Vaikų literatūros kūrėjai gali siekti įvairių tikslų: linksminti, auklėti, ugdyti vaiką. Kad ir koks būtų tas tikslas, svarbiausia galų gale - supažindinti vaiką su geresnio gyvenimo pagrindais ir skatinti jį tokio gyvenimo, idealaus pasaulio siekti. Jaunasis skaitytojas turi tapti idealaus pasaulio dalimi. Juk jis tą pasaulį ir kurs. Pagrindiniams savo knygų veikėjams rašytojai dažnai suteikia tokių būdo bruožų, kurie bus svarbūs tam idealiam pasauliui kurti. Tačiau idealiojo pasaulio koncepcija vaikų literatūroje nuolat kinta. Jos pokyčius lemia visuomenės raida. Drauge keičiasi ir vaiko, turinčio sukurti tą geresnį pasaulį, paveikslas. Kad šiuos pokyčius pamatytume, reikia pažvelgti į vaikų literatūros istoriją.
N. Jeanas Jacques’as Rousseau (Žanas Žakas Ruso), „vienas žymiausiųjų iš tų, kurie sumodeliavo XIX amžių“, savo knygoje Emilis (1762) auklėjimą apibrėžia kaip „gamtos kursus“. Emilis - visuomenės troškimo grįžti į ankstesnius laikus, kai buvo gyvenama gamtoje, simbolis. Gamta priešinama su visuomene ir visuomeniniu gyvenimu. Anot Rousseau, „didžiausia visuomenės problema - jos sukeltas psichologinis nepasitenkinimas, tuo tarpu gamtoje mes jaučiamės laisvi ir nepriklausomi“.
Rousseau pabrėžia, kad auklėjamą vaiką reikia saugoti „nuo visuomenės iliuzijų ir vilionių - knygų, spektaklių, socialinių vaidmenų, vaizduotės spekuliacijų“. Idėja, kad žmogus turi gyventi gamtoje, nebūti visuomenės dalimi, atsispindi kitame garsiame XVIII a. kūrinyje - Danielio Defoe (Danielio Defo) Robinzone Kruze (1719). Panašaus siužeto kūrinys, šį kartą jau skirtas vaikams, - Roberto M. Ballantyne’o (Roberto M. Balantaino) Koralų sala (1857).
Be skatinimo grąžinti vaiką į gamtą, į natūralų gyvenimo būdą, dar vienas svarbus Rousseau įnašas į vaikų literatūrą - didaktizmo pabrėžimas. Jo požiūris į vaiką kaip į individą, kurį reikia auklėti, atėjo ir į XIX amžių. Kad būtų tinkamai išauklėtas, vaikas turi žinoti suaugusiųjų nustatytas taisykles ir joms paklusti. Tai pirmieji vaikams skirti kūriniai, parašyti Šviečiamajame amžiuje. Knygų tikslas - išmokyti vaikus tradicinių musulmoniškų vertybių. Šiuo atveju vaiko „idealus pasaulis“ yra toks, kurio taisykles nustato suaugusieji.
Mat teoriškai toks pasaulis apsaugo vaiką nuo nelaimių, moko skirti gera nuo bloga, užtikrina laimingą ir dorą gyvenimą. Pagrindinis veikėjas vaikas laikosi suaugusiųjų nustatytų taisyklių, pritampa jų sumodeliuotame pasaulyje. Viršelio dail. J. Vis dėlto XIX a. daug kas pasikeitė. Naujo, kitokio „idealiojo pasaulio“ atvaizdas ėmė ryškėti tokiose populiariose knygose kaip Frances Hodgson Burnett (Frensės Hodžson Bernet) Paslaptingas sodas, Mažasis lordas Fontlerojus ir Eleonoros H. Porter Poliana.
Panašiai kaip ir daugelio tuo metu sukurtų vaikų knygų herojai, Merė Lenoks iš Paslaptingo sodo, Sedrikas iš Mažojo lordo Fontlerojaus ir Poliana gyvena suaugusiųjų valdomame pasaulyje. Merė iš Indijos atvyksta pas dėdę į Angliją, Sedrikas iškeliauja į senelio pilį, Poliana apsigyvena tetos namuose. „Kai tavęs ko nors klausiu, Poliana, norėčiau, kad atsakytum man garsiai, ne tik galvos linksėjimu“, - sako mergaitei teta.
