Mediatoriaus Asmeninės Savybės: Kelias į Sėkmingą Ginčų Sprendimą

Lietuvos mediatorių rūmai pristato naują rubriką - „Pažink mediatorių“. Šioje LMR rubrikoje mediatoriai dalinasi savo istorijomis: kodėl pasirinko mediatoriaus profesiją, kuo mediacija naudinga žmonėms ir bendruomenėms, kokių įdomių patirčių yra sukaupę vykdydami mediacijas.

Mediacija žavi tuo, kad joje pavyksta išsaugoti santykius ir sukurti sprendimus, kurie tenkina abi ginčo šalis. Taigi pašaukimas susitiko su praktiniais iššūkiais, o smalsumas tapo profesiniu keliu.

Dažniausiai susiduriu su tuo, kad šalys skeptiškai žiūri į pačią mediaciją ir nenori net pabandyti ginčo spręsti mediacijos būdu. Pirmiausia ramiai paaiškinu, kad mediacija išsaugo jų kontrolę ir suteikia galimybę kalbėtis be formalių teismo rėmų. Sukuriu konfidencialią, saugią erdvę, kurioje jie gali atvirai išsakyti emocijas ir interesus - dažnai vien tai padeda nuimti įtampą.

Matau, kad mediacija pirmiausia grąžina konfliktuojančius žmones į žmogišką dialogą - jie vėl ima girdėti vienas kitą ir „kalbėti viena kalba“. Kai šalys pačios suformuluoja sprendimą, o ne laukia teismo verdikto, atsiranda atsakomybė už rezultatą ir pagarba kitai pusei, kuri vėliau padeda joms bendradarbiauti ir kitose gyvenimo srityse. Dažnai stebiu, kaip mediacijos pabaigoje dalyviai išeina su didesniu pasitikėjimu savimi ir naujomis bendravimo kompetencijomis.

Mediacijos praktika kasdien stiprina mano gebėjimą aktyviai klausytis ir įsijausti į abiejų šalių patirtis, skatindama gilią empatiją. Ji ugdo emocinę savitvardą - gebėjimą išlikti ramiai net įtampos viršūnėje ir taip įkvėpti šalis konstruktyviam dialogui. Nuolat lavinu kūrybišką problemų sprendimą, padėdama žmonėms atrasti netikėtas, abipusiai naudingas išeitis.

Jeigu kas nors teigia, kad mediacija neveiksminga, atsakau, jog jos stiprybė glūdi ne skaičiuose, o patirtyje: kai konfliktuojančios šalys pirmą kartą gauna saugią erdvę kalbėtis be kaltinimų, jos dažnai pamato bendrą interesą ir ima kurti sprendimą drauge. Mediacija palieka sprendimo kontrolę patiems žmonėms, todėl susitarimas jiems tampa savas ir tvirtesnis, o santykiai - labiau išsaugoti. Konfidencialumas ir pagarbi atmosfera leidžia „išeiti iš kambario“ be pralaimėtojo ženklo.

Kaip matote mediacijos ateitį Lietuvoje? Matau, kad artimiausiais metais mediacija taps savaime suprantamu pirmuoju žingsniu sprendžiant ne tik šeimos, bet ir darbo ar verslo bylas, nes žmonės vis sąmoningiau vertina santykių išsaugojimą ir proceso greitį. Jau šiandien į mane dažnai kreipiasi verslo partneriai, kaimynai ar viešojo sektoriaus atstovai - mediacija peržengia šeimos ginčų ribas.

Esame paprasti žmonės, tad nesusipratimų pasitaiko, tačiau jie retai perauga į konfliktus - kasdien praktikuojamas aktyvus klausymasis, empatija ir emocijų valdymas veikia tarsi „oro pagalvės“, užkertančios kelią bangai kilti. Jei įtampa vis dėlto kyla, grįžtu prie mediacijos „mini protokolo“: įsivardiju savo interesą, pakviečiu kitą pusę padaryti tą patį ir sutariame, kaip kalbėsimės - dažniausiai tiek ir užtenka. Žinoma, klystu ir aš, bet mediatorės darbas išmokė greitai atsiprašyti ir judėti pirmyn.

