos vyksta pagal papročius, su buteliu užkimštu rūta, yra ir piršlys.
Jurga - kaip dainų mergelė. Ji jauna, graži, ilgakasė šviesiaplaukė ir linksmuolė „.glostė tėvas ramindamas gelsvas dukters kasas.“, „Tai buvo viso Paudruvės kaimo pati linksmiausia mergina.“. Girdvainis ugningas, patrakęs vaikinas. Jis pasitiki savimi. Šis jaunikaitis ypač vertina obuolmušius žirgus, net per daug. Per juos prarado Jurgą, kuri buvo vienintelė jo meilė. Sužadėtinių santykiai drovūs, ne visai atviri.
Jurga truputi erzinančiai elgiasi, bet vėliau vis tiek atskleidžia savo jausmus „Po visą seklyčią Girdvainis gaudė Jurgą ir negalėjo sugauti. Ta išsisukinėjo kaip vėjas ir juokėsi.”, „Tiktai kai tretieji gaidžiai pragydo ir Girdvainis pradėjo nusiminti, nepagaudamas Jurgos, ji pati pagavo Girdvainį. „Kas bus, tas bus, esiu už tavęs, skrisiu su tavo obuolmušiais nors ir į pasaulio galą!“ vienu atsikvėpimu pasakė, o rankos kaip pelkių vijokliai apsisuko apie berno kaklą, ir taip pabučiavo, kad Girdvainiui naktis staiga prašvito.“. Girdvainis kitaip negu Jurga savo jausmus rodė atvirai ir buvo atkaklus.
Jurgos ir Girdvainio meilės baigtis ne tautosakiška, nes jie buvo išskirti. Nors kai kurie meilės baigties momentai atrodo tautosakiški. Jurgos laukimas mylimojo atrodo tautiškai, bet jos mirtis ir Girdvainio dingimas nėra įprasti tautosakiškoms meilės baigtims.
Jurgos ir Baltaragio bendravimas labai gražus, šeimyniškas. Baltaragio meilė ir rūpestingumas labai nuostabūs, primena tautosakiškus tėvo ir dukters santykius „Ką galvodavo ir ką jausdavo senas malūnininkas, niekas nežinojo, nebent nujautė, kad gražuolė dukra - visas jo džiaugsmas, rūpestis ir gyvenimas.“. Jurga taip pat labai mylėjo tėvą, rūpinosi juo ir negalėjo jo palikti „Kaip man gera su tavim, tėveli, - glausdamasi kalbėjo - Visą amžių taip gyvenčiau ir nesiskirčiau. Nieko man daugiau nereikia, tiktai matyti tavo žilą galvą ir tavo prašvitusias akis.“.
Abi veiksmo plotmės, realistiška ir sakmiška, labai persipynusios. Kūrinyje perėjimai iš vienos plotmės į kitą, motyvų susipynimas į vieną pasakojimą yra nepastebimi ir sudaro „Baltaragio malūno“ menininį žavesį.
Karo metais kai buvo labai sunku, Kazys Boruta nukreipia akis į tautosaką ir sukuria nuostabų mitologinį romaną. Tiek Kazys Boruta, tiek Vytautas Mačernis, savo kūriniuose nekalba apie karo žiaurumus tiesiogiai, jie bando atskleisti meilės, jaunystės polėkio jausmą.
Galbūt tie žiaurumai Borutos „Baltaragio malūne“ atsispindi kaip chaosas, kaip velnioniškas, chtoniškasis pasaulis, mitinių būtybių pasaulis. Štai šiam pragaro pasaulėliui priklauso ir dauguma kūrynio veikėjų. Tiek Pinčiukas, vaizduojamas, velnionišku pavidalu, kuris pradžioje yra apsimiegojęs tinginys, o pabaigoje jis jau įsimylėjęs velniūkštis, tačiau liekantis ištikimu chaosui ir požemiui, tiek kalvis su arkliavagiu, žmonės, turintys mitologinių galių, tiek Baltaragis, kuris galėtų priklausyti ir apoloniškąjam pasauliui, tačiau visgi jis gyvena malūne, kuris pasiryžęs tarsi nuskristi ir yra ryški mistinė vieta.
