Žiemos sezonas kviečia skirti dėmesio mūsų santykio su Žemės planeta apmąstymui. Abu filmai nagrinėja antropoceno būklę: pirmasis per stulbinančius industrijų paveiktų peizažų vaizdus atskleidžia, kaip giliai žmogaus veikla įsirėžė į Žemės gelmes ir ekosistemas, o antrasis - kontempliatyviu tonu klausia, kaip ateities kartos pažvelgs į mus iš laiko perspektyvos.
Žemės gelmių informacijos centras saugo informaciją apie visos planetos gelmių praeitį. Centre galima sužinoti, kaip geologiniai procesai per milijonus metų suformavo Lietuvos kraštovaizdį, kokie turtai slypi po mūsų kojomis. Eksponuojamos fosilijos padės įsivaizduoti, kaip atrodė jau seniai išnykusi gyvybė.
Centre saugomi uolienų mėginiai, vadinami kernais. Tai laiko kapsulės, saugančios šimtų milijonų metų Žemės istoriją. Iš tiesų, sako Lietuvos geologijos tarnybos žinovai, ši uoliena - laiko kapsulė, atskleidžianti žemės gelmių paslaptis ir šimtų milijonų metų Žemės istoriją. Pavadinimas kernas kilęs iš vokiečių kalbos žodžio „kern“, reiškiančio šerdį.
Lietuvos geologijos tarnybos kerno saugykloje Žemės gelmių žinių centre (ŽGIC) Vievyje saugomas nuo 1953 m. išgręžtų vertingiausių 1148 gręžinių kernas, kurio bendras ilgis - 144,28 km.
Lietuvoje kernų tyrimai atskleidė daugybę svarbių faktų apie regiono geologinę ir klimato istoriją. Kernų gręžiniai iš pietinės Lietuvos dalių rodo, kad regionas patyrė kelis ledynmečius ir tarpledynmečius. Lietuvos kernų mėginiuose dažnai randama mikrofosilijų, suteikiančių vertingų žinių apie senųjų jūrų ir gėlavandenių ekosistemas.
Kernuose rasti fosiliniai augalų likučiai, tokie kaip žiedadulkės ir sporos, rodo, kokios augalų rūšys dominavo tam tikrose epochose ir kaip keitėsi augmenija. Be to, kernuose rasti vulkaniniai pelenai ir uolienos rodo, kad daugiau nei prieš 540 mln. metų dabartinėje Lietuvos teritorijoje vyko vulkaninė veikla.
Kerno saugykla
Kalbant apie mūsų kerno saugyklą ŽGIC, reikėtų išskirti ypatingą uolieną - anhidritą. Anhidritas - nuosėdinė uoliena, vertinga tiek geologiniu, tiek estetiniu požiūriu. Anhidritas dažnai būna melsvas, pilkas arba baltas. Šis mineralas gali formuoti labai didelius kristalus. Kai kuriose vietose buvo rasta anhidrito kristalų, siekiančių kelis metrus ilgio.
Lietuvos geologijos tarnybos kerno saugykla ŽGIC yra ne tik vertingas išteklius šalies mokslininkams, bet ir indėlis į tarptautinį geologijos tyrimų tinklą.
Naudingosios iškasenos Lietuvoje
Naudingosios iškasenos Lietuvos geologijos tarnybos apibūdinamos kaip gamtinės mineralinės medžiagos, esančios žemės gelmėse, kurias galima naudoti materialinėje gamyboje ar kitoms reikmėms.
Lietuvoje skaičiuojama 17 žemės gelmių išteklių rūšių. Tačiau ne visi žemės gelmių ištekliai Lietuvoje yra eksploatuojami. Didžioji dalis žemės gelmių turto ištirta, bet dar laukia savo eilės, be to, yra požymių, leidžiančių tikėtis, kad ateityje bus ir kitų naudingųjų iškasenų telkinių.
Mūsų šalyje, Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, dabar naudojami 9 rūšių naudingųjų iškasenų ištekliai: naftos, klinties, dolomito, kreidos mergelio, smėlio, žvyro, molio, durpių, sapropelio. Svarbiausi ir daugiausiai naudojami ištekliai Lietuvoje ir visame pasaulyje - požeminis vanduo ir statybinės medžiagos.