„Mano nuomone, mūsų šalyje per dažnai kreipiamasi į teismą. Būtent dėl to aš tapau mediatore, nes mediacija padeda šalims išvengti konfliktinių situacijų, surasti patį geriausią ir trumpiausią kelią sprendimo link. Kai iškyla būtinybė spręsti ginčą, manau, žmonės turėtų kuo daugiau naudotis mediacija“, - kodėl tapo mediatore, kalba Kauno apylinkės teismo Civilinių bylų teisėja Kristina Imbrasienė. Jos teigimu, taikus ginčo sprendimo būdas yra geriausias pasirinkimas, o teismo kelias tinkamas tik tada, kai šalims nepavyksta susitarti.

Teisminės mediacijos komisijos (TMK) 2017 metų duomenimis, praėjusiais metais, teisminei mediacijai perduota 540 civilinių ginčų, t. y. beveik dvigubai daugiau nei 2016 m. Ir beveik pusėje vykusių procesų buvo pasirašytos taikos sutartys. Daugiausiai civilinių bylų medijuoti perduodama teisėjams-mediatoriams (87 proc.).

Teisėjams už mediatoriaus darbą nėra finansiškai atlyginama, visgi jie, investuodami savo asmeninį laiką ir lėšas, nuolat tobulina žinias šioje srityje ir savanoriškai atlieka mediatoriaus darbą. O pabrėžiama didžiausia šio pasirinkimo motyvacija - tai matoma didžiulė taikaus ginčų sprendimo būdo prasmė.

Asmeninės Ir Dalykinės Savybės

Norint tapti teismo mediatoriumi reikia būti nepriekaištingos reputacijos, turėti aukštąjį išsilavinimą, būti išklausius ne trumpesnius kaip 32 akademinių valandų mokymus. Šalia šių reikalavimų svarbios yra asmeninės ir dalykinės mediatorių savybės.

„Teismo mediatorius padeda šalims identifikuoti ginčo esmę ir net atkurti tarpusavio santykius. Dažnai joms parodo kitokius ginčo sprendimo būdus. Todėl labai svarbus pirmasis įspūdis, kurį apie teismo mediatorių susidaro besiginčijančios pusės - jis turi būti profesionalus ir pasitikėti savimi“, - pabrėžia Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Žvinklytė.

Šalia profesinių žinių, teisėjai-mediatoriai taip pat išskiria asmenines savybes ir psichologines žinias, kaip itin svarbias geram mediatoriui. Anot teisėjos D. Žvinklytės, gebėjimas pasakyti tai, ko žmonės nenori girdėti tokiu būdu, kad išgirstų bei suprastų, yra neįkainojama mediatoriaus savybė. Tam būtini bendravimo įgūdžiai, sugebėjimas klausyti ir bendravimo psichologijos išmanymas.

„Man svarbiausia yra komunikabilumas ir bent minimalus psichologijos išmanymas - pavyzdžiui, psichologinių žmonių tipų pažinimas. Žmonės yra tikrai labai skirtingi ir reikia žinoti, kaip rasti bendrą kalbą su kiekvienu. Kai kurie atėję į mediaciją būna labai užsidarę, o pasikalbėjus individualiai atsiskleidžia ir grįžus į mediaciją jau būna lengviau. Taigi, komunikabilumas, sugebėjimas lengvai bendrauti, psichologinės žinios būtini mediatoriui“, - kalba Kauno apylinkės teismo teisėjas Tomas Ridikas.

Dar viena savybė, kurią išskiria K. Imbrasienė, tai dalyvių išklausymas. „Sugebėjimas klausytis ir profesionaliai bei pagarbiai rasti bendrus sąlyčio taškus yra svarbu. Bet visgi svarbiausia - sugebėjimas klausytis, nes atėjęs į mediaciją asmuo tikisi, kad jis bus išklausytas“, - sako teisėja.

„Mediatorius sudėlioja gana griežtas taisykles, pavyzdžiui, jeigu vienas kalba, tai kitas negali kalbėti tuo pačiu metu, jis turi išklausyti, kad ir kaip gali būti nemalonu. Mediacijos metu vyksta konstruktyvus pokalbis, aišku būna ir audrų, bet bendrai mediacijos procesas yra struktūrizuotas ir turi tam tikras taisykles. Jeigu susipykę žmonės šiaip susitiktų pakalbėti, tai greičiausiai rėktų, nesiklausytų ir neišgirstų to, kas svarbiausia, o mediatorius padeda išgirsti būtent tai, kas svarbu ginčui išspręsti“, - pasakoja teisėjas T. Ridikas.