Kai pasivėlina į vakarienę - nepasirodo lygiai šeštą, kaip buvo įsakyta, - Poliana nubaudžiama („/…/ dėl to turės pakentėti. Ji iškart privalo mokytis punktualumo“): gauna tik duonos su pienu virtuvėje. Polianos tetos taisyklės simbolizuoja, ko paprastai tikimasi iš vaikų: laikytis suaugusiųjų nustatytų taisyklių. Vis dėlto Polianos būdas (į viską ji žiūri savitai, kitaip, optimistiškai), kaip ir senelį stebinantis Sedriko pasitikėjimas savimi ar Merės santykiai su ją supančiais žmonėmis, - sukelia permainas tvirtai suręstame suaugusiųjų pasaulyje. Šių trijų knygų pagrindiniai veikėjai vaikai nepateisina suaugusiųjų lūkesčių.
Tokį suaugusiųjų normų ir lūkesčių neatitinkančio vaiko vaizdavimą (kaip ką tik minėtose XIX a. pab.-XX a. pr. knygose) galima interpretuoti kaip simbolinę naujo požiūrio pradžią. Tie pokyčiai išryškėjo iš karto po Antrojo pasaulinio karo. Jų autorė - žymioji švedų rašytoja Astrid Lindgren su savo knyga Pepė Ilgakojinė (1945). Pepė negyvena suaugusiųjų pasaulyje, negyvena pagal jų nustatytas taisykles, ji laisva savo vaikiškame pasaulėlyje. Pepė buvo keista mergaitė, kaip kūrinio pradžioje sako autorė, „neturėjo ji nei mamos, nei tėčio, bet ir labai gerai…“ Be suaugusiųjų su savo taisyklėmis ir apribojimais - ar begali vaikas būti laisvesnis už Pepę?
Pepė Ilgakojinė sukūrė vaikų literatūroje naują „idealiojo pasaulio“ vaizdą. Tai pasaulis, kuriame vaiko nebeformuoja suaugusieji. Pasaulis, kuriame vaikas yra individualybė su savo mąstysena ir niekieno nevaržomais poelgiais. Tokio vaiko pavyzdys turkų literatūroje - Rifato Ilgazo (1911- 1993) knygos Bacaksiz (Vaikis) pagrindinis veikėjas. Šis berniukas, veikiantis penkių knygų serijoje, yra pats natūraliausias vaikas, tarsi vienas iš daugelio sutinkamų gatvėje, realiame gyvenime.
Jis mėgsta žaisti, krėsti draugams pokštus, prasivardžiuoja, meluoja, kad išsisuktų iš keblių situacijų, yra impulsyvus ir t. Vaikis labai tikroviškai atspindi visus vaikus, su kuriais autorius susipažino dirbdamas pradinėse mokyklose. „Po penkiolikos mokytojavimo metų, - rašė jis, - vaikas man tapo labai artima būtybe. Kadangi dirbti mokytoju pradėjau labai jaunas, pavyko lengvai susidraugauti su savo pradinukais mokiniais. /…/ Tapęs vaikų gyvenimo dalimi, atidžiai stebėjau, ką jie mėgsta ir ko nemėgsta, apie ką svajoja, kokių nuotykių trokšta.
Netrukus tokio vaiko vaizdavimas vaikų literatūroje paplito po visą pasaulį. Kiekvienas iš jų - su savo mąstysena, problemomis, vaikiškais poelgiais - buvo unikali asmenybė. Tokio vaiko vaizdavimas vaikų literatūroje paplito po visą pasaulį. Kiekvienas iš jų - su savo mąstysena, problemomis, vaikiškais poelgiais - buvo unikali asmenybė. Viršelio dail. J. Tokius didelius vaiko vaizdavimo pokyčius galima laikyti dviejų pasaulinių karų ir jų padarinių atspindžiu. Pasaulis ir pasaulėžiūra keitėsi labai drastiškai.
Egzistencializmo filosofija lėmė įvairiausių gyvenimo sričių „laisves“. Pasirodė pirmieji daugiakultūrio pasaulio ženklai. Žmonės kūrėsi naujose vietose, sklido po visą pasaulį, taigi ir knygose atsirado kitokios nei įprasta - baltos - odos spalvos, kitokios kultūros veikėjų. Vienas iš pirmųjų pavyzdžių - Ezros Jacko Keatso (Ezros Džeko Kitso) paveikslėlių knyga Diena, kai sninga (The Snowy Day, 1962).
