Kokias išmatavimai lotų stogui: išsamus vadovas

Išgirdus kalbant apie saulės elektrines, dažno akys neretai nukrypsta aukštyn. Saulės elektrinės ant stogo - vienas populiariausių, tačiau ne vienintelis būdas panaudoti saulės energiją savo reikmėms. Antžeminė saulės elektrinė - saulės elektrinė, kurią sudarantys moduliai yra montuojami ne ant statinio stogo, o specialių konstrukcijų, pastatytų ant žemės.

Antžeminės saulės elektrinės privalumai ir trūkumai

Privalumai:

• Didesnio efektyvumo galimybė. Antžeminė konstrukcija leidžia išgauti optimaliausią modulių pasvirimo kampą bei kryptį saulės atžvilgiu. Taip pat, įvertinus greta esančių objektų (medžiai, pastatai ir kita) padėtį, išvengti ar maksimaliai sumažinti ant modulių krentantį šešėlį.
• Lengvesnė priežiūra. Ant žemės išdėstyti saulės moduliai yra fiziškai lengviau pasiekiami nei esantys ant stogo. Pigesnė techninė priežiūra ir remontas.
• Nesudėtinga plėtros galimybė. Išaugus elektros energijos poreikiui ir dėl to prireikus galingesnės saulės elektrinės verslui ar namams, antžeminę elektrinę paprasta papildyti naujais moduliais.
• Ilgaamžiškumas. Saulės modulių montavimas ant žemės užtikrina efektyvesnę ventiliaciją.
• Jokios rizikos pastato stogui. Nors modulius ant stogo montuojame, prieš tai atsakingai įvertinę stogo dangos ir konstrukcijos tinkamumą, suprantame: klientų galvoje gali kirbėti „o kas, jeigu…?“.
• Tvarumas. Žaliosios energijos naudojimas - aplinkai draugiškas sprendimas.

Trūkumai:

• Įprastai didesnės pradinės investicijos įrengimui. Lyginant su modulių montavimu ant stogo, saulės elektrinė ant žemės dažnai reikalauja daugiau investicijų.
• Papildomos biurokratinės procedūros.
• Išorinės aplinkos veiksnių įtaka. Reikia įvertinti, jog antžeminės saulės elektrinės efektyvumui ir ilgaamžiškumui gali trukdyti tokie aplinkos veiksniai, kaip, pavyzdžiui, ant modulių besikaupiantis sniegas ar šešėlį metantys objektai (medžiai, pastatai ir pan.). Negana to, antžeminės saulės jėgainės laidus ar kitus konstrukcijos elementus gali pažeisti graužikai ir kiti kenkėjai.

Antžeminės saulės elektrinės konstrukcija ir vietos parinkimas

Modulių ir kitų saulės elektrinių komponentų montavimas ant antžeminės konstrukcijos pastarosios savaime efektyvia nepadaro.

Pagrindiniai konstrukcijos elementai

• Saulės moduliai. Pastarieji gali būti stacionarūs, tai yra - sumontuoti fiksuoti kampu ir nukreipti į tam tikrą pusę. Kitas variantas, kuris yra brangesnis, tačiau pajėgus generuoti daugiau elektros energijos - saulės moduliai su sekimo sistema. Pastarieji yra montuojami ant specialių konstrukcijų, kurios, priklausomai nuo besikeičiančios saulės padėties, juda.
• Inverteris. Tai - įrenginys, konvertuojantis nuolatinę elektros srovę į kintamą.

Antžeminės elektrinės įrengimo vietos pasirinkimas

Tinkama įrengimo vieta - svarbi sąlyga, susijusi su antžeminės saulės elektrinės efektyvumu ir atsiperkamumu.

• Pakankamas saulės šviesos kiekis. Moduliai turi gauti kiek įmanoma daugiau saulės šviesos. Idealu, jei galima išvengti šešėlio rytais ir vakarais.
• Sklypo ypatybės Žemės sklypas, kuriame planuojama statyti elektrinę, turi būti tvirtas, lygus, drenuotas.
• Elektros tinklo pasiekiamumas.
• Teisiniai reikalavimai. Svarbu įsitikinti, ar antžeminės saulės elektrinės įrengimas atitinka visus galiojančius teisės aktus. Vienas iš jų - minimalaus atstumo iki kaimyninio sklypo laikymasis. Saugiausias pasirinkimas yra palikti ne mažesnį kaip 3 metrų atstumą nuo sklypo ribos, tačiau tam tikrais atvejais leidžiama elektrinę įrengti ir arčiau - iki 1 metro nuo ribos.

