Stacionarinėje mažmeninėje prekyboje parduotuvės įrengimas laikomas viena iš svarbiausių marketingo priemonių, veikiančių pirkėjų elgseną. Prekybos patalpų įrengimo reikšmė pasireiškia vizualiu prekių įsigijimo aplinkos poveikiu pirkėjo suvokiamam parduotuvės įvaizdžiui ir su tuo susijusia pirkimo vietos pasirinkimo elgsena.
Dauguma pirkimo sprendimų, ypač maisto prekių, priimama pačiose jų pirkimo vietose, didėja impulsyvių pirkinių skaičius. Prekybos patalpų įrengimo reikšmė auga kylant vartotojų reikalavimams pirkimo aplinkai, vis labiau pasireiškiant malonaus, įspūdingo apsipirkimo poreikiui, parduotuvių lankymui tapus savotiška laisvalaikio praleidimo forma.
Prekybos patalpų įrengimo sprendimus lemia išoriniai ir vidiniai veiksniai. Iš išorinių veiksnių pirmiausia paminėtini: konkurentų elgsena, prekybos objekto vieta ir pirkėjų elgsena prekių pardavimo vietoje. Prie vidinių veiksnių priskiriami įmonės marketingo koncepcijoje numatyti sprendimai.
Prekybos patalpų įrengimui, kaip ir kiekvienai prekybos marketingo priemonei, keliami tikslai. Svarbiausias tikslas yra - didinti prekybos ploto efektyvumą. Jo siekiama ekonominio ir neekonominio pobūdžio priemonėmis. Atsižvelgiant į tai skiriami ekonominiai ir neekonominiai tikslai.
Svarbiausias ekonominis tikslas yra geriau panaudoti prekybos patalpas, didinti jų ekonominį efektyvumą. Prekybos patalpų panaudojimo efektyvumo siekiama mažinti su jų panaudojimu susijusias sąnaudas, didinant pirkėjų skaičių bei vienam pirkėjui tenkančią pirkimo sumą, sukuriant optimalias pirkėjų judėjimo prekybos salėje sąlygas.
Kitas svarbus aspektas - patrauklumas, kuris pasireiškia atitinkamu parduotuvės žinomumo laipsniu ir aptarnavimo rajonu, su jais susijusiu pirkėjų skaičiumi, jų buvimo parduotuvėje laiku, nuolatinių pirkėjų dalimi.
Taip pat svarbi apyvarta. Reikia siekti, kad pirkėjai ne tik ateitų į parduotuvę, bet ir joje pirktų.
Impulsyvus pirkinys yra toks, kai pirkėjas, pamatęs parduotuvėje eksponuojamą prekę, ją nusiperka pagautas staigaus poveikio, impulso, nors iš anksto jos pirkti neplanavo. Ypač didelę reikšmę impulsyvus pirkiniai turi maisto prekių prekyboje, kurioje tokiems pirkiniams turi būti skirta visa prekių pateikimo politika.
Aprūpinimo strategija būdinga parduotuvėms, parduodančioms kasdieninės paklausos prekes ir savitarnos centrams, specializuotos prekybos centrams ir kt. Įspūdžio siekiančios strategijos į pirmą vietą iškelia emocinę prekių pirkimo ir pardavimo pusę, tikslą - prekės pirkimo procese suteikti pirkėjui kuo daugiau malonumo, džiaugsmo gerų prisiminimų.
Prekybos salės išplanavimas ir zonavimas
Parduotuvės išplanavimo uždavinys - taip paskirstyti ir išdėstyti funkcines zonas, kad būtų sudarytos sąlygos optimizuoti pirkėjų srauto prekybos salėje judėjimą ir efektyviai panaudoti prekybos salės plotą.
- Plotas prekėms yra plotas, kuriame specialioje įrangoje prekės pateikiamos pirkėjams.
- Kitas prekybos plotas parduotuvėse, kuriose aptarnauja pardavėjai, jis apima personalui ir prekystaliams skirtą plotą. Savitarnos parduotuvėse jam priskiriamas atsiskaitymo mazgų plotas. Prie kito ploto priskiriamos ir tokios papildomos patalpos kaip prekių demonstravimo ir degustavimo salės, poilsio kampeliai ir pan.
