Be pasakų turbūt neužaugo nė vienas vaikas. Jau kai vaikas pradeda kalbėti, domėtis aplinka, tada ir reikia pradėti sekti pasakas. Lietuvos kaime, kai dar buvo gyva pasakų sekimo tradicija, tai nutikdavo apie 3-4 vaiko metus. Pradėdavo sekti paties paprasčiausio siužeto pasakas.
Pasakas geriausia yra sekti iš atminties. Taip buvo daroma nuo seno, iki kol išplito raštija. Beje, kad didesnė nauda suteikiama vaikams, jei pasakos yra sekamos, sakė ir žymus amerikiečių psichiatras Bruno Bettelheimas. Taip palaikomas glaudesnis kontaktas, emocinis ryšys su mažuoju klausytoju. Bet tai sudėtingesnis kelias į vaiko širdį. Tokiais atvejais pasakų siužetus reikia įsidėmėti ir gebėti atpasakoti. Ne visi tėvai tam pasiryžta. Žinoma, galima eiti lengvesniu keliu - pasakas skaityti. Ir tai taip pat bus naudinga vaikui.
Kalbamės su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja Dr.
Lietuvos etnografiniai regionai
Lietuviškų Pasakų Populiarumas ir Paskirtis
Galima sudaryti tokį apytikrį dešimtuką pagal pasakų populiarumą, žinomumą Lietuvos kultūroje. Be konkurencijos ir pirmosios dvi pasakos. Eglės pasaka labai gerai žinoma Lietuvos kultūroje, jos siužetas patraukė ir rašytojų, ir menininkų dėmesį. Pasaka reprezentuoja lietuvius ir užsienyje. Kitos likusios pasakos mažiau populiarios, bet nuo pat XX a.
Vis dėlto man atrodo, kad čia daugiau nuogąstauja mamos, o vaikai gana natūraliai priima pasakų vaizdus. Aišku, visokių atvejų būna - kiekvienas vaikas su savo charakteriu. Jautresni asmenys gali neigiamai sureaguoti į žiaurius vaizdus, bet tada tėvai turi vaikui paaiškinti, kas čia atsitiko, kodėl taip vaizduojama.Ar pasakos turi savo paskirtį? Pasakos dabar suvokiamos kaip kūriniai, skirti pramogai, ir daugiausiai orientuotos į vaikišką auditoriją. Anksčiau jų klausėsi ir suaugusieji. Kai kurių pasakų vaikams tikrai nesekdavo, tarkime, tokių, kuriose yra nešvankių detalių. Kiekvienas pasakos žanras patyrė tam tikrą raidą.
Manoma, kad prieš daugelį amžių pasakos apie gyvūnus buvo sekamos kaip maginę reikšmę turintys kūriniai apie gyvūnus - genties pradininkus ir globėjus. Ilgainiui, keičiantis visuomeninei sąrangai, tokie pasakojimai neteko maginės reikšmės ir tapo pamokančiomis istorijomis, atspindinčiomis bendruomenės elgesio normas. Stebuklinės pasakos buvo skirtos vyresnio amžiaus vaikams ir suaugusiesiems. Tik dalis pasakų, ypač tų, kur yra žiaurumų, skirta vaikams. XIX a.-XX a. pirmosios pusės žmogus to baisumo, žiaurumo, fiksuoto pasakose, kuris dabar baugina vaikus (ir suaugusiuosius), nelabai pastebėdavo. Tai iš dalies buvo ir kasdienybės dalis.
