Kodėl vienos šalys turtingos, o kitos ne: Priežastys ir veiksniai

Tarptautinė ekonomika - tai ekonomikos šaka, kurioje didžiausias dėmesys skiriamas ekonomikai tarp šalių atžvilgiu. Tai reiškia, kad tarptautinė ekonomika yra tarptautinių prekybos modelių, formų ir priemonių analizė. Nors tarptautinė ekonomika atrodo gana paprastas reiškinys, joje gausu teorijos. Todėl tarptautinės ekonomikos rašto darbai - puikus būdas geriau suprasti tarptautinės ekonomikos reiškinius.

Ekonomistai jau kelis šimtmečius aiškinasi, kodėl vienos valstybės turtingos, o kitos ne. Kokie veiksniai tai įtakoja. Prirašyta begalė knygų, išskirta daug veiksnių: turimi gamtos ištekliai, žmonių darbštumas, rinkos dydis ir jo sąlygota darbo pasidalijimo bei specializacijos galimybė, mokėjimas taupyti ir kaupti kapitalą, mokėjimas sujungti kapitalą, darbą bei kitus išteklius - tai yra verslumas, techninė pažanga, žmonių išsilavinimas, žmogiškasis kapitalas, žinios, kūrybiškumas ir t.t.

Tačiau dabar sakoma, kad daugelis aukščiau išvardintų dalykų yra ekonomikos augimo pasekmė, o ne priežastis ir aiškinama, kad ilgalaikės sėkmingos ūkinės plėtros pagrindas yra verslo motyvacinė aplinka. Nors dar nėra iki galo apibrėžta ir sudėliota kokie elementai tą aplinką sudaro, bet dėl kai ko dabartiniai šios srities autoritetai jau sutaria:

1. Stipri įstatymų valdžia ir bešališka, teisinga teisėtvarka, garantuojanti nuosavybės išsaugojimą teisėtiems savininkams.
2. Kuo mažesnės neproduktyvios vyriausybių išlaidos ir mokesčiai.
3. Makroekonominis stabilumas (nedidelė infliacija, tolygi, be didelių nuosmukių, plėtra).
4. Tarp ekonomistų atgimsta susidomėjimas Adomo Smito „Moralinių sentimentų teorija“ ar tokiais Makso Veberio veikalais kaip „Pasaulio religijų ūkinė etika“ ar „Protestantizmo etika ir kapitalizmo dvasia“. Kuriamos bendros ekonomistų grupės su psichologais, sociologais ir net teologais. Aiškinamasi kaip stiprinti moralias vertybes, skatinti darbštumą, aktyvumą. Kaip geriau derinti individo ir bendruomenės interesus. Ten, kur valdžios veiksmai prasilenkia su moralės normomis, nėra apie ką kalbėti.

Pirminė šalių turtėjimo priežastis yra kapitalizmas, kuris klesti esant stabiliai valiutai ir žemam mokesčių lygiui. Jei mokesčiai yra per dideli, o pinigų srautai nesubalansuoti, kapitalizmas - neįtikėtinai sudėtingas santykių surėdymas, leidžiantis žmonėms bendradarbiauti dideliuose investiciniuose tinkluose, gamyboje bei prekyboje per rinkos sistemą - sutrinka arba sugriūva visiškai. Neturint šios stebuklingosios formulės, galima palaikyti deramą pragyvenimo lygį.

Šiandien šalis gali turėti sėkmingą kapitalistinę ekonomiką arba neturėti nieko. Kapitalizmas - pagrindinis ekonomikos produktyvumo šaltinis, kurį mes vadiname „turtu“. Ir regis stebuklingąją formulę prisiminti nesunku, tačiau daugelis vyriausybių elgiasi priešingai: daugelyje šalių valiutos tampa vis nestabilesnės, o mokesčių tarifai kyla beveik visose išsivysčiusiose pasaulio šalyse.