Išdėstant prekybos salėje funkcines zonas siekiama patraukliai pateikti prekių asortimentą, sudaryti galimybę racionaliai papildyti prekių atsargas bei vykdyti kitus logistikos procesus, optimizuoti pirkėjų srauto judėjimą ir t.t. Reikia siekti, kad kuo daugiau pirkėjų pabuvotų įvairiose prekybos salės vietose, nes tai padidina jų kontaktų su visomis ar daugeliu prekių grupių galimybę.
Priverstinis ir laisvas judėjimas yra kraštutiniai pirkėjų judėjimo prekybos salėje organizavimo bei prekybos įrangos išdėstymo prekybos salėje būdai. Kiekvienas iš jų turi pranašumų ir trūkumų.
Laisvas judėjimas leidžia pirkėjams racionaliau įsigyti pirkinius, panaudojant tam trumpesnius kelius ir mažiau laiko. Priverstinis judėjimas, priešingai, gali apsipirkimą apsunkinti, nes jis priverčia pirkėją daugmaž apžvelgti visą parduotuvės asortimentą. Praktikoje dažniausiai naudojami mišrūs būdai, derinantys abu minėtus principus.
Prekybos salės ploto paskirstymas apima visus prekių išdėstymo sprendimus, t.y. vietą prekybos salėje. Sprendžiant šį uždavinį reikia turėti galvoje, kad prekybininko ir pirkėjo tikslai yra skirtingi.
Įmonės požiūriu, prekes reikia išdėstyti taip, kad prekybos salė kuo tolygiau būtų pirkėjų lankoma ir pirkėjas kuo ilgiau prekybos salėje užtruktų. Prekybininko tikslas - taip išdėstyti prekes, kad jos pirkėją „vestų“ per visą prekybos salę ir taip skatintų pakeliui įsigyti ir neplanuotų pirkinių.
Skirtingas prekybos salės vietų vertingumas susijęs su pirkėjų elgsenos prekybos salėje ypatybėmis. Dėl šių pirkėjų elgsenos ypatybių įvairiose prekybos salės vietose pirkėjai lankosi nevienodai.
Reikia turėti galvoje, kad ne tik prekybos salė, bet ir joje parduodamos prekių grupės yra nevienodai vertingos. Prekės, kurių pirkti pirkėjas ateina į parduotuvę, kurios yra jo apsilankymo tikslas, yra patrauklesnės už kitas. Maisto prekių prekyboje tai paprastai greitai gendančios arba vadinamosios „šviežios prekės“.
Pirmoji alternatyva veda prie nevienodo prekybos patalpų panaudojimo ir kartu prie neproporcingų prekių išdėstymo sąnaudų. Dažnai keičiamas išdėstymas kelia pirkėjų nepasitenkinimą. Todėl tikslinga derinti vertingas prekių grupes su ne tokiomis vertingomis prekybos salės vietomis, ir atvirkščiai.
Parduotuvės įrengimas
Tai leidžia prekybininkui pasinaudoti pirkėjų judėjimo kryptimi ir pabandyti jį nukreipti taip, kad pirkėjų srautas pasiskirstytų po visą prekybos salę.
Prekybininkas turi orientuotis, kiek pastangų iš pirkėjo pareikalaus prekių įsigijimas. Galima tikėtis, kad prekes, kurios pasižymi neatidėliotina paklausa ir patrauklumu, pirkėjas stengiasi įsigyti net jeigu jos bus pateiktos ir labaiu nutolusiose vietose.
Tuo tarpu prekės, kurios įsigyjamos spontaniškai, kurios perkamos tik tada, kai pirkėjui pasiūlomos, kai į jas atkreipiamas dėmesys, turi būti pateiktos jo judėjimo kelyje, t.y. jam pakeliui.
Pagrindinis principas, nustatant atskirų prekių grupių kaiminystę prekybos salėje turėtų būti ryšys tarp atskirų asortimento dalių ir prekių, t.y. Atskiroms prekių grupėms parenkant vietą prekybos salėje reikia atsižvelgti ir į racionalaus bei efektyvaus personalo darbo organizavimo reikalavimus.
Šiuo požiūriu ypač svarbūs parduotuvėje vykstantys logistikos procesai, atsiskaitymo už prekes operacijos, materialinių vertybių saugumo užtikrinimas ir kt.
