Terminas „stilius“ turi keletą reikšmių. Visų pirma, jis žymi individualią kalbos raiškos priemonių sistemą, reiškiamą žodžiu arba raštu ir būdingą tam tikrai kalbos vartojimo sferai. Taip pat jis apibūdina tam tikro laiko, vietos, krypties meno savitumus (dailės, architektūros, muzikos, literatūros stiliai). Stilius taip pat yra tam tikra mados kategorija, kryptis. Todėl sunku surasti vieną ir tikslų šio termino apibrėžimą.
Retorikos specialistai stilių pirmiausia apibrėžia kaip normą, kaip bendrybę, o ne individualybę. Stiliaus norma - tai formos tikimas turiniui, kalbos priemonių tikimas temai, klausytojams ir aplinkybėms.
Stilius, pasak stilistų, tai tikslinga kalbos priemonių atranka ir organizacija (galima įvairi žodžių ir sakinių tvarka, žodis ar frazė gali būti pasakomi vieną kartą arba kartojami, raiškos priemonės gretinamos paralele arba kontrastu ir kt.), priklausoma nuo autoriaus (jo individualaus stiliaus), nuo kalbos vartojimo srities bei situacijos, turinio ir kalbėjimo akto funkcijų (funkcinių stilių). Tai - kalbos vartojimo būdas, to būdo savitumas. Daugeliui sąvokų išreikšti kalba turi po kelis ar net keliolika artimos reikšmės žodžių ir frazeologizmų. Kurį iš jų pasirinks autorius, priklausys nuo jo žodyno išteklių, požiūrio, kalbos aplinkybių ir teksto tipo.
Stiliaus Veiksniai
Taigi, galima iškelti klausimą - kokie yra stiliaus veiksniai?
Stilistai įvardija šiuos: bendrieji kalbos vartojimo įpročiai, subjektyvieji, objektyvieji.
Bendrieji Kalbos Vartojimo Įpročiai
Bendrieji kalbos vartojimo įpročiai - tai visuomenės įsisavinti kalbinės elgsenos stereotipai, kalbinis žmogaus prisitaikymas prie visuomeninių aplinkybių.
Subjektyvieji Veiksniai
Subjektyviaisiais veiksniais vadinamos teksto autoriaus savybės (tokios kaip temperamentas, atminties tipas, vaizduotė, pasaulėjauta, išsilavinimas, estetinės pažiūros, kalbinė kompetencija ir kt.). Tekstų kalbos ypatybės, kurios vieną autorių išskiria iš kitų, sudaro individualųjį stilių - tai autoriui būdingų išraiškos priemonių visuma ir jų kartojimasis, tai minčių ir jausmų perteikimo būdas, iškylantis aikštėn žodžių atranka, jų vartosena, jungimo į sakinius ypatybėmis.
Stiliaus individualumas būdingiausias grožinės literatūros kūrėjams, bet savitą autoriaus balsą galima išgirsti ir publicistikoje.
Objektyvieji Veiksniai
Objektyvieji veiksniai - turinys, apie kurį kalbama, adresatas, kuriam skiriamas pranešimas, bendravimo situacija, kurią sudaro kalbos vartojimo sfera ir konkrečios kalbėjimo akto aplinkybės. Nuo to, į kuriuos kalbėjimo akto veiksnius tekstas orientuojamas, priklauso pagrindinė teksto funkcija (pranešimo, poveikio, paprasto bendravimo), galiausiai lemianti stilių.
Objektyvieji kalbėjimo akto veiksniai lemia funkcinį stilių. Jei svarbiausia yra turinys ir pranešimo funkcija - mokslinis, administracinis stilius; jei pranešimas derinamas su poveikiu - publicistinis stilius; jei estetinis poveikis - meninis tekstas; jei paprasta bendravimo funkcija - buitinis stilius.
Stiliaus norma susijusi su kalbos norma ir jos jausmu, su tuo, kaip kūrėjas jaučia kalbos dvasią, kaip jis sugeba atsirinkti tiksliausius ir tinkamiausius žodžius ir pasakymus. Stiliaus jausmas atsiranda ne iš karto, o išsiugdomas pamažu. Kai sakoma, kad stilius yra tam tikrų kalbos priemonių pasirinkimas, turima galvoje, kad kūrėjas tas priemones, kalbinę ir stilistinę raišką pasirenka iš intuicijos, iš patirties ir išprusimo, kaip nesvarstydamas automatiškai parašo raides, kaip ištaria reikiamus garsus.
