Pastaruoju metu Lietuvoje vis dažniau vyksta diskusijos apie visuomenę ištikusią vertybių krizę ir su tuo susijusius skaudžius padarinius.
Apie vertybes, apie asmeninio tobulėjimo galimybes savo įžvalgomis sutiko pasidalinti teologijos mokslų daktarė, baigusi Popiežiškojo Laterano universiteto Jono Pauliaus II šeimos ir santuokos studijų instituto filialą Vašingtone ir Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro koordinatorė dvasiniam ugdymui VILMA ŠLIUŽAITE.
Vertybių krizė - tema, kuria pastaruoju metu diskutuojama labai aktyviai. Mano manymu, viena iš pagrindinių priežasčių, sukėlusių vertybių krizę yra įsigalėjęs materialistinis požiūris į žmogų, gyvenimą, o kalbant apie švietimą - į ugdymą.
Visų pirma, kas tai yra krizė? Vertybių krizę apibūdinčiau kaip tokią situaciją, tokią susidariusią padėtį, į kurią patekęs žmogus nepajėgus išsiskleisti, eiti žmogiškosios pilnatvės link, siekti tikslų, vedančių į žmogiškąją laimę.
Materializmas persmelkė visas mūsų gyvenimo sritis, įstūmė žmogų į iliuzijos pasaulį, privertė jį patikėti, kad, be materialaus pasaulio, daugiau nieko nėra, kad žemiška laimė yra vienintelis žmogaus tikslas, nes Dievas tėra tik žmogaus fantazijų vaisius. Tai įstūmė žmogų į nesibaigiantį klaidžiojimų, nusivylimų, beprasmybės ratą.
Iš tiesų šiandieniam žmogui labai svarbūs vartojimo įgūdžiai, materialinės vertybės, yra net sukurtas lietuviškas naujadaras „daiktizmas“.
Pirmiausia reikėtų suvokti, kad žmogus nėra vien kūniška būtybė, bet - neatsiejama kūno ir dvasinės sielos vienovė. Ta vienybė yra tokia glaudi, jog žmogų galime vadinti žmogumi tik todėl, kad jis turi „įkūnytą“ dvasinę sielą (priešingu atveju, žmogus būtų toks kaip angelas) ir „sudvasintą“ kūną (priešingu atveju, žmogus virstų gyvuliu).
Tik žmogus yra asmuo, apdovanotas protu ir laisva valia, todėl tik žmogus geba protauti, apsispręsti, laisvai rinktis, kurti, apmąstyti savo veiksmus, atsakingai veikti. Tik žmogus pašauktas visapusiškai atiduoti save Dievui per meilę ir tarnystę kitam žmogui. Šios charakteristikos apibūdina išskirtinę žmogaus vertę ir orumą.
Man tai aiškiausias atsakymas, kad žmogus niekada negalės pasitenkinti vien materialinėmis vertybėmis.
Tikriausiai dar daugelis, ypač jaunų žmonių, kalbant apie vertybes mano, jog tai diskusijos tema prie kavos puodelio, ilga, įtraukianti, nuobodi, o jeigu galvojant pragmatiškai?
Taip, tiesa, yra daug skirtingų aiškinimų, kas yra vertybė. Daugumas apibrėžimų yra perdėm moksliški ir filosofijos mokslų nebaigusiam žmogui sunkiai suprantami. Bet, paprastai kalbant, vertybė yra visa, kas man, kaip žmogui, yra vertinga, kas daro mano gyvenimą visavertiškesnį ir prasmingesnį, tai gėris, kuris padeda man išskleisti Dievo man duotus talentus.
Galėčiau įvardyti, kad pašnekesys su kitu žmogumi prie kavos puodelio man iš tiesų yra vertybė, nes mano gyvenimo tempas toks didelis, kad nelieka pakankamai laiko pailsėti ir nuoširdžiai bendrauti. Todėl kelios minutės pasisėdėjimo, pabendravimo prie kavos puodelio su artimu žmogumi visada yra neapsakomai brangios - tos kelios minutės nuspalvina mano dieną ryškesnėmis spalvomis, suteikia jai gilesnę prasmę.
Kitas dalykas - vertybės nėra vien tik gražūs žodžiai, bet realus žmogaus gyvenimas, konkretūs jo pasirinkimai. Aš trokštu gyventi prasmingą gyvenimą, todėl nenoriu tenkintis plaukimu pasroviui. Noriu laisvai rinktis tik tai, kas yra vertinga, kas gera, gražu, dora ir teisinga.
