Augant žmonių sąmoningumui, vis daugiau žmonių susimąsto apie savo paskirtį Žemėje. Daugelis žmonių kaip įmanoma greičiau sau bando atsakyti į šį klausimą, tačiau suvokti tai, kokią paskirtį ar vietą žmogui ant šios žemės paviršiaus lemta turėti - išties sunku. Tad į tokius ir panašius klausimus atsakyti, siekiant išanalizuoti žmonių paskirtį ar vietą žemėje, labiausiai padeda literatūriniai kūriniai. Būti žmogumi - tai nėra vien tik gyventi ir funkcionuoti. Žmogaus gyvenimas yra kur kas sudėtingesnis, nei daugelis galvoja.
Žmogus šiame pasaulyje gyvena neilgai - vos kelias dešimtis metų. Praslinkus tam laikui, nori jis to ar nenori, turi apleisti šią žemę ir išeiti kitur, iš kur jau niekuomet nebegrįš. Būdamas šiame pasaulyje, kiek jis turi rūpesčių, darbų, kančių, vargų, kiek patiria visokių nepatogumų, nemalonumų, sielvartų, skausmų! Nuo gailaus kūdikio verkimo lopšyje iki kraupių ligonio dejavimų mirties patale retą temato giedresnę dieną, retą tejaučia linksmesnę valandą.
Žmogaus egzistencijos prasmė - tai klausimas, kuris jaudina žmoniją nuo pat sąmonės atsiradimo. Filosofai, rašytojai ir psichologai nuolat ieško atsakymų, bandydami suprasti žmogaus vietą pasaulyje ir jo santykį su gamta bei visuomene.
Tad šalia viso to galima įterpti ir žmogaus paskirtį bei vietą žemėje. Dažnas žmogus yra pakankamai pasimetęs gyvenime. Žmogui iš pradžių sunku suprasti, kokiu keliu jis turėtų eiti, kokia turėtų būti jo gyvenimo paskirtis, įprasminanti žmogaus vietą žemėje. Tačiau palaipsniui žmogus pradeda suprasti šiuos aspektus. Pamažu gyvendamas, pažindamas ir augdamas žmogus ne visada, tačiau dažniausiai atranda savo paskirtį bei vietą žemėje. Dažnai apie žmogų ir jo paskirtį bei vietą žemėje yra rašoma ir įvairiuose lietuvių literatūros kūriniuose.
Taigi kokia ta tikroji žmogaus paskirtis ar vieta žemėje, yra atsakoma šiame kalbėjimo pavyzdyje, remiantis įvairiais literatūriniais kūriniais bei tuose kūriniuose atvaizduojamomis situacijomis, reprezentuojančiomis žmogaus gyvenimo paskirties ar vietos nuorodas.
Pasaulio sukūrimas
Filosofiniai Aspektai
Filosofija ir Gyvenimo Prasmė. Tikriausiai teko girdėti filosofinį klausimą: „Būti ar nebūti?“, šis klausimas užduodamas garsiame kūrinyje „Hamletas“. Ištisus tūkstantmečius žmonės svarsto gyvenimo prasmės klausimą. Tai - filosofija.
Kamiu absurdą apibrėžia labai paprastai: absurdas atsiranda žmogaus ir pasaulio sandūroje; savaime žmogaus egzistencija nėra absurdiška, bet kai žmogus susiduria su pasauliu, toje sandūroje atsiranda absurdas - dėl to, kad, kaip sako Kamiu, žmogus viską nori įprasminti. Prasmės klausimas iškyla tada, kai žmogus jaučiasi patekęs į konfliktą su pasauliu.
Gyvenimas yra tik nykstamai siauras šviesos ruoželis tarp dviejų neišmatuojamų tamsų - tarp begalybės iki gimimo ir begalybės po mirties. Tačiau mes gyvename ir elgėmės taip, tarsi mirtis būtų kažkas nepaprasta ir nenatūralu.
Žmogus nuolat ieško prasmės, bandydamas suvokti savo vietą pasaulyje. Filosofija, literatūra ir psichologija siūlo įvairius požiūrius į šį klausimą, tačiau galutinis atsakymas priklauso nuo kiekvieno individo asmeninės patirties ir pasirinkimų.
Imanuelio Kanto Žmogaus Samprata
Šio straipsnio tikslas - įsigilinti į Kanto žmogaus kaip paskutinio gamtos tikslo sampratą, suprantant ją kaip tokį bandymą apmąstyti gamtos ir kultūros santykį, kuriuo siekiama autentiškos etinės gamtos interpretacijos. Kaip žinoma, šis vokiečių filosofas skiria dvejopo pobūdžio interpretaciją - doktrininę ir autentišką. Pirmoji yra spekuliatyvi, paremta reguliatyvių proto principų susisteminimu, o antroji remiasi patirties refleksija.