Tarkime, pasakose dažnai pastebimas žiaurus elgesys su miško gyvūnais - vilku, lape. Dalis pasakų žiaurumų yra tam tikrų senųjų papročių, paprotinės teisės atšvaitai. Kai kurie baisūs vaizdai, galimas dalykas, kilę iš iniciacijų papročių, kai jaunuolis, norėdamas tapti pilnateisiu bendruomenės nariu, turi praeiti tam tikrus išmėginimus, pvz., pasakoje vaizduojama, kaip mergina ateina prie trobelės, kurios vartai žmogaus ranka užkišti, ant tvoros žmonių galvų primaustyta ir t.t. Kai kuriuose pasakų vaizduose atsispindi socialinės realijos. Tarkime, pasakojama, kaip tėvas (įkalbėtas motinos ar pamotės) išveda vaikus į mišką ir ten juos palieka. Manoma, kad tokiose pasakose įamžinta badmečių laikai, kai tėvai, negalėdami prasimaitinti, buvo priversti atsikratyti savo vaikais.
Čia gal geriau atsakytų psichologai. Kiek iš savo patirties pastebėjau, vaikai labai gerai jaučiasi susiformavusioje rutinoje, t. y., jie žino, kokius veiksmus reikia atlikti, kokia seka, ir to tvirtai laikosi. Turbūt ši taisyklė veikia ir pasakų skaitymą.
Visi lietuviškų pasakų rinkiniai, skirti vaikams, yra daugiau mažiau redaguoti ir adaptuoti, nes vis dėlto reikia tekstus šiek tiek koreguoti, kad jie tiktų masiniam vartotojui. Aišku, skiriasi tai, kiek redaktorius prisilietė prie teksto: gali būti, kad jis atliko menkus pakeitimus, o tekstas daugiau mažiau liko autentiškas. Tačiau yra atvejų, kai pasakos iš esmės perrašomos ir dar nelabai vykusiai, praranda visą savo žavesį. Tokiais atvejais aš siūlyčiau rinktis kuo mažiau adaptuotas pasakas. Žinoma, tada jas sudėtingiau skaityti: reikia žiūrėti į nežinomų žodžių aiškinimus, labiau susikaupti sekant minties eigą.
Žinoma, kad reikia. Dažnai nė klausti nereikia, pats vaikas noriai aiškinasi tai, ko klausydamas nesuprato, ar nori sužinoti apie tai daugiau. O jei pats neklausia, tai reikia pasiteirauti, kaip jis suprato pasaką, kodėl, jo manymu, tas ir tas personažas taip ir taip pasielgė ar sulaukė tokio ir tokio atpildo. Ypač reikėtų atkreipti dėmesį į tas vietas, kur vaiką kažkas suneramino, išgąsdino, sugraudino, ir jas atskirai aptarti.
Sakyčiau, kad tai priklauso nuo iliustracijų kokybės, - jei geras dailininkas, tai tikrai praturtina pasakų skaitymą. Bet jei iliustracijos menkavertės, tai gal geriau vaikui klausytis ir „įjungti“ savo fantaziją: įsivaizduoti, kaip tie personažai, stebuklingi daiktai atrodo, kaip atliekami magiški veiksmai. Juk ir apie Harį Poterį visos knygos be iliustracijų, o tai netrukdo mums įsivaizduoti visus nuotykius.
Knygynuose galima rasti autentiško teksto pasakų, kur minimi senoviniai žodžiai, dabar jau nebevartojami arba pamiršti. Čia įvairiai galima daryti. Jei vaikas klausosi ir jam dėl nesuprantamų žodžių nekyla klausimų, jis gali nujausti jų prasmę iš konteksto, tai galima ir nieko nekeisti bei neaiškinti. Bet jei jam bus nesuprantama, jis pats sustabdys skaitytoją ir paprašys paaiškinimo.
Lietuviškų Pasakų Ypatumai ir Kilmė
Lietuvių pasakos priklauso europinei kultūrai. XIX a., kai Europoje kilo nacionaliniai judėjimai ir imta domėtis savųjų tautų šaknimis, pradėtos aktyviai užrašinėti ir liaudiškos pasakos. Kai buvo surinkta daug pasakų, jos pradėtos tirti. Tada buvo pastebėta, kad Europos tautų pasakos yra gana panašios, ir kelių tautų pasakų pagrindu sukurtas tarptautinis pasakų katalogas, kuris tapo kelrodžiu kuriant nacionalinius pasakų katalogus. Tokį lietuviškų pasakų katalogą turime ir mes.
