Sienų šiltinimas iš vidaus Lietuvoje yra neretai naudojamas patalpų apšiltinimo būdas. Šalti kambariai ir didžiulės sąskaitos, didelė santykinė drėgmė, pelyti linkę išorinių sienų kampai - pagrindinės priežastys, kodėl sovietmečiu statytų daugiabučių namų gyventojai, nesulaukdami renovacijos, savarankiškai imasi veiksmų, kad pagerinti gyvenimo sąlygas ir sumažinti šildymo sąskaitas.
Apšiltinimą iš vidaus renkasi ir kolektyvinių sodų gyventojai, norėdami pritaikyti senus vasarnamius nuolatiniam gyvenimui. Šis apšiltinimo būdas pasirenkamas dėl palyginti mažų investicijų, galimybės atlikti vidaus apšiltinimo darbus savomis jėgomis. Šį apšiltinimo būdą taip pat dažnai renkasi senamiesčių gyventojai Europos didmiesčiuose, nes apšiltinimas iš lauko draudžiamas dėl architektūrinio paveldo ribojimų.
Pastatų apšiltinimas iš vidaus: kada tai tinkamas sprendimas?
Į apšiltinamų iš vidaus pastatų kategoriją galima priskirti ir jau dalinai apšiltintus pastatus iš lauko pusės. Prieš 15 - 20 metų naujai statomiems ir jau pastatytiems pastatams apšiltinimui iš lauko buvo naudojama 5 cm, retesniais atvejais 10 cm storio polistireno plokštės. Pakitus energijos kainoms ir pasikeitus energinio efektyvumo reikalavimams, tokie pastatai, nenorint keisti fasado, gali būti papildomai apšiltinti iš vidaus be didesnių problemų.
Tačiau didžiausia bėda - gyvenantiems stambiaplokščiuose senos statybos namuose. Daugiabučių namų, statytų iki 1993 m, šiluminė varža turėjo būti 1, tačiau VGTU specialistams atlikus Vilniaus miesto daugiabučių namų būklės analizę, nustatyta, kad dažniausiai sienos varža nesiekia planuoto rodiklio ir kai kur lygi tik 0,8.
Vidaus šiltinimo privalumai ir trūkumai
Tačiau būtina žinoti, jog apšiltinimas iš vidaus be teigiamų savybių turi ir neigiamų. Šiltinant išorines sienas patalpoje, jų laikantysis sluoksnis pasilieka išorėje. Dėl to išorės laikančiajame sluoksnyje vyksta gerokai didesni neigiami reiškiniai, nei sluoksnyje, esančiame pastato viduje ir apšiltintame iš išorės.
Laikantysis sluoksnis žiemą daugiau įšąla, vasarą daugiau įkaista, daugiau deformuojasi, jame susikaupia daugiau drėgmės, atsiranda dėmių, jungtyse su skersinėmis sienomis, pertvaromis ir perdangomis susidaro šilumos tilteliai, dėl to blogėja viso pastato fizinė būklė, mažėja jų vertė.
Taigi, pastatai turi būti apšildyti iš išorės, o apšiltinimas iš vidaus gali būti rekomenduotinas tik išimtinais atvejais, kai nėra galimybės jų išorines sienas apšiltinti iš išorės, kai būtina mažinti šilumos nuostolius ar pastatuose netenkinami higienos normos reikalavimai. Masinėje naujų pastatų statyboje toks šiltinimas nerekomenduotinas.
Jei individualių namų savininkai, įvertindami pastato būklę, gali lengviau priimti sprendimus, tai daugiabučių namų gyventojai turi labai atsakingai priimti sprendimą apsišildyti savo butą iš vidaus. Vienas, pagerindamas savo gyvenimo sąlygas, gali pakenkti kitiems. Padidėja rizika, kad tarp apšiltinto ir neapšiltinto daugiabučio namo blokų gali susidaryti papildomos įtampos - plyšiai, kurie praleis ne tik šaltį, bet ir drėgmę. Taigi, apšiltinant pastatą iš vidaus, tenka vadovautis taisykle, kad dalį šilumos, skirtos gyventojų gyvenimo sąlygų gerinimui, tenka skirti ir pastato konstrukcijos išsaugojimui, tai yra, šiluma tenka „dalintis“.