Saulės elektrinės montavimas ir įrengimas ant žemės: eiga

• Atsižvelgus į dabartines ir ateityje planuojamas elektros energijos sąnaudos, nusprendžiama dėl optimalios antžeminės saulės elektrinė galios.
• Pateikiamas prašymas ESO dėl prijungimo sąlygų gavimo.
• Saulės elektrinės prijungimas. Atlikus montavimo darbus, saulės elektrinė yra prijungiama prie vidaus tinklo.
• Testavimas.

Stogo konstrukcijos elementai

Visų šlaitinių stogų montavimas prasideda nuo gegnių. Gegnynas skirtas tam, kad į laikančiąsias sienas tolygiai nukreiptų paties stogo, ant jo krentančių kritulių ir jį plėšiančio vėjo apkrovas.

Daugiausia stogą spaudžia ne kas kita kaip žiemą iškritęs sniegas. UAB „Danstemos statyba“ duomenimis, sniego svoris gali sudaryti 60 proc. viso stogo konstrukcijai tenkančio krūvio. Vėjo apkrova sudaro apie 17 proc., o paties stogo danga - iki 13 proc., net jei tai - masyvios čerpės ar nendrės.

„Apkrova stogo konstrukcijoms skaičiuojama ne mažesnė kaip 600 kg/m2, - teigia „Danstemos statybos“ direktorius Edmundas Pranculis. - Jei projektuojate masyvią stogo dangą ar statote regione, kuriame iškrinta daug sniego, galima tiesiog šiek tiek tankiau įrengti gegnes. Konstrukcija pabrangsta tik pora procentų, o tvirtumas padidėja gerokai. Standartinis atstumas tarp gegnių daromas pagal labiausiai paplitusios stogų šiltinamosios medžiagos - mineralinės vatos plotį - 60 cm“.

Gegnės gaminamos iš spygliuočių medienos, mat Lietuvoje šių medžių daugiausia, jų mediena mažiausiai klaiposi ir nelinkusi pūti. Kameriniu būdu mediena džiovinama iki 18-20 proc., tada dengiama antiseptikais ir antipirenais. Dažniausi gegnių matmenys - 50 × 200 ir 60 × 200 mm, jei daromi didesni atstumai - 80 × 200 mm.

Gegnės prie kraigo jungiamos varžtais, plokštelėmis arba dygiuotomis plokštelėmis -priklauso nuo stogo konstrukcijos. Stogo apačioje gegnės remiasi į mūrtašį - horizontalų rąstą, guldomą ant sienos. Mūrtašis suvienodina apkrovą, namo sienoms perduodamą stogo konstrukcijos. Dažniausiai naudojami 150 × 150, 200 × 200 arba 150 × 200 mm matmenų rąstai. Prie mūro jie priveržiami maždaug kas metrą, nepamirštant po jais pakloti hidroizoliacijos, kad tiesiogiai nesiliestų prie mūro.

Ilgos gegnės gali linkti, tad šiam įlinkiui sumažinti naudojamos horizontalios stygos, sukabinančios gegnių porą didžiausio galimo jų įlinkio vietoje. „Jei gegnės nepavyksta daryti ištisinės, ją galima sudurti. Sudūrimą geriau daryti ten, kur yra atrama, taip bus tvirčiau“, - pataria E. Pranculis.

Sumontavus gegnes, ant jų klojama izoliacinė plėvelė. Tai gali būti difuzinė plėvelė, jei stogas šiltinamas, arba priešvėjinė - jei šiltinama perdanga. Jei klojate difuzinę plėvelę, įsitikinkite, kad ji pasukta drėgmei nelaidžia puse į viršų. Plėvelės tarpusavyje jungiamos su 10-15 cm užlaida, kuri būtinai suklijuojama dvipuse lipnia juosta. Kai kurios plėvelės gaminamos jau lipniu kraštu.

Tolesnis veiksmas - išilginių grebėstų („makaronų“) montavimas. Jie tvirtinami išilgai stogo ant gegnių ir yra nepakeičiami dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, grebėstai užtikrina pakankamą oro cirkuliaciją po stogo danga. Be to, grebėstais suformuotas tarpas sudaro galimybę nutekėti susidariusiam kondensatui. Taigi ar rengiate čerpinį stogą ir grebėstams naudojate tašus, ar bituminį, skardinį arba kitokį lengvų dangų stogą ir naudojate lentų ar OSB plokščių paklotą, šios kartys yra būtinos.

