Šeimos Tipai: Tradicijos, Vaidmenys ir Santykių Modeliai

Prisiminkite savo vaikystę. Kas ryškiausiai išlikę prisiminimuose? Šventės. Tradicijos. Unikalūs jūsų šeimos ritualai. Tai yra tie dalykai, kurie sukelia ryškias, malonias emocijas.

Vargu ar rastume dar vieną reiškinį šeimos gyvenime, kuris būtų toks visapusiškas, atspindintis šeimos gyvenimo kontekstą ir tarpusavio ryšius. Tradicijos visapusiškumas pasireiškia tuo, kad įtraukia visus šeimos narius ir visiems ji yra reikšminga. Jei taip nėra, tradicija ima byrėti.

Kultūrinis kontekstas taip pat formuoja tradicijas, pavyzdžiui, pokalbio temos prie pietų stalo skiriasi skirtingose kultūrose. Anot B.H. Fiese ir kitų tyrėjų, japonai pietaudami linkę aptarinėti bendrą šeimos veiklą, kaukaziečiai - kalbėti apie vaikų užsiėmimus, izraeliečiai - linkę perpasakoti istorijas apie šeimos narius, tuo tarpu amerikiečiai - dalinasi kiekvienas savo individualia patirtimi.

Šeimos tradicijų svarba

Šeimos tradicijos apima veiklą, kuriai įtakos turi visi šeimos nariai, ir atspindi jų gyvenimo stilių. Kasdienė šeimos veikla ir įpročiai taip pat gali tapti tradicijomis. Tam, kad mūsų veiksmus, įpročius galėtume vadinti tradicijomis, jos turi įtraukti tokius komponentus: bendravimo, įsipareigojimo, tęstinumo.

Bendravimas, atrodytų, yra elementarus ir paprastas kiekvienos šeimos gyvenimo elementas. Tačiau švenčių, tradicijų ar šeimos ritualų metų jis būna šiek tiek kitoks - gilesnis, galbūt prasmingesnis, jautresnis. Toks bendravimas stiprina šeimos artumo jausmą, supratimą, meilę. Bendraudami mokomės padėti vieni kitiems įveikti sunkumus, išgyventi netektis, atleisti. Tai bendradarbiavimo ir susitaikymo metas. Kalbame apie įvykius dabartiniame mūsų gyvenime, su jais susijusius jausmus, aptariame idėjas. Gimsta tokie pokalbiai, kuriems įprastą dieną dažniausiai neturime laiko ar tiesiog nesame linkę atvirauti.

Tyrėjai Nick Stinnett ir John DeFrain teigia, kad tradicijos yra tai, ką vadiname „Mes visada...“. Tradicijų kuriamas įsipareigojimo šeimai jausmas suteikia priklausymo grupei ir atsakomybės pojūtį. Jausmas, kad priklausai šeimai (socialinei grupei), padeda jaustis saugiu ir apsaugotu, leidžia pajusti savo identitetą. Tai ypač svarbu asmens laimės ir gerovės suvokimui.

W. Doherty teigia, kad šeimos tradicijų palaikymas padeda šeimai išvengti išsibarstymo, kuris tyrėjų dar vadinamas entropija. Fizikos moksluose šiuo žodžiu apibūdinama fizinės sistemos tendencija prarasti energiją ir sąsajas laikui bėgant, tarsi dujos, kurios pasklinda ore. Tradicijomis šeima siekia pastovumo, užtikrintumo, tikrumo jausmo šiame nuolat besikeičiančiame, skubančiame pasaulyje. Tradicijų laikymasis - tai šeimos indėlis į tai, ką jai perdavė ankstesnės kartos ir „kokie mes turime išlikti“, nes tai yra „mūsų šeima“.

Dažniausiai tradicijos perduodamos iš kartos į kartą. Kai kurios grindžiamos religiniais įsitikinimais (pvz. malda prieš valgį), kitos kyla iš kultūrinio ar etninio paveldo (Užgavėnės). Tai ir puiki vaikų auklėjimo priemonė. Mokant juos apie praeitį, ugdomas jų kultūrinis identitetas, mokoma pajusti ryšį su praeities kartomis. Mums bręstant, vėliau senstant, poreikis išlikti tokiu pačiu ir pasidalinti savo patirtimi su jaunesniais tik stiprėja. Kelios kartos, dalyvaudamos tradicijose patenkina savo poreikius.