Jei noriu žengti asmeninio tobulėjimo keliu - turiu susiformuoti savo asmeninių vertybių sistemą ir pagal ją gyventi. Tačiau tai galiu padaryti tik tada, jei pirmiau atsakau į klausimą, kas yra žmogus.
Lietuvių filosofas Juozas Girnius yra teisingai sakęs: „Kaip atsakysi į žmogaus klausimą, tokią ir vertybių sistemą teigsi.“ Anot šio autoriaus, jei manysi, kad žmogus yra beždžionės ainis, tai greičiausiai vertybių sistemą kursi pagal kovos už būvį principą. Kur kas kitokia vertybių sistema bus sukurta ir ja bus vadovaujamasi, jei žmogų laikysi Dievo kūriniu, sukurtu pagal paties Kūrėjo paveikslą ir panašumą. Čia kalbu apie meilės ir tarnystės artimui principą.
Taigi, tol kol sau neatsakysiu, kas aš kaip žmogus esu, koks aš esu žmogus, iš kur / kur link aš einu / koks mano gyvenimo tikslas ir t.t. - negalėsiu atpažinti ir pasirinkti tikrojo gėrio, įgalinančio mano asmeninį tobulėjimą.
Profesinis tobulėjimas yra neįmanomas be asmeninio tobulėjimo. Tiek asmeninis, tiek ir profesinis tobulėjimas priklauso nuo mano gebėjimo atrasti prasmę ir tikslingumą viso to, ką aš darau, nuo suvokimo, kad viskas turi pasekmes, gebėjimo prisiimti atsakomybę už kiekvieną pasirinkimą, veiksmą.
Manau, tiek asmeninis žmogaus gyvenimas, tiek profesinė jo veikla galėtų būti apibūdinama kaip žingsniavimas iš praeities į ateitį. Žmogus visada su savimi nešasi savo praeities nešulį - patirtį, kurią yra sukaupęs. Todėl, jei noriu tobulėti (bet kurioje srityje), turiu išmokti apmąstyti, įvertinti savo patirtį, įsivardyti ateities siekinius.
Šiandien ypač sunku išsilaikyti konkurencingoje darbo rinkoje. Klientas nori gauti kokybiškas, nepriekaištingas paslaugas. Todėl perspektyviai mąstantis darbdavys tikrai nesitenkina tik darbuotojo gebėjimu mechaniškai atlikti tam tikrą funkciją.
Nesvarbu, apie kokią paslaugų teikimo sritį kalbėtume, darbdavys, siekiantis sukurti sėkmingą verslą, ieškos atsakingo darbuotojo, gebančio kritiškai vertinti savo darbo kokybę, atviro naujovėms, iniciatyvuvaus, siekiančio nuolat tobulėti, mokančio bendrauti, sugebančio įsiklausyti, išgirsti, suprasti ir paguosti kitą žmogų ir pan.
Mąstau paprastai, tarkime, apsilankiau keliuose grožio salonuose, ir viename, ir kitame techniškai gerai man apkirpo plaukus. Pas kurį specialistą norėsiu lankytis nuolat? Manau pas tą, kuris ne tik techniškai tvarkingai apkirpo, bet ir gebėjo maloniai bendrauti.
Vertybių ugdymas deklaruojamas daugelyje švietimo dokumentų. Tiesa, vertybinių nuostatų ugdymas deklaruojamas visuose švietimo dokumentuose. Tačiau tai tik bendro pobūdžio gairės, raginančios ugdymo įstaigų darbuotojus dirbti šia linkme.
Kiekviena švietimo institucija, kaip ir kiekvienas žmogus, turi susikurti savo vertybių sistemą ir rasti tinkamą, veiksmingą būdą, priemonių, leidžiančių tiek patiems darbuotojams, tiek ir mokiniams formuotis vertybines nuostatas.
Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centras pasirinko krikščioniško ugdymo kryptį. Čia pamatinės vertybės yra tikėjimas, viltis, meilė, atsakomybė, atvirumas ir kūrybingumas. Be šių vertybių žmogus negali augti, bręsti kaip asmenybė, negali gyventi laimingo ir prasmingo gyvenimo.