Pagal statybos techninio reglamento reikalavimus minimalus oro tarpo dydis turi būti 20 mm, tad toks parenkamas mažiausias „makarono“ storis. Plotis nustatomas pagal gegnę ir gali būti 50-70 mm. Ant išilginių grebėstų montuojami skersiniai grebėstai, o ant jų jau klojama pati stogo danga. Iš esmės grebėstų matmenys priklauso nuo dengiamos dangos tipo, gegnių žingsnio, stogo apkrovos ir nuolydžio. Grebėstų matmenų rekomendacijos dažniausiai nurodomos dangų montavimo instrukcijose, vis dėlto kokie tinkami būtent jūsų namo stogui, geriausiai gali pasakyti stogo konstrukcijas projektuojantis ir skaičiuojantis specialistas.

Stogą dengti, atsižvelgdami į savo skonį ir turimą biudžetą, galite skarda, čerpėmis, beasbesčiu šiferiu, šiaudais, malksnomis, bituminėmis čerpelėmis… ar net akmeniu.

E. Pranculis pataria, renkantis dangą, atsižvelgti į kelis esminius niuansus:

• Stogo dangą derinkite prie pastato tipo - juk nėra prasmės ūkinį pastatą dengti kokia ilgalaike danga.
• Derinkite prie architektūrinės stogo konfigūracijos: vienur labiau tinka skardos lakštai, o kitur patogiau montuoti čerpes.
• Derinkite stogą prie aplinkos, atkreipkite dėmesį į deklaruojamą dangos eksploatavimo laiką.

Stogo kaina sudaro apie ketvirtadalį namo kainos, tad investicijos į jį turi būti labai kruopščiai apgalvotos. Svarbiausia - nepadaryti klaidos įsigyjant pigesnes, bet mažiau kokybiškas medžiagas.

Stoglangių montavimas

Apskaičiuota, kad stoglangiai šviesos įleidžia 40 proc. daugiau nei sienose montuojami vertikalūs langai. Spręsdami, kiek norite įsistatyti stoglangių, nepamirškite, kad jų stiklo plotas turėtų sudaryti ne mažiau kaip 10 proc. patalpos grindų ploto. Šitaip patalpos bus pakankamai apšviestos. Stoglangių matmenys turėtų būti pasirenkami taip, kad per juos į patalpą patektų kuo daugiau dienos šviesos.

Reikėtų atsižvelgti į stogo nuolydį ir atstumus tarp gegnių. Tarkim, kuo mažesnis nuolydis, tuo ilgesnis turėtų būti langas, o plotis paprastai parenkamas taip, kad langas tilptų tarp gegnių. Atstumas tarp gegnės krašto ir stoglangio rėmo turėtų būti po 20-30 mm iš kiekvienos pusės.

Stoglangių įstatymo aukštis parenkamas pagal aplinkybes. Be to, turi būti patogu langą atidaryti ir uždaryti. Tad apatinis lango rėmas gali būti 90-110 cm nuo palėpės grindų. Viršutinis rėmas, kuriame yra atidarymo rankenėlė, galėtų būti 185-220 cm aukštyje nuo grindų. Jei stoglangio atidarymo vyriai yra lango viršuje, tai jų apatinis kraštas nuo grindų turėtų būti apie 120 cm.

Stoglangiai montuojami po to, kai stogas uždengiamas plėvele ir užkalami skersiniai grebėstai, kuriems paprastai naudojami 50 × 50 mm tašai. Langai laikosi ant šių skersinių grebėstų. Nuo gegnių stoglangis atskiriamas šilumos izoliaciniu sluoksniu. Difuzinė stogo plėvelė prapjaunama ir užlenkiama ant laikančiojo rėmo, kampai suklijuojami metalizuota lipnia juosta.

Pradžioje dedamas izoliacinis rėmas, kuris tvirtinamas kampuose ant papildomų skersinių grebėstų. Ant izoliacinio rėmo dedamas rėmas, kuris laikys varčią. Montuoti langą reikėtų išėmus varčią. Tada montuojama varčia, ją subalansavus, užsandarinami kraštai tarp rėmo ir gegnės. Priklijuojama apsauginė išorinė plėvelė, sumontuojamas vandens nutekėjimo latakas. Iš vidaus angokraščiai izoliuojami kieta akmens vata.

Kamino įrengimas

Kamino jungtį su stogu geriausia apskardinti, nebent projekte numatyta kitaip. Kadangi skardinant geriau į kaminą nesukti jokių varžtų, pagaminamas jį apspaudžiantis skardinimo rėmas. Virš stogo kaminas turi iškilti tiek, kad susidarytų gera trauka ir nekiltų gaisro pavojaus.