Lietuvos geologijos tarnyba pabrėžia, kad kasybos įmonės, mokėdamos mokesčius už išgautus žemės gelmių išteklių (kietųjų naudingųjų iškasenų ir naftos) naudojimą, kasmet nemenkai papildo valstybės biudžetą. Lietuvos geologijos tarnyba informuoja, kad šiuo metu surasti ir paruošti gavybai gelmių ištekliai sudaro apie trečdalį mūsų valstybės turto.
Naudingosios iškasenos
Prie atvirų kasinių Lietuvoje priskirtini ir durpynai. Jie užima beveik 10 proc. mūsų šalies paviršiaus ploto, tačiau šiuo metu durpių gavybai naudojama tik 0,2 proc. šalies ploto. Dar visa eilė naudingųjų iškasenų nėra išgaunama dėl pernelyg didelių finansinių kaštų ir dėl prognozuojamo didelio neigiamo poveikio aplinkai.
Gavybos apimtys
Kaip jau buvo minėta, Lietuvoje vertingiausiu gelmių turtu laikomas geriamasis vanduo. Tačiau išgaunama ir nemažai klinties, molio, dolomito, žvyro, smėlio, durpių. Iš jų gaminamos būtiniausios, kasdienio poreikio medžiagos, be kurių neįsivaizduojamos statybos, energetika, transportas ir žmonių gyvenimas.
Kaip informuoja Lietuvos geologijos tarnyba, nemažai gelmių gėrybių dar laukia savo eilės - anhidritas, valgomoji druska, geležis, diatomitas, gintaras. Joms trūksta poreikio, gebėjimo juos išgauti ar tiesiog lėšų pradinėms investicijoms.
„Iš kietųjų naudingųjų iškasenų Lietuvoje daugiausiai išgauname žvyro ir smėlio, durpių, dolomito, klinties ir molio. Tai - mūsų „duona kasdienė“, nes šios iškasenos reikalingos namams statyti, keliams tiesti, dirvožemiui gerinti, taip pat kurui ir įvairioms kitoms plačiai naudojamoms medžiagoms ir dirbiniams gaminti“, - informuoja Lietuvos geologijos tarnyba.
Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, 2015 metais naftos išgauta 90,4 tūkst. m3, klinties - 751 tūkst. m3, dolomito - 1304 tūkst. m3, kreidos mergelio - neeksploatuota (nėra poreikio arba atsivežti gatavą produktą pigiau), smėlio - 1987 tūkst. m3, žvyro - 5885 tūkst. m3, molio - 251 tūkst.m3, durpių - 3179 tūkst. m3, sapropelio - 15 tūkst. m3. Gėlo požeminio vandens Lietuvoje 2015 metais buvo išgauta 132 054,4 tūkst. m3.
Palyginimui, 2018 metais, kaip skaičiuoja Lietuvos geologijos tarnyba, naftos išgauta 55,79 tūkst. m3 (naftos išgavimai nuo 2015 metų kasmet mažėjo). Klinties 2018 metais išgauta 744 tūkst. m3, dolomito - 2144 tūkst. m3 (jo išgavimai nuo 2015 metų kasmet augo), kreidos mergelio - neeksploatuota, smėlio - 2749 tūkst. m3 (eksploatuojami smėlio kiekiai taip pat augo), žvyro - 7669 tūkst. m3, molio - 248 tūkst. m3, durpių - 3359 tūkst. m3, sapropelio - 2 tūkst. m3 (kiekiai pamečiui pasiskirsto netolygiai).
Naudingųjų iškasenų eksploatacijos kiekiai kinta nebūtinai dėl išteklių kiekių mažėjimo. Žemės gelmių išteklių gavybos intensyvumas keičiasi ir dėl ekonominių, aplinkos veiksnių.