D. Žvinklytė akcentuoja, kad pats teismo mediatorius negali pasiduoti emocijoms ir palaikyti vienos ar kitos pusės. Mediatorius yra neutralus stebėtojas, dėl to jis turi pasižymėti itin išvystytu kritiniu mąstymu ir turėti ginčų sprendimo įgūdžių. Be to likti nešališkas viso proceso metu, nes jis tik padeda šalims pačioms atrasti galimą ginčo sprendimo būdą, bet pats nieko nespęndžia.

„Taip pat teismo mediatorius turi gebėti sukurti ir palaikyti viltingą, pozityvią ir saugią aplinką, ši savybė itin svarbi, nes gebėjimas sukurti saugią aplinką šalims dažnai lemia ir sėkmingą ginčo sprendimą bei kuria pasitikėjimo jausmą tiek mediatoriumi, tiek pačiu mediacijos procesu“, - mediatoriui svarbų gebėjimą išskiria teisėja D. Žvinklytė.

Teisėjams mediatoriams atskiras atlyginimas už mediacijos paslaugas nemokamas, tačiau jų gretos didėja.

„Tai papildomas darbas, kurį dirbi savanoriškais pagrindais, dažniausiai po darbo. Tad dirbama labiausiai iš idėjos. Aš pats jaučiu moralinį pasitenkinimą, kai šalys taikiai susitaria ir būna patenkintos bendru sutarimu. Man malonu ir jaučiu, kad dirbu netuščiai“, - apie mediatoriaus darbo prasmę sako Lietuvos aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andžej Maciejevski.

Teisėjas taip pat išskiria, kad mediacijų metu galima įgyti tokių žinių, kurių negausi spręsdamas bylas. „Aš, kaip teisėjas, spręsdamas konkrečią bylą, matau, kas parašyta popieriuose, o šalys dažniausiai teismui atskleidžia tai, kas reikalinga. O mediacijos metu pamatai tikrąją gyvenimo pusę, verslo ir privataus gyvenimo santykius, kurių nesimato bylose“, - pasakoja A. Maciejevski.

„Aš apsisprendžiau tapti mediatoriumi, nes esu komunikabilus žmogus ir man patinka bendrauti. Teisėjo darbas toks labiau „popierinis“, negali per teismo posėdį rodyti emocijų, o mediacijose man patinka atviresnis bendravimas. Manau, mano asmeninės savybės tinkamos būti mediatoriumi, aš save realizuoju, tobulinu įgūdžius ir pasikraunu teigiamų emocijų“, - teigia T. Ridikas.

D. Žvinklytė pabrėžia, kad ne visi teisėjai gali būti puikūs mediatoriai, ir mano, kad tapti teismo mediatoriais verta tiems, kurie turi tam tikrų asmeninių savybių: yra pozityvūs, nuoširdūs, kantrūs, mokantys išklausyti ir girdėti kitą žmogų, greitai reaguoti į pasikeitusią situaciją, pasitikintys savimi. Svarbiausia, mediatorius turi mėgti savo darbą, o ne atlikti jį formaliai.

Kas paskatino Jus tapti mediatoriumi? Manau, kad visko buvo po truputį. Iš pradžių - smalsumas, nes mediacija pasirodė kaip naujas, humaniškesnis būdas spręsti konfliktus.

Pirmąją mediaciją prisimenu labai aiškiai: buvo daug įtampos, nes abi pusės atėjo „pasiruošusios kovai“. Bet pamažu, kai pradėjo kalbėtis, o ne kaltinti, atmosfera visiškai pasikeitė.

Didžiausias iššūkis yra emocijos. Žmonės dažnai ateina su dideliu nusivylimu ar net pykčiu. Mano užduotis - sukurti saugią erdvę, kurioje emocijos gali būti išsakytos, bet nekontroliuotų proceso.

Mediacija moko atsakomybės - tiek už savo žodžius, tiek už priimamus sprendimus. Ji keičia požiūrį į konfliktą: iš „kovos lauko“ jis tampa galimybe išgirsti ir suprasti.

Teisme sprendžia teisėjas, o mediacijoje sprendžia patys žmonės. Tai esminis skirtumas. Teismas nustato, kas teisus, o mediacija - kaip susitarti.

Mediatoriaus darbas labai lavina empatiją, gebėjimą klausytis ir būti kantriam. Taip pat ugdo emocinį intelektą - gebėjimą suprasti, kas slypi už žodžių. Ir, žinoma, savikontrolę.

Sakyčiau, kad mediacija veikia tiek, kiek žmonės patys nori, kad ji veiktų. Tai nėra magija. Tai procesas, kuriame abi pusės turi prisiimti atsakomybę už sprendimą.