Netrukus pasirodė knygų, kuriose veikia vaikai, atvykę į Ameriką iš Pietų, iš Azijos ir pan. Populiarus tokio vaiko pavyzdys turkų literatūroje - Muzaffer Izgü pavaizduotasis Okašas. Izgü - dar vienas rašytojas, turintis mokytojo patirties, - pasakoja linksmus kaime užaugusio ir į didmiestį atsikėlusio berniuko nuotykius. Okašo vargai stengiantis prisitaikyti prie naujosios aplinkos vaizduojami dešimtyje šio autoriaus knygų, kurios pasirodė 1975-1980 m.
Dar vienas geras pavyzdys - Emilės Moravski personažas Charleso Merrillo (Čarlzo Merilo) knygoje Emilės metai. Emilė - Moravskių šeimos, iš Lenkijos emigravusios į JAV, vyresnioji duktė. Kadangi dabartinis idealusis pasaulis yra daugiakultūris, vaikui reikia papildomų savybių - tolerancijos, gebėjimo priimti kultūrinius, socialinius, etninius skirtumus.
Šiandien įvairiausiose pasaulio šalyse parduodamos knygos, parašytos įvairiausiomis kalbomis, o jų veikėjai atstovauja įvairiausioms kultūroms. Dabar tose knygose pristatomas idealusis pasaulis yra globalus. Ar tikrai idealusis pasaulis vaikų literatūroje turi būti toks globalus? Ar tai turėtų būti gamtos pasaulis? Ar idealusis pasaulis turi būti sukurtas suaugusiųjų? O gal vaikams reikia suteikti beribę laisvę ir leisti rinktis, kokiame pasaulyje gyventi?
Atsakymai į šiuos klausimus įvairiais istorijos tarpsniais buvo skirtingi, kadangi „idealiojo pasaulio“ samprata keitėsi sulig visuomenės socialine raida.
Net ir tada, kai susilaukiate pirmagimio, tikriausiai ir pagalvoti baisu, kad visai netrukus galite pastoti ir antrąkart. Dažnai nutinka taip, kad (atsitiktinai arba suplanuotai) antras vaikas gimsta beveik iš karto po pirmojo. Kai kas mano, kad tai - idealus variantas, kai kas - kad pats blogiausias.
Dr. Danielio Ameno 6 šeimos taisyklės, kaip užauginti laimingus, gerai besielgiančius vaikus
Amžiaus skirtumas tarp vaikų: privalumai ir trūkumai
Viena vertus, nedidelis vaikų amžiaus skirtumas yra privalumas: vyresnėlis turbūt nepavydės jūsų mažyliui. Metukų amžiaus vaikas aplink save mato tiek įdomių dalykų, kad ir mažylis jam tėra tik dar vienas stebuklas. Kita vertus, jums teks ilgai vargti su dviem porom vystyklų, sauskelnių, buteliukų, mišinukų... Reikės būti budrioms: vaikus teks itin prižiūrėti.
Tikriausiai vienintelis dalykas, kuris jums šiuo atveju padės - nuolatinis kūdikio nešiojimas su savimi. Jums neteks nutraukti žaidimų su vyresniu vaiku ir namų ruošos darbų dėl mažylio verksmų. Juk sudėtinga visą dieną bėgioti tai į virtuvę, tai į vaikų ar į vonios kambarį, į svetainę... Kai kurios moterys gimdyti antrą kartą susiruošia po 15 ar net 20 metų. Tai sveikintina. Drąsiausios damos pripažįsta, kad tiesiog nuostabu vėl išgyventi šiuos jaudinančius momentus ir pasijusti jaunoms mamoms, išvysti kūdikio akių žibesį ir džiaugsmą vyresniojo vaiko veide.
Juk vyresnio amžiaus žmonėms kiek lengviau iškęsti bemieges naktis, fizinį krūvį, per nugyventus metus įgyta patirtis atneša ir vidinę ramybę, filosofišką požiūrį į gyvenimą. Vaikas - tikras stebuklas, dovana, neaprėpiamas džiaugsmas. Kaip sakoma, lazda turi du galus, tad ir čia yra šiokių tokių niuansų. Visko ir neišvardinsi, tačiau apie kai ką nutylėti negalima. Visiems žinoma, jog didelė tikimybė, kad vyresnio amžiaus mama vaikui gali perduoti nelabai gerą palikimą - nėštumo metu dažnai pasitaiko įvairių komplikacijų, ligų ir vystymosi sutrikimų.