Ir tai nėra tik deklaruojamos vertybės. Mūsų pagrindinis siekis yra formuoti krikščionišką bendruomenę, kurią vienytų ne tik bendra veikla, bet kad ta veikla būtų paremta meilės, atjautos ir tarnystės dvasia, kad ji stiprintų žmogaus tikėjimą, viltį ir duotų jam naujų jėgų kūrybai.
Argi patikės mokiniai, kad, tarkime, tolerancija yra vertybė, jei mokytojas pats negebės išklausyti kito, bendrauti mandagiai ir gerbti kitaip manančiojo. Ar įžiebsiu meilę, viltį, tikėjimą mokinių širdyse, jei pati negebėsiu rodyti meilės kiekvienam sutiktam žmogui, jei mano akys nespinduliuos viltimi, jei pati neturėsiu tikėjimo?
Ugdant mokinių požiūrį į vertybes, svarbu būti ne tiek „pamokslaujančiu“ mokytoju, kiek vertybių liudytoju savo gyvenime. O tai yra rimtas iššūkis tam darbuotojui, kuris supranta vertybinį ugdymą tik kaip formalų darbą su mokiniais per pamokas.
Mokinių vertybinis ugdymas visada prasideda nuo mokytojo paties savęs ugdymo, nuo jo gebėjimo atsigręžti ir kritišku žvilgsniu pažvelgti į paties savo gyvenimo ir darbo kokybę, nuo jo gebėjimo susidėlioti savo vertybes ir jomis vadovautis tiek asmeniniame gyvenime, tiek ir profesinėje veikloje.
Neįmanoma atsakyti į šį klausimą už kitą žmogų. Galiu dalintis savo patirtimi, bet negaliu sakyti, kad kitas žmogus turėtų gyventi tokį gyvenimą kaip mano ar vadovautis mano susikurta vertybių sistema.
Jei teigiu, kad kiekvienas žmogus yra unikalus, nepakartojamas, tai pripažįstu, kad ir vertybių sistema kiekvieno žmogaus yra savita, unikali. Žinoma, egzistuoja pamatinės vertybės, kurios yra universalios ir nenykstančios. Tai - tikėjimas, meilė, viltis, tiesa, gėris, laisvė, atsakomybė ir kt.
Tai tokios vertybės, kurios kyla iš pačios žmogaus prigimties. O kaip atrasti savo vertybes? Tai nuolatinis darbas su savimi, kuriam reikia daug sąmoningumo, įžvalgumo, savikritiškumo, drąsos pažvelgti į savo vidų, kelti klausimus, neretai provokuojančius, verčiančius apsispręsti, prisiimti atsakomybę.
Jei noriu atrasti savo vertybės, turiu išdrįsti atsigręžti į save, turiu nepaliaujamai ieškoti tiesos, trokšti save pažinti. Tikiu, kad žmogus gali prasmingai, laimingai gyventi, jei turi mylinčius, o ne vartotojiškus santykius su kitais žmonėmis.
Norint būti laimingam, reikia išdrįsti peržengti savo egoizmą ir ryžtis savo gyvenimą dovanoti kitiems. Žmogiškosios laimės ir gyvenimo prasmės paslaptis - gebėjimas gyventi dėl kitų meilės ir tarnystės dvasia. Tie, kurie šią paslaptį įminė, tie neabejotinai visas 365 dienas per metus gyvens prasmingai ir laimingai.
Gyvenime labai svarbu išryškinti ir suprasti savo vertybes. Vertybės - tai lyg pamatas pilnaverčiam, ramesniam ir laimingesniam gyvenimui. Aplink mus klesti daugybė stereotipų, kurie mus veikia ir mums nepadeda gyventi gerai.
Turbūt dauguma žmonių netelpa bent į vieną iš jų, o kai kurie ir į daugiau. Gyvenimas dažniausiai labai įvairus, gyvenimo aplinkybės vyksta visaip ir neišeina visiems žmonėms gyventi kaip vienam.
Ištekėti, vesti, turėti du vaikus (pageidautina mergaitę ir berniuką), užimti aukštas pareigas, įsigyti namą, šunį… Ir daugybė kitų stereotipų, sklandančių ore ir vis nusileidžiančių mums į mintis, ypač kai gyvenimas pasisuka ne pagal juos. Tuomet prasideda įvairios apibendrinančios mintys: kiti geresni, aš nevykęs, aš nieko nesugebu, niekada nebūsiu laimingas…
Taip galvodami ir atitinkamai jaučiamės - toli nuo gero gyvenimo. Ir kaip būtų neįdomu visiems būti vienodiems ir gyventi vienodai. Visi vienodai gražūs, vienodai sėkmingi. Nėra, ko siekti, nes viską turi. Gyvenimas tuo ir įdomus , kad jis įvairus, o žmonės skirtingi.