Naudingųjų iškasenų gavybos apimtys 2015 ir 2018 metais
| Naudingoji iškasena | Išgauta 2015 m. | Išgauta 2018 m. |
|---|---|---|
| Nafta | 90,4 tūkst. m3 | 55,79 tūkst. m3 |
| Klintis | 751 tūkst. m3 | 744 tūkst. m3 |
| Dolomitas | 1304 tūkst. m3 | 2144 tūkst. m3 |
| Kreidos mergelis | Neeksploatuota | Neeksploatuota |
| Smėlis | 1987 tūkst. m3 | 2749 tūkst. m3 |
| Žvyras | 5885 tūkst. m3 | 7669 tūkst. m3 |
| Molis | 251 tūkst. m3 | 248 tūkst. m3 |
| Durpės | 3179 tūkst. m3 | 3359 tūkst. m3 |
| Sapropelis | 15 tūkst. m3 | 2 tūkst. m3 |
| Gėlas požeminis vanduo | 132 054,4 tūkst. m3 | - |
Aplinkosauga ir rekultivacija
Eksploatuojant naudingąsias iškasenas, labai svarbu pasirūpinti aplinka. Kaip informuoja Lietuvos geologijos tarnyba, būtiniausia kiekvieno leidimo naudoti gelmių išteklius sutarties sąlyga yra reikalavimas užbaigus gavybą sutvarkyti jos vietą.
Kai karjerai žemės gelmių turtų išgavimui yra iškasami giliau požeminio vandens lygio, pagrindinis jų rekultivavimo būdas yra suformuoti vandens telkinius. Pasirenkama tik jų naudojimo paskirtis: ūkinei veiklai (žuvininkystei ar pan.), rekreacijai (poilsiui, turizmui, mėgėjų žūklei, vandens sportui), ekosistemų apsaugai ar kt. Sausų karjerų vietose dažnai įkuriami pramonės objektai.
Durpynai, priklausomai nuo jų gamtinės padėties, gali būti rekultivuojami įvairiai: jų plotai gali būti paverčiami miškais, žemės ūkio naudmenomis ar vandens telkiniais, dažnai pritaikytais žuvininkystei. Buvę durpynai vėl virsta pelkėmis, gyvuojančiomis pagal gamtos dėsnius. Daugelis buvusių durpynų netgi paskelbiami draustiniais, saugomomis gamtinėmis teritorijomis, biosferos rezervatais.
Naudingosios iškasenos, kurios dar laukia savo eilės
Nemažas naudingųjų iškasenų potencialas. Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, dabar naudojami 9 rūšių naudingųjų iškasenų ištekliai: naftos, klinties, dolomito, kreidos mergelio, smėlio, žvyro, molio, durpių, sapropelio. Mūsų svarbiausi ir daugiausiai naudojami ištekliai, kaip ir visame pasaulyje, yra požeminis vanduo ir statybinės medžiagos.
Tačiau Lietuvoje yra nemažai naudingųjų iškasenų (ir netgi ištirtų telkinių), kurios ligi šiol nenaudojamos, bet gali būti pradėtos naudoti ateityje. Kaip informuoja Lietuvos geologijos tarnyba, pirmas „eilėje“ yra anhidritas. Tai - švelnios šviesiai pilkos ir melsvos spalvos uoliena, sudaryta iš kalcio sulfato. Jos klodas plyti nuo Kauno į vakarus maždaug 10 000 km2 plote. Klodo storis siekia 90 m, o gylis svyruoja nuo 150 iki 650 m.
Anhidritas
Pagal susidarymo būdą, laiką ir vietą su anhidritu siejasi ir druska, tik jos yra daug mažiau. Druska nesudaro ištisinio sluoksnio, ji telkiasi atskirais kupolo pavidalo klodais. Jų, manoma, yra keliose Šilutės ir Šilalės rajonų vietose.
Šalia Usėnų, prie Stoniškių kaimo, yra dar vienos „pamirštos“ naudingosios iškasenos - opokos telkinys. Opoka - nuosėdinė uoliena, sudaryta daugiausiai (63-73 proc.) iš silicio dioksido, kurį savo kiauteliuose sukaupė smulkučiai organizmai titnagdumbliai, klestėję kreidos periodo jūroje. Opoka naudojama įvairių rūšių cemento, silikatinių plytų gamybai. Jos ištekliai Lietuvoje - per 34 mln. tonų, bet gavyba nutrūko prieš du dešimtmečius, ir dabar karjero vietoje tyvuliuoja gilokas ežerėlis.