Žmogaus kaip paskutinio gamtos tikslo sampratos doktrininė interpretacija veikiausiai reikštų spekuliaciją apie universalią gamtos istoriją, kurioje žmogus pasirodytų kaip pačios gamtos tikslas, o autentiška gamtos teleologijos interpretacija neatsiejama nuo žmogiškosios atsakomybės įsisąmoninimo ir žmonijos moralinės paskirties įgyvendinimo gamtoje.
Pasak Kanto, reflektuojanti sprendimo galia formuluoja dvi maksimas, kurių pirma teigia priežastingumą tik pagal mechaninius dėsnius, o antroji teigia, kad „kai kurių gamtos produktų negalima laikyti galimais tik pagal mechaninius dėsnius (spręsmui apie juos reikia visai kito priežastingumo dėsnio, būtent tikslo priežasčių dėsnio)“ (Kantas 1991: 241). Būdamos tik reguliatyvios, šios dvi maksimos ne prieštarauja viena kitai, bet viena kitą papildo.
Galime numanyti, kad gamtos technikos kaip į išorinį tikslą nukreiptos kūrybos samprata Kantui praverčia apibrėžiant žmogų (moralumo subjektą) kaip galutinį tikslą, kuriam teleologiškai subordinuota visa gamta, ir žmogų kaip paskutinį gamtos tikslą, siejamą su moralinės paskirties įgyvendinimu gamtoje.
Religinis Požiūris
Ką sako prigimties balsas, tai patvirtina mūsų šventoji religija. I. 1. Kad koks nors gėris galėtų visiškai patenkinti žmogų, t. y. Tai savaime aišku. Vadinasi, tokią laimę, kad ir tiesos siekiąs protas būtų patenkintas, ir gėrio trokštanti valia pasotinta, ir širdis nurimusi. T. y. nenykstąs, amžinas.
Dievas yra aukščiausioji Tiesa, galinti pasotinti tiesos alkstantį žmogaus protą. Jis yra didžiausias Gėris, galintis visiškai nuraminti gero trokštančią žmogaus valią ir širdį. Jis yra amžinas, tad nereikia rūpintis ar bijoti kada nors Jo netekti. Jis pasiekiamas visiems žmonėms, nes visi yra Jo kūriniai ir vaikai, ir Jis kiekvienam yra kuo teisingiausias.
Savo prigimtimi žmogus yra tik Dievo tarnas, visai nevertas regėti patį Dievą ir dalyvauti Jo laimėje. Bet Dievas paskyrė jį savo įsūniu, savo šeimos nariu, savo prigimties ir laimės dalininku. „Jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai“, - sako šv. Paulius (Ef 2, 19).
Nors šio pasaulio gėrybės nėra galutinis žmogaus tikslas, jos turi savo vertę. Jos duotos tam, kad jomis naudodamasis žmogus atliktų savo uždavinį čia, žemėje, vadinasi, pažintų, mylėtų, garbintų Dievą, Jam tarnautų ir taip pasiektų savo galutinį tikslą - amžinąją laimę Dieve. 7. „Laikas trumpas! - sako šv. Paulius.
Adomas ir Ieva rojuje
Žmogus ir Gamta
Kiekviena gyva būtybė šiame pasaulyje atlieka savo vaidmenį. Mes žinome, kam gamtoje reikalinga lydeka ar vilkas, tačiau retai susimąstome, kokia gi mūsų, žmonių, kaip biologinės rūšies, paskirtis mus supančioje ekosistemoje.
Netikėtai išnykus žmonijai, gamta prarastų ne tik žmogų, bet ir visą kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, kurią jis sukūrė. Būtent čia ir yra didžiausia kaime gyvenančio žmogaus vertė, nes kaimietis (pačia geriausia prasme), skirtingai nuo miestiečio, iš gamtos ne tik ima, bet dar kai ką jai ir duoda. Todėl turime žemai nusilenkti prieš tuos, kurie šiais laikais dar ryžtasi keltis gyventi į kaimą ir gaivina tradicinę kaimo gyvenseną, nes šie žmonės ir yra tikrieji gamtos saugotojai. Kuo tokių žmonių bus daugiau, tuo mūsų gamtai bus geriau.
Žmogus naikina natūralias buveines, bet jis sukuria ir tokias buveines, kurių niekas kitas sukurti negali. Čia svarbu atskirti miesto žmogų (vartotoją) ir kaimo žmogų (gamintoją). Kuo bus didesnis santykis kaimo žmonių naudai, tuo mes būsime mažesne našta savo planetai.