Taip, kaip visų paveikslų neįstatysi į vienodus rėmus, taip ir žmonių. Todėl labai svarbu žinoti, koks aš, koks noriu būti, kokių vertybių noriu siekti.
Siekti vertybių - tai nuolatinis procesas, kai tu eini tam tikru keliu, tuo, kuriuo supranti, kad tau geriausia eiti. O kad tuo keliu galėtum pajudėti, reikia apgalvoti ir suprasti, ko nori.
Vertybes galima suskirstyti į keturias grupes:
- Mokslai/darbas;
- Sveikata/asmeninis augimas;
- Santykiai;
- Laisvalaikis.
Kiekvienoje grupėje reikėtų išryškinti, kas man svarbu, ko aš noriu siekti. Pavyzdžiui, jei sveikatos srityje man svarbu (arba noriu, kad būtų svarbu) sportas ir sveika mityba, o aš valgau nesveiką maistą ir mažai judu - ar einu vertybės link, ar nuo jos? Arba, jei noriu turėti šeimą, bet bijau pradėti naujus santykius su nauju žmogumi ir daugiausiai laiko leidžiu viena/as - ar aš judu vertybės link?..
Tik įsivardijus ir įsisąmoninus, ko aš noriu, galima gyventi gyvenimą, kuriuo būčiau patenkintas. Dėmesingas įsisąmoninimas taip pat labai prisideda prie gyvenimo pagal savo vertybes. Toks gyvenimo būdas padeda išeiti iš automatinio piloto, atsitraukti nuo to, ką diktuoja aplinka ir susijungti giliau su savimi bei savo gyvenimu.
Norint mokytis neįsitraukti į automatinį pilotą, galima pradėti nuo paprasčiausios praktikos - stabtelėjimų dienos metu.
Stop praktika
Keletą kartų per dieną sustokite ir įsiklausykite į save:
- Nustokite daryti tai, ką darėte.
- Įsisąmoninkite, ką tuo momentu jaučiate (kokios nuotaikos esate, kokias emocijas patiriate), kokius fizinius pojūčius patiriate ir ką galvojate (kokios mintys jums ateina tuo momentu).
- Nukreipkite savo dėmesį į kvėpavimą. Pasirinkite kūno vietą stebėti kvėpavimui - pilvą, krūtinę, gerklę, nosies šnervę, nosies galiuką. Stebėkite savo kiekvieną įkvėpimą, iškvėpimą ir pauzeles tarp jų. Stebėkite kvėpavimo sukeltus kūno pojūčius pasirinktoje vietoje.
- Naujai atsiverkite aplinkai ir dabartiniam momentui po pertraukėlės. Tarsi iš naujo įsisąmoninkite aplinką ir save.
Kaip nustatyti savo pagrindines vertybes: priėmimo ir įsipareigojimo terapija (ACT)
Mes nuolat kažkuo domimės, mes skaitome, kuriame. Ir veikla nuolat kinta. Kartais kai susifokusuojame į tą konkrečią pasirinktą veiklą ir ateina laikas ją keisti - mes nusiviliame, pasimetame, susidaro toks vaizdas, kad prarandame dalelę savęs. Nes buvom įsitikinę, kad ta veikla yra dalis mūsų.
Mūsų sąmonė perauga į kitą lygmenį ir turime keisti ir savo aplinką ar veiklas kardinaliai. Tada iškyla klausimas - o ką mes ugdome savyje? Kokią specialybę, kokius įgūdžius? Jeigu keiti specialybę tai keičiasi ir įgūdžių ugdymas? Iš tikrųjų mes ugdome dorybes savyje.
Seniau vertybės buvo dorybės, šiomis dienomis dorybės sudaro tik dalį vertybių, bet manau, kad taip neturėtų būti, tai turėtų būti sinonimas. Yra žmonių kurie tiki jog jie gali rinktis ugdytis savybes priešingas dorybėms - iš dalies jie teisūs.