Lietuva, esanti šalia Baltijos jūros, neretai vadinama gintaro šalimi. Tačiau Lietuvos geologijos tarnyba primena, kad gintaras buvo eksploatuojamas tik praėjusio šimtmečio pradžioje, o vėliau visi bandymai atgaivinti šį verslą buvo nesėkmingi.
Pietinėje Lietuvos pusėje plačiai išplitęs kreidos, tiksliau kreidos mergelio, klodas. Jo storis siekia keliasdešimt metrų. Tačiau telkiniai mažai naudojami dėl riboto jų produkcijos pritaikymo.
Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, geriausiai ištirtos magnetitinės geležies rūdos sankaupos prie Varėnos, jos sukelia stiprias magnetines anomalijas. Surasta keliolika tokių magnetito sankaupų, dvi iš jų laikomos telkiniais.
Lietuvoje yra ir aukso. Tiesa, jis vietomis sudaro tik priemaišą Rytų Lietuvos žvyro telkiniuose. Jo koncentracija siekia apie 0,5 g/t, o ištekliai tirtuose telkiniuose - iki 3 tonų.
Pietų Lietuvoje, daugiausiai Varėnos rūdinėje juostoje, geologinio kartografavimo ir geležies paieškų metu buvo nustatyti didesni kiekiai retųjų žemių elementų - cerio, lantano, itin reikalingų dabartinei aukštųjų technologijų pramonei; radioaktyvaus elemento torio, tinkamo naudoti branduoliniuose reaktoriuose; pramoninių mineralų - apatito, naudojamo trąšų gamybai, bei žėručio flogopito.
Nors Lietuvos naudingųjų iškasenų telkiniai dažnai turi skirtingą geologinę sandarą ir aptinkami įvairiose gamtinėse sąlygose, jų kasybos poveikis aplinkai, kaip rodo praktika, nekelia grėsmės geosistemų stabilumui, istoriniu požiūriu yra trumpalaikis ir gali būti kompensuojamas rekultivacija.
Daugelio turimų naudingųjų iškasenų stygiaus, Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, nejusime dar ne vieną dešimtmetį, tačiau labai svarbu ne tik juos taupiai naudoti, kad liktų ir ateinančioms kartoms, bet ir skatinti, kad dabartinei visuomenei mūsų žemės gelmių turtai duotų kuo daugiau naudos - statinių, pajamų, darbo vietų ir kitokiu pavidalu.
Mums įprastoje bibliotekoje saugomos popierinės knygos, o geologų bibliotekoje, arba kernotekoje, - akmeninės. Jos suteikia informacijos apie Lietuvos naudingąsias iškasenas bei geologinę žemės gelmių sandarą, o tai leidžia planuoti išteklių gavybos, produktų gamybos, infrastruktūros ir kitus projektus.
Kadaise Lietuvos lygumos buvo užlietos jūrų, kurių dugne laikui bėgant kaupėsi nuosėdos ir formavosi uolienos. Erozija jų nepaveikė taip, kaip veikia kalnų uolienas, kurios dėl įvairių gamtos procesų ilgainiui skilinėja ir trupa. Būtent todėl dabar po mūsų kojomis slūgso iki šiol išlikę šimtų milijonų metų senumo metraščiai. Juose išsaugota informacija apie procesus, vykusius Žemėje tada, kai žmonių dar nebuvo.
Antra pagal aukštį Lietuvos atodanga taip pat yra Vilniuje. Tai Karoliniškių mikrorajone esanti Plikakalnio atodanga, kurios aukštis siekia beveik 60 metrų. Jos viršuje įrengta apžvalgos aikštelė, o atsiveriantis Vilniaus kraštovaizdis tikrai gniaužia kvapą.
Kelionių po Lietuvą metu tikriausiai esate pastebėję, kad gamta ir kultūra mūsų šalyse yra labai glaudžiai persipynusios. Yra gana daug parkų, kuriuose yra saugoma ne tik gamta, bet ir etnokultūrinis mūsų šalies paveldas. Kitas pavyzdys galėtų būti Salantų regioninis parkas, iš kurio retas keliautojas išvyksta neaplankęs Salantų dvaro parko. Pastarojo istorinės šaknys siekia XVIII amžių, kai didikai Vainos čia užveisė vaismedžių sodą.