Kalba > Stilistika ir retorikos pagrindaiStilistika ir retorikos pagrindaiStilistikos samprata skirtingų kalbininkų darbuose įvairuoja. Pasak Juozo Pikčilingio, tai stiliaus ir jo priemonių mokslas, apimantis dvi skirtingas ir savarankiškas kategorijas - kalbą ir literatūrą, o ši skyla į dvi atšakas: 1) lingvistinę stilistiką (ji tiria leksinių, gramatinių ir kitų priemonių išraiškos vertę, stilistines galimybes, vartojimo tikslingumą, nustato taisykles, kuriomis reikia vadovautis praktikoje) ir 2) literatūrinę stilistiką (tiria grožinio kūrinio išraišką). Kazimieras Župerka teigia, kad stilistika nagrinėja kalbos priemonių vartojimo tikslingumą. Jai rūpi, kur, kokiomis aplinkybėmis bendraujant, kokiame tekste žodis, gramatinė forma, sakinio konstrukcija tinka, o kur ne, kodėl tinka arba netinka. Stilistika stebi tų priemonių išsidėstymą kalbos sraute ir tekste.
Kalbos lygmenys (fonetika, leksika, morfologija, sintaksė) sudaro atitinkamų kalbos mokslo šakų objektą. Stilistika apima visų kalbos lygmenų vienetus (garsus, žodžius, žodžių formas, sakinius), tik nagrinėja juos kitu atžvilgiu. Fonetika, leksikologija, morfologija, sintaksė tiria atitinkamų kalbos lygmenų sandarą, o stilistika - kalbos vienetų vartojimą (tikslingą jų parinkimą).
Stilistikos objektą sudaro du dėmenys:
- kalbos priemonės, kurios, be pagrindinio turinio, teikia ir papildomą socialinę, estetinę, ekspresinę ir kt. informaciją.
- kalbos atmainos, kurių kalbinė raiška skirstoma pagal bendravimo aplinkybes ir poreikius.
Taigi, stilistika yra stiliaus ir jo priemonių mokslas, aiškinantis išraiškos galimybes, mokantis, kaip atrinkti tinkamą žodį, jo formą, sakinį, atsižvelgiant į kalbos vartojimo sritį ir funkciją.
Retorika - tai mokslas apie įtikinimo būdus, taikomus ne tik iškalbos, bet ir visokio žanro tekstams, kurių autoriai siekia efektyvios, arba paveikios, komunikacijos. Šio mokslo tikslai yra trys: paveikti klausytojų protą, valią bei jausmus, o galutinis - priversti klausytojus patikėti tuo, kas sakoma. Tarpdalykinio retorikos mokslo sistemoje stilistika buvo ir yra viena svarbiausių jos sudėtinių dalių, o netrumpą laiką netgi buvo jos pakaitu.
Daliai užėmus visumos vietą, tūkstantmečius skaičiuojantis retorikos mokslas nuo to gerokai nukentėjo, galima sakyti, nustojo veikti, o stilistika, gerokai praturtinta, išplėtota, tapo savarankiška disciplina.
Retorikos trikampis
XVI - XVII a. iškalbos mokymas buvo grindžiamas retorikos tradicija. Daugiausia dėmesio skirta proginėms panegirinėms kalboms. Buvo mokoma kurti proza ir eiliuotai sveikinimo kalbas, epigramas, prakalbas, dedikacijas. Pirmuoju eiliuotos lietuviškos iškalbos pavyzdžiu galėtų būti Martyno Mažvydo Katekizmo (1547) prakalba „Knigieles paczias byla Letuvinikump ir Szemaicziump“.
XVIII a. retorinė erudicija ir stiliaus individualumas, išmonė buvo viena iš to meto iškalbos sąlygų. Laikantis tradicijos nenukrypstama nuo argumentavimo ir komponavimo (pavyzdžiui, įžangos ir pabaigos) formulių, vartojama išradinga barokinė stilistinė topika, gausiai įpinami mitologiniai ir bibliniai įvaizdžiai.