Kaip matote mediacijos ateitį Lietuvoje? Manau, mediacija Lietuvoje turi didelį potencialą, bet dar reikia daugiau švietimo ir pasitikėjimo.

Mediatoriai - irgi žmonės! Konfliktų pasitaiko, bet dažniausiai jie sprendžiami daug ramiau. Galbūt ne visada „pagal protokolą“, bet su daugiau sąmoningumo ir pagarbos.

Net ir išgirdęs, kuo užsiima Agnė Tvaronavičienė, ne kiekvienas tiksliai apibūdintų jos profesiją. Agnė - mediatorė. Ji taip pat vadovauja Lietuvos arbitražo teismui, dėsto būsimiems teisininkams ir mediacijos specialistams Mykolo Romerio universitete, MRU LAB Mediacijos ir darnaus ginčo sprendimo laboratorijoje veda mediacijos mokymus ir konsultacijas.

Prieš gerą dešimtmetį renkantis magistrinio darbo temą sąraše akis užkliuvo už temos apie mediacijos taikymą civiliniame procese. Baigusi teisės bakalauro studijas ir įpusėjusi magistrantūrą, dar nebuvau nieko girdėjusi apie šį ginčų sprendimo metodą. Matyt intuityviai, ir pati gerai nežinodama kas tai, pasirinkau šia tema rašyti magistro darbą. Taip susipažinau su mediacijos entuziastais: savo darbo vadovu profesoriumi Rimvydu Norkumi - dabartiniu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininku bei recenzente - docente Natalija Kaminskiene, su kuria ir šiandien esame bendramintės ir bendražygės.

Po studijų įsidarbinau teisininke didelėje įmonėje. Mačiau nemažai konfliktinių situacijų, kurių priežastys dažnai būdavo emocijos, ambicijos, principai. Norėdavosi sėsti drauge ir kalbėtis apie tai. Matyt tikėjimas bendravimo svarba net ir susipykus nugalėjo...

Jau ketverius metus gilinuosi į alternatyvius ginčų sprendimus, galimybėms, kaip išvengti teismų, ir kiek įmanoma taikiau susitarus išsaugoti tarpusavio santykius. Šiandien daugiausiai jėgų skiriate teisminei mediacijai.

Pastaraisiais metais apie ją kalbama išties nemažai, tačiau lietuviai šių specialistų paslaugomis galėtų naudotis ir dažniau. Galima įvardinti nemažai priežasčių. Nors Lietuvoje mediatorių paslaugos teismuose teikiamos jau gerą dešimtmetį, o valstybė šias paslaugas netgi pilnai finansuoja ir skatina jomis naudotis, mediacijos tradicijos pas mus dar nėra tokios gilios, kaip Skandinavijoje, Vokietijoje ar Nyderlanduose. Tarkim, Norvegijoje iki 70 procentų teisminių ginčų išsprendžiami būtent su mediatorių pagalba.

Galbūt įtakos turi ir lietuvių mentalitetas, temperamentas, požiūris į teismus. Mes konfliktus linkę spręsti gana emocionaliai, o teismo procesą vertiname kaip savotišką galimybę atkeršyti, kovos ringą, į kurį ateiname dėvėdami psichologines kaukes, apsiginklavę įrodymais, argumentais, pasirengę žūtbūt įrodyti savo teisumą ir pasiekti pergalę. Teismo procesus dažniausiai lydi neigiamos emocijos. Žmonės teisme susitinka pikti, įskaudinti, norėdami įveikti kitą pusę, nugalėti, o ne susitarti. Teisėjai turi pareigą bandyti šalis sutaikyti, tačiau juos varžo daugybė formalumų, taisyklių, draudimų. Dėl to laiko nuoširdžiam pokalbiui, ramiam problemos išklausymui, diskusijai, net jei juose analizuojami ne tik teisiniai klausimai, dažnai nelieka.