Viena Labanore gyvenusi močiutė man kartą pasakė tokius, giliai į atmintį įsirėžusius, kažkur išgirstus, o gal pačios sugalvotus žodžius: „Žmogus šioje Žemėje gyvena tam, kad paliktų ją gražesnę nei rado atėjęs“. Ko gero, ji neturėjo minty nei stiklinių dangoraižių, nei išpuoselėtų, tvarkingų gatvių. Ji turėjo minty kitokį - gyvąjį grožį. Jei tarp grožio ir įvairovės padėtume lygybės ženklą, tai biologinė įvairovė būtų ne kas kita kaip gyvasis grožis.
Asmeninės Paskirties Paieškos
Žmogus augdamas dažnai pradeda ieškoti savo gyvenimo paskirties ar vietos šioje žemėje. Tačiau akivaizdu, kad būtent toji paskirtis ar vieta slypi paties žmogaus kasdienybėje, todėl yra labai individuali. Tik gimdamas žmogus pradeda savo gyvenimo misiją. Būtent tada žmogaus gyvenime prasideda augimo ir tobulėjimo pradžios metas, kada žmogui svarbu susipažinti su bendruomene, jį supančia aplinka ir kitais svarbiais žmogaus asmenybe formuojančiais aspektais.
Stebėdama aplinkinius ir dirbdama su žmonėmis pastebiu vieną paprastą dėsningumą - mūsų kosminį liūdesį, kartais neturintį jokios konkrečios priežasties ir depresiją sukelia ne kas kita, kaip nežinojimas, iš kur mes atėjome, į kur išeisime, o labiausiai - kam iš viso esame gimę ir kokia mūsų paskirtis šioje Žemėje. Tuomet ateina akimirka, kai klausiame savęs - koks visgi yra mano gyvenimo tikslas? Tiesiog būti laimingu, nugyventi gražų gyvenimą, pasiimant iš jo viską ir gražiai išeiti?
Manau, kad čia viskas, kaip ir visose kitose srityse, prasideda nuo požiūrio. Jeigu pripažinsime ir įsisavinsime faktą, kad esame dvasinės esybės fiziniame kūne, Visagalio Kūrėjo tęsinys, jo vaikai, jo dalelės, atsiųstos į Žemę mokytis, augti, tobulėti pagal tam tikrą, kiekvienam vis kitokį, unikalų planą, tuomet ieškodami savo pašaukimo, pradėsime klausti visai kitaip.
Galbūt esate žmogus, kuris moka taip įtaigiai ir užkrečiamai kalbėti, kad savo tikėjimu galite įkvėpti ir kitus? Galbūt sugebate kantriai ir sistemingai perduoti informaciją, aiškinti sudėtingus dalykus, gilintis į mokslinius rimtus klausimus? Galbūt gebate gydyti savo prisilietimu, žodžiu, energija, tiesiog buvimu šalia? Galbūt esate kūrybingas, diplomatiškas, gabus techniniuose dalykuose ar tiksliuose moksluose, puikus kulinaras, oratorius, sportininkas, „idėjų pardavėjas“, dainininkas, menininkas, organizatorius, atidus atsakingas vairuotojas, geras vadovas ar patikimas vykdytojas? Galbūt mėgstate padėti žmonėms, gyvūnams, jais rūpintis, globoti?
Atradę savo geriausias savybes ir veiklą, kurioje šie sugebėjimai galėtų būti geriausiai panaudoti, išdrįsę žengti jos link pirmuosius žingsnius, įeiname...
Žmogui surasti savo paskirtį ar vietą šioje žemėje - tai didžiulis malonumas, kadangi ne kiekvienas ir tikrai ne visada sugeba padaryti. Surasti savo paskirtį ar vietą žemėje, reiškia pagaliau įsitvirtinti aplinkoje, atrasti savo veiklos kryptį ir ja entuziastingai sekti iki pat gyvenimo galo. Tokių gyvenimo paskirčių yra apstu, kiekviena jų - priklauso nuo paties individo. Todėl kartais gyvenimo paskirtis gali būti ir gana dramatiška, ne itin sėkminga. Individui tenka pereiti daugybę klaidų ir kančių, kol pagaliau suras teisingą kelią ir pasijaus laimingas.
Asmeniniai tikslai
Profesinė Veikla
Pirmasis lygmuo susijęs su mūsų kūnu, su žmogaus lytimi. Vyrai ir moterys turi skirtingą prigimtį ir skirtingą paskirtį gyvenime. Lytis tai ne tik kūno skirtumai, bet ir tam tikros prigimtinės psichikos ir žmogaus būdo savybės. Vyriškumas - tai gebėjimas priimti sprendimus ir keisti pasaulį aktyviais veiksmais, tai dvasinė stiprybė, ištvermingumas ir atsakomybė.