Pasibaigus lotynų kalbos dominavimui, ir Lietuvoje pereita į dėstymą lenkų kalba. Šia kalba rašomi iškalbos veikalai, bet iš jų turinio matyti, kad retorikos mokymas kaip sistema, kaip kanonas, jau iširęs. Elokucija - kanoninė retorikos dalis - dominuojanti, stelbianti kitas.
Galima sakyti, kad retorika tiesiog išsilydė stilistikoje, ištirpo literatūros teorijos dalyje. Jau nuo XIX a. vidurio - XX a. pirmųjų dešimtmečių Europos tautų retorikos veikalai nacionalinėmis kalbomis pamažu visai transformavosi į stilistiką, poetiką ir literatūros teoriją.
Stilistikos, kaip savarankiškos disciplinos, kontūrai Lietuvoje ėmė ryškėti tik XX a. pradžioje. Pirmasis lietuvišką stilistikos veikalą 1918 m. parašė Kazys Bizauskas pavadinimu Raštijos bei literatūros teorija. Šiame iš esmės stilistikos darbe (stilistikos skyrius - pagrindinis, pats ilgiausias ir išsamiausias) aptariami įvairūs veikalai, vietos skiriama ir iškalbai - byloms, prakalboms, pamokslams. Stilistikos dalis parašyta nuosekliai laikantis klasikinės retorikos elokucijos tvarkos. Pirmiausia surašyti reikalavimai, keliami kiekvieno rašytojo stiliui: taisyklingumas, aiškumas, griežtumas ir grynumas, skiriama dėmesio sinonimams, o aptariant grynumą - archaizmams, neologizmams, barbarizmams, provincializmams ir šnekamosios kalbos žodžiams.
Kalbėdamas apie specifines stiliaus ypatybes - vaizdingumą ir graudingumą (emocingumą), autorius mini poetiškus veikalus, kurių tikslas tuo ar kitokiu būdu paveikti skaitytojus arba klausytojus. Vaizdingumui ir graudingumui padeda tropai ir figūros, kurių aprašymai paremti klasikinės retorikos apibrėžimais, o pavyzdžiai dažniausiai imami iš lietuvių poezijos, meninės prozos ar tautosakos veikalų.
Antrasis autorius Motiejus Gustaitis savo Stilistiką (1923) paantraštėje vadina vadovėliu literatūros teorijai. Tačiau autorius į literatūros sampratą, be poezijos ir meninės prozos, panašiai kaip ir pirmtakas Bizauskas, dar įtraukia visas raštijos rūšis - ir metraščius, ir užrašus, ir biografijas, ir charakteristikas, ir istorijos veikalus, ir studijas, ir monografijas, ir publicistiką, ir iškalbą. Stilistiką Gustaitis tradiciškai aprašo pagal įprastą retorinės elokucijos tvarką - geras stilius turi būti aiškus, tikslus, grynas, taisyklingas.
Panašiai ir vėliau rašęs stilistas Juozas Ambrazevičius, savo veikalą pavadinęs Literatūros teorija. Poetika (1930), iš tiesų gali klaidinti šiuolaikinį skaitytoją, nes autorius literatūra vadina visa, kas parašyta, pasakyta ar išdainuota. Knygoje aptariami poezijos ir prozos veikalai, iš šių ir mokslo veikalai, ir kritika, ir publicistika, ir iškalba. Stilistikos dalis aprašyta panašiai kaip Bizausko ir Gustaičio, pagal tą patį klasikinės retorikos elokucijos kanoną.
Ir kitose Europos šalyse, kuriose nuo lotynų kalbos pereita prie nacionalinių kalbų, viena sudedamoji retorikos mokslo dalis - stilistika ilgą laiką buvo užgožusi kitas ne mažiau svarbias jos dalis. Beveik visoje Europoje kitos sisteminės retorikos dalys pamažu buvo atskirtos, imtos plėtoti savarankiškai, o stilistika užgožė jas visas ir pamažu tapo autonominiu mokslu, savotišku retorikos pakaitu, pačios retorikos neminint ir visiškai ją ignoruojant. Stilistika iš retorikos žlugimo išėjo laimėtoja, jai susidarė sąlygos augti, skleistis, tirti savo nacionalinės kalbos stilių, iliustruoti išimtinai savosios prozos ir poezijos pavyzdžiais. Kasdienės visuomeninės, politinės, teisinės iškalbos pavyzdžių visai neliko.