Kita medalio pusė: visuomenė per mažai žino, kas yra mediacija, ir kuo šis procesas gali jiems pagelbėti. Kokie mediacijos privalumai? Mediacija siūlo taikiai susitarti ne tik ieškant, bet ir randant abiem pusėms priimtiną sprendimą. Tai nereiškia, jog viena pusė nusileidžia kitos reikalavimams. Mediacijoje nėra laimėjusių ir pralaimėjusių, todėl pirmiausia reikia pakeisti požiūrį į patį ginčą ir jo sprendimo būdus. Šis metodas visuomet paremtas abipusiu bendradarbiavimu, nors startinė situacija visuomet būna konfliktinė. Būtent mediatorius ir yra tas asmuo, kuris pralaužia ledus ir paskatina šalis pradėti kalbėtis. Žinoma, yra bylų, kurioms taikyti mediacijos negalima, tačiau nemažai atvejų civilinius ginčus galima išspręsti taikiai. Ginčo šalys susitinka su mediatoriumi, kuris dirba tam, kad padėtų bendrauti, užvestų ant kelio, bet jokiu būdu neišspręstų problemos už jas. Žmonės išbandę mediacija džiaugiasi proceso paprastumu, neformalumu ir greitumu. Tik nuo abiejų konfliktuojančių pusių priklauso, kaip greitai jos susitars ir galės toliau gyventi.

Gal galėtumėt papasakoti, kaip vyksta mediacijos sesijos, kokių taisyklių privalo laikytis abi pusės? Kaip jau minėjau, mediacija remiasi išsikalbėjimo ir bendradarbiavimo principu. Mediatorius suderina abiem pusėms patogų susitikimo laiką, kitaip nei teisme, kur bylos nagrinėjimo laikas tiesiog paskiriamas. Susitikus sutariama dėl bendrų bendravimo taisyklių: kreiptis vienas į kitą pagarbiai, nepertraukinėti vienas kito, neįžeidinėti, pasisakyti tik apie save. Tuomet abi pusės įvardina savo problemas, papasakoja kas atsitiko, kokias tai sukėlė pasekmes, kas trukdo taikiai susitarti. Vėliau vyksta diskusija ir ieškomi abiem pusėms priimtini sprendimai. Beje, viskas, kas aptariama per mediacijos sesijas, griežtai laikoma konfidencialia informacija, todėl meluoti ar išsisukinėti dalyviams nėra prasmės. Mediatorius - tarsi kunigas ar žurnalistas, negali būti apklaustas kaip liudytojas, o teismas neturi teisės mediacijos metu atskleistos informacijos vertinti kaip įrodymo nagrinėjant bylą, net jei nepasisekus šalims tektų grįžti į teismo posėdžių salę.

Kaip nusprendus pasinaudoti teismo mediatoriaus paslaugomis jį surasti? Teisminės mediacijos reiktų prašyti bylą nagrinėjančio teisėjo. Visi norintys tokios paslaugos Lietuvoje turi gauti ją nemokamai. Yra teismo mediatorių sąrašas, iš kurio galima pasirinkti konkretų žmogų. Paprastai kaip papildoma veikla ja užsiima teismo personalas, advokatai, socialiniai darbuotojai, psichologai. Jie gali teikti šias paslaugas išklausę specialius kursus, vėliau privalo nuolat gilinti savo žinias.

Mes organizuojame mokymus ir pradedantiesiems, ir pažengusiems mediatoriams, taip pat konsultuojame įvairiais ginčų sprendimo klausimais. Kaip tik šiuo metu aktyviai dirbame su teisėjais ir jų padėjėjais. Kartu su kolegomis per pusę metų planuojame apmokyti beveik 600 teisėjų ir jų padėjėjų. Tenka pripažinti, kad teisėjai iki mokymų žino apie teisminę mediaciją, bet šiuo procesu nepasitiki, bijo naujovių, nežino, kuo tai gali būti naudinga. Labai džiaugiuosi, kad po mokymų, dažniausiai jų požiūris į mediaciją pasikeičia. Jie patiki šiuo metodu, grįžę į darbo vietas vertina turimų bylų tinkamumą kitaip, dalis jų planuoja įsirašyti į teismo mediatorių sąrašą. Esu tikra, kad po gero pusmečio tokio švietimo dėka visuose Lietuvos teismuose savo paslaugas siūlys bent po kelis teismo mediatorius.

Taip, šiai profesijai labai svarbios žmogaus asmeninės savybės - komunikabilumas, pozityvumas, kantrybė. Mediatoriaus veikla gana kūrybiška, nes teisėjo sprendimai paremti teisės normomis, o mediatoriai kiekvieną situaciją priima kaip individualią ir nėra varžomi tokios daugybės formalių reikalavimų. Kartais jaučiuosi kaip tas batsiuvys be batų (šypsosi). Regis, žinau kaip padėti kitiems, bet pasiduodu neigiamai emocijai, stipriai supykstu, užsisklendžiu. Turbūt tai natūrali reakcija į konfliktą, į priešingų interesų susidūrimą. Kiekvienas norime maksimaliai tenkinti savo interesus, tai žmogiška, tačiau, tikrai taip - mediacijos žinios ir įgūdžiai labai padeda bendraujant su kolegomis, šeimos nariais ir vaikais. Visiems nepatinka elgtis pagal primestus paliepimus, laikytis kažkieno kito sukurtų taisyklių, bet pakankamai smagu kurti jas drauge. Mediacijos stebuklas ir glūdi tame, jog mums natūralu ir priimtina tai, dėl ko apsisprendžiame patys. Duodame žodį ar pasirašome ir šių susitarimų laikomės. Žinoma, susipykus susitarti nėra lengva, bet pavykus ne tik atsikratome konkretaus nesutarimo, bet ir išmokstame ateityje efektyviau spręsti kilusius konfliktus.