Žinoma, šiek tiek užtrunka, kol suvokiame tikrąją tradicijų ir šeimos ritualų prasmę, stiprybę, kurią gauname iš jų. Dažniausiai tik sukūrę savo šeimas ir susilaukę vaikų imame galvoti, ką vertingo mes jiems galime perduoti.

Yra daugybė priežasčių, dėl kurių šeimos nariai nutolsta vieni nuo kitų. Skyrybos, persikraustymas, studijos kitame mieste ar valstybėje. Tai atitolina net ir artimiausius šeimos narius. Tradicijų paskirtis ir yra išlaikyti tuos ryšius, kad ir kas benutiktų.

Dažnos šeimos tradicijos susijusios su maistu. Ir tai puiku. Apskritai, maistas, jo patiekimas turi ypatingą reikšmę bendravimui. Bendri pietūs ar vakarienės metas susideda iš daugybės mažyčių smulkmenų - pokalbių valgant, daiktų, veiksmų prie stalo, dalykų kurie sunkiai pastebimi iš šalies, tačiau neabejotinai yra svarbūs.

Bendri pietūs turi neįtikėtinai didelę reikšmę vaikams. Tyrimai rodo, kad kuo dažniau šeima pietauja ar vakarieniauja kartu, tuo rečiau vaikams ir paaugliams knieti išbandyti cigaretes, alkoholį, narkotikus, ankstyvus lytinius santykius, rečiau serga depresija, valgymo sutrikimais, rečiau turi minčių apie savižudybę, geriau sekasi mokykloje, jų žodynas platesnis. Jau minėti artumo, priklausymo grupei, pastovumo jausmai, yra lemtingi mūsų psichikos sveikatai. Tai ypač svarbu paauglystėje, kai identiteto poreikis pasidaro labai svarbus ir aktualus.

Įrodyta, kad tradicijų laikymasis netgi sušvelnina streso poveikį vaikams, kurių tėvai išsiskyrė, taip pat augantiems su vienu iš tėvų. Tradicijos turi terapinę reikšmę. Šeimos konsultantai, dirbdami su šeimomis, dažnai savo klientų prašo papasakoti apie šeimoje vyraujančias tradicijas, jų eigą, šeimos narių vaidmenis jose.

Apie savo šeimos tradicijas verta susimąstyti, nes labai svarbu suprasti kiekvienos tradicijos prasmę, ką ji mums reiškia. Aklas tradicijų sekiojimas neturi teigiamo poveikio šeimos gyvenimui. Jei neturime keletą kartų siekiančių tradicijų, nenusiminkime. Pats metas jas susikurti. Žinoma, tam reikės pasiruošimo ir pastangų. Pirmiausia, nuspręskite, kokio tikslo norėtumėte pasiekti nauja tradicija, kokia tai bus veikla ir kuo ji reikšminga jūsų šeimai.

Labai svarbu, kad nauja tradicija įtrauktų kiekvieną šeimos narį ir patenkintų kiekvieno poreikius. Pasirinkite tinkamą laiką įgyvendinti naują tradiciją ir pamąstyti, kaip dažnai ji turėtų kartotis. Pradėkite po truputį, įgyvendinkite vieną ar dvi, ir stebėkite, kaip viskas vyksta, prigyja jos ar ne. Nepamirškite dvasinių ar religinių tradicijų.