Prie retorikos mokslo žlugimo prisidėjo ir jau minėta aplinkybė, kad klasikinė retorika buvo pastatyta ant demokratijos ir laisvės, taigi ir žodžio laisvės pamatų, o kai tų dviejų pamatinių dalykų trūko arba visai neliko, kai lėmė ne įtikinimas, ne galimybė paveikti klausytojus argumentuota kalba, bet imperatyvūs įsakymai, nurodymai iš viršaus, retorika tapo ne tik nereikalinga, bet netgi pavojinga. Pirmiausia tai pasakytina apie tautas, kurios XIX a. patyrė priespaudą. Jų dėmesys savo garbingos praeities tekstams, noras iškelti tautines vertybes stiprino kultūrinę savimonę. Literatūros istorija, pamažu išstumianti retoriką, tapo besiformuojančios nacionalinės filologijos pagrindu. Praktinės retorikos disciplinos niekada neatsisakė laisvieji anglai, puoselėję bendrąsias humanistines vertybes, diegę jas jaunimui visų lygių mokyklose. Ji visada išsilaikė laisvuose Skandinavijos kraštuose ir demokratinėje Amerikoje. Tiesa, žodžio retorika neatsižadėjo vokiečių ir prancūzų filologai, tačiau šie tik formaliai (veikalų antraštėse): iš tiesų vokiečiai ir prancūzai retorika vadino naujai atsiradusią išskirtinai meninės prozos teoriją, kurioje dominavo dėmesys kompozicijai, stiliui ir stiliaus priemonėms (vadinasi, iš retorikos tik dispozicijai ir elokucijai), o kitos sudedamosios dalys visiškai prarado savo reikšmę.
Po karo Lietuvoje retorika ruseno tik kunigų seminarijose kaip pamokslų rengimo ir sakymo menas. Kitas kraštutinumas: labai susiaurinta, likusi be esminio turinio (tik kaip agitacinės propagandinės oratorystės pagrindai) ji buvo dėstoma partinėse agitacijos bei propagandos mokyklose. Tais laikais rengta ir plačiausia bei išsamiausia Pikčilingio Lietuvių kalbos stilistika, kurioje retorikos, kaip senųjų laikų atgyvenos, stengiamasi net neminėti. Tik pora sakinių Pikčilingis pripažįsta, kad stiliaus mokslo užuomazgos randamos antikinėse retorikose ir poetikose, pamini Aristotelio Retoriką ir Poetiką, Teofrasto knygą Apie stilių, Kvintiliano Institutio oratoria. Tai, ką Pikčilingis vadina tik užuomazgomis, reiktų vadinti sisteminiais stilistikos teorijos pagrindais.
Dėl suprantamų priežasčių nė vienu žodžiu Pikčilingis per du tomus nė karto net neužsiminė apie pirmąją lietuvišką Bizausko, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataro, tais laikais liaudies priešo, stilistiką, turėjusią gana daug bendra su retorika. Vertinga šio stilistikos pradininko knyga buvo įslaptinta vadinamajame specfonde, kelios lituanistų ir netgi stilistų kartos išaugo be jos, tarsi nei autoriaus, nei jo knygos ir nebūta.
Iš klasikinės retorikos sėmėsi visų Europos tautų nacionalinių stilistikų autoriai, tarp jų ir lietuviai - ne tik Bizauskas, Gustaitis, Ambrazevičius, bet ir pats Pikčilingis (tik jau per antrinius, daugiausia rusų stilistikų, šaltinius), pagal klasikinę elokuciją apsibrėžė stilistikos objektą, pasinaudojo klasikinės retorikos sudaryta klasifikacija, apibrėžimais, gero stiliaus samprata, vartojo jos sukurtus tropų ir retorinių figūrų bei kitų stilistikos priemonių terminus ir jų aiškinimą.