Siekiantys tapti mediatoriais asmenys turi įgyti reikalingų žinių ir ugdyti gebėjimus. Europos mediatorių elgesio kodekse nurodoma, kad „mediatoriai turi būti kompetentingi ir gerai nusimanyti mediacijos procese. Reikšmingi veiksniai šiuo požiūriu apima tinkamą mokymą ir nenutrūkstamą žinių bei praktinių mediacijos įgūdžių atnaujinimą, atsižvelgiant į bet kokius standartus arba akreditavimo sistemas.“ Tam tikri bendrieji reikalavimai pateikiami teisiškai reglamentuojamos mediacijos sritims, pvz., Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatyme nurodoma, kad taikinimo tarpininkas konkrečius veiksmus turi atlikti tinkamai, atsižvelgdamas į ginčo aplinkybes, įskaitant galimą ginčo šalių jėgų disbalansą, ginčo šalių pageidavimus ir poreikį greitai išspręsti ginčą, ir vadovaudamasis teisės aktais.

Paskutiniais dešimtmečiais įvairiose pasaulio šalyse besiplėtojant mediacijos taikymui, išryškėja bendros mediatorių veiklos gairės. Apžvelgdami ilgametę savo ir kolegų mediatorių patirtį, D. Bowlingas ir D. Darbo pakeitimo garantijaAtsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje.

Turbūt ne vienas žmogus gyvenime yra pats pasakęs ar iš kitų išgirdęs žodžius - „paduosiu tave į teismą“. Nors šis posakis ir ne visada atspindi tikruosius ketinimus, tačiau yra gana populiarus. Ketverius metus šia veikla užsiimanti moteris sutiko papasakoti, kaip atrodo mediatoriaus darbas, su kokiais iššūkiais ji susiduria ir ką laiko aukščiausiu savo darbo rezultatu.

Mediatorius turi būti įvairiapusiškas Pasidomėjus, kaip paprastai būtų galima paaiškinti, ką gi tas mediatorius daro, Vidmantė nurodo, jog jo misija yra padėti žmonėms susitarti konfliktinėse situacijose. Pati pašnekovė daugiausiai dirba su žmonėmis, kurie nusprendžia skirtis, dalijasi nepilnamečių vaikų globą, tačiau mediatoriai gali padėti ir, pavyzdžiui, ginčuose dėl verslo.

Norint dirbti mediatoriumi, reikia atitikti tam tikrus reikalavimus - turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą, būti išklausius specialius mokymus ir išlaikius egzaminą. Nemažiau svarbios yra ir asmeninės savybės. „Visada pabrėžiu, kad mediatoriui pirmiausia turi būti įdomūs kiti žmonės, jis turi norėti padėti jiems išspręsti problemas. Pastebiu, kad labai sėkmingai dirba tie, kurie prieš tai savanoriavo, kurie yra įpratę padėti kitiems“, - sako V. Anot jos, mediatorius turi būti labai įvairiapusiškas žmogus, kadangi viename mediacijos etape jis pats turi labai daug kalbėti, vėliau - tik klausyti, uždavinėti klausimus, reflektuoti, suvaldyti diskusiją, kad ji nevirstų įžeidinėjimų vienas kitam lavina: „Mediatorius turi mokėti išklausyti, susisteminti informaciją, būti iškalbingas, nešališkas ir kartu jautrus.

Apibendrinant, mediatoriaus profesija reikalauja ne tik teisinių žinių, bet ir stiprių asmeninių savybių, tokių kaip komunikabilumas, empatija, kantrybė ir nešališkumas. Gebėjimas sukurti saugią aplinką ir padėti šalims rasti abipusiai priimtinus sprendimus yra esminiai sėkmingo mediatoriaus bruožai.

tags: #kokios #turi #buti #mediatoriaus #asmenines #savybes