Įmonių vadovai, priimdami savo verslui svarbius sprendimus, privalo laikytis tam tikrų teisės aktų nustatytų pareigų. Teisinė bazė, reglamentuojanti vadovų atsakomybę, siekia apriboti jų galimybę, pasinaudojus savarankiška ir ribota įmonės atsakomybe, piktnaudžiauti suteiktomis teisėmis, elgtis nesąžiningai kreditorių ir kitų asmenų atžvilgiu.
Svarbiausios vadovų pareigos
Svarbiausios vadovų pareigos:
- Įmonės veiklos organizavimas.
- Veikimas išimtinai bendrovės interesais.
- Vengimas interesų konfliktų.
- Konfidencialių įmonės paslapčių saugojimas.
- Rūpestingas ir lojalus veikimas, užtikrinantis įmonės tikslų įgyvendinimą.
Vis dėlto teisės aktuose nurodytos bendrosios vadovų pareigos yra gana abstrakčios, tad konkrečioje situacijoje gali būti įvairiai interpretuojamos.
Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo santykiai, todėl vadovas visada turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Jis privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų bei nustatytų veiklos apribojimų. Vadovo pareigų pažeidimas arba netinkamas laikymasis dažnai sukuria praktines situacijas, kurios kelia paties vadovo asmeninės atsakomybės klausimą.
Verslo sprendimų priėmimo taisyklė
Teismų praktikoje, nustatinėjant įmonės vadovo civilinę atsakomybę, taikoma svarbi vadinamoji verslo sprendimų priėmimo taisyklė. Ją taikant nustatoma, ar įmonės vadovo priimtas sprendimas buvo verslo sprendimas ir ar jis buvo teisėtas.
Štai vienoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje agroverslo įmonės vadovas pagal pirkimo-pardavimo sandorį nupirko žemės ūkio veiklai reikalingos technikos. Po kurio laiko įmonės akcininkai pareiškė vadovui ieškinį, kuriuo reikalavo atlyginti įmonei padarytą žalą - mat po sandorio sudarymo buvo nustatyta, kad tokią pat žemės ūkio techniką buvo galima įsigyti 15 proc. pigiau iš kito tiekėjo.
Kitose bylose taikydami verslo sprendimų priėmimo taisyklę, teismai nenustatė vadovo civilinės atsakomybės net ir tais atvejais, kai jo sudarytas sandoris agroverslui nepasiteisino ir buvo nuostolingas.
Civilinė atsakomybė
Civilinė atsakomybė gali kilti tiek vienasmeniam įmonės vadovui, tiek ir kolegialiam įmonės valdymo organui (pavyzdžiui, valdybos nariams). Pasitaiko atvejų, kai elgdamasis nepakankamai apdairiai ar atvirai neteisėtai, vadovas priima sprendimus, kurie yra žalingi jo vadovaujamai įmonei.
Visais atvejais civilinės atsakomybės atsiradimui yra būtina konstatuoti vadovo neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą įmonei, priežastinį neteisėtų vadovo veiksmų ir žalos įmonei ryšį ir vadovo kaltę.
Pasiekti, kad bendrovės vadovybė nuostolius atlygintų iš savo kišenės, nėra labai lengva. Įrodyti, kad vadovas veikė neteisėtai, išskyrus tuos atvejus, kai jis iššvaistė arba pasisavino bendrovės turtą, gana sudėtinga. Pagaliau, sunkumų kyla nustatant žalos dydį: siekiant iš vadovybės prisiteisti įmonės patirtus nuostolius, dažniausiai įrodinėjamos tikėtinos negautos pajamos (pelnas).
Dažniausiai įmonės vadovo atsakomybės klausimą inicijuoja įmonės akcininkai ar kiti valdymo organai (pavyzdžiui, valdyba), teikdami įmonės vadovui ieškinį dėl jo neteisėtu sprendimu padarytos žalos atlyginimo įmonei. Tačiau praktikoje pasitaiko ir įvairesnių situacijų.
Vienoje iš jų teismas nagrinėjo bylą, kurioje iš bendrovės vadovo buvo reikalaujama atlyginti nuostolius bendrovei dėl per didelių nuompinigių mokėjimo. Vadovas argumentavo, kad jis įgyvendino akcininkų sprendimus, už kuriuos yra atsakingi patys akcininkai, todėl jis neprivalo atsakyti už bendrovei padarytą žalą.
Vis dėlto Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad įmonės dalyvių (akcininkų) susirinkimas formuoja juridinio asmens valią, kurią įgyvendina per įmonės vadovus. Įmonės vadovą saisto įmonei įstatymų reglamentuoti įsipareigojimai, pagal kuriuos jis pats priima konkrečius sprendimus.
Nors teismų praktikoje, susijusioje su agroverslu, nėra plačiai taikoma asmeninė įmonės vadovo atsakomybė kreditoriams, tačiau tokios situacijos įmanomos. Jei agroverslo įmonių vadovai linkę veikti pernelyg rizikingai, nepaisydami kreditorių interesų, gali būti iššvaistomas įmonės turtas, taigi kreditorių reikalavimų patenkinimas tampa neįmanomas arba sunkiai įgyvendinamas.
Kita vertus, vadovas neprivalo apsaugoti kreditorių nuo nuostolių, kurie atsiranda sąžiningai bei rūpestingai vadovaujant bendrovei. Pats nuostolių atsiradimo faktas kreditoriui dar nereiškia, kad buvo padaryta teisiškai reikšminga žala.
Pažymėtina ir tai, kad įmonės vadovas prieš kreditorius yra atsakingas ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, o tik dėl kaltės siekiant tyčia pažeisti kreditorių interesus ar didžiulio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu aplaidumu vykdant savo pareigas.
Itin aktualus yra vadovų atsakomybės klausimas, pasikeitus įmonės vadovams ir įmonei susidūrus su nemokumu bei bankrotu. Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, pasikeitus vadovams, kiekvienas iš jų individualiai atsako už savo veiksmais padarytą žalą.
Mažinant civilinės atsakomybės riziką, agroverslo įmonės vadovui vertėtų iš anksto apgalvoti ir į atskirą grupę išskirti tuos sprendimus, kurie susiję su didžiausiomis piniginėmis išlaidomis arba įmonei yra patys reikšmingiausi.
Saulius Jovaišas. Kas vadovo darbe yra sudėtingiausia?
Prieš priimant svarbiausius bendrovės sprendimus, patartina apie juos raštu informuoti bendrovės akcininkus arba juos pačius įtraukti į sprendimo priėmimo procesą. Pagaliau, vadovas galėtų pasidalyti priimamų sprendimų rizika, įkurdamas bendrovės valdybą.
Administracinė atsakomybė
Įmonės vadovui už tam tikrus teisės aktuose numatytų pareigų pažeidimus gali kilti ne tik civilinė, bet ir administracinė atsakomybė.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vienoje byloje išaiškino, kad įmonės vadovas atsako už kasdienės bendrovės veiklos organizavimą, darbo sutarčių sudarymą bei jų nutraukimą, todėl nustačius darbo teisės srities pažeidimus, už juos atsako administracine tvarka.
Vis dėlto Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad yra galimos situacijos, kai dėl vieno pažeidimo nustatoma kelių asmenų administracinė atsakomybė, t. y. administracine tvarka gali atsakyti ne tik įgaliotasis asmuo, bet ir įmonės vadovas už nepakankamą darbo teisinių santykių kontrolę.