Pikčilingio dėka lietuvių kalbos stilistika XX a. viduryje atskirta nuo literatūrinės (nors dar nevisiškai), susisteminta funkcinių stilių teorija. Pagaliau lietuvių kalbos stilistika (rašyta kartu su kalbos kultūra, tik vėliau išsirutuliojusia į atskirą discipliną) tais laikais su labai didelėmis išlygomis maža dalimi patarnavo praktinei retorikos daliai. Pikčilingis skyrė dėmesio ne tik rašytiniam, bet ir gyvam, įtaigiam, kaip jis sakė, pagaviam sakytiniam žodžiui.
Atkūrus Nepriklausomybę demokratijos ir žodžio laisvės sąlygomis kadaise klestėjęs retorikos mokslas atsigavo, tapo vėl reikalingas. Susigriebta, kad palinkęs prie literatų raštų, ir adresantas, ir adresatas visiškai pamiršo ką ir kaip kalbėti kasdieniame viešajame (visuomeniniame, politiniame, akademiniame, teismų ir kt.) gyvenime. Naujosios retorikos teoretikai atsigręžė į klasikinę graikiškosios krypties argumentacinę retoriką (viešųjų kalbų kūrimas paliktas mokyklinei retorikai), į įvairiausių retorinių tekstų analizę. Seniau tik stilistikos dalyje aptariami tropai (metafora, sinekdocha) pradėti tyrinėti kaip argumentacijos priemonė. Taigi nenusigręžus nuo stilistikos, o būtent per ją pasisukama į argumentacijos dalį.
Kardinaliai pasikeitė naujosios retorikos kūrėjų požiūris į tropus, ypač į metaforą, į kurią paprastai buvo žiūrima kaip į literatų ar oratorių privilegiją, kalbos puošmeną, tarsi kokią išorinę aplikaciją. Buvo sudarytas klaidingas įspūdis, kad tik meno kūrinių autoriai kalba tropais ir figūromis. O štai kognityvistai kalba apie metaforą kaip vidinį kūrybinio matymo ir mąstymo fenomeną, būdingą ne tik literatams, bet ir eiliniams žmonėms. Iš tiesų tropų ir figūrų prisodrinti ir kasdieniai tekstai žmonių, net negirdėjusių šių terminų. Dažnumų skaičiavimo metodu, pavyzdžiui, nustatyta, kad žmonės pavartoja maždaug po šešias metaforas per vieną kalbėjimo minutę. Televizijos debatuose ir žinių programose kalbėtojai pasako kokią nors metaforą kas 25-tas žodis. Vadinasi, metafora būdinga visų žmonių ir įvairaus pobūdžio kalbai.
Išsiplėtė ir naujosios retorikos erdvės - joje telpa ir sakytinis, ir rašytinis žodis, kuriuo siekiama įtikinti, paveikti adresatą. Kvestionuotina XX a. lietuvių kalba rašytose stilistikose gyvavusi mintis, kad geru stiliumi rašo tik meninių kūrinių rašytojai, kad tik iš jų ir iš tautosakos galima pasimokyti kalbos meno: dėl to jų knygose ir visos figūros bei tropai iliustruojami tik iš meninės prozos ir poezijos. Pamažu pasikeitė gero stiliaus supratimas ir stilistų teoriniuose veikaluose. Geras stilius - tai tikslingas minčių ir žodžių pritaikymas veiklos sričiai, turiniui, progai ir kalbėjimo situacijai - vietai, laikui, aplinkai ir adresatui.
Stilistas Župerka apibrėžė stilių kaip tikslingą kalbos priemonių atranką ir organizaciją, priklausomą nuo autoriaus, nuo kalbos vartojimo srities bei situacijos, turinio ir kalbėjimo akto funkcijų (funkcinis stilius). Faktiškai šiuo apibrėžimu stilistas jau peržengė tradiciškai suprantamą stilistiką ir įžengė į retorikos sritį.
