Paukščiai - neatsiejama mūsų gamtos dalis. Vieni jų gyvena šalia mūsų ištisus metus, kiti atskrenda tik vasarą, o treti - tik žiemą. Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą Lietuvoje gyvenančių paukščių rūšių, jų veisimosi ypatumus ir gyvenimo būdą.
Kregždės
Kregždiniai (lot. Hirundinidae) - žvirblinių būrio paukščių šeima, paplitusi atvirose vietose ir gyvenvietėse. Šeimoje yra 19 genčių ir iki 79 rūšių. Kregždės minta vabzdžiais, kuriuos pagauna skraidydamos.
Jų kūno viršus tamsus, apačia šviesi. Abu lyties atstovai išvaizda panašūs. Snapas plokščias, žiotys labai plačios. Pastaibis trumpas, pirštai silpni, nagai stiprūs. Peri patinas ir patelė 13-20 dienų. Lizde jaunikliai išbūna 3-5 savaites.
Lietuvoje dažniausiai sutinkamos šios kregždžių rūšys:
- Urvinė kregždė (lot. Riparia riparia)
- Šelmeninė kregždė (lot. Hirundo rustica)
- Langinė kregždė (lot. Delichon urbica)
Urvinė kregždė
Urvinė kregždė (lot. Riparia riparia) - Lietuvoje dažnas paukštis. Mėgsta įsikurti prie didesnių upių. Veisimosi laikotarpiu laikosi prie stačių upės krantų, įvairiuose žvyro bei smėlio karjeruose. Peri kolonijomis. Urvelius rausia pietiniuose stačiuose upių krantuose. Rausia abu porelės nariai, jį baigia per 3-7, ar net 16 dienų. Visi urveliai baigiasi lizdine kamera.
Urvinės kregždės urvelis eina nuožulniai aukštyn, todėl į lizdą nesirenka lietaus vanduo. Urvelio gale iš šiaudelių, plaušų, šakelių bei plunksnų suka lizdą. Deda 4-6 baltus su plonu lukštu kiaušinius. Peri abu porelės nariai 12-16 dienų. Išsiritę jaunikliai po 16-22 apleidžia lizdą.
Šelmeninė kregždė
Šelmeninė kregždė (lot. Hirundo rustica) - didžiausia Lietuvoje gyvenančių kregždžių rūšis. Lizdą suka trobesiuose, daržinių, dažniausiai tvartų šelmenyse, tvirtina prie sijų, virš elektros lempų. Lizdas paprastai atviras, lipdomas iš drėgnos žemės, sutvirtinamas seilėmis ir šiaudais. Deda 4-5 baltus su rusvais ir pilkšvais taškeliais kiaušinius. Peri tik patelė, 14-16 dienų. Išsiritusius jauniklius maitina abu poros nariai. Lizdą jaunikliai palieka po trijų savaičių.
Langinė kregždė
Langinė kregždė (lot. Delichon urbica) - Lietuvoje dažna ir gausi miestuose. Yra mažesnė už šelmeninę, skiriasi baltu antuodegiu bei trumpesne mažai iškirpta uodega. Labai judri, dažniausiai aukštai sklando, mėgsta būriais tupėti ant laidų. Lizdus lipdo prie blokinių, mūrinių, tinkuotų namų, naudodama žemę, suvilgytą seilėmis. Lizdą sulipdo per 10 dienų. Deda 2-5 baltus kiaušinius. Peri patelė, patinas ją maitina, bet esant blogesniam orui patelė turi maitintis pati. Peri 12-13 dienų. Jaunikliai užauga per 20-23 dienas. Juos maitina abu porelės nariai.
Apie paukščius - kregždės
Putpelės
Putpelė arba paprastoji putpelė (lot. Coturnix coturnix, angl. Common Quail, Rain Quail, vok. Wachtel) - fazaninių (lot. Phasianidae) šeimos vištinis paukštis (lot. Galliformes), kurią 1758 m. Paprastoji putpelė yra smulkiausias vištinių paukščių būrio atstovas, kiek didesnis už paprastąjį varnėną, atrodo apvali, beveik be uodegos. Ji primena pilkąją kurapką, tačiau nuo pastarosios skiriasi juosva, rudai dryžuota uodega.