Karts nuo karto įvertinkite šeimos tradicijas. Įsitikinkite, ar jos vis dar reikšmingos šeimos nariams. Naudinga aptarti esamas ir planuoti naujas. Surašykite visas jūsų šeimos tradicijas ant lapo. Kartais šeimos net neįtaria apie vienos ar kitos tradicijos egzistavimą jų šeimoje, pvz. sekmadienio pusryčiams kepate kiaušinienę. Atidžiai peržiūrėkite sąrašą, visi padiskutuokite, kuo džiugina ir kuo reikšminga kiekviena tradicija. Ar norite ją tęsti? Gal yra tokių, kurios nebedžiugina? Būkite pasiruošę atsisakyti tų, kurios nebėra reikšmingos šeimai ir išbraukite jas iš sąrašo. Paryškinkite tas, kurių norėtumėte dažniau. Papildykite sąrašą naujomis tradicijomis, kurių norėtumėte savo šeimoje. Sugalvoti šventę, kurios niekas daugiau neturi, pvz. Pažadai kitiems metams, užrašyti jį ant lapelių ir padėti kitiems metams. Pasiūlyti vaikams kasdien ant lapelių rašyti, ką gero tą dieną nuveikė, dėti juos į prakartėlės ėdžias.

Prasmingos šeimai tradicijos ir ritualai stiprina šeimos saitus, sukuria jausmą, kad esi istorijos dalis.

Šeimos formos ir jų kaita

Šeimos formų kaitą lemia visuomenės socialinių santykių raida, visuomeninės ekonominės formacijos tipas, civilizacijos lygis, religija, teisėtvarka, papročiai, dorovė. Daugelio tyrinėtojų nuomone, pirminės bendruomenės nereguliuojami lytiniai santykiai (promiskuitetas) buvo pakeisti grupine santuoka, ankstyviausia šeiminių santykių poligamine (poligamija) forma.

Seniausia šeimos forma, manoma, buvo matriarchalinė šeima (giminystė - pagal motinos liniją, vaikų artimiausias giminaitis - motinos brolis), iš pradžių pagrįsta grupine, vėliau - porine santuoka (vienos moters santuoka su vienu vyru; šeima nesudarė savarankiško ūkinio vieneto - neturėjo šeimos bendros nuosavybės, vaikai priklausė tik motinos giminei, sutuoktiniai - kiekvienas savo motinos giminei).

Klasikinės visuomenės formavimosi laikotarpiu didžioji šeima suskilo į mažąsias šeimas (nuklearinė šeima), kurias sudarė tėvai ir vaikai, dažnai ir trečiosios kartos giminaičiai. Tokia šeimos forma gyvavo vergovės, feodalizmo ir kapitalizmo laikais. Dėl industrializacijos sumažėjus šeimos ekonominėms funkcijoms pakito jos sudėtis: ją dažniausiai sudarė tik sutuoktiniai ir jų vaikai.

Po Antrojo pasaulinio karo Europos šalyse įsivyravo moderni egalitarinė šeima, pagrįsta sutuoktinių lygiateisiškumu. Postmoderniajame pasaulyje šeimos institucija išgyvena krizę - mažėja santuokų, populiarėja bendras gyvenimas neįregistravus santuokos (konkubinatas), daugėja ištuokų, nepilnų šeimų, atotolio šeimų ir nesantuokinių vaikų, mažėja gimstamumas.

Seksualinės revoliucijos, feministinio judėjimo (feminizmas) šalininkai ėmė reikalauti iš valstybės nesikišti į tariamai neutralią šeimos raidą ir atsisakyti tikslo grąžinti tradicines šeimos vertybes. Įvairių naujų šeimos formų šalininkų nuomone, šeimos institucija nežlunga, tik įvairėja. Šalių, kuriose išlikęs didelis prieraišumas prie tradicinių vertybių, visuomenė, matydama šeimos negatyvias tendencijas, skatina valstybę aktyviau reguliuoti šeimos raidos procesus (pvz., formuojant šeimos politiką) ir slopinti neigiamas tendencijas.

Pagal Europos žmogaus teisių konvenciją (1950, Lietuvoje įsigaliojo 1995), gerbiamas ne tik santuoką sudariusių, bet ir jos nesudariusių, nors šeimos gyvenimą gyvenančių skirtingos ar tos pačios lyties asmenų šeiminis gyvenimas.