Naujos stilistikos šakos įgavo prasmę susiejus jas su funkcinių stilių teorija. Tik tada, kai siejamos su funkciniais stiliais ir išskiriamos kiekvienam stiliui būdingiausios, tos ypatybės yra stilistikos objektas. Tokia samprata irgi turi retorikos pamatą, jos trijų stilių - žemojo, viduriniojo ir aukštojo - teoriją. Šiuolaikinėje retorikoje dažniausiai remiamasi šiomis stilistikos kryptimis - funkcine stilistika, teksto stilistika ir kalbinės raiškos priemonių, arba kalbos vienetų stilistika.
Kalbėtojų tekstai analizuojami ir etinės stilistikos požiūriu, pasitelkiant ir kalbos vienetų stilistiką, ir teksto stilistiką, nes etinės adresanto vertybės gerai atpažįstamos iš tam tikros kalbinės stilistinės raiškos. Stilistika tapo neatsiejama nuo etikos, kaip ir retorika. Pasiūlytas etinės stilistikos terminas politine prasme iškėlė atskiros disciplinos idėją, turinčios visuomeninį autoritetą, galinčios vertinti, kas kalboje korektiška / nekorektiška, moralu / amoralu, gera / bloga, teisinga / neteisinga, žmoniška / nežmoniška. Su retorine etika tiesiogiai susijęs kalbėtojo tikslas: įtikinti ir tuo įtikinimu paveikti klausytojų požiūrį ir elgseną, suformuoti jų nuomonę, padėti jiems susigaudyti, padaryti išvadas, netgi paraginti atlikti tam tikrus veiksmus. Tad suprantama, kodėl taip svarbi yra kalbėtojo (politiko, žurnalisto, teisininko) atsakomybė už kiekvieno žodžio, pavartoto tiesiogine ar perkeltine reikšme, poveikį, įsisąmoninta pareiga siekti tik doro, prasmingo tikslo. Štai taip suvokta atsakomybė - viena iš kertinių retorinės etikos ir drauge etinės stilistikos kategorijų.
Bet kuri retorinė priemonė, jeigu ją kalbėtojas pasitelkia manipuliavimo tikslais, jeigu siekia įtikinti bet kuria kaina, netenka savosios paskirties, tampa atgrasi. Visos stilistinės raiškos priemonės yra neutralios, geros ar blogos jos tampa tik kontekste. Vis dėlto ne viena jų, ypač tropai, frazeologija, kuriuos galima suprasti dviprasmiškai, naudojamos ir negatyviems tikslams. Tokiais atvejais pragmatinis požiūris į stilistinę raišką (t. y. kai pasakymo reikšmė įgauna tikrą prasmę tik kontekste, interpretuojant tą pasakymą) padeda nustatyti, kokių tikslų siekia autorius, kokia tikroji kalbėtojo vartojamų stiliaus priemonių intencija, ką iš tiesų jis nori pasakyti.
Vienas iš svarbiausių retorinės stilistikos principų - tinkamumas. Geras stilius - ir etiškas, ir estetiškas - tik tinkamas, o ne išp... Reiškiasi akustiniais (tam tikrais atvejais, liečiamaisiais, kinesteziniais) signalais ir suvokiamas atitinkamais jutimo organais. Skiriamas vidinis (arba kalbėjimas sau) ir išorinis (skirtas bendrauti su kitais) kalbėjimas. Pagrindinės išorinio kalbėjimo formos yra sakytinė ir rašytinė. Minčių perdavimas (kodavimas), tai yra poreikis arba noras ką nors pasakyti (sumanymas) pereina vidinio kalbėjimo etapą, kuriame sumanymas aiškėja ir įgyja kontūrus, po to mintys realizuojamos gramatiškai taisyklingu išoriniu kalbėjimu.