Suaugusių paukščių plunksnų apdarą sudaro šviesiai rudi atspalviai, viršutinėje pusėje - skersinės juostos, stambios juodos dėmės ir išilgai kūno einančios šviesios juostelės. Krūtinė gelsvai ruda su tamsiomis dėmelėmis, pilvas - balsvai gelsvas. Viršugalvis tamsus su trimis šviesiomis juostelėmis. Kojos šviesiai gelsvos arba rausvai rudos, snapas šviesiai rudas, akių rainelė gelsvai ruda.
Ši rūšis dažniausiai aptinkama atvirose vietovėse - sausose pievose, ganyklose, dirvonuose, rečiau dirbamuose laukuose. Kadangi putpelės retai kyla į orą, jas lengviau pastebėti pagal būdingą balsą. Patinai gyvena poligamiškai, o patelės lizdus suka tankios žolės priedangoje. Birželio mėnesį deda nuo 7 iki 12 kiaušinių, peri 16-21 dieną.
Paprastosios putpelės perėjimo arealas driekiasi nuo Atlanto vandenyno vakaruose iki Baikalo ežero ir Asamo rytuose. Šiaurinė riba siekia pietinę Skandinaviją ir Lenos aukštupį, o pietuose paplitusi iki Indostano pusiasalio ir Mažosios Azijos. Putpelės taip pat gyvena Afrikoje. Lietuvoje ši rūšis aptinkama visoje šalies teritorijoje, tačiau jos paplitimas netolygus. Daugiausia jų sutinkama Vidurio ir Pietvakarių Lietuvoje bei kai kuriuose pietiniuose, rytiniuose ir šiauriniuose rajonuose.
Didžiausią grėsmę putpelėms kelia masinė medžioklė jų migracijos kelyje, ypač Pietų Europoje. Perėjimo vietose paukščių skaičius mažėja dėl pievų ir ganyklų pavertimo ariamais laukais, intensyvaus pesticidų naudojimo ir modernių žemės ūkio technologijų. Greitaeigė technika šienaujant nuo lauko pakraščio sunaikina lizdus ir jauniklius.
Pempės
Kovo 19-oji vadinama Pempės diena - tai gamtos atgimimo ir pavasario atšilimo ženklas. Pempės yra atviro kraštovaizdžio paukščiai, perintys drėgnose ariamose žemėse, pievose ar šlapynėse arti atviro vandens. Jų nykimo priežastys siejamos su intensyvia žemės ūkio veikla, ariamų žemių ir pievų sausinimu bei lizdų ir jauniklių žuvimu dėl pavasarinių žemės ūkio darbų.
Nors Lietuvoje pempės vis dar paplitusios, jų skaičius mažėja visoje Europos Sąjungoje. Pasak Lietuvos ornitologų draugijos vyr. biologo Gintaro Riaubos, pempės Lietuvoje susiduria su daugybe pavojų - nuo plėšrūnų, tokių kaip varniniai paukščiai, lapės, mangutai, kanadinės audinės, katės ir stambieji kirai, iki gamtinių veiksnių, pavyzdžiui, pavasarinių sausrų ar vėlyvų snygių. Tačiau didžiausią grėsmę kelia intensyvi žemės ūkio veikla: derlingų pievų suarimas, lizdų sunaikinimas žemės darbų metu, nebeveikiančių melioracijos sistemų atnaujinimas bei pesticidų naudojimas.
Norint išsaugoti šią rūšį, būtina skatinti darnų ūkininkavimą. Taip pat būtina ženkliai mažinti pesticidų naudojimą, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos pempių veisimuisi. Be to, vykdant atvirų salų gamtotvarką, svarbu skatinti išeksploatuotų durpynų ir žemės ūkyje naudojamų nusausintų durpžemių hidrologinio režimo atkūrimą. Šiose buveinėse pempės mielai įsikuria, tačiau šiuo metu atviri jų plotai Lietuvoje yra palyginti nedideli.
