Šiuolaikinis socialinis gyvenimas visiškai kitoks nei pasaulis, kuriame žmonės gyveno ankstesniais laiko tarpsniais. Šiandien švietimas vaidina svarbų vaidmenį žmogaus socializacijai. Tačiau šios tradicijos susiduria su pasikeitusia vertybių sistema.
Šiuolaikinis laikotarpis įvardijamas Postmoderniuoju, kuris anot S. Neifacho (2008, p.6 ), apibūdinamas kaip įvairus, atsitiktinis, pliuralistinis, skeptiškas tradicijai ir universalumui, subjekto patirties ir veiksmo išsiskleidimui, bei alternatyvaus mąstymo ieškojimas. Šis laikotarpis spartina socialinės, ugdymo realybės kitimą, lemiantis struktūrų nepastovumą, integraciją.
Prof. dr. L. Duoblienė ( 2006) pabrėžia, kad vertėtų įsiklausyti į šiuolaikinio ugdymo kvietimą įžvelgti situacijų nevienareikšmiškumą ir pirmiausia pasistengti reflektuoti save. Rūpintis kitų atnaujinimu nederėtų, pirmiausia keistis reikia visiems, tobulinti žinojimą, pagrindinį visuomenės pažangos svertą.
Šiuo mokymusi pripažįstama prioritetine Europos ateities kūrimo strategijos sritimi. Lietuvos švietimą reglamentuojantys dokumentai ir Europos komisijos Baltoji knyga teigia, kad šių dienų žmogus turi gebėti ne tik mokytis, bet ir pats aktyviai ieškoti žinių, siekti informacijos mokymo ir savarankiško kūrybiško mokymosi. Ugdymasis turi tapti aktyviu procesu, bei prigimtiniu poreikiu (M. Barkauskienė 2001, p. 64).
Atsižvelgiant į progresinį švietimo įtaką visuomenei sudaryta Europos sąjungos strategijos 2020 metams, kurios suteikia naują postūmį konkurencingumui, kurio prioritetai yra naujovės, kūrybiškumas ir mobilumas. Atsižvelgdami į ES siekius skatinti švietimo progresą, Lietuvos Respublikos švietimo ministerija sudaro savo strateginius planus, kuriuose numatomi prioritetai: išlaisvintas kūrybingumas, savarankiška ir atsakinga mokykla, saugus ir sveikas vaikas.
Atsižvelgiant į socialinio kaitos prisitaikymą būtina sutelkti dėmesį į ikimokyklinio amžiaus vaikų gebėjimą prisitaikyti prie socialinių sąlygų ugdymo ir puoselėti naują ugdymo kokybę. Vaikas kitaip jaučia, stipriau reaguoja į kiekvieną įvykį. Tokiomis sąlygomis pedagogas turi ne tik priimti naują ugdymo programą, naujus metodus ar naujo vadovavimo stilių, bet ir pakeisti savo asmenines nuostatas, prioritetus, bei sąveikavimą su vaikais tendencijas. Ryškėja pedagogo mokymosi kultūra.
Pasak T.E. Deal (1990), kultūros sąvoka į švietimą atėjo iš verslo pasaulio; ją galima suprasti kaip krypties suteikimą veiksmingesnei ir stabilesnei mokymosi aplinkai. Žymus antropologas K. Geertz, prisidėjęs prie dabartinio šio termino suvokimo, teigia, kad kultūros raiška yra istoriškai perduodama prasmių sistema. Šios prasmių sistemos yra išreiškiamos per simbolius ir per mūsų savaime suprantamais laikomus įsitikinimus. Kultūros apibrėžimas apima gilias vertybes, įsitikinimus ir tradicijas, kurios susiformuoja per visą gyvenimo laikotarpį. Ši prasmių sistema dažnai formuoja žmonių mąstyseną ir veikimo būdą.
Pedagogo tobulėjimas tai ne tik asmeninės karjeros perspektyva ar asmeninio tobulėjimo galimybė, bet ir savo tradicijos, vertybės bei įsitikinimų visuma. Ji formuoja supratimą apie nuolatinį mokymąsi, naujų žinių siekimu savo iniciatyva. Tai apima metodines knygas ir žurnalus skaitymą, TV, radiją, internetą, pedagogų aptarimas bei diskusijos darbo tema ir kt. Šios informavimo priemonės visuotinai naudojamos ir vadinamos bendresniu - medijų terminu.