Prekių išdėstymas ir ploto paskirstymas
Prekybos salės plotą paskirsčius atskiroms prekių grupėms, reikia paskirstyti plotą atskiroms prekėms prekybinėje įrangoje. Lentynų ploto vertingumas vertinamas vertikaliu ir horizontaliu požiūriu. Atlikti tyrimai rodo, kad labiausiai perkamos žvilgsnio zonoje, o blogiausiai - pasilenkimo zonoje pateiktos prekės.
Išdėstant prekes prekybos įrangoje būtina derinti prekių ir prekybos įrangos atskirų zonų vertingumą. Vertingesnias prekes rekomenduojama pateikti mažiau vertingose įrangos zonose. Kitas prekių išdėstymo aspektas - išdėstymo dažnumas.
Prekės tarpusavio ryšio požiūriu, prekės, turinčios sąsajų, turėtų būti pateikiamos viena šalia kitos. Tačiau dėl ribotos prekybos įrangos talpos to padaryti neįmanoma. Be to, pirkėjai prarastų parduotuvėje orientaciją. Todėl pakartotinis prekių išdėstymas atliekamas tik prie atsiskaitymo kasų ir taikant įpatingos pasliūlos priemones.
Kiekvienam prekybininkui įtraukiant į asortimentą naują prekę iškyla klausimas, kokį įrangos plotą jai skirti, kiek prekės vienetų pateikti. Yra pagrindo galvoti, kad didėjant prekės eksponavimui skirtam plotui, pirkėjai dažniau atkreips į ją dėmesį, didės pirkimo skatinamasis poveikis, o kartu ir prekių apyvarta. Tai ypač pasakytina apie papildomos paklausos, gerai pirkėjui žinomas prekes.
Prekių išdėstymo klausimai turi būti sprendžiami ir atsižvelgiant į ekonominius, ypač sąnaudų kriterijus. Sparčiai plečiantis ir gilėjant gaminamų prekių asortimentui, prekybos ir ekspozicijos plotai tapo „siaura vieta“.
Prekės išdėstymo patrauklumo poveikis priklauso nuo kontaktavimo su preke linijos ilgio ir pakuotės.
Sąnaudos, susijusios su prekių išdėstymu:
- Pardavimo ploto sąnaudos.
- Galimybės sąnaudos.
- Papildymo sąnaudos.
- Ploto nepanaudojimo sąnaudos.
Jei pateikiamas tik vienas prekės vienetas, tai jį pardavus atsiranda pasiūlos spraga, nes kitas pirkėjas nebegali savo poreikio patenkinti. Prarastos pajamos dėl neįvykusios apyvartos, susijusios su prekės pasiūlos spraga, vadinamos ploto nepanaudojimo sąnaudomis.
Tačiau reikia turėti galvoje ir tai, kad pirkėjas, ypač norėdamas nusipirkti kasdienės paklausos prekę, jos neradęs dažniausiai įsigyja substitutą.
Tam tikros prekės pateikimui skirtą plotą reikia laikyti optimaliu, jei visų aukščiau minėtų sąnaudų suma yra minimali. Tai, be abejo, teorinis problemos sprendimas. Praktiškai atlikti tokius apskaičiavimus sunku, nes didesnioji dalis parduotuvės sąnaudų yra bendrosios ir jas priskirti tam tikram prekybos įrangos ploto vienetui vargu ar įmanoma.
Bendrieji reikalavimai patalpoms
Komercinių įmonių pagrindą sudaro materialinė- techninė bazė, į kurią investuotos nemažos savos lėšos. Jei visa materialinė - techninė bazė yra įtraukta į ūkinę komercinę veiklą, tai ji sutampa su materialinių - techninių gamybiniu potencialu (be personalo).
Mažmeninės prekybos, masinio maitinimo, taip pat verslo, teikiančio paslaugas gyventojams, pastatai pirmiausia reikalingi pirkėjams ir klientams priimti ir aptarnauti. Todėl jų patalpos, buvimo vieta išskiriamos į ypatingą veiksnių grupę. Prekybos salė yra svarbiausia patalpų dalis, kurioje vyksta komercinės ir kitos operacijos.