Paukščiai žiemą
Daugiau kaip šimtas iš beveik 400 Lietuvoje priskaičiuojamų paukščių rūšių žiemoja mūsų krašte. Lieka žiemoti šiaurinė, didžioji, ilguodegė, pilkoji, juodoji, kuoduotoji zylė. Žiemoja ir naminis žvirblis, ir karklažvirblis, šarkos, varnos, kuosos, krankliai, kėkštai. Kaip ir geniukai - mažieji, didieji, vidutiniai, tripirščiai. Lieka kurtiniai, tetervinai, kurapkos, jerubės, putpelės. Beje, ne visus žiemoti liekančius paukščius galima pamatyti. Pavyzdžiui, pilkoji, žalioji, juodoji meleta, kurios visos rūšys įrašytos į Raudonąją knygą.
Neišskrenda egliniai, pušiniai, margasparniai kryžiasnapiai, rečiau matomi miškuose žiemojantys paukščiai. Lieka Lietuvoje ir mažytės karalietaitės, kukulaičiai, gražiaagalvės, bukučiai, liepsnelės, sniegenos, senuose eglynuose gyvenantys nykštukai, visi karveliai, kikiliai. Stambiausi liekantys žiemoti paukščiai - žaliūkės. Šiltųjų kraštų nepasigenda nei paukštvanagiai, nei pelėdos, nei jūriniai ereliai. Netgi strazdai, kuriuos dažniausiai matome aplink namus, sodybas.
Nors daugeliui Lietuvos žiema asocijuojasi su dideliais šalčiais, yra paukščių, kurie atskrenda žiemoti būtent į mūsų kraštą. Tai šiauriniai paukščiai, kuriems mūsų klimatas yra pakankamai šiltas žiemojimui - svirbeliai, starta, šiaurinis kikilis, iš plėšrūnų - tūbuotasis suopis, vandeninis strazdas, kuris mėgsta panardyti neužšalusiuose vandens telkiniuose, daugiausia upėse.
Kaip padėti paukščiams žiemą?
Smulkiuosius paukštelius reikėtų pradėti lesinti iki iškrentant pirmam sniegui. Lesinimas yra svarbus, nes paukščiai mėgsta apsigyventi šalia lesyklų. Jei nustosite lesinti šaltą žiemą, ypač, kai spaudžia didesnis kaip 20 laipsnių šaltis, paukščiai gali nebeišgyventi. Lesyklos turi būti saugios, kad jų nepasiektų paukščių priešai, pavyzdžiui, katės. Lesyklas geriausia įrengti netoli krūmų, gyvatvorių, kad, iškilus pavojui, paukščiai turėtų kur pasislėpti.
Lesalas turi būti geros kokybės, nesupuvęs, nesupelijęs. Jei norite, kad pas jus atskristų daugiau skirtingų paukščių rūšių, pasirūpinkite įvairiu lesalu - į lesyklėlę įberkite ne tik grūdelių, batono, bet ir saulėgrąžų, riešutų. Tinka ir lašinukai, tačiau nesūrūs, be prieskonių, virtos bulvės, kiaušiniai, varškė. Paukščiams patinka nelukštentos saulėgrąžos, žemės ir kitokie riešutai, sorų, kukurūzų kruopos, avižiniai dribsniai, kanapės, linai, spygliuočių, arbūzų, melionų, įvairių piktžolių sėklos. Paukščių lesinimui netinka juoda duona, kepta su mielėmis ir raugu.