Savo nelaimę Baltaragis lyg ir perduoda savo dukrai Jurgai. Gimusi mergaitė, nė nenutuokia, kad jos mylimas tėvelis taip sujauks jos gyvenimą ir jausmus. Augdama Jurga yra apsupta meilės ir dėmesio. Ji semiasi iš tėvo patyrimo ir nejučia supanašėja į jį. Jurgos vidus, jos charakteris tampa veidrodiniu atspindžiu Baltaragio charakterio. Ji perima iš jo išdidumą, begalinę savimeilę ir egoizmą, kuris ir sutrukdo Jurgos bei Girdvainio meilei ir tarpusavio pasitikėjimui.
Iki pasirodant Girdvainiui, merginos namų negali pasiekti nė vienas vaikinas su piršliais ir kaime yra šnabždamasi, kad tai tėvo kaltė, kad tai jis yra raganius. Iš dalies taj ir yra tiesa, Baltaragis pažadėjo savo mylimą dukrą Pinčiukui, kuris ir trugdo, visiems dasigauti ligi malūno. Kad ir kaip būtų Girdvainis su savo bebaimiais uobolmušiais įveikia kelią iki Jurgos ir tampa jos būsimu vyru.
Girdvainis pasižada Jurgai, kad mylės ir nepaliks jos, kad ir kas atsitiktų, tačiau priesaika yra sulaužoma, kai dingsta jo uobolmušiai. Ir tuomet kyla klausimas, ar tikrai šių dviejų žmonių meilė, buvo tokia didelė? Iš Girdvainio pusės jam trukdo jo vyriškumo samprata, kuri yra nukreipta į tėvo palikimą- uobolmušius. Be šių arklių jis savęs kaip vyro nemato. Iš Jurgos pusės,egoizmas. Atsiranda nesusikalbėjimas.
Iki jų susitikimo, merginos šios charakterio savybės retai kada atsiskleisdavo. Taip, ji kaime buvo laikoma linksma mergina, mėgstanti pašiepti kitus „Tai buvo viso Padruvės kaimo pati smagiausia mergina.“. Jos santykiai tiek su kaimu tiek su Uršule, buvo aiškūs ir paprasti. Tiesa, Uršulė taip pat praeityje patyrė Pinčiuko pinkles, deja savo patirtimi pasidalinti su Jurga jai nepavyko. Niekas ja taip ir nepatikėjo.
Jurgos asmenyje slypi kūrynio idėja. Per jos asmeny Boruta išsako problemą ir iškelia klausymą:“Ar galima meilė, kai pasaulyje vyrauja nesusikalbėjimas, išdidumas ir egoizmas?“ Dažniausiai liaudės pasakose meilė nugali, ji įveikia visus sunkumus ir viskas baigiasi dviejų žmonių laime. Šiame romane, Boruta paprieštarauja teiginiui „Meilė nugali visas kliūtis“.
Tautosaka persmelktas visas K. Borutos „Baltaragio malūnas“. Pagrindinė veikėja Jurga pavaizduota kaip tipiška tautosakos mergina, besilaikanti tradicijų ir belaukianti, kol vaikinas pirmas žengs žingsnį. Šis kūrinys savo siužetu, yra šiek tiek panašus į „Eglės žalčių karalienės“ ar „Sigutės“ liaudės pasakas. Štai Sigutei kaip tik padeda gamtos jėgos, o čia jos tarsi kliuvinys. „Baltaragio malūne“ gamta yra kintanti, judanti, tarsi personifikuojama.
Tai taipogi primena ir „Eglės žalčių karalienės“ kūrinį, kuris baigiasi tragedija prie marių, ir jame mirtis įvyksta gamtos jėgų padedama, gamta tarsi iššaukia ją. „Baltaragio malūne“ didelį vaidmenį, taip pat, atliko vandens telkinys, paslaptingas, mistinis ežeras, kuriame užgęsta Jurgos gyvybė.
Kazys Borutos kūrybos viršūnė yra “Baltaragio malūnas”, parašytas vokiečių okupacijos metais (1945). Tai sakmę primenantis prozos kūrinys, kuriame susipina epiškumas ir lyrizmas, realistinis pasakojimas ir fantastika.