Pirkėjų, klientų ir kitų lankytojų salėse nemažai vietos paliekama papildomoms paslaugoms organizuoti. Pagrindinių priemonių naudojimą sąlygoja ir nuosavybės santykiai. Nors savų patalpų naudojimo laisvės niekas neriboja, bet, kaip parodė stebėjimai, geriau naudojamos nuomojamos patalpos.
Ypač šis efektas nustatytas mažmeninėje prekyboje, paslaugų sferoje, skirtose masiniam gyventojų aptarnavimui. Aiškinama, jog nuomininkas iš anksto apmasto, kaip, kokiems tikslams bus naudojamos ir kiek bei kokių reikės patalpų. Tuo tarpu savo turto savininkas pagrindinių fondų panaudojimo klausimus sprendžia neskubėdamas, be ypatingos įtampos.
Parduotuvės atmosferą veikia ir spalvos. Akustiniai elementai yra efektyvi prekybos patalpų apipavidalinimo priemonė. Parduotuvės įrengimas - tai ne tik jos vidaus, t.y. Pastato ir fasado apipavidalinimas.
Reikalavimai maisto tvarkymo subjektams
Jei ketinate atidaryti piceriją, barą, restoraną ar burgerinę - kitaip tariant, teikti viešojo maitinimo paslaugas ir užsiimti maisto tvarkymo veikla, - visų pirma teks įveikti svarbiausią barjerą - susipažinti su šią veiklą reglamentuojančiais dokumentais: Lietuvos Respublikos maisto įstatymu, Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr.
Nepaklysti šiose dokumentų platybėse padės Geros higienos praktikos (GHP) taisyklės viešojo maitinimo įmonėms, kur rasite beveik viską, ką privalote žinoti.
Nesvarbu, ar maitinimo verslą vykdote lauke, ar pastate; ar gaminate ir maitinate, ar parduodate gėrimus, - visa tai laikoma maisto tvarkymo subjektu, kuriam reikalingas atitinkamas pažymėjimas. Jį išduoda VMVT teritorinis padalinys, priskirtas pagal veiklos vietą. Pažymėjimai išduodami nuotoliniu būdu: pateikus tarnybai dokumentus el. paštu.
Maisto tvarkymo reikalavimai
VMVT patvirtino supaprastintus reikalavimus maisto tvarkymo subjektams, gaminantiems maistą mažais kiekiais gyvenamosios paskirties patalpose ir tiekiantiems jį tiesiogiai vartotojams. Fiziniai asmenys galės pasirinkti, kokią produkciją namuose gaminti - kepinius ir kitus miltinius produktus ar ruošti valgius ir patiekalus. Tokiai smulkiajai gamybai namų sąlygomis bus taikomi produkcijos kiekio reikalavimai.
Jei miltinės ir kreminės konditerijos gaminys, duonos ar pyrago kepinys svers daugiau kaip 250 g, jų per dieną namuose bus galima pagaminti ne daugiau kaip penkis (pavyzdžiui, kepti tortus, pyragus, šakočius ir pan.). Atitinkami kiekio reikalavimai numatyti ir namų salygomis vartotojams ruošiamiems patiekalams bei valgiams: patiekalų per dieną galima pagaminti iki 20 porcijų, pusgaminių - koldūnų, blynelių ir kt.
Apsisprendę imtis šios veiklos ir norintys gauti VMVT leidimą fiziniai asmenys turės pateikti nustatyta tvarka išduotą Asmens medicininę knygelę, kuria patvirtinamas leidimas dirbti su maistu, išklausyti privalomus higienos žinių kursus ir, žinoma, - pasiruošti patalpas, gamybinius paviršius bei įrangą maisto gaminimui.
Reikės laikytis ir tinkamos asmens higienos, žaliavų bei galutinių produktų sandėliavimo ir ženklinimo reikalavimų. Tokiam namų verslui skirtas maistas turės būti laikomas atskirai nuo asmeniniam vartojimui skirto maisto ir tokiomis sąlygomis, kuriomis būtų apsaugotas nuo mikrobinės ir fizinės taršos iki patiekimo galutiniam vartotojui.
Patalpų pasirinkimas ir įrengimas kepyklai
Nedidelei kepyklėlei užtektų apie 150 (50 mini kepyklai) kvadratinių metrų patalpų. Dažniausiai kepyklėlei patalpos nuomojamos, todėl verta iš anksto aptarti su nuomotoju galimybes vėliau patalpas išsipirkti.