Lietuvių pasakos yra artimiausios savo kaimynėms - latvių, baltarusių, rusų pasakoms. Paprastai skiriasi tam tikros detalės, pvz., pasakų personažai, tam tikros realijos. Latvių pasakose gerai žinomas šungalvis, tuo tarpu lietuvių pasakose jis itin retas, aptinkamas daugiau šiaurinėje Lietuvoje. Lietuvių pasakose karalaites grobia smakas, o rusų - Zmejus Goryničius. Lietuviškų pasakų išskirtinumas išryškėja daugiau žiūrint į regioninius variantus. Tarkime, dzūkiškuose variantuose daug malonybinių žodžių, dainuojamųjų intarpų. Tuo tarpu žemaitiškos pasakos santūresnės, šiurkštesnės, net stačiokiškos, jose neišliko dainuojamųjų intarpų.
Yra įvairių teorijų, kada, kokiomis aplinkybėmis radosi ir išplito pasakos. Yra gana sudėtinga kalbėti apie pasakų kilmę, tad paminėsiu vieną hipotezę apie mūsų mylimiausią pasaką „Eglė žalčių karalienė“. Svarstoma, kad pasakojimas apie žalčio žūtį galėjo formuotis, kai yrant genčiai formavosi individualios šeimos. Antgamtinis vyras žaltys tada imtas sieti jau ne su vandens sfera, o namų židiniu, imtas laikyti namų globėju. Manoma, kad individuali šeima Lietuvoje išsiskyrė maždaug V a., ir tai buvo didelis lūžis, pareikalavęs esminių genties gyvenimo pertvarkymų. Tikėtina, kad pasakoje ir atsispindi šis svarbus bendruomenės pokytis.
Knygynuose dabar yra didžiulė knygų įvairovė, tarp jų ir pasakų knygų. Lietuviškos pasakos turi konkuruoti su brolių Grimų, Tūkstančio ir vienos nakties pasakomis, čia įsimaišo ir įvairios literatūrinės pasakos, kurtos ir tiek senųjų, tiek šiuolaikinių rašytojų. Tad šioje įvairovėje atrasti lietuviškas pasakas yra gana sunku. Didžiosios leidyklos turi jau nusistovėjusius ir laiko patikrintus pasakų rinkinius, kuriuos kartkartėmis perleidžia, ir nelabai linkusios eksperimentuoti. Tuo tarpu mažosios leidyklos, kurioms yra sunkiau išgyventi, nueina lengviausiu keliu - leidžia daugybę įvairių, smarkiai adaptuotų pasakų knygelių, besiorientuodamos į plačiųjų masių poreikius, kad „reikia vaikams kažkokių pasakų paskaityti“. Tad pasakų įvairovė, manyčiau, didelė, bet susigaudyti, kuri pasakų knyga tikrai vertinga ir paliks vaiko atmintyje svarbų pėdsaką, yra sudėtinga.
Pagrindinės Lietuvių Pasakų Rūšys
Lietuvių pasakos skirstomos į pasakas apie gyvūnus, stebuklų pasakas, pasakas-legendas, paraboles, novelines pasakas, pasakas apie kvailą velnią, buitines pasakas, melų, formulines pasakas ir pasakas be galo. Dažniausiai būna siužetinės, turi daug variantų, bet išlaikomas gana nuoseklus siužetas.
Pasakos apie gyvūnus yra paprastos struktūros, archajiškos. Jų pagrindiniai veikėjai - gyvūnai ir augalai. Pasakojama dažniausiai apie kelis veikėjus, jų išorės ar elgesio ypatybes (kiškio bailumą, lapės gudrumą, vilko plėšrumą ir kita).