Minties priėmimas (iškodavimas) pradedamas nuo išorinio kalbėjimo suvokimo pereinant prie vidinio kalbėjimo, kol jam kintant, trumpėjant pasiekiamas supratimas. Perduodant arba priimant informaciją mintys ne tik reiškiamos, bet ir formuojamos. Minčių formavimui (ir mąstymui) didelę įtaką turi vidinis kalbėjimas. Žmonės, kad galėtų bendrauti, turi būti gerai perpratę vieną ir tą pačią ženklų sistemą: žodžius, jų junginius, kaitymo ir jungimo taisykles. Žodžiai, kaip ženklai, atmintyje turi būti siejami su tam tikru turiniu, kurį jie perduoda - daiktų arba reiškinių vaizdais ir vaizdų junginiais, schemomis, sąvokomis arba jų junginiais. Būtini kalbos vartojimo automatizuoti veiksmai - kalbėjimo įgūdžiai. Kalbant išryškėja būdingiausi asmenybės bruožai bei temperamento, kryptingumo, jausmų ir valios, mąstymo, vaizduotės ir kiti savitumai.
Kalbumas yra asmenybės energijos raiška. Pernelyg didelis kalbumas atskleidžia kalbančiojo energijos ir savikontrolės pusiausvyros stoką. Liguistai kalbūs asmenys negeba jausti ryšio su klausančiaisiais, kaba apie visiems žinomus dalykus, keletą kartų kartoja tas pačias mintis. Žmonių kalbėjimo tempas priklauso nuo bendro jų psichinės veiklos tempo. Pernelyg lėtą arba greitą tempą padeda išlyginti chorinis skaitymas, eilėraščių deklamavimas ir kiti pratimai. Išsitreniravęs kalbėtojas sąmoningai kontroliuoja tempą derindamas jį prie klausančiųjų supratimo galimybių, reiškiamo turinio savybių ar konspektavimo tempo.
Kalbėjimo turinį lemia žmogaus interesai, patirtis, specialybė, adresato pageidavimai ir kiti dalykai. Kalbėjimo įgūdžiai priklauso nuo beveik 70 raumenų, kalbos padargų, centrinės nervų sistemos su jutiminiais ir motoriniais kalbos centrais funkcijų, socialinių ir psichologinių paskatų (pvz., kalbinės aplinkos), kultūrinių sąlygų (pvz., žiniasklaidos įtakos); jie tobulėja nuo pat gimimo. Iš pradžių vaikas bendrauja garsais, mimika ir gestais, vėliau - guguodamas ir čiauškėdamas. Pirmųjų gyvenimo metų pabaigoje kūdikis supranta ir ištaria pirmuosius žodžius, antrųjų pabaigoje gali sujungti 2-3 žodžius į sakinį. Kalbėjimą sunkina kalbos sutrikimai.
Mokymosi kalbėti mechanizmus ir kalbėjimo įgūdžių formavimąsį aiškinančios bendros teorijos nėra. Biheiviorizmo atstovai (Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas B. F. Skinneris) teigė, kad kalbėjimo, kaip ir kitų elgesio formų, išmokstama operantinio sąlygojimo būdu, o aplinka stiprina tam tikrus garsus ir garsų derinius. Pasak B. F. Skinnerio, vaiko kalbėjimo lygis priklauso nuo to, kaip jis buvo pastiprinamas ir skatinamas kalbėti.
Jungtinių Amerikos Valstijų lingvistas A. N. Chomsky, tirdamas išmokimo kalbėti raidą, nustatė, kad vaiko gebėjimas išmokti kalbėti yra įgimtas, panašaus amžiaus vaikų kalbiniai gebėjimai yra panašūs neatsižvelgiant į kultūrinius, ekonominius, šeimos aplinkos ir gimtųjų kalbų skirtumus. Pasak jo, įgimtas gebėjimas išmokti kalbėti verčia vaiką atidžiai klausytis kalbos garsų pirmosiomis gyvenimo savaitėmis ir juos imituoti.
L. Vygotskis (Rusija) tyrė šnekamosios ir rašytinės kalbos mokymąsi bei šio proceso raidą. Jis teigė, kad kalbėti išmokstama, kai persitvarko vaiko mąstymas, atmintis ir kitos funkcijos. Kognityvinės psichologijos atstovas J. S. Bruneris (Jungtinės Amerikos Valstijos) tyrinėjo kalbėjimo procesus nuo tiesioginio suvokimo iki sudėtingų sąvokų formavimo. Jis skyrė dvi kalbėjimo dalis: semantinę ir sintaksinę.
Funkciniai Stiliai
tags: #kokiu #sriftu #turi #buti #kalbejimas