Tikriausiai suprantate, kad nėra idealaus periodo tarp pirmojo ir antrojo nėštumo, todėl nevarkite ir negaiškite laiko skaičiavimams, prognozėms, neklausinėkite draugų ir giminių apie jų vaikų auklėjimo patirtį. Padedamos vyrų, savarankiškai priimkite svarbų sprendimą, ir būkite laiminga mama ar žmona. Metai ar kiti, praleisti skubant ir vargstant, greitai prabėgs - nespėsite ir apsidairyti, kaip jus apsups anūkų pulkelis.
Koks amžiaus skirtumas tarp vaikų yra optimalus?
Anot mokslininkų tyrimų, geriausias scenarijus kalbant apie amžiaus skirtumą tarp brolių ir seserų yra - mažiausiai dveji metai. Nustatyta, kad vaikams, kurių amžiaus skirtumas yra bent dveji metai, geriau sekasi matematikos ir skaitymo testuose nei broliams ir seserims, kurių amžiaus skirtumas mažesnis. Tyrimo metu buvo nagrinėjami 3000 mamų, turinčių 5000 brolių ir seserų porų, duomenys, o mokslininkai išsiaiškino, kad 3-5 metų amžiaus broliai ir seserys, kurių amžiaus skirtumas buvo didesnis, buvo dažniau laikomi kaip jaunesni vaikai ir nežiūrėjo tiek televizoriaus kaip tie, kurių amžiaus skirtumas yra mažesnis. Didžiausia nauda dėl didesnio amžiaus skirtumo yra vyresniems vaikams, taip pat pastebėta, kad tai neturėjo neigiamo poveikio jaunesniam broliui ar seseriai.
Populiarus tėvų portalas babycenter.co.uk teigia, kad geriausias tarpas tarp kūdikių priklauso nuo to, kada jūs ir jūsų partneris jaučiatės pasiruošę turėti kitą vaiką. Svarbu leisti kūnui atsigauti atsigauti po paskutinio nėštumo. Pastojus per šešis mėnesius po paskutinio gimdymo padidina riziką, kad išsivystys geležies stoka ir placentos atsiskyrimas. Kūdikiams taip pat padidėja tikimybė gimti per anksti ar gimti per mažo svorio. Skaičiuojama, kad mažiausiai 18 mėnesių pertraukos moteriai pakaks atgauti energiją ir papildyti organizmą maistinėmis medžiagomis, kurias prarado per ankstesnį nėštumą.
| Amžiaus skirtumas | Privalumai | Trūkumai |
|---|---|---|
| Nedidelis (1-2 metai) | Vyresnėlis nepavydi, vaikai auga kartu | Daug vargo su vystyklų, sauskelnių ir mišinukų |
| Vidutinis (2-4 metai) | Moters organizmas spėja atsigauti, lengviau paskirstyti dėmesį | Didelis pavydo pavojus, konkurencija tarp vaikų |
| Didelis (5+ metai) | Vyresnėlis padeda prižiūrėti mažylį, sumažėja pavydo tikimybė | Gimdytojų amžius gali kelti riziką, moters organizmas pamiršta gimdymą |
Jeigu tik ką pagimdėte pirmą vaiką, tikriausiai ir pagalvoti baisu, kad visai netrukus galite pastoti ir antrąkart. Tarkime, grįžtate su mažyliu iš gimdymo namų, jus pasitinka trejų metų sūnelis. Kas jūsų laukia? Berniukas, kuris jau moka vaikščioti, kalbėti, naudotis puoduku. Jis užduoda jums begalę klausimų, susižavėjęs klausosi pasakų, kviečia jus išgerti įsivaizduojamos arbatos, o štai jūs parsinešate kažką, kam skirsite didžiąją savo dėmesio ir laiko dalį... Gali pasikeisti ir jūsų charakteris: gal anksčiau niekada prieš vaiką nepakeldavote balso ir net pirštu nebūtumėte drįsusi jo paliesti, tačiau jeigu pastebite, kad bejėgiui mažyliui gresia pavojus, ranka tiesiog pati kyla pliaukštelėti chuliganui per sėdimąją. Praėjus keliems mėnesiams, liksite su vaikais namie viena - vyras išeis į darbą, pagalbininkų neturėsite. Sėdėsite trise prie stalo - mažylį maitinsite krūtimi, o vyresniajam bandysite įsiūlyti šaukštą avižinės košės.
Visi aiškinimai, kad vaikų turėti neetiška - atmestini kaip absurdiški skiedalai. Kad ir kokia sudėtinga, paini, trapi ir skaudi būtų žmogaus būklė, ji yra verta tikėjimo, meilės, net kovos. Auginti vaikus - ne tik papildoma kasdienybės našta, tai - šis tas didingo.