Stebuklų pasakos išsiskiria santykiu su tikrove, menine raiška, fantastikos pobūdžiu. Jose pasakojama apie kovą su nepaprastais priešininkais, ypatingus gebėjimus ir magines priemones, vedybas su gyvūno pavidalą turinčiu asmeniu, stebuklingus virsmus, keliones į kitą pasaulį ir kita. Stebuklų pasakose gausu archajiškos pasaulėžiūros, senovės tikėjimų ir papročių, realaus šeimos gyvenimo atspindžių. Jose dažniausiai nenusakomas tikslus laikas ar vieta, veikėjai dažniausiai neturi vardų, pabrėžiamas tik jų statusas šeimoje ir bendruomenėje (karalius, trečias brolis, našlaitė ir kita). Į veikėjų charakterius t. p.
Pasakos‑legendos yra vėlesnės kilmės nei kitos lietuvių pasakų rūšys. Siužetai kildinami iš religinių pasakojimų apie Dievą ir šventuosius. Pasakojama apie Dievo, Jėzaus Kristaus ir šventųjų keliones po žemę, jų santykius su žmonėmis. Dažniausiai pateikiamas žmonių elgesio vertinimas. Juokingiems tradiciniams liaudies pasakojimams buvo pritaikomi nauji, krikščioniškos kilmės personažai arba komiškai atpasakojamos šventųjų gyvenimo istorijos. Įvykiai pateikiami žaismingai, nėra nusistovėjusios pradžios ir pabaigos.
Parabolėse, pasitelkiant tam tikrą vaizdinį, gyvenimišką situaciją, išreiškiama kokia nors idėja. Jų forma panaši į išplėtotą metaforą. Tikroji pasakojimo mintis dažniausiai tiesiai nepasakoma. Parabolėms būdinga netikėta atomazga, moralinio turinio išvada, didaktiškumas. Tipiški šių kūrinių personažai yra žmonės, susiduriantys su netikėtomis moralinėmis dilemomis, priimantys abejotinus sprendimus.
Novelėse pasakose vaizduojami nekasdieniški, nepaprasti, bet ne stebuklingi ar antgamtiški nuotykiai. Jų personažas veikia ne antgamtiniame, bet realiame pasaulyje, jis susiduria su įvairiais netikėtumais, neįtikėtinais sutapimais, atsitiktinumais. Šių pasakų tikroviškumą ir buitiškumą lemia konkrečių gyvenimo sąlygų, veiksmo aplinkybių vaizdavimas, tikrovės perteikimas. Novelinių pasakų veikėjai yra paprasti žmonės, pabrėžiama skirtinga jų socialinė padėtis.
Pasakose apie kvailą velnią pasakojama apie žmogaus ir velnio konfliktus, varžybas ar drauge atliekamas užduotis. Išaukštinamas paprasto žmogaus sumanumas ir gudrumas, sugebėjimas pasijuokti iš neva pranašesnio priešininko.
Buitinėse pasakose vaizduojamas realus paprasto žmogaus gyvenimas ir buitis. Jos artimos anekdotams, pasakojimams. Naudojant kontrastą išryškinamas skirtingos socialinės padėties veikėjų (berno ir pono ar dvasininko ir kitų) konfliktas, populiari sutuoktinių nesantaikos tema, komiškai vaizduojami buitiniai konfliktai. Dažniausiai pašiepiami vyrų ir moterų neigiami būdo bruožai (tingumas, kvailumas, žioplumas).
Melų pasakose vaizduojamos neįtikimos, dažniausiai absurdiškos situacijos, pateikiami vienas kitam prieštaraujantys teiginiai, nepaprasti nuotykiai, kuriuos neva tekę patirti pasakotojui. Šios pasakos trumpos, kartais neturi siužeto. Ryškus vaizduojamų įvykių ir tikrovės neatitikimas yra komiškas, pabrėžia sąmoningo melo įspūdį. Daugelis šių pasakų sekamos pirmuoju asmeniu.