Ir jie teisūs tik dėl to, kad mes visi turime pasirinkimo laisvę. Mes galime rinkis šiame gyvenime ką tiktai norime, tai vienas iš universalių aukščiausių dėsnių. Bet kiti universalūs dėsniai nurodo, kad mes galime rinktis tik dorybių ugdymąsi, nes kitu atveju lazda parodo ir kitą galą (karma).
Pvz.: karmos veikimo principas - tu kenki kitiems, tada gauni papildomą darbą tai atidirbti. Tai dėsnis. Kai supratau šiuos dėsnius - man kilo klausimas: „o kokios tos dorybės? Ką mes turime ugdytis?“. Ilgai ieškojau detalesnio sąrašo ir jį suradau… taigi surašiau visas dorybes.
Pabandykite perskaičius vieną dorybę/vertybę pajausti kiek Jūs jos turite, ar ji jums aiški. Taip pat palyginkite jas su kitomis ir pajauskite kiek kurios turite daugiau ar mažiau. Kai į jas visas įsigilini - supranti, kad tikrai yra ką veikti šiame gyvenime ir dar daug ko nepadarei.
Nuo seno šeimos vertybės puoselėjamos kaip vienos svarbiausiųjų. Net krikščioniškoji, musulmoniškoji, judaistinė ar bet kokios kitos religijos išmintis šeimą apibrėžia kaip visuomenės bei valstybės pamatą.
Pasak jų, šeima - tai kertinis akmuo valstybės kūrime. Taip pat tai - žmogaus dvasios šaltinis. Šeima nuo seno buvo vienas iš pradų bei galutinių gyvenimo tikslų. Šeimos židinys jaunam žmogui parodydavo, kas yra meilė, pagarba bei atjauta.
Žmogus gimdavo tam, kad kurtų. Ir augintų. Tęstų savo šeimos liniją, tuo pačiu perduodamas savo šeimos išmintį savo sūnui ar dukrai. Tokiu būdu buvo išsaugomos vertybės.
Dvasinės vertybės nuo seniausiųjų darė ir tebedaro didžiausią įtaką žmogaus gyvenime. Tačiau mūsų moderniame pasaulyje tai, kas yra ne modernu, dažniausiai užmirštama.
Tuomet dienos šviesą išvysta naujosios, materialinio pasaulio vertybės, o tai šimteriopai apsunkina žmogaus gyvenimą. Žmogui primetamos kažkieno kitos sukurtos nuostatos - “vertybės“, kurias puikiai apibrėžia lietuviškasis naujadaras „daiktizmas“.
Šiandieninis žmogus pasižymi ne savo dvasinėmis galimybėmis, bet vartojimo įgūdžiais. Turbūt geriausiai atspindintis šiandienines vertybes pasakymas yra „Aš turiu, o tu ne“ (tad aš esu geresnis).
Modernus žmogus nebegalvoja apie kitus. Dar lig šiol menu savo prosenelio tartus žodžius „Teik gėrį ir gėris grįš pas tave“. Tačiau modernisto atsakymas paprastas: „Gyvenu dėl savęs, ne dėl kitų“.
Lyg ir tiesa, tačiau asmeniniai (ne bendrieji) tikslai visuomenės neveda į priekį. Šiandien šis terminas apibrėžiamas kaip seksualinė, materialinė ar dar kokia nors kitokia meilė, ir vis dėlto tik retais, išimtiniais atvejais meilė šiandien išlieka meile.
Kuo tai svarbu mums? Naikinant tai, kas tyra, atsiranda tai, kas nuodinga. Vos tik pradėjo formuotis dorovės normoms, žmogus pradėjo mylėti. Jis pradėjo rūpintis savo artimu bei tuo, kuris jam svarbus.
Tokių vertybių, kaip meilė, nebuvimas žmogų stumia atgal į pirmykštės visuomenės lygį, kai meilė reiškė tik lytinius santykius, norint susilaukti palikuonių. O tai, kur esame dabar, akivaizdu, tereikia apsidairyti: laisvo elgesio merginos, nuogi kūnai, kūniškų malonumų kabinos.
Tad vis dėlto senolių išmintis ne veltui vadinama išmintimi. Tai, ką mūsų protėviai mums perdavė, buvo kupina dvasinių vertybių bei meilės. Todėl norėčiau palinkėti šiandienos žmogui trumpam sustoti ir pagalvoti, kur jis yra bei ko jis siekia.
Pinigas ar daiktas neturi būti žmogaus tikslas.