Tikrovėje sunku įsivaizduoti ant aukšto Udruvės kalno stovintį Baltaragio malūną, jo šeimininką, pražilusį Baltaragį, gražuolę jo dukrą Jurgą, pas kurią vis važiuoja piršliai su jaunikiais, bet niekas jos nepasiekia, nes jiems sukliudo Paudruvės pelkių velnias Pinčukas. Susidūrimas su velniu tampa pražūtingas pagrindiniams šio romano veikėjams - Jurgai, Girdvainiui, Baltaragiui.
Iš liaudies pasakų į romaną atėjęs motyvas - velnio pranykimas su gaidgyste. Iš sakmių įvesta į romaną amžina velnio ir Perkūno dvikova. Tai nesibaigianti kova tarp gėrio ir blogio. Į velnio kerštą, į jo skriaudas žmonėms sureaguoja aukščiausios jėgos, linkusios bausti. Įsismaginusį ir nuo keršto pamiršusį atsargumą, velnią trenkia žaibas. Šis krenta ir prasmenga kiaurai žemę „su savo nelemtu žvengimu“.
Romano siužeto pagrindas - Europos mitologijose paplitęs pasakojimas apie žmogaus sutartį su velniu. Malūnininkas Baltaragis, norėdamas, kad jo malūnas klestėtų, neatsargiai pažada velniui Pinčiukui tai, ko dar neturįs. Taigi pažada savo dukterį Jurgą. Čia ir prasideda visa painiava, pirmiausia susijusi su meile… Susipratęs apgautas senelis nenorėjo atiduoti savo vienturtės ir taip pat apgavo velnią, įkišdamas jam už pačias seną bambeklę Uršulę.
Ji, suvokus, kad su velniu turi reikalą, nepasimetė ir gerokai iškūlė vargšą velnią. Nuo tos dienos Pinčukas pradėjo bijoti moteriškų sijonų ir už tai, kad tik galėtų nevesti “Baltaragio dukros” Uršulės, sutiko tarnauti Baltaragiui septynis metus. Laimingas velnias buvo, ant malūno sparnų besisupdamas, tačiau suprato vieną dieną esąs apgautas ir pradėjo keršyti savo kaimynui. Nuo tos dienos nė viena piršlių karieta negalėjo į malūną atvažiuoti, išskyrus Girdvainį, su savo obuolmušiais žirgais atskriejusį pas Jurgą kaip viesulas. Tačiau velnias nebūtų velnias, jei savo keršto iki galo neįvykdytų. Jis išardė jaunųjų vestuves ir net išvedė juos iš proto.
Girdvainis lakstė lyg pakvaišęs paskui savo žirgų žvengimą po laukus, ir nieko nepešęs buvo nutrenktas perkūno, beeidamas pas Jurgą atsiprašyti ir susitaikyti. Tragiškai baigėsi visų pagrindinių romano veikėjų likimai, neliko nenubaustas ir velnias Pinčukas. Jis, perkūno partrenktas, nugarmėjo į pragarą, kur jam ir vieta.
Autoriaus nupasakotos vietovės labai primena liaudies sakmių ar pasakų peizažą: "Ant Udruvės ežero stataus skardžio stovėjo Baltaragio vėjinis malūnas. Nuo neatmenamų laikų mosavo jis savo dideliais sparnais, tarytum būtų norėjęs pasikelti ir nuskristi nuo pakriūtės". "Antroje skardžio pusėje, kur stovėjo Baltaragio malūnas, buvo Paudruvės pelkės, klampios, neišbrendamos, nors ir nedidelės pelkės". Šiame pasakojime gyvenimas be velnio neįsivaizduojamas: jis dirba už berną Baltaragio malūne, bendradarbiauja su arkliavagiu Raupiu, smuklininku Šešelga ir t.t.