Šlaitinio stogo ir palėpės apšiltinimas akmens vata
Termoizoliacinės medžiagos ir jų storis
Parenkant polistireninio putplasčio storį, rekomenduojama vadovautis STR 2.01.02:2016 „Pastatų energinio naudingumo projektavimas ir sertifikavimas“ 4 lentelėje pateikta nuoroda. Žinant bent apytikrę senų sienų šiluminę varžą, nesudėtinga nustatyti, kokio storio termoizoliacija tinka konkrečiai sienai. Žinant, kad senų daugiabučių namų sienų varža artima 1, didžiausias leistinas Šiloporas Neo EPS 70 plokštės storis yra 5 cm.
Atsižvelgiant į tai, kad, apšiltinant iš vidaus, yra ir kitų iššūkių - kiek sumažėja kambario plotas, gali tekti keisti baldų išdėstymą, koreguoti elektros įrenginių instaliaciją, bei įvertinant tai, kad, apšiltinant iš išorės, naudojama 20 - 25 cm storio plokštės, apšiltinimas iš vidaus 5 cm polistirolo plokšte labai kuklu ir didelio komforto sąlygų jis nesudarys.
Rasos taško problemos
Antra, ne mažiau svarbi problema apšiltinant pastatus iš vidaus, kuriai būtina skirti ypatingą dėmesį - teisingai išspręsti vandens garų kondensavimosi klausimus. Kai patalpa šiltinama iš vidaus, siena atsiduria neigiamos temperatūros zonoje. Garai kondensuojasi ant šalto paviršiaus ir tampa į sieną įsigeriančia drėgme.
Rasos taško susidarymo taškas uždaroje sienos konstrukcijoje priklauso nuo sienos šiluminių savybių, kiekvieno sluoksnio storio ir medžiagų bei jų padėties. Siekiant išvengti galimo garų kondensato susidarymo, labai svarbu teisingai apskaičiuoti izoliacinės medžiagos storį, tinkamai panaudoti garo izoliacinę plėvelę.
Vilnius Technikos Universiteto mokslininkų atliktas temperatūros laukų modeliavimas su įvairiais iš vidaus apšiltintų išorės sienų variantais parodė, kad, norint pritaikyti šiltinimo iš vidaus būdą, išorinių sienų šiluminė varža turi būti apie 1,2 kv. m·K/W, Eksperimentiškai nustatyta, kad šiltinamosios medžiagos storis šiltinant iš vidaus, jeigu nėra vandens garų izoliacijos, gali būti apytikriai apie 4 cm. Didinant šiltinimo medžiagos storį būtinai reikalinga vandens garų izoliacija.
Panašias išvadas galima daryti ir panagrinėjus grafikus, atvaizduojančius vandens garų skvarbą per apšiltintą iš vidaus sieną. 240 mm gelžbetoninė siena iš vidaus apšiltinta 50 mm Šiloporas Neo EPS 70 plokšte. Vandens garų pasišalinimo per atitvarą kreivė EPS ir gelžbetoninės sienos sandūroje susiliečia su rasos taško susidarymo kreive, susidaro 620 g/m2 kondensato. Nors konstrukcija išgarina truputį daugiau, t.y. 705 g/m2, šie skaičiai artimi ir bendra išvada konstrukcijai neigiama.
Situaciją galima pagerinti, mažinant polistireno storį arba naudojant garo izoliacinę plėvelę. 240 mm gelžbetoninė siena iš vidaus apšiltinta 100 mm Šiloporas Neo EPS 70 plokšte, tarp vandens neįgeriančios gipso kartono plokštės ir polistirolo plokštės panaudota garo izoliacinė plėvelė. Šiuo atveju vandens garų pasišalinimo per konstrukciją kreivė neliečia kondensavimosi kreivės, konstrukcija laikoma teisinga.