Taigi, auklėtojos pasiekimai priklauso nuo asmeninės žinių siekimo plėtotės, kuri siejama su dabartiniais švietimo tikslais ir uždaviniais. Išanalizavus mokslinę literatūrą galima teigti, kad ikimokyklinė pedagoginė mokymosi kultūra Lietuvoje yra aktuali ir mažai tyrinėta.
Darbo tyrimu siekiama atsakyti į probleminį klausimą: kokie veiksniai sąlygoja sėkmingą pedagogo mokymosi kultūrą. Tyrimo objektas - ikimokyklinės įstaigos požiūris į pedagogo mokymosi kultūros raišką, bei jos plėtojimo galimybes profesiniam tobulėjimui. Tikėtina, kad draugiška darbo aplinka ir ikimokyklinio ugdymo pedagogo asmeninės vertybės sąlygoja pedagogo mokymosi kultūrą.
Tyrimui atlikti dalyvavo 50 respondentų įvairaus amžiaus, įvairios kvalifikacijos bei iš įvairių miestų ikimokyklinės įstaigos pedagogai. Pirmas etapas - atlikta mokslinės , metodinės, metodologinės literatūros analizė (2012 m. birželio mėn. - 2012 m. Antras etapas - parengtas tyrimo instrumentas, t.y. anketinė apklausa skirta ikimokyklinės įstaigos pedagogams (interviu). Pedagogai pasirinkti atsitiktine tvarka. (2012 m. gruodžio mėn. - 2013 m. birželio mėn.). Šias etapas - atlikta kokybinio tyrimo duomenų analizė ir interpretacija.
Apibendrinti kokybinio tyrimo rezultatai, pagrindžiant ikimokyklinės įstaigos pedagogės mokymosi kultūros veiksnius. Suformuluotos išvados ir rekomendacijos pedagogams ir įstaigos vadovams. Atliekama nemažai tyrimų pedagogo mokymosi klausimais, kurie orientuoti į pradinės bei vyresnės klasės pedagogus ir labai mažai tyrimų apie ikimokyklinės įstaigos pedagogės mokymosi kultūros raišką.
Pirmajame skyriuje atskleidžiama postmodernaus ugdymo samprata, jos specifiškumas, bei poveikis ugdytiniui. Lietuvos švietimo politika iš esmės pradėjo keistis XX - XXI amžių sandūroje. Keletas reikšmingų to meto įvykių paspartino Lietuvos integracijos į platesnę švietimo erdvę procesus.
1999 metais Bolonijos mieste Italijoje 29 Europos šalių ministrai, atsakingi už aukštąjį mokslą, pasirašė deklaraciją, kuria buvo siekiama susieti nacionalines aukštojo mokslo sistemas į bendrą Europos aukštojo mokslo erdvę (Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, 2005, p. 5 ).
Tais metais Europos Sąjungos vadovai Lisabonoje užsibrėžė tikslą - iki 2010 metų tapti konkurencingiausia ir viena iš dinamiškiausių, žiniomis grindžiamų pasaulio ekonominių sistemų. Vienas iš strateginių šios programos siekių buvo atverti švietimo ir mokslo sistemas platesniam pasauliui (Europos Sąjungos Viršūnių Taryba, 2003, p.
Lietuva, tuo metu jau siekė tapti Europos sąjungos nare, tad turėjo įgyvendinti visas integracijos normas numatytas Europos sąjungos įstatuose. To pasėkoje imta daugiau kalbėti apie globalizacijos iššūkius švietimui. 2003 metais buvo paskelbtos Lietuvos 2003-2012 metų švietimo plėtotės strateginės nuostatos. Juose konstatuojama, kad Lietuva neišvengiamai įsitraukia į pasaulio rinką. Ji jau naudojasi ir ateityje vis labiau naudosis globalizacijos teikiamais privalumais ( Švietimo gairės, 2002, 22p.). Globalizacijos procesą spartina informacinės ir komunikacinės technologijos plėtra, darbo ir mokslo populiarumas užsienyje.
Taip pat labai svarbu daugiau dėmesio skirti nuosekliai švietimo orientacijai į šiuolaikinę ekonomiką, nes be jos sunkiai įsivaizduotumėme bet kokį tobulėjimą, progresavimą. (Bulajava, Duoblienė, 2009. p.