Tolerancija ir ekonominė gerovė

Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekano tekstą, skirtas Vilniuje vykusiai tarptautinės konferencijos „Tolerancija ir totalitarizmas. Laisvės išbandymas“ sesijai „Antisemitizmas, ksenofobija, rasizmas, diskriminacija. Ši teiginį galima perfrazuoti, kad tik tolerantiškos valstybės bei jų piliečiai yra turtingi ir laimingi. Socialiniai mokslai jau nuo XX a. 7-8 dešimtmečio netoleranciją laiko nelaimių, skurdo ir kančių sinonimu.

Egzistuoja stipri priklausomybė tarp žmonių laimės ir lyčių lygių galimybių, kitos seksualinės orientacijos, konfesijų, rasių ir kultūrų asmenų tolerancijos. Europos gyvenimo kokybės tyrimai atskleidžia, kad lietuviai yra mažiau patenkinti gyvenimu nei vidutinis europietis, o mūsų kaimynai latviai dar mažiau juo džiaugiasi, o estai mus aplenkė. Svarbu pabrėžti, jog gyvenimas tolerantiškoje aplinkoje skatina visų be išimties bendrapiliečių laimės savijautą.

Lengva atsakyti į klausimą apie ryšį tarp turto ir tolerancijos. Turtingesnėse visuomenėse žmonės laimingesni - jie turi daugiau galimybių pasirinkti savo gyvenimo kelią. Kita vertus, akivaizdu, kad istorinės, kultūrinės ir institucinės priežastys, ribojančios pasirinkimus, taip pat daro įtaką tolerancijos būklei, pasirinkimų spektrui, o kartu ir subjektyviam laimės pojūčiui.

Lietuvoje išlieka problemiškas giliai išsišaknijęs savo ir svetimo atskyrimas. Tai aiškiai įtvirtina lietuvių etninės bendrijos ir valstybės skirtį. Jeigu norime laimingos visuomenės ir modernios Lietuvos, šią perskyrą reikia įveikti. Kurie šiuolaikinės lietuviškos tapatybės bruožai prisideda prie netolerancijos?

Nuo pirmųjų nacionalistinių sąjūdžių Europoje XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje atsirado daug nacionalizmo atmainų. Ankstyvosios nacionalizmo formos XIX a. pabaigoje vystėsi arba į demokratinį nacionalizmą, arba į gentinį-rasinį. Demokratiniam nacionalizmui tauta yra istoriška, kokią ją sukūrė amžiai. Deja, Lietuvoje nacionalizmas iki šiol suprantamas kaip gentinis-rasinis, nepliuralistinis ir sustingęs tarpukario sampratoje ir kategorijose.

Lietuvoje tautininkiškos ideologijos tarpukario variantą išpažįstantys totalitarizmo pasekėjai sunkiai sugyvena su mintimi, kad žmogus laisvas kaip individas. Šis etnonacionalizmas nieko bendro neturi su patriotizmu. Patriotizmas egzistavo iki nacionalizmo amžiaus, prasidėjusio su Prancūzijos revoliucija. Patriotizmas akivaizdžiai senesnis nei nacionalizmo atmaina, radikalų ir marginalų propaguojama Lietuvoje.

Tereikia prisiminti XVII a. Be abejonės, drąsiai galima teigti, kad šovinizmas, autoritarizmo propagavimas, etninio-kalbinio arba rasistinio išskirtinumo propaganda, lydinti skustagalvių eitynes Kovo 11 dieną, tapo ne patriotizmo, o visuomenės balkanizacijos, sumaišties, netolerancijos ir neapykantos simboliu.

Ir nenuostabu, kai asmenys, dažnai buvę pažangūs Nepriklausomybės aušroje, labai sėkmingai sugeba tapti šių dienų tamsybininkais, pasąmoningai suvokiantys savo civilizacinę nekompetenciją platesniame kontekste ir ieško būties įprasminimo „kinų siena“ aptvertoje, izoliuotoje, konservatyvioje ir netolerantiškoje šalyje. Nenuostabu, kad kupina antimodernistinių fobijų Lietuva lieka vienintelė šalis ES be realios savivaldos, labiausiai centralizuota ir pan. Ir viena iš skurdžiausių. Klausiame: kodėl?

