Koks turi būti mąstymas: psichologinis požiūris

Mąstymas - tai žmogaus pažintinė veikla, apimanti mintines operacijas su simboliais ir ženklais, analizuojant sukauptas žinias ir ieškant naujų, esminių bei reikšmingų dalykų. Tai vienas svarbiausių sąmonės komponentų ir galvos smegenų funkcija, kurios pagrindą sudaro nerviniai procesai.

Svarbiausios mąstymo rūšys

• Veiksminis mąstymas
• Vaizdinis mąstymas
• Sąvokinis mąstymas

Simbolį ar ženklą, neturintį juo reiškiamo daikto konkrečių savybių, kaip signalą gali suvokti tik žmogus, turintis II (kalbinę) signalinę sistemą. Mąstymas, kaip dvasinės veiklos forma, yra susijęs ir sąveikauja su žmogaus praktine veikla.

Mąstymo procesas ir kalba

Pradinėse asmens raidos stadijose mąstymas neegzistuoja be praktinės veiklos ir atsiskiria nuo jos pamažu, įgyja savarankiškumo tik vėliau. Mąstymo procese išorinė praktinė veikla virsta vidine (interiorizacija): operacijas, kurias anksčiau atlikdavo su daiktais, dabar žmogus atlieka su jų idealiais analogais smegenyse, jos virsta mąstymo operacijomis. Ji yra mąstymo reguliavimo priemonė (net kai žmogus neturi konkretaus tikslo perduoti mąstymo rezultatų kitiems, pvz., sprendžia jam iškilusią problemą, jis mintis formuluoja naudodamasis vadinamąja vidine kalba). Bendraujant vieno žmogaus mąstymo rezultatai (žinios) perduodami kitam.

Žmogus turi suprasti ir uždavinį priimti, t. y. jis turi būti suderintas su asmenybės poreikiais ir motyvais. Mąstymą skatina motyvai, kurie yra ne tik jo plėtojimo prielaidos, bet ir veiksniai, turintys įtakos jo produktyvumui. Su žmogaus elgesiu ir darbu tiesiogiai susijęs kasdieninis mąstymas, kuris padeda jam orientuotis pasaulyje. Mokslinio mąstymo tikslas yra sukurti teorinį pasaulio vaizdą.

Mąstymo psichologijos raida

Psichologinė mąstymo problematika radosi ir daugelį amžių plėtojosi filosofijoje. Kai kuriuos iki šiol svarbius klausimus suformulavo ir aiškino senovės gydytojai, gamtos mokslų atstovai. Filosofijoje mąstymo santykis su būtimi, prigimtis, kilmė, struktūra ir riba buvo aiškinama įvairiai. Idealizmo atstovai mąstymą atskiria nuo būties, materijos, materializmo atstovai aiškina jį kaip tikrovės atspindėjimo formą.

Iki 19 a. vidurio filosofai mąstymą aiškino daugiausia empiriškai (empirizmas) arba racionalistiškai (racionalizmas). 19 a. pabaigoje natūralizmo atstovai mąstymo tyrinėjimus siejo su mokslo istorija, mokslo sociologija, žinojimo sociologija ir kognityvine psichologija. 20 a. pirmoje pusėje naują požiūrį į procesą pasiūlė fenomenologija. Nuo 19 a. pabaigos daugelį filosofų aiškintų klausimų perėmė ir kitais būdais ėmė nagrinėti savarankiško mokslo statusą įgijusi psichologija.

Psichologijos paradigmos

1. Sistemingiems eksperimento metodų tyrimams pradžią davė vokiečių psichologo ir filosofo W. Wundto įdiegtas introspekcijos metodas.
2. 20 a. pirmoje pusėje biheiviorizmo krypties atstovai, remdamiesi pozityvistine filosofija, labai supaprastino mąstymo problematiką.
3. Geštaltpsichologijos atstovai (