Formulinės pasakos (dar vadinamos grandininėmis, kumuliatyvinėmis) išsiskiria tam tikrų žodinių konstrukcijų, arba formulių, kartojimu. Kas kartą pakartojant formulę įvedama naujas veikėjas, aplinkybė ar detalė. Dažniausiai pasakojama apie įvairius gyvulių, paukščių ar žvėrių nuotykius, fantastinius įvykius; menkos ir visiškai nereikšmingos priežastys sukelia nesibaigiančią dramatiškų įvykių ir komiškų padarinių virtinę.
Pasakas be galo (nuobodulio pasakas) sudaro dažniausiai vienas motyvas, kurį galima kartoti tiek, kiek nori. Jis neišplėtotas, sudarytas iš vieno veiksmo ar situacijos. Pasakos pradžią ir pabaigą jungia žodis arba sakinys, kartais tik ritmas, kuris leidžia pasakotojui pradėti sekti iš naujo.
Pasakų iliustracija
Lietuviškos pasakos pradėtos užrašinėti XIX a. pirmoje pusėje. Pirmąjį žemaitiškų pasakų rinkinį Pasakos masių 1835 m. sudarė Simonas Daukantas. Kaip geri pasakotojai, dažniausiai minimi žemaičiai (pvz., V. Kavaliauskienė nuo Raseinių, S. Savickaitė nuo Telšių, J. Tarvainis iš Sedos, A. Šleinys nuo Barstyčių, A. Lapinskas nuo Žarėnų ir kt.). Iš S. Daukanto Pasakų Fedro (1846): „Žinau, jog žemaičiai senovės pasakas geba pasakoti ir jomis mokyti savo jaunuomenę, kaip sviete elgtis ir kaip gudriu ir bukliu vyru tapti; aš, norėdamas, idant jie ne vien ką pasakoti, bet ir skaityti turėtų, išguldžiau lietuviškai rymionų pasakas, tas, kurios mums raštuose iki šiol užliko.“
Lietuviškų Pasakų Tyrinėtojai
Aktyvaus visuomenės veikėjo Jono Basanavičiaus iniciatyva XIX-XX amžių sandūroje išleistos net 7 lietuviškų pasakų knygos (pirmiausiai Amerikoje, po to ir Lietuvoje). Jis pirmasis pradėjo lietuvių pasakų mokslinius tyrinėjimus. Pasakas J. Basanavičiui padėjo rinkti ir žymūs Lietuvos žmonės: Žemaitė, J. T. Vaižgantas, K. Būga. G. Petkevičaitė-Bitė, J. Šliūpas. XIX a. pasakas užrašinėjo nemažai šviesuolių. Minėtini kaimo siuvėjo Mato Slančiausko, iš bajorų kilusio Mečislovo Davainio-Silvestraičio, J. Basanavičiaus brolio Vinco Basanavičiaus užrašytų pasakų rinkiniai. XIX a. antrojoje pusėje Mažojoje Lietuvoje pasakas užrašinėjo vokiečių kalbininkai. Iš jų minėtini Augustas Šleicheris (August Schleicher), Karlas Brugmanas (Karl Brugmann). Šiame krašte pasakas užrašinėjo ir evangelikų liuteronų kunigas K.
Viena žymiausių dabarties pasakų tyrėjų yra Bronislava Kerbelytė. Ji sukūrė semantinę folkloro tekstų analizės ir aprašymo metodiką, susistemino apie 85 tūkst. lietuvių pasakojamosios tautosakos kūrinių variantų, pagal sukurtą metodiką išnagrinėjo šiuos tekstus, taip pat lietuviškoms pasakoms pritaikė semantinę siužetų bei tautosakos kūrinių tipų klasifikaciją. 1958-2000 m. ji dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute (nuo 1990 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas). Šiuo metu institute saugomas Pasakojamosios tautosakos katalogas-kartoteka, kurio autorė -B. Kerbelytė.
Didelis B. Kerbelytės bendražygių Leonardo Saukos, Norberto Vėliaus ir Kosto Aleksyno indėlis į pasakų tyrimus. 1957-2001 m. L. Sauka dirbo Lietuvių literatūr...