Baltijos šalių kelias į gerovę

Estai moka pasigirti savo pasiekimais. O Latvija yra regiono centre. Tokie kiekvienos šalies privalumai. Tiesa, ar tai, kad mažai kitataučių yra privalumas - ginčytina. Kultūrų įvairovė yra vienas iš ekonominės sėkmės veiksnių. Manau, kad jei pas mus žydų būtų tiek kiek prieš karą, tai mes gyventume geriau. Verslumu jie pranokdavo lietuvius.

Estai pirmieji paleido kainas plaukioti laisvai, įsivedė savo pinigą, pririšo jį prie pasaulinių pinigų ir įkūrė valiutų valdybą, atsisakė importo ribojimo ir, gal net per drąsiai, atsivėrė laisvai tarptautinei prekybai. Pirmieji pradėjo privatizaciją ir greičiau ją užbaigė.

Visa tai darydami estų politikai nuosekliai laikėsi vieno žinomo principo. Su skurdu neturtingoje valstybėje reikia kovoti ne parama ir išmokomis, bet sparčia ūkio plėtra. Geriausia socialinė politika yra racionali ekonominė.

Mes, kaip ir latviai reformas pradėjome vėliau, jas darėme stabčiodami ir užtrukome keliais metais ilgiau. Kai ką darėme kitaip. Vieni mūsų politikai svajojo apie švedišką socializmą, kiti apie Smetonos laikus, treti apie dar kažką. Estai iš karto atsisakė importo muitų. Latviai toms prekėms, kurios buvo gaminamos jų krašte įvedė vienodą muitų tarifą. Litą mes įsivedėme vėliau.

Mūsų politikai, tuo metu buvę valdžioje, paskelbė, kad reikia kompensuoti nuvertėjusius dar tarybiniais laikais rublinius indėlius ir tai įtvirtino įstatymais. Kaip galima beveik vienu metu skelbti, kad reikia padėti nukentėjusiems nuo infliacijos ir kartu tą infliaciją palaikyti? Arba kairė nežino ką daro dešinė, arba, kaip spėju, vienu žingsniu stengtasi pamaloninti rinkėjus, kitu - spręsti ūkines ir socialines problemas, nesukant sau galvos dėl šių sprendimų dvilypiškumo, tai yra dėl principų ir moralės.

Jie spėriai susitvarkė su infliacija, įvedė litą, įkūrė valiutų valdybą. Išmokų ir kompensacijų taip pat negailėjo. Viena jų veikla vis dėlto buvo ypatinga. Jų pačių žodžiais ji vadinosi „partijos ekonominės bazės stiprinimu“.

Po 2000 metų Lietuvoje daug kalbėta ir rašyta apie įvairias viešojo sektoriaus reformas. Praktiškai nieko nepadaryta. Galime pasakyti, kad pirmasis XXI a. Estai po ūkio pertvarkos ėmėsi racionaliuzoti viešąjį sektorių: sveikatos apsaugą, policiją ir kt.. Dalį įstaigų privatizavo, mažino darbuotojų skaičių ir t. t. Taip jie sumažino neproduktyvias valstybės išlaidas.

Pinigų trūksta. Visose Baltijos valstybėse buvo privatizuojama už investicinius čekius, bet truputį skirtingai. Čekai, kurie pirmieji pradėjo taip privatizuoti, už investicinius čekius pardavinėjo tik dalį didelių įmonių akcijų. Kontrolinius tokių įmonių akcijų paketus jie stengėsi parduoti strateginiams investuotojams iš užsienio arba vietiniams investicijų fondams, kurie buvo specializuoti, turėjo atitikti kvalifikacinius reikalavimus ir įrodyti , kad gali valdyti atitinkamos srities įmones. Estai elgėsi panašiai.