Šeimos formos Lietuvoje

Lietuvos teritorijoje jau neolite (ketvirtas-antras tūkstantmetis prieš Kristų) atsirado, o 16-6 a. pr. Kr. įsitvirtino patriarchalinė šeima, pirmenybę šeimoje įgijo vyras, giminystė buvo nustatoma pagal tėvo liniją. Gentys gyveno šeimos bendruomenėmis, vadinamosiomis sudėtinėmis arba neišsidalijusiomis šeimomis (didžioji šeima, draugė). Santuoka buvo monogaminė, pirmo tūkstantmečio pradžioje ėmė klostytis mažoji šeima. Mažai pakitusi tokia šeima (istorinių šaltinių liudijimu, 13 a. jau vyraujanti) išliko iki 21 a. pradžios.

15 a., ypač 16 a. antroje pusėje įvykdžius Valakų reformą, šalia mažosios šeimos kai kur gyvavo 2-3 giminingų šeimų junginiai, vadinami tarnyba. 18 a. dvarų valstiečiams didinant lažą, kai kur nustatant ūkiniam vienetui privalomą darbingų vyrų skaičių, daugėjo daugialinijine giminyste susijusių šeimų.

16 a. Mažosios Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose, 16-19 a. Lietuvos dvarų inventoriuose minimos neišsidalijusios šeimos (tėvai su vaikų šeimomis arba vedę broliai su netekėjusiomis seserimis), kurios maitinasi bendrai. Į tokią šeimą žmonos atsineštas turtas laikytas jos asmenine nuosavybe. Nuo 18 a. ėmė plisti kelių vedusių brolių šeimų junginys - valstiečių kiemas; jis tapo ir ūkinių prievolių vienetu. Kiemo nebuvo leidžiama dalyti, kol neužaugdavo vaikai. Tokie kiemai sparčiai ėmė irti panaikinus baudžiavą.

Iki 19 a. antros pusės vyravusi mažoji šeima 20 a. pradžioje tapo vieninteliu lietuvių valstiečių šeimos tipu. Kapitalizmo laikotarpiu šeima vis dažniau buvo kuriama ekonominiais išskaičiavimais to paties socialinio sluoksnio ir tos pačios religijos asmenų.

Šeimos tipai pagal vaidmenis ir santykius

Laimei, jį galime šiek tiek koreguoti. Tik tam prireiks nemažai pastangų ir noro. Ir, be abejo, žinojimo, ką norime keisti. Taigi pirmas žingsnis - pažvelgti į savo santykių veidrodį. Kokios mūsų silpnosios vietos? Ką galėtume daryti kitaip? Pateikiame pagrindinius porų tipus ir jų elgesio modelius. Kiekvienas turi savų privalumų ir minusų, todėl svarbu susidėlioti prioritetus. Kas santykiuose jums svarbiausia? Kaip juos supranta jūsų išrinktasis?

1 tipas: Dvyniai

Jei gatvėje išvysite vienodomis striukėmis apsirengusią porą, tikėtina, ji priklauso šiam partnerių tipui. Mylimieji linkę dalytis viskuo - gyvenimu, pomėgiais, drabužiais, nuomonėmis. Iš šalies jie atrodo, tarsi būtų sukurti vienas kitam, tačiau iš tiesų labiau primena paauglius, kurie, bijodami būti atstumti, žūtbūt stengiasi pritapti. Tokie asmenys gyvena nuolat abejodami - „kas bus, jei mylimajam nepatiks tikrasis mano veidas?“, todėl užgožia savo individualybę ir ieško (kuria) panašumų.

Taip dažniausiai elgiasi naujos poros, nenorėdamos prarasti to vienintelio dėl tam tikrų skirtybių. Šis elgesio modelis atsinešamas iš vaikystės - kai vaikas atstumiamas ir skaudžiai išgyvena, jis išmoksta įsiteikti ir taip išvengti galimo pasikartojimo ateityje. Todėl mieliau virsta chameleonu nei naivuoliu, kurį bet kada gali įžeisti ir palikti.

Atrodytų, nieko blogo, net pagirtina prisitaikyti prie kito įnorių (argi ne tokio svajonių vaikino ieškote?), tačiau čia slypi savų minusų. Mylimieji, visą laiką stengdamiesi pamėgdžioti vienas kitą, praranda savo individualumą ir laisvę, jiems sunku realizuoti save. Tokioms poroms trūksta kibirkštėlės, aistros, kurią atneša skirtybės.