Jurgos ir tėvo santykiuose jaučiamas švelnumas, rūpinimasis vienas kitu. Baltaragį slėgė neapsakoma kančia kaip išpirkti savo kaltę ir pamatyti savo dukterį laimingą. Tačiau žmogus nebegali valdyti savo gyvenimo, už jį veikia velnias, kuris pražudė ir tėvą ir dukrą, ir kitus: „…žmonių likimai susikirto, ir tik atminimas bepaliko, iš kurio su laiku nusipynė padavimo vainikas.“
Pinčukas įsilieja į romano veiksmą ir atrodo kaip visai ne mitinė būtybė, o tik eilinis kaimo gyventojas. Tiktai jo išvaizda ir krečiamos niekšybės primena velnią iš pasakų ar mitų. Taip pat nepaprasti yra Girdvainio obuolmušiai žirgai. Tie obuolmušiai buvo visas jo mandrumas ir pasididžiavimas. Pasakojime jie lyginami su viesulu ar paukščiais - lygus kelias ar pabjuręs - nulėkdavo, niekas negalėjo jų sustabdyti.
Bernelio ir mergelės santykiai - Jurgos ir Girdvainio meilės istorija - tai kita romano linija, primenanti liaudies dainą. Jurga Girdvainio akimis graži kaip karalaitė, drąsi, linksma, iškėlusi galvą, būtent tokia, kokios jam reikėjo. Gyvenimas Jurgai atrodė linksmas ir nerūpestingas. Jurgos ir Girdvainio susitikimo scenoje nuskambėjusi patarlė „ toks tokį pažino ir ant alaus pavadino“ atskleidžia, kad susitiko savo prigimtimi panašūs jaunuoliai: linksmi, laisvi, galintys lėkti į savo laimę kartu kaip paukščiai, žemės nesiekdami.
Būsimasis jaunikis Girdvainis romane vaizduojamas ne kaip sumanus ūkininkas, bet kaip nerūpestingas, šaunus ir išdidus, negalintis sau tinkamos mergos išsirinkti jaunuolis, skriejantis per gyvenimą obuolmušiais žirgais į visas keturias puses. Jis šventai saugojo tėvo prisakymą saugoti obuolmušius žirgus, kurie buvo visas jo mandrumas ir pasididžiavimas. Skrajodamas jais, apleido vis ūkį , kurį tėvas paiko pilną kaip aruodas. Tas nepaprastumas ir gyvenimo meilė suvedė Girdvainį ir Jurgą.
Pamačius Girdvainį, Jurgai širdis krūptelėjo, primindama mergautines svajones. Meilė ir džiaugsmas gimė jaunuolių širdyje, jie „vis dar negalėjo atsižiūrėti vienas į kitą“. Jie nedrįso tiesiai vienas į kitą žiūrėti, „tik žvilgčiojo paslapčiomis, bijodami pasakyti tuos žodžius ir išduoti tuos jausmus, kurių abudu buvo kupini…“ Jaunųjų santykiai romane drovūs, romantiški, tautosakiški. Sutartis su velniu pražudė didžiąją jaunuolių meilę.
Girdvainis pakliuvo į velnio žabangas, prarado savo obuolmušius ir, „monų vedžiojamas, klaidžioja keliais ir šunkeliais“, o senasis Baltaragis suakmenėja.
Jurgai svarbi tėvo valia, leidžianti jai tekėti. Paskutinį vakarą ji, atsisėdusi šalia tėvo, valgydina jį ir žiūri pilnomis meilės ir gailesčio akimis. Baltaragį slegia neapsakoma kančia, kaip išpirkti savo kaltę ir pamatyti savo dukterį laimingą. Tačiau žmogus nebegali valdyti savo gyvenimo, už jį veikia velnias, kuris pražudo ir tėvą ir dukrą, ir kitus: „…žmonių likimai susikirto, ir tik atminimas bepaliko, iš kurio su laiku nusipynė padavimo vainikas“.
„Nepastebimi perėjimai iš vienos veiksmo plotmės į kitą, daugeriopų motyvų supynimas į plonytį pasakojimo siūlą, išnykusi skiriamoji riba tarp „stebuklingumo estetikos“, būdingos pasakai, ir psichologinio tikroviškumo, šiuolaikinės literatūros pagrindo, sudaro „Baltaragio malūno“ meninį žavesį.“
Tėvo ir dukters tarpusavio santykiai Kazio Borutos apysakoje (Apysaka - pasakojamasis grožinės literatūros žanras, tarpinis tarp romano ir apsakymo), tačiau šiek tiek panašesnėje į nonsensą (Nonsensas - vaizdavimo būdas arba kūrinys besiriementis tikrovėje visiškai neįmanomomis situacijomis) „Baltaragio malūnas“ pasakojama apie Baltaragio ir dukters Jurgos išgyvenimus, sunkumus ir begalinę laimę.