Lietuvoje tvarka buvo geresnė. Apie kiekvienos įmonės privatizaciją skelbiama viešai. Bet mažos ir didelės įmonės, skirtingai nuo čekų, privatizuojamos vienodai. (Tik pačioje pabaigoje keletas didelių įmonių parduotos strateginiams investuotojams). Jas galėjo įsigyti bet kas. Kvalifikacinių reikalavimų nebuvo jokių.

Lietuvos vaizdą gerina išlikę senieji gigantai: „Mažeikių nafta“, trąšų gamyklos. Juos atėmus nuo Estijos smarkiai atsiliktume.

Jei reiktų vienu žodžiu apibūdinti svarbiausią tų pakeitimų motyvą, drįsčiau sakyti jog tai godumas. Daugiausia tų, kurie keitė. Tos, dar nebaigtos veiklos rezultatas toks. Statistikos duomenimis kaime gyvena apie trečdalis tai yra koks milijonas lietuvių. Žemės ir miškų ūkyje dirba apie 8 procentus šalies dirbančiųjų - maždaug šimtas dvidešimt tūkstančių. Estijoje valstiečiai sudaro 4.1 procento dirbančiųjų, jie sukuria maždaug tokią pačią dalį BVP. Šie skaičiai ros, kad iš gyvenančių Lietuvos kaime ten dirba kas dešimtas.

Lietuva pagal šį rodiklį yra 42 vietoje pasaulyje, o būtent šis ekonominis veiksnys paaiškina daugiausiai, beveik ketvirtadalį laimės jausmo (ar jo nebuvimą). Dėl laimingiausios pasaulio šalies statuso nuolat varžosi dvi valstybės - Danija ir Šveicarija. Nors šios valstybės yra turtingos ir tai tikrai netrukdo jausti laimingais, tyrimas rodo, kad visose pasaulio šalyse turtas ir pajamos gali paaiškinti tik mažiau nei trečdalį laimės jausmo.

Kiti du svarbiausi ir daugiausiai įtakos žmogaus laimei turintys veiksniai - sveiko gyvenimo trukmė bei „socialinė parama“. Pagal tris kriterijus - laisvę kontroliuoti savo gyvenimą (135 vieta), korupcijos valdžioje ir versle suvokimą (151 vieta) bei dosnumą (156 vieta) - lietuviai atsilieka nuo absoliučios daugumos pasaulio gyventojų. Nerijus Mačiulis Svarbu ne tik gyvenimo trukmė, bet ir tai, ar žmogus senyvo amžiaus sulaukia būdamas sąlyginai sveikas.

Pagal šį rodiklį Lietuva yra 40 vietoje pasaulyje, lenkia visas kaimynines šalis ir tik per kelias vietas atsilieka nuo Vokietijos, Austrijos ir Prancūzijos. Tai rodo, kad net ir gana didelė pajamų nelygybė Lietuvoje nesukuria labai didelės laimės nelygybės.

Pagal korupcijos valdžioje ir versle suvokimą Lietuva atsilieka nuo tokių valstybių, kaip Gana, Tanzanija, Ukraina ar Rusija. Tačiau tai nereiškia, kad korupcija Lietuvoje didesnė nei šiose valstybėse. Toks rodiklis parodo, kad lietuviams, labiau nei daugelio kitų šalių gyventojams, korupcijos suvokimas sukuria neteisingumo ir nelaimės jausmą. Tai nėra blogai - nepasitenkinimas šiuo reiškiniu įgalina greitesnį jo išgyvendinimą.

Visi bent iš dalies apklausomis grįsti tyrimai turi savo trūkumų, todėl ir šis JT tyrimas turbūt neatskleidė visų laimės veiksnių ir skirtumų tarp šalių. Vis tik giliausios lietuvių nelaimės šaknys yra aiškios. Sveikesnis gyvenimo būdas, daugiau laisvių, mažiau šešėlio ir korupcijos, daugiau dosnumo ir Lietuva būtų tarp 20 laimingiausių pasaulio valstybių.