2 tipas: "Bėk ir gaudyk"

Šis poros tipas - minėto dvynių stiliaus priešingybė. Dvyniai stengiasi vienas kitam įtikti, čia, atvirkščiai - vienas vaidina neprieinamą, kitas visais įmanomais būdais jį bando „pričiupti“. Tai padarius, pasikeičiama vaidmenimis. Šis stilius primena „Bėk ir gaudyk“ žaidimą - tas, kuris bėga, mėgaujasi partnerio rodomu dėmesiu ir rūpesčiu, besivejantis - viliojimo, aukojimosi procesu. Žinoma, po kiek laiko pabosta, todėl pirmasis pajutęs, kad partneris praranda susidomėjimą, pats imasi iniciatyvos jį susigrąžinti. Kartais šis žaidimas būna vienpusis - vienas arba duoda, arba ima. Tokiu atveju santykiams gresia rimtas pavojus.

Iš kur atsiranda toks elgesio modelis? Mylimieji bijo pasirodyti pernelyg reiklūs vadovai, todėl mieliau tampa abejingi nei įnoringi.

3 tipas: Dramų karalienė ir karalius

Dramų karalienė - taip trumpai galima būtų apibūdinti šią porą. Priežasčių pasipykti jie ieško visur - namie, kino teatre ar rinkdamiesi maisto produktus. Barniai mylimuosius seka tarsi šešėlis, tačiau tai jų negąsdina, net įaudrina. Konfliktai - savotiškas azartas, kur kas mielesni, įdomesni ir aistringesni nei kompromisai.

Aplinkiniams sunku suprasti, kodėl besipykstantys mylimieji vis dar kartu, tačiau juos paraginę išsiskirti sulaukia nuostaba dvelkiančio atsakymo - „gal išprotėjai?“ Pyktis jiems tokia pat natūrali meilės išraiška kaip susikabinimas rankomis. Tokį dramatišką elgesio pavyzdį partneriai dažniausiai išmoksta iš savo tėvų, kurie pykdavosi dėl menkiausių smulkmenų, tačiau iki šiol kartu laimingai gyvena. Šio tipo asmenims sunku suprasti, kad tam tikrus dalykus galima išspręsti ir nerėkiant (kaip nuobodu!). Beje, barniai, nuo kurių kiti dangstosi ausis, jiems tėra „ramus“ santykių aiškinimasis. Tikra audra užverda, kai vienas iš partnerių „rimtai prisidirba“.

4 tipas: Juokdariai

Partneriai yra kūrybiški, jų neslegia rutina ir monotonija. Karštakošiai ieško progų pasipykti, juokdariai - pasijuokti. Jei kartais jiems ir tenka pasibarti, konflikto pabaigą visada lydės juokas. Mylimieji bet kokioje situacijoje sugeba įžvelgti šviesiąją pusę. Tai puiki jų savybė. Kompanijose tokia pora itin populiari, nes suteikia teigiamos energijos ir sugeba „užvesti“ kitus. Gyventi jiems nėra nuobodu.

Jei užslenka tamsūs debesys, juokas kaipmat juos išsklaido. Vis dėlto čia slypi pavojus atidėti svarbius porai klausimus, palikti neišspręstus konfliktus ateičiai (nuo jų vėl ginamasi juoku) ir taip gilinti santykių problemas.

Svarbu, kad partneriai, norėdami pašmaikštauti, neįžeistų vienas kito, iki galo išklausytų nepertraukdami anekdotą.

5 tipas: Žvaigždė ir garbintojas

„Aš didžiuojuosi savo partnere“, - taip mylimąją apibūdintų šiam santykių tipui priklausantis vyras. - „Jis įkvepia mane siekti tikslo“, - atsakytų jo išrinktoji. Ši pora tarsi dvi medalio pusės. Vienas iš partnerių atlieka gerbėjo vaidmenį, kitas - mėgaujasi liaupsių spinduliuose. Dažniausiai abu mylimieji yra gabūs ir sėkmingai dirba tam tikroje srityje, tačiau vienas iš jų pasirenka pasyvaus stebėtojo ir įkvėpėjo vaidmenį.