Bet visgi visa istorija prasidėjo tada, kai Baltaragis, Paudruvės kaimo senbernis, įsimylėjo gražią ir linksmą merginą - Marcelę. Jį sužavėjo jos juokas, čiauškalai, grožis ir t.t. Nuo to laiko Baltaragis užmiršo malūną ir vieną dieną malūnas nustojo suktis, o tai pasidarė keista tokiam Paudruvės velniui, Pinčukui. Todėl jis nukeliavo pas savo kaimyną Baltaragį į jo malūną paklausti ar kas atsitiko? Senbernis papasakojo savo bėdą, kad įsimylėjo Marcelę ir norėtų ją vesti… Pinčukas pasiūlė padėti su viena sąlyga: „…tu man atiduok tą, ko neturi, bet ką, turėsi, kai vesi, tai padėčiau…“ Baltaragis sutiko ir padarė didžiulę klaidą, nes per šią nelemtą sutartį prarado dukrą kaip ir žmoną.
Po Marcelės mirties Jurga Baltaragiui priminė motiną, linksmą, guvią, čiauškiančią, besijuokiančią… Ji - tikra mamos kopija ir vienintelė tėvo paguoda. Baltaragis - šios apysakos pagrindinis personažas (Personažas - tarptautinis žodis, žodžio veikėjas sinonimas); buvo vienišas ir gyveno savo malūne su vienturte dukra Jurga. Senas našlys buvo labai rūpestingas, meilus ir doras, tačiau šiek tiek užsisklendęs savyje žmogus. Vaikščiodavo toks paslaptingas, su klastinga šypsena, tarytum ką apgauti norėdamas ir jau iš anksto dėl to džiaugdamasis. Jo nerūpestingą galvą diena po dienos puošdavo žilų plaukų vainikas.
Baltaragis nuo pat mažens negalėdavau „atsitraukti“ nuo savo malūno. Baltrus - romantiškas žmogus, vaikystėje klausydavęs malūno sparnų ūžimo ir Udruvės ežero (prie kurio buvo ir malūnas) vandenų šniokštimo…
Jurga - Baltraus Baltaragio vienturtė duktė. Gerbė ir mylėjo ji savo tėvą, tačiau didelio dėmesio jam nerodydavo, tiktai skandino jį nežinioje. Kartais, kai nejučiomis Jurgos akys apsiniaukdavo ir lūpose sustingdavo juokas visa, tai tėvą „paskandindavo“ nežinioje ir priversdavo dar daugiau kentėti. „Jai visas gyvenimas atrodė kaip linksma jaunystės išdaiga, o jos kiekviename žingsnyje juokėsi aštuoniolika nerūpestingų metų. Tai buvo Paudruvės kaimo pati smagiausia mergina, kuri savo skambiu juoku, linksmų akių gundančiais žvilgsniais ne vieną jaunikį buvo išvedusi iš proto ir ketino dar ne vieną išvesti. Ji buvo tikra išdykėlė, našlio tėvo išpakinta vienturtė…“
Tėvas Baltaragis ir jo duktė Jurga, buvo du gana skirtingų charakterių (Charakteris - veikėjo būdo bruožai, ypatybės, jo ryškus vidaus pasaulis) žmonės. Vienas - labai nuoširdus, o kitas - visiškai kitoks. Tokio tėvo kaip Baltrus Baltaragis reikėtų realybėje ir gerai paieškoti, tokio, kuris būtų nuoširdus ir savo vaikui atstotų mamą. Saugojo jis Jurgutę, „kaip savo akį“. „Ką galvodavo ir ką jausdavo senas malūnininkas, niekas nežinojo, nebent nujautė, kad gražuolė dukra - visas jo džiaugsmas, rūpestis ir gyvenimas“.