Tačiau sunku paneigti, kad valstybė, kurioje gyvena žmogus, nustato savirealizacijos ir laimės ribas. Lygybė prieš įstatymą, asmens teisių apsauga, švietimo, socialinės ir sveikatos apsaugos sistemos efektyvumas - tai tik keli iš daugelio veiksnių, kuriuos tobulinant galima kurti laimės inkubatorių.

Turtingiausios pasaulio šalys pagal BVP vienam gyventojui

Štai 20 turtingiausių pasaulio šalių pagal BVP vienam gyventojui:

Pasaulio šalių BVP vienam gyventojui žemėlapis (2023 m.)

Kultūros įtaka ekonomikai

Tai, kad kultūra gali nulemti ekonominį pažangumą, dar prieš keletą amžių akcentavo ne tik ekonomistai, bet ir politologai bei sociologai.

Vis dėlto požiūris, kad kultūra yra tiesiogiai susijusi su ekonomine valstybės pažanga, šiandien turi pasekėjų, kurie akcentuoja, kad tam tikra visuomenės struktūra, vertybės ir tradicijos nulemia, kaip elgiasi piliečiai, kaip veikia verslas ir galiausiai, kaip funkcionuoja šalies valdžia, vykdanti ekonominę politiką.

Šiais laikais kultūrinės transformacijos yra spartesnės nei ekonominės. Bandant ekonominį vystymąsi aiškinti kultūrinėmis priežastimis kyla ir kitų sunkumų.

Pavyzdžiui, darbo etikos nebuvimas Sovietų Sąjungoje buvo ne kokios nors įsišaknijusios kultūrinės savybės atspindys, o veikiau natūrali reakcija į aplinką, kurioje darbo užmokesčio skirtumai buvo labai maži, paaukštinimas nesusijęs su darbo rezultatais, o įdarbinimas visam gyvenimui buvo daugiau ar mažiau garantuotas. Žmonių elgesys darbe visiškai atitiko šią konkrečią neskatinimo sistemą.

Tyrimai taip pat atskleidė ryšį tarp šeimyninių ryšių stiprumo šalyje ir tos šalies ekonominio išsivystymo. Stipresni šeimos ryšiai paprastai reiškia daugiau šeimos įmonių. Kadangi šeimos įmonės dažnai yra mažiau konkurencingos ir mažiau veiksmingos nei kitos įmonės, jų paplitimas gali turėti neigiamą poveikį ekonomikai.

Kultūros poveikio ekonomikai analizė neapsieina be komplikacijų. Kaip nurodo ekonomikos istorikas Davidas Landesas, viena iš problemų, susijusių su tam tikros kultūros siejimu su ekonomika yra ta, kad tai gali paskatinti ksenofobiškas idėjas.

Vienas iš aspektų, dėl kurio ekonomistai dažnai diskutuoja yra tai, ar institucijų ir kultūros sąveika papildo viena kitą, ar ne.

Žinoma, šiandien svarbu suvokti ir tai, kad dėl globalizacijos, geografija, klimatas ir gamtiniai ištekliai pamažu užleidžia vietą žinioms, švietimui ir galimybėms naudotis naujomis technologijomis kaip pagrindiniams produktyvumo ir ekonomikos augimo veiksniams.

Dabar tarsi formuojasi universali pasaulinė kultūra, pagrįsta tokiomis vertybėmis kaip pilietinių ir žmogaus teisių laikymasis, lyčių lygybė, pagarba nuosavybės teisėms, teisinė valstybė, rinkos jėgų, kaip išteklių paskirstymo mechanizmo, pripažinimas.

Vis dėlto, dauguma ekspertų sutaria, kad ateityje tokie skirtumai niekur neišnyks. Visuomenės ir toliau skirsis pagal tai, kaip ir kokiu mastu kai kurias iš ekonomikos augimui būtinų vertybių pritaikys savo politikoje, tradicijose ir institucijose.

tags: #kodel #vienos #salys #turtingos #kitos #ne