Tokios poros dažniausiai greitai išsiskiria, nes nei vienas iš partnerių negali savęs visiškai realizuoti. Žvaigždei reikalingas nuolatinis dėmesys ir įtikinėjimas, kad „taip, tu esi to verta“, o antroji pusė jausis užgožta ir išsekinta nuolatinio pataikavimo. Be to, garbinamas partneris linkęs keisti mylimuosius, nes tik taip jis patiki savo verte. Galų gale, kiek galima klausytis tų pačių liaupsių, jei yra laukiančių naujų gerbėjų?

6 tipas: Mama ir vaikas

Tikriausiai pažįstate nemažai porų, kur vienas iš partnerių yra paėmęs valdžią į savo rankas. „Apsirenk kitus marškinius, šie tau netinka.“, „Ryt susitiksim su mano tėvais, todėl pasitempk.“ Panašiais nurodymais vienas iš partnerių „myluoja“ kitą. Toks asmuo jaučiasi viršesnis už savo antrąją pusę, todėl iš „geros valios“ stengiasi ją auklėti ir tobulinti. Atsakomybė už mylimąjį jam suteikia gyvenimo prasmę ir pilnatvę. Pasyviam partneriui tai irgi į naudą - antroji pusė priverčia pasitempti, nurodo, ką reikia ir ko nereikia daryti.

Tokį vaidmenį partneris dažnai perima antrajai pusei išgyvenant sunkų periodą tikėdamasis, kad tai padės jam vėl atsistoti ant kojų. Tačiau yra asmenų, iš prigimties norinčių kitiems vadovauti ir nurodinėti. Jei šis santykių stilius patenkina abiejų pusių poreikius, ryšys gali būti stiprus. Kita vertus, asmenis, vengiančius „mamytės“ prieglobsčio, tokie santykiai greitai uždusins.

7 tipas: Rimtuoliai

Ši pora atrodo stipri ir brandi. Mylimieji retai ginčijasi, į iškilusias problemas žvelgia ramiu, išmintingu žvilgsniu. Kilusius konfliktus dažniausiai sprendžia konstruktyviai, neversdami kaltės ir ramiai išklausydami. Partneriai atsižvelgia į antrosios pusės norus, poreikius, toleruoja ir palaiko skirtybes. Jie nesistengia dirbtinai įsiteikti, nes žino, kad mylimasis jį priims tokį, koks yra. Partneriai suteikia vienas kitam erdvės, nepavyduliauja, nevadovauja ir jei reikia, savaitgalius gali leisti atskirai.

Atrodytų ideali pora, tačiau ir čia slypi savų niuansų. Visų pirma, jų santykiai tampa monotoniški, be prieskonių. Partnerių gyvenime retai pasitaiko „žiežirbų“, todėl jų aistra nustoja liepsnojus. Viskas gali būti puiku, tačiau nuobodu. Šiems žmonėms taip pat trūksta spontaniškumo, žaismingumo. Jų santykius galima prilyginti dviejų „suaugusiųjų“ draugystei, kai kitos poros trykšta vaikiška energija ir džiugesiu.

Šeimos tipai pagal valdymo stilių

Šeimos taip pat gali būti skirstomos pagal valdymo stilių ir vaidmenis, kuriuos atlieka kiekvienas šeimos narys:

• Patriarchalinė šeima: Vyras - svarbiausias asmuo, priimantis visus sprendimus. Moteris - židinio sergėtoja.
• Matriarchalinė šeima: Moteris - svarbiausia, aprūpinanti šeimą ir tvarkanti finansus.
• Partneriška šeima: Santykiai lygiateisiški, grindžiami abipusiu pasitikėjimu. Namų pareigos dalinamos pusiau.
• Konkurencinga šeima: Nuolatinė kova dėl valdžios, menkas gebėjimas suprasti ir tartis.

Šeimos tipų lentelė pagal valdymo stilių

tags: #kokios #gali #buti #seimos