Patalpas, kuriose bus ir prekyba, reikėtų rinktis judrioje vietoje, netoli didžiųjų prekybos centrų, didžiųjų automobilių aikštelių. Jei vieta kepyklėlei bus pasirinkta ten, kur mažai automobilių stovėjimo aikštelių, tuomet geriausia ją įkurti ten, kur aplink yra daug vidutines ir aukštesnes pajamas gaunančių vietinių gyventojų ar gerai apmokamų įstaigų darbuotojų.
Patalpos turės atitikti maisto tvarkymo įstatymais numatytus reikalavimus. Apleistas patalpas reikės sutvarkyti, tai gali padidinti pirminę investiciją į verslą. Patalpos grindys, sienos, lubos turi būti lengvai valomos, ant jų neturi kauptis nešvarumai.
Būtina numatyti patalpas darbuotojų persirengimui, poilsiui, valymo ir dezinfekavimo priemonių laikymui. Patalpos turi turėti karšto ir šalto vandens tiekimą. Tualetų išėjimai negali būti į patalpas, kuriose ruošiamas maistas. Jei numatoma naudoti greitai gendančius produktus, turėtų būti sandėliavimo patalpos su reguliuojama temperatūra.
Kepyklos naudoja didelius elektros ir dujų kiekius. Todėl svarbu įvertinti esamų tinklų pajėgumus ir galimybę juos pritaikyti reikiamiems poreikiams.
Pagrindiniai teisės aktai ir normos
Įmonė ar asmuo, norintis užsiimti kepinių kepimu ir pardavimu vartotojams, turi susipažinti su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2008 metų spalio 15 d. įsakymu Nr. B1-527 „Dėl Maisto tvarkymo subjektų patvirtinimo ir registravimo reikalavimų patvirtinimo" reikalavimais, Lietuvos higienos normos HN 15:2005 „Maisto higiena".
Turint tinkamai įrengtas, komercinės paskirties patalpas, gamybos procedūrų technologinius ir savikontrolės sistemos aprašymus, turite kreiptis dėl Maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimo.
Maitinimo įstaigos pastatai ir jų įranga turi būti švarūs, gerai suremontuoti, tikti atlikti visiems būtiniems maisto technologijos ir higienos procesams, įrengti taip, kad palaikytų tinkamą temperatūrą bei oro drėgmę. Jie turi būti pastatyti naudojant tokias medžiagas, iš kurių į maistą nepatektų jokių teršalų.
Maisto tvarkymo vietoje turi būti natūralus, dirbtinis arba mišrus apšvietimas, neiškreipiantis spalvų, netrukdantis higieniškai tvarkyti maisto. Patalpos, kuriose tvarkomas maistas, turi būti švarios, tvarkingos, tinkamos palaikyti gerai higienai (įskaitant maisto apsaugą nuo užteršimo tvarkymo metu per įrenginius, medžiagas, vandenį, orą, asmenis bei išorinius šaltinius, tokius kaip graužikai ir vabzdžiai).
Jos turi būti pritaikytos reikiamai temperatūrai, švarai palaikyti ir, kur būtina, dezinfekcijai atlikti. Patalpos, kuriose tvarkomas maistas, turi būti įrengtos taip, kad jose nesikauptų nešvarumų, neaugtų pelėsių, nesusidarytų garų kondensatas, neišsiskirtų toksinių medžiagų ar pašalinių dalelių bei kitų teršalų, kurie galėtų patekti į maistą.
Grindys turi būti švarios, lengvai plaunamos ir, kur būtina, dezinfekuojamos. Jos turi būti iš drėgmei nelaidžių ir neabsorbuojančių, plaunamų, netoksiškų medžiagų, užglaistytomis sandūromis. Sienos turi būti švarios, lengvai valomos, užglaistytomis sandūromis ir, kur būtina, dezinfekuojamos. Jos turi būti iš drėgmei nelaidžių ir neabsorbuojančių, plaunamų, netoksiškų medžiagų.
Sienų paviršius turi būti lygus iki tokio aukščio, kurio reikia, kad maistas būtų tvarkomas higieniškai. Langai ir kitos atsidarančios angos turi būti švarūs ir sukonstruoti taip, kad būtų galima juos valyti ir išvengti nešvarumų kaupimosi.