Kitos paukščių rūšys
Be jau minėtų paukščių, Lietuvoje galima sutikti ir kitų įdomių rūšių. Štai keletas iš jų:
- Juodakaklis naras (Gavia arctica)
- Žvirbliai (Passer domesticus)
- Svirbeliai (Bombycilla garrulus)
Juodakaklis naras
Stambus vandens paukštis, didžiąją laiko dalį (išskyrus kiaušinių inkubaciją) praleidžiantis vandenyje. Peri švariuose, skaidriavandeniuose, retai žmonių lankomuose ežeruose, kur randa saugią vietą lizdui. Sausumoje yra labai nerangus. Lizdus krauna nedidelėse salelėse arba ant augalų dalių sąnašų labai arti vandens telkinio pakraščio. Deda du kiaušinius. Peri 25-29 dienas. Išsiritę jaunikliai po dienos palieka lizdą. Artimasis migrantas.
Kasmet randamos tik pavienės perinčios poros ne daugiau kaip dešimtyje šalies ežerų. Jautrus trikdymui, todėl perinčios poros įsikuria tik nuošaliose ežerų vietose, kurių mažėja dėl intensyvėjančio jų lankymo. Neigiamą poveikį perėjimo sėkmingumui taip pat daro plėšrūnai, todėl būtina reguliuoti varninių paukščių skaičių.
Žvirbliai
Žvirbliai yra labiausiai paplitę paukščiai pasaulyje, juos lengvai atpažįsta žmonės, gyvenantys miestuose, priemiesčiuose ir kaimuose. Patelė nuo patino skiriasi spalvine gama. Patiną nesunku pažinti iš pilko viršugalvio ir juodos gerklės, o patelę - iš vienodesnės pilkšvai rusvos spalvos.
Žvirbliai dauginasi nuo vasario iki gegužės. Įprastai žvirbliai per metus veda 2-3 vadas. Jaunikliai išsirita visiškai be plunksnų ir turi rausvą odą. Tik išsiritę jaunikliai maitinasi smulkiais vabzdžiais, o vėliau augaliniu maistu. Naminiai žvirbliai yra gana triukšmingi paukščiai. Paprastai jie maitinasi ant žemės randamomis sėklomis, grūdais, maisto trupiniais ir retkarčiais vabzdžiais.
Laikosi žmogaus kaimynystėje, lizdus suka beveik visur. Užima kitiems paukščiams iškeltus inkilus. Miestuose jie mėgsta sukti lizdus angose, pastatų fasadų tarpuose, ant parduotuvių iškabų, šviesoforų ar bet kurioje kitoje vietoje, kur yra saugus plyšys. Jie retai suka lizdus miškuose ir pievose. Gerai skraido, aktyvūs dieną.
Pagrindiniai naminių žvirblių buvimo požymiai yra čiulbėjimas, lizdai ir išmatos. Žvirbliai labai prisirišę prie savo teritorijos. Peri ir maitinasi nuolat tose pačiose vietose. Patekę į maisto gamyklas, sandėlius, maisto prekių parduotuves ir prekybos centrus, šie paukščiai gadina produkciją.
Svirbeliai
Svirbeliai - ne vienintelė iš šiaurės pas mus žiemoti atlekianti paukščių rūšis. Kas vienija jas, kodėl paukščiai tenkinasi tik mūsų platumomis, o neskuba „ten, kur šilta“? Iš tikro minėtų rūšių paukščiai gyvena nepaprastose sąlygose - miškatundrėje ar tundroje pavasaris ateina gegužės gale ar biržely. Kai kurios rūšys perėti pradeda labai anksti (ypač poliarinės pelėdos ir tūbuotieji suopiai), dar esant ištisai sniego dangai. Toks skubėjimas būtinas, nes paukščių jaunikliai auga ilgai ir pradeda skraidyti, tampa savarankiški tik vasarai virstant į rudenį; prisiminkime, kad ruduo ten prasideda tikrai ne rugsėjį.