Jei kaminas nuo kraigo nutolęs iki 1,5 m, tai virš kraigo jis turi iškilti ne mažiau kaip 0,8 metro. Jei yra 1,5-3 m atstumu, tai neturėtų būti žemesnis už kraigą. O jei kaminas iškilęs daugiau kaip 3 metrus, tuomet nuo kraigo brėžiame įsivaizduojamą 10 laipsnių žemyn pasvirusią liniją, kurios sankirta su kamino ašimi parodo reikiamą kamino aukštį.

Nepamirškite, jog naujosiose Šildymo sistemų, naudojančių kietąjį kurą, gaisrinės saugos taisyklėse (nuo 2014 m. gegužės 1 d.) numatyta, kad nuo neizoliuoto keraminio, ketaus, betoninio ir metalinio jungiamojo dūmtakio sienelių turi būti išlaikomi ne mažesni kaip 50 cm atstumai iki degių medžiagų statinio konstrukcijų - gegnių ir grebėstų. Jei dūmtraukio paviršius izoliuotas storesne nei 5 cm nedegia medžiaga, šį atstumą galima sumažinti iki 25 cm.

„Kamino kokybė labai svarbi namo saugumui, - pataria E. Pranculis. - Juk daugiausia gaisrų kyla dėl nesandaraus kamino. Todėl montuojant kaminą reikėtų labai atidžiai rinktis medžiagas.

Stogo renovacija

Per pažeistą ir nesandarią seną stogo dangą, prastai pritvirtintą hidroizoliaciją drėgmė pakliūva ant stogo konstrukcijų medienos ir ją pažeidžia. Pašalinę renovuojamo stogo dangą ir grebėstus, pirmiausia įvertinkite fizinę gegnių būklę. Ar jos nepapuvusios, ar nepažeistos kinivarpų, ar pernelyg neįlinkusios ir neišsikraipiusios…

Pasak E. Pranculio, pažeidimai dažniausiai taisomi abejotinas gegnes dubliuojant naujomis. Senuose namuose pažeistas gegnes dažniausiai nepatogu pašalinti, nes tektų pažeisti pernelyg daug apdailos, kurią paskui pernelyg sunku atkurti. Pažeista gegnė sutvirtinama, prie jos medvaržčiais glaudžiai prisukant naująją taip, kad šiai atitektų konstrukcijos svoris. Ji taip pat turėtų apkrovą perduoti mūrtašiui.

Sutaisius gegnes, užklojama stogo plėvelė, sukalami grebėstai ir paklojama nauja danga. Ar tai būtų naujas, ar kapitališkai suremontuotas stogas, tikriausiai norėsite jį apšiltinti.

Stogo šiltinimas

Jei nusprendėte šiltinti ne perdangą, o pačius stogo šlaitus, tai galima padaryti iškėlus gegnes - arba vėliau, iš vidaus. Pirmuoju atveju, kai gegnės jau sumontuotos, iš vidinės stogo pusės prie gegnių pritvirtinamas virvelių tinklas, kuris sulaikys šiltinamąją medžiagą, kad toji nenukristų žemyn. Ant virvelių tarp gegnių suklojami mineralinės vatos dembliai, ir visa ši konstrukcija iš viršaus užklojama difuzine plėvele.

Jei nusprendėte šiltinti stogą vėliau, jau uždengus jį, - šiltinamąją medžiagą iš pastogės vidaus įsprauskite tarp gegnių ir užfiksuokite virvelėmis. Tada, prikalus iš vidaus skersinius grebėstus, pravartu įtaisyti ir antrąjį - plonesnį, maždaug 5 cm storio, šiltinamąjį sluoksnį. Izoliacinė medžiaga montuojama taip, kad užklotų pirmojo sluoksnio siūles ir šitaip sumažintų šilumos tiltelius.

Garo izoliaciją geriausia montuoti tarp pirmojo ir antrojo šiltinamųjų sluoksnių, atidžiai užsandarinant visas sujungimo vietas, mat šitaip mažiausia tikimybė jai būti pažeistai montuojant vidaus apdailą.

„Jei norite šiltinti perdangas, o ne stogą, tam geriausiai tinka biri vata, - pataria E. Pranculis. - Ji patikimai saugos šilumą, užpildys visus plyšius.

Dažniausi klausimai apie stogų dangas

Žemiau pateikiami dažniausiai užduodami klausimai apie stogų dangas ir stogo dengimo darbus:

tags: #kokie #ismatavimai #lotu #turi #buti #stogui