Atidaromuose languose turi būti įrengtas vabzdžių nepraleidžiantis išimamas tinklelis. Ten, kur dėl atidarytų langų gali būti užterštas maistas, jie darbo metu turi būti uždaryti. Durys turi būti švarios, lygios, pagamintos iš drėgmės neabsorbuojančių, lengvai valomų ir, kur būtina, dezinfekuojamų medžiagų.
Laiptai, liftų kabinos ir pagalbinės konstrukcijos (pakylos, kopėčios, latakai) turi būti švarūs, išdėstyti ir padaryti taip, kad neterštų maisto. Visi paviršiai (įskaitant įrenginių paviršius), kurie gali liestis su maistu, turi būti švarūs, valomi ir, jei būtina, dezinfekuojami.
Maisto tvarkymo vietoje turi būti įrengtas natūralus arba mechaninis vėdinimas taip, kad reguliuotų temperatūrą, drėgmę, slopintų garų kondensavimąsi, šalintų kvapus, dulkes, mažintų maisto užteršimo per orą pavojų. Oro srauto kryptis turi būti nuo švarios užterštos vietos link. Vėdinimo angos turi būti su tinkleliais arba kitokiais apsauginiais gaubtais iš nerūdijančios medžiagos. Tinkleliai ir filtrai turi būti lengvai pasiekiami, išimami, lengvai valomi, švarūs.
Maisto tvarkymo vietoje turi būti natūralus, dirbtinis arba mišrus apšvietimas, neiškreipiantis spalvų, netrukdantis higieniškai tvarkyti maistą. Šviestuvai - saugios konstrukcijos ir įrengti tokiose vietose, kad jiems sudužus šukių nepatektų į maistą.
Drenažo sistemos
Visose komercinėse virtuvėse yra pavojus susižeisti, paslysti arba nudegti dėl šlapių riebaluotų grindų, įkaitusių viryklių bei verdančių skysčių. Visi šie faktoriai gali turėti įtakos higienos ir saugos aspektams komercinėse virtuvėse. Efektyvus drenažas yra vienas pagrindinių reikalavimų, padedančių apsisaugoti nuo nelaimingų atsitikimų ir užtikrinančių higienišką aplinką. Visa tai nurodyta Europos Parlamento ir Tarybos reglamente Nr.
Virtuvės drenažas
ACO siūlo unikalias nuotekų surinkimo sistemas. ACO yra vienas maisto pramonės ir virtuvės drenažo lyderių pasaulyje. Latakai ir trapai yra tobulinami ir gaminami atsižvelgiant į HACCP (angl. hazard analysis and critical control points - liet. „pavojaus analizė ir kritiniai kontrolės taškai“) principus ir būtinąsias sąlygas, įskaitant tinkamą drenažą virtuvėje.
Virtuvėje yra trys pagrindinės zonos: saugojimo ir paruošimo, gamybos, plovimo ir tvarkymo. Kiekvienoje zonoje vyksta skirtingi procesai, todėl jose grindų drenažui keliami skirtingi reikalavimai.
Patalpų priežiūros ir valymo reikalavimai
Patalpos, jose esantys įrenginiai ir kitas inventorius turi būti švarūs, patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti tvarkomi, valomi kiekvieną dieną drėgnu būdu ir pagal poreikį, santechniniai įrenginiai (unitazai, praustuvės ir pan.) turi būti techniškai tvarkingi ir švarūs visą laiką, tualetų-prausyklų valymo inventorius turi būti paženklintas.
Valymo priemonės turi būti naudojamos pagal paskirtį. Asmenys, dirbantys su valymo, dezinfekcijos priemonėmis, turi vadovautis gamintojų instrukcijomis, gamintojų ar tiekėjų saugos duomenų lapuose nurodytais sveikatos saugos reikalavimais.
Visos vaikui skirtos priemonės turi būti ženklinamos tuo pačiu ženklu ar numeriu: rankšluosčiai ar rankšluostinė (jei naudojami ne vienkartiniai rankšluosčiai), lova ar čiužinys, patalynė, jei naudojami - naktipuodžiai.
tags: #kokie #keliami #tikslai #prekybos #patalpu #irengimui