Net šiaurės miškuose perintys svirbeliai užaugina tik vieną jauniklių vadą, panašiai kaip ir kiti minėti žvirblinių būrio spranuočiai. Perėjimas taip vėlai turi savo priežastis - nors kiaušiniai lizde gali būti apsaugoti nuo šalčio, tačiau išsiritę jaunikliai turi gauti šviežio maisto. O jo bus tik pavasarį, atšilus. Žinia, suopiams ir pelėdoms svarbiausia rasti daug lemingų, ypatingu vislumu garsėjančių graužikų, kurių gausa taip pat svyruoja ir savo aukštumų pasiekia kas kelintus metus. Visi kiti savo jauniklius maitina vabzdžiais ir bestuburiais.
Visų šiaurės paukščių sulaukiame ne kasmet, nes jų populiacijoms būtini palankūs metai. Kol jų nebūna, populiacija gyvena išlikimui būtiname gausos lygyje, kai maisto randasi gausiai, populiacija išauga daug kartų. Štai tokiais metais sulaukiame daugybės suopių, čimčiakų ar svirbelių.
Vištiniai paukščiai
Vištiniai paukščiai (Galliformes) - tai būrys, kuriam priklauso 8 šeimos ir 253 rūšys. Lietuvoje gyvena 7 šio būrio rūšys. Vištinių paukščių kūnas tvirtas, snapas stiprus, nežymiai lenktas, galva maža. Tai gerai bėgiojantys ir tik labai retai medžiuose gyvenantys paukščiai. Jų galingi krūtinės raumenys tinka greitam pabėgimui, tačiau sunkaus kūno negali nešti ilgus atstumus. Kojos keturpirštės su stipriais nagais, jomis kapsto žemę ir susiranda maistą. Sparnai trumpi, apvalūs.
Ant galvos dažnai būna plikų vietų bei skiautėtų odos ataugų arba puošia ilgos įspūdingos uodegos, ypač būdingos patinams. Vandens vengia, tačiau labai mėgsta smėlio vonias. Minta uogomis, pumpurais, sėklomis, lesa ir vabzdžius bei kirmėles. Patinai dažnai būna labai spalvingi, laikosi su daugeliu patelių, tačiau jaunikliais beveik nesirūpina. Dauguma vištinių paukščių peri paprasčiausioje duobutėje ar ant žemės susuktame paprastame lizde. Patelės į jį deda daug kiaušinių, kai kurios rūšys net iki 20 kiaušinių. Jaunikliai išsirita gerai išsivystę (viščiukinio tipo). Vištinių paukščių jaunikliai ppradeda skraidyti vos išsiritę- dažniausiai po savaitės. Juos vedžioja patelės. Paplitę visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą.
Vištinių paukščių šeimos
- Didžiakojės vištos (Megapodiidae)
- Teterviniai (Tetraonidae)
- Fazaniniai (Phasianidae)
- Hoacininiai (Opisthocomidae)
Naminiai vištiniai paukščiai yra kilę iš laukinių. Daugelio mokslininkų nuomone, naminės vištos yra kilusios iš laukinių bankivinių vištų (Gallus bankivi)., nors yra nuomonių, kad nnaminės vištos yra kilusios iš kelių laukinių vištų porūšių. Laukinių vištų ie šiuo metu yra Indijos, Birmos ir Malaizijos salyno atogrąžose.
Archeologijos duomenimis, Indijoje buvo sunamintos jau 3250 metų prieš mūsų erą, iš ten ir paplito į Kiniją, Egiptą ir Iraną. Naminiai kalakutai taip pat yra kilę iš laukinių kalakutų (Meleagris mexicana ir Meleagris americana), kurie ir dabartiniu metu veisiasi Meksikos ir Šiaurės Amerikos miškuose. Perlinės vištos kilusios iš laukinių perlinių vištų (Numida meleagris), kurios dabar veisiasi vakarinėje Afrikos dalyje.
Vištinių paukščių, aptinkamų Pietų pusrutulyje, rūšys:
- Kaspijos Ularas (Tetraogallus caspius)
- Ortalis motmot
- Geltongurklis kraksas (Crax daubentoni)
- Temingo tragopanas (Tragopan temminckii)