Jam, rūpėjo visos jos bėdos ir stengėsi kuo daugiau jai padėti, tačiau ta „nedorėlė“ savo „rūpintojėliui“ tėveliui, ypatingo dėmesio nerodė tik stebėjosi, kodėl jo galvą diena po dienos puošia „sidabrinės gijos“. Nors karkartėmis jis tapdavo rūstus ir paslaptingas „senučiukas“. „ … Iš paskos lydėjo tas besarmatis Baltaragis tolimas giminė, bet už priešininką blogesnis: kažko patenkintas ir klastingai šypsodamasis…“
Laukė nesulaukė Jurga tos dienos, kai pas ją atvyksiąs koks gražus ir turtingas jaunikis pasiimti ją į žmonas, tačiau laukė ir sulaukė ji savo išrinktojo Girdvainio, kuris taip pat ieškojo sau nuostabaus grožio pačios. Jurga buvo kaip tik ta kurios jam reikėjo. Tačiau tos nelemtos vestuvės - po kurių Baltaragis pasidarė visai senas ir nusmurgęs senukas, o Jurga tapo uždaresnė ir išdidesnė. „ - Nereikia, - atsakė ji tėvui, - man tokio jaunikio, kuris dėl savo arklių mane pametė…“ Tėvas visai susirūpino ir nebežinojo ką bedaryti. Kasdien vis daugiau pražildavo ir sulinkadavo tarytum nepakeliamą naštą nešdamas, kai vis dažniau Jurga užsidarydavo seklyčioje ir pravirkdavo kaip dar niekada neverkė, tai tėvą „varė į kapus“.
„Tėvas labai gailėjosi dukters, jos ašaros kaip akmenys krito ant jo žilos galvos, bet jis nežinojo, nei ką pačiam daryti, nei kaip ją nuraminti…“ Bet ši nelemtinga istorija baigėsi tikrai siaubingai, dukra mirė, paskendusi ežere, nes pagalvojo kad ten ją šaukia mylimasis, Girdvainis, o jos tėvas nepakeldamas tokios skaudžios netekties suakmenėjo iš sielvarto… „Aušra vis plačiau, semią dangų, audra nurimsta, ir viskas išnyksta. Tiktai skaidrus Udruvės ežeras tarp pušynų mirguliuoja kaip pasaka…“
„Baltaragio malūnas“ - pasakotojas pasakoja labai įsigilinęs į savo mintis: skaitant šį apsakymą pradžioje atrodė, kad jis bus linksmo siužeto (Siužetas - kūrinio įvykiai, veiksmai atskleidžiantys veikėjų charakterius), tačiau buvo ne taip. Visdėlto tėvo ir dukters santykiai nebuvo tokie geri, bent jau šiame apsakyme mažai pasakojama apie juos. Tai labai užsisklendę žmonės, kūrinyje jie mažai bendrauja, kalbasi, bet visdėlto didesnė meilė pasireiškia iš Baltaragio pusės…
Kūrinys nesukelia labai linksmos nuotaikos, greičiau liūdną.
Kazio Borutos gimtinė
Apibendrinant galima teigti, kad Jurgos ir Girdvainio santykiai romane „Baltaragio malūnas“ yra tragiški, persmelkti tautosakos motyvų ir velnio įtakos. Šių jaunuolių meilės istorija, nors ir prasideda džiugiai, galiausiai baigiasi liūdnai, atskleisdama žmogaus likimo priklausomybę nuo mitinių jėgų ir asmeninių charakterio savybių.
Štai lentelė, kurioje apibendrinami pagrindiniai Jurgos ir Girdvainio santykių aspektai:
| Aspektas | Jurga | Girdvainis |
|---|---|---|
| Charakteris | Tyra, linksma, išdidi, egoistiška | Ugningas, pasitikintis savimi, nerūpestingas |
| Santykiai | Drovūs, romantiški, bet ne visai atviri | Atviri, atkaklūs |
| Meilės baigtis | Tragiška, mirtis ežere | Tragiška, dingimas, nutrenktas perkūno |
| Įtaka | Tėvo charakteris, velnio pinklės | Vyriškumo samprata, velnio pinklės |