Antrasis žmogaus paskirties Žemėje lygmuo susijęs su profesine veikla. Pirmoji profesinės veiklos kryptis - mokslo žmonės. Antroji profesinės veiklos sritis - vadovai. Tikrasis vadovas rūpinasi žmonėmis, padeda spręsti jų problemas, padeda jiems tobulėti profesijoje. Jie stiprūs dvasiškai, o stiprus visada turi pagelbėti silpnesniam.
Trečioji kryptis - prekeiviai, organizatoriai. Ketvirtoji profesinės veiklos sritis - kūrėjai. Tai žmonės, kurie kažką moka sukurti savo rankomis. Kiekvienos profesinės krypties pagrindinė sąlyga - dirbti su meile. Viskas, kas daroma su meile, visiems atneša didžiausią gėrį ir džiaugsmą. Jei žmogus nukreipiamas dirbti ne tai, kam jis turi talentą - jis bus nelaimingas, nes eis prieš savo įgimtą pašaukimą.
Buskime, atsitieskime, atgaukime orumą ir kurkime savo kasdieniniais darbais nuostabią harmoningą realybę mums visiems.
Literatūros ir Žodžių Svarba
Kiek siekia žmonijos istorinis pažinimas, tai istorija susideda iš žodžių, kurie keliauja iš kartos į kartą sakytine arba rašytine tradicija. Todėl nebūtų klaida kalbėti apie žodžių istoriją. Didžiausi žodžių istorijos kaltininkai - poetai, rašytojai, istorikai, mokslininkai, žurnalistai. Todėl nelieka jokių neaiškumų, kodėl knyga vadinasi „Žodžių žmonės“.
Mirties Patirtis ir Transformacija
D. Kalinauskaitės kūryba, apimanti prie esė artimus apsakymus, sudarytus iš miniatiūrų, atskleidžia žmogaus amžiaus tarpsnių psichologinius išgyvenimus. Sąmoningas mirties išgyvenimo suvokimas - tai transformacijų seka, lydima didelio kentėjimo. D. Kalinauskaitė apnuogina mirties keliamą siaubą, perteikdama pojūčius ir instinktyvų mirties jutimą, užkraunant skaitytojui žinojimo apie neišvengiamą „letalinę baigtį“ našta.
Psichoanalitiniu požiūriu mirtis yra slėpinys kaip ir gyvenimas. Mirties patirtis, jeigu ji nesustabdo vidinio augimo proceso, skatina individo brendimą, jo tapimą visybiška asmenybe. Mirties artumo patirtis nušluoja senas nuostatas bei įsitikinimus, jie tampa bereikšmiai. Sąmonės keitimasis šioje situacijoje netikėtai suteikia laisvės pojūtį.
Karmos Suvokimas
Jei tevai nori ar kazkas nori , ar turi bei nusprendei eit ne ten kur reikia, tai zinoma net nera vadinama karma. Karma tai yra vadinama, galima issireikst ivairiai ir kaip jums patogu ka pasesi- ta ir pjausi, bumerango efektas, blogu poelgiu(i ta ieina begales pavyzdziu- smerkimas, neapykanta, panieka, isizeidimas,pyktis, savigrauza, suicidas, zmogzudyste, meiles paniekinimas ir t.t. ir t.t.)nusedimas, uz ka turime atsakyti, uz padarytas klaidas ir pan. galima atsinesti ne i viena gyvenima.
Karma yra elementarus priezasties - pasekmes desnis, veikiantis siame konkreciame gyvenime. Viskas, ko mum reikia ir ka mes turim ismokti/isspresti, yra duota sitame gyvenime, prisimint praeitu neduota, nes nereikia, is ten atgal dar niekas nesugrizo papasakot kaip viskas vyksta anam pasauly, klinikine mirtis duoda smegenims darbo, todel ten visi mato ta pati, tai smegenu darbo vaisius, o ne tikrove.
Žmogaus Paskirties Paieškos: Pagrindinės Koncepcijos
| Koncepcija | Aprašymas | Autorius/Šaltinis |
|---|---|---|
| Žmogus kaip paskutinis gamtos tikslas | Žmogus, turintis intelektą ir moralinę atsakomybę, yra gamtos tobulėjimo viršūnė. | Imanuelis Kantas |
| Mirties išgyvenimo patirtis | Sąmoningas mirties suvokimas transformuoja asmenybę ir skatina naujų gyvenimo modelių paieškas. | D. Kalinauskaitė, C. G. Jungas |
| Absurdo filosofija | Gyvenimas yra beprasmis, tačiau žmogus gali maištauti prieš absurdą ir kurti savo vertybes. | Albert Camus |