Vykdydami švietimo plėtotės nuostatas, pradėta sparti švietimo įstaigos ugdymo turinio rekonstrukcija. Iš demokratine vaiko ir suaugusiojo sąveikos idėja, O. Monkevičienė (2009, ) išskiria ugdymo tikslą- skatinti patirtinį vaiko ugdymąsi bei jo asmenybės galių plėtotę pagal vaiko, pedagogo ir kitų suaugusių sąveiką. Remiantis laisvojo humanistinio ugdymo paradigma bei akcentuojant ugdytinio mokymosi idėjas, tikslas galėtų būti nusakomas taip: skatinti autentišką vaiko kompetencijų ugdymąsi kuriant sociokultūrines ryšių lauką: vaikas- šeima, vaikas - pedagogas, šeima - ugdymo įstaiga - bendruomenė (p.109).
Švietimo įstaigoms pereinant nuo klasikinės normatyvinės prie laisvojo ugdymo paradigmos, atsiranda sąvoka kaip besimokanti organizacija, kuri anot J. Beresnaitės, G. Žaparnio ir D. Liutikaitės, tai nuosekliai dalyvauti nuolatinio mokymosi procese. Tai valdymas. C. Senge teigimu, besimokanti organizacija - tai vieta, kur žmonės nuolatos plečia savo galimybes kurti, kur trokštami nauji ir platūs mąstymo modeliai, kur žmonės nuolatos mokosi matyti visumą ir kur jie iš tiesų mokosi būti kartu. J. Beresnaitė, G. Žaparnis ir D. Liutikaitė suteikia naujų galimybių augti. Tai savo kompetencijų kurti, įgyti ir perduoti žinias. Taip pat dalintis šiomis žiniomis ar idėjomis, jas skleisti organizacijos viduje. Besimokanti organizacija pradedama kurti nuo individualaus mokymosi skatinimo.
Šioje vietoje atsiranda nauja pedagogo funkcija: ne tik mokyti vaikus, bet ir mokytis patiems. Tai ne tik informacijos dalyko dėstymui paieškos, bet ir nuolatinis individualus tobulėjimas. Švietimo srityje dirba daug pedagogų, kuriems nereikia išmokti mokytis. Jie tai jau daro seniai: suvokia reformos svarbą, dirba naujai ir kūrybingai. Svarbu, kad organizacijos mokytųsi kolektyviai mokytis ir sistemingai mąstyti (Kudokienė, 2005, p.35). Kaip teigia A.Juodaitytės ir N. Zaksaitienės, mokytojai mokosi įvairiais būdais: stebėdami vieni kitus, dalyvaudami formalioje ir neformalioje veikloje, mokytis iš patirties, mokymosi veikloje ir iš jos. Šios įstaigos laiko mokytojus profesionalais ir supranta, kad mokiniai nėra standartizuoti, o mokymo procesas nėra rutina. Mokytojui suteikiama galimybė tobulintis mokymų metu.
Šiuo metu Lietuvos švietimo srityje trūksta aiškaus mokymosi kultūros apibrėžimo.
Šios kaitos ir naujovių laikotarpis, kuris skatina kiekvieną žmogų keistis, bei tobulėti. XXI amžius - tai nuolatinių pokyčių ir naujovių laikotarpis, kuris skatina kiekvieną žmogų keistis ir tobulėti.
Šiandien itin svarbu, kad pedagogai tinkamai prisitaikytų prie keliamų reikalavimų ir gebėtų taikyti naujus mokymo metodus ugdymo procese.
Pagrindiniai šiuolaikinio darželio auklėtojo kompetencijų aspektai:
- Gebėjimas nuolat mokytis ir tobulėti.
- Atsižvelgimas į vaiko ir visuomenės poreikius.
- Naujų ugdymo metodų taikymas.
- Kūrybiškumas ir inovatyvumas.
- Gebėjimas dirbti komandoje.
- Komunikabilumas.
Svarbu ne ko mokai, o koks mokytojas esi | Gregory Chahrozian | TEDxAUA
Ikimokyklinio ugdymo įstaigų tipų palyginimas:
| Įstaigos tipas | Privalumai | Trūkumai |
|---|---|---|
| Valstybinis darželis | Žema kaina, kvalifikuoti pedagogai | Didelės grupės, mažesnis dėmesys individualiems poreikiams |
| Privatus darželis | Mažesnės grupės, individualus dėmesys, įvairesnės programos | Aukštesnė kaina |
| Šeimos darželis | Šilta ir jauki aplinka, individualus dėmesys | Mažesnė socializacijos galimybė |