Rekomendacinės išvados
Pasirinkus mažesnį, iki 5 cm, termoizoliacijos storį, galima mažiau pakenkti pastato išorinėms konstrukcijoms, išvengti rasos taško neigiamų pasekmių, tačiau ir apšiltinimo efektas bus mažesnis. Pasirinkus didesnį termoizoliacijos storį,jau būtina naudoti garo izoliacine plėvelę. Ir čia svarbus kitas momentas - suvaldyti vandens kondensatą kambaryje.
Uždarius vandens garų pasišalinimo per sieną kelius, reikalinga saugotis jo neigiamų pasekmių ir užtikrinti gera kambarių mikroklimatą. Reikalinga peržiūrėti ir atstatyti projektinius pastato ventiliacinius kanalus, vonioje ir virtuvėje įrengti papildomą ištraukiamą ventiliaciją, periodiškai vėdinti kambarius. Svarbu! Jei kambario santykinė drėgmė neviršys 60%, kambariai nerasos ir pelėsio nebus.
Darbų eiga
Nežiūrint į tai, kad darbus galima atlikti be didesnių investicijų, savomis jėgomis, vis tik apšiltinimo iš vidaus darbai reikalauja ne tik kruopštumo, bet ir žinių. Nesilaikant darbų technologijos, galima turėti didesnių problemų su kambario mikroklimatu, nei iki to.
Pasirinkus apšiltinimą iš vidaus, svarbu teisingai išspręsti du klausimus - teisingai pasirinkti termoizoliacinės medžiagos storį ir išvengti iš patalpos migruojančių šilto oro garų kaupimosi tarp šiltinimo medžiagos ir šaltos lauko sienos.
Prieš šiltinant sienas iš vidinės pusės, būtina gerai nuvalyti jų paviršių - patartina nuplauti fungicidais ir gerai išdžiovinti. Polistireninio putplasčio plokštės prie šiltinamo paviršiaus klijuojamos tam tikslui skirtais klijais. Vientisu klijų sluoksniu padengiamas visas plokščių paviršius. Jei sienoje yra langų bei durų, būtina kruopščiai apšiltinti angokraščių ir sąramų apačią.
Klijuojamas polistireninio putplasčio plokštes labai svarbu gerai prispausti prie šiltinamo paviršiaus, kad tarp jų neliktų ertmių mikro micetams veistis. Ant šiltinamos sienos šiltinimo plokštės išdėstomos taip, kad plokščių horizontalių eilių vertikalios siūlės nebūtų vienoje vertikalėje. Į šilumos izoliacijos sluoksnį nerekomenduojama talpinti medinius tašus arba metalinius profilius, nes ties jais susidaro šilumos tilteliai.
Drėgmei atsparios gipskartonio plokštės prisukamos prie EPS plokštės sraigtinėmis smeigėmis, kartu prie termoizoliacinės medžiagos prispaudžiant garo izoliacinę plėvelę.
Užsienio šalių patirtis rodo, kad, šiltinant išorines aitvaras iš vidaus, reiktų šiltinti ir šalia esančių skersinių atitvarų 50 cm pločio zonas.
Garso izoliacija
Stiprus triukšmas gali rimtai pakenkti sveikatai. Projektuojant ir statant naujus namus, renovuojant senus, daug dėmesio skiriama pastatų konstrukciniams sprendimams, šilumos izoliacijai, inžinerinių sistemų efektyvumui, tačiau jo pritrūksta garso izoliavimo sprendimams.
Orinis garsas - tai oru sklindantis garsas, pavyzdžiui, kalba, muzika, buitinių prietaisų ar iš lauko mus pasiekiantis transporto priemonių ūžesys ir pan. Smūginį garsą sukelia kietojo kūno dinaminis poveikis pastato konstrukcijoms, pavyzdžiui, vaikščiojimas, šokinėjimas, stumdomi baldai ir pan. Būtent šiuos garsus mes ir suprantame kaip triukšmą.
Masinė statyba nepasižymi tinkamo garso izoliavimo tradicijomis. Ne tik sovietiniais laikais, bet ir dabar žmonių butus skiria plonos sienos, leidžiančios žinoti apie kaimynus viską. Šiuo metu galiojantis statybos techninis reglamentas (STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“) numato, kad naujos statybos gyvenamieji daugiabučiai, t. y. tie, kuriems projektavimo sąlygos išduotos po 2004 m. sausio l d., turi atitikti akustinį komfortą garantuojančią C klasę: garso izoliacija tarp butų turi būti ne mažesnė kaip 55 dB.
Šiuolaikinės medžiagos ir technologijos padeda sumažinti smūginio garso lygį iki 42 dB, net kai perdangos pačios ploniausios. Tai pasiekiama naudojant „plaukiojančiųjų“ grindų technologiją. Tokias grindis sudaro keli sluoksniai: pirma klojama dvisluoksnė ritininė garso izoliacijos membrana, po to sienos ir grindų sandūros hermetizuojamos lipnia garso izoliacijos juosta, saugančia, kad smūginis garsas nepersiduotų per šonines sienas. Įrengus tokį „sumuštinį“, galima kloti grindų dangą.
Tokiu būdu izoliavę savo grindis, netrukdysite kaimynams apačioje, tačiau netapsite apsaugoti nuo triukšmo, sklindančio iš viršaus. Šiuo atveju tegalima pabandyti įtikinti kaimynus, kad garsą, sklindantį perdangomis, geriausia izoliuoti visomis kryptimis, ir pasiūlyti jiems pasinaudoti papildoma ir visiems prieinama priemone - po grindų danga (parketu, laminatu ar pan.) patiesti elastingą tarpinį paklotą, pavyzdžiui, specialią pūstą polietileninę plėvelę (2-3 mm storio), kamštinį paklotą (1,8 mm storio) arba minkštą medžio plaušo plokštę (5-8 mm storio).
Jei kaimynas iš viršaus nesukalbamas, o dar neatsispiria pagundai pabildėti, sumažinti smūginį garsą galima įsirengiant kabamąsias lubas. Prie lubų elastingu tvirtinimu kabinami aliumininiai profiliai, laikantys mineralinės vatos sluoksnį. Konstrukcija „apsiuvama“ vienu ar dviem gipskartonio sluoksniais ir apdailinama.
Kai garso banga atsimuša į dvi patalpas skiriančią pertvarą, dalis jos energijos atsispindi, o likutis pereina per ją. Apie garso perėjimą per vienasluoksnes konstrukcijas (tarkim, pilnavidurių silikatinių ar keraminių plytų mūrą, betoną, gelžbetonį ir pan.) pasakytina: masyvesnės konstrukcijos praleidžia mažiau garso.
Kitas būdas pagerinti garso izoliaciją - pasirinkti tokią pertvaros konstrukciją, kuri garso bangas sugertų ir slopintų. Tam naudojamos daugiasluoksnės konstrukcijos su poringomis arba pluoštinėmis medžiagomis. Kuo storesnis šios medžiagos sluoksnis pertvaroje, tuo geriau ji sugeria garso bangas. Tam dažniausiai naudojamas stiklo pluoštas, mineralinė vata, taip pat specialios akustinės medžiagos.
Šios medžiagos pačios neapsaugo patalpos nuo triukšmo, tačiau, būdamos konstrukcijos sudedamoji dalis, pagerina jos garso izoliacines savybes. Pavyzdžiui, 150 mm storio pertvara (iš 12,5 mm storio gipskartonio, užpildyta mineralinės vatos sluoksniu) izoliuoja garsą iki 52 dB. To visai pakanka apsisaugoti nuo triukšmo, sukeliamo buityje naudojamų prietaisų.
Tvirtindami prie sienos garsą izoliuojančią konstrukciją metaliniu profiliu, nepamirškite, kad jo negalima sukti tiesiai prie sienos. Būtina pakloti elastingą tarpinę, kuri neleis garso bangų vibracijai nuo sienos „peršokti“ į profilio metalą. Prieš įrengdami izoliaciją, atidžiai apžiūrėkite sienas ir perdangas, ar nėra plyšių ir įtrūkių. Būtent tokiose vietose susidaro akustiniai tilteliai ir garso izoliacija susilpnėja. Visus plyšius reikia užglaistyti ir užsandarinti.
Su elektros maitinimo lizdais - šiek tiek sudėtingiau. Jei, kaip būdinga sovietinės statybos namams, šio lizdo anga eina kiaurai sieną į gretimą patalpą, pasistenkite tuštumas kuo geriau užpildyti akmens vata. Radiatoriai - taip pat puikus garso laidininkas. Jie čiaudi, kosi, pyksta, groja muziką ir žiūri televizorių. Taip pat jie barškina šaukštu, nedviprasmiškai užsimindami, kad galbūt ir jūs pernelyg įsitriukšmavote.
Jei nėra galimybės nupjauti juos ir išmesti įsirengiant šildomąsias grindis, tai reikėtų bent jau sumažinti galimybę sklisti jais garso bangų vibracijai. Ten, kur vamzdžiai kerta sieną ar perdangą, reikėtų juos izoliuoti tampriomis montavimo putomis. Radiatorių gebėjimas rezonuoti (t. y. Vandentiekio, dujų, kanalizacijos ir vėdinimo vamzdžiai sienų ar perdangų kirtimo vietose taip pat turėtų būti kruopščiai izoliuoti. Dar geriau juos paslėpti uždarose nišose ar šachtose.
Kaip garso bangos sklis vamzdžiais, priklauso nuo jų sudėties. Kanalizacijos sistemai galima naudoti garsą slopinančius betriukšmius vamzdžius. Jie gaminami iš mineralizuoto plastiko - dažniausiai iš polipropileno, sumaišyto su mineralinėmis medžiagomis. Tekėdamas įprastiniais vamzdžiais, vanduo skleidžia iki 30 dB garsą. Sumontavus tyliuosius vamzdžius, esant 2 l/s nuotekų vandens pralaidumui, garsas sumažėja iki 19-15dB, o naudojant specialias vamzdžius apjuosiančias apkabas - ir dar daugiau, net iki 13 dB.
Visus vamzdžius - tiek vandentiekio, tiek nuotekų, tiek šildymo sistemos - geriausia tvirtinti laikikliais su tampriomis (guminėmis, kaučiukinėmis ir pan.) tarpinėmis. Vėdinimo ortakiai apvyniojami garsą slopinančia izoliacija, kuri drauge yra ir termoizoliacija, arba montuojami jau turintys gamyklinę izoliaciją. Tačiau didžiausią garsą vėdinimo sistemoje skleidžia oro tiekimo ir ištraukimo įrenginio varikliai, todėl naudojami specialūs garso slopintuvai, kurie montuojami į ortakius.
Triukšmas iš išorės dažniausiai į patalpas patenka per nesandarius langus arba duris. Kuo daugiau kamerų turi plastikinis lango rėmas - tuo geriau jis izoliuos triukšmą. Naujieji plastikiniai langai gana stori, jų rėmas turi 5 ar net 6 kameras, o bendras gylis gali siekti 80 mm, kartais net ir daugiau, tai užtikrina optimalią šiluminę bei garso (31-47 dB) izoliaciją. Dviejų ar trijų kamerų stiklo paketai nuo išorinio triukšmo geriau izoliuoja garsą nei vienos kameros. Duris taip pat galima pakeisti arba bent jau užsandarinti specialia per visą jų perimetrą lipinama juostele.
Alternatyvūs sienų atnaujinimo būdai
Namų sienoms atnaujinti galima rinktis ir originalius bei kūrybiškus būdus, kurie nereikalauja papildomų išlaidų - tereikia įvairių priemonių paieškoti namuose. Tekstūrą dažomoms sienoms galima suteikti panaudojant kempinėles, laikraštį, skudurėlius, plastikinius maišelius ar tekstūrinius volelius. Pamerkite juos į norimą dažų spalvą ir lengvais judesiais tapšnokite ant nudažytos, bet jau sausos sienos.
Taip pat galima išbandyti trafaretus ir taip sukurti naują pabodusių sienų išvaizdą. Pridėkite trafaretą prie sienos ir plonu teptuku nudažykite norimą raštą. Dar vienas originalus sienų dekoravimo būdas - panaudojant senas užuolaidas. Sukarpykite jas patinkančiomis formomis, o sieną išpurkškite arba ištepkite krakmolu, kad audinys priliptų. Priklijuokite ir galėsite džiaugtis atnaujinta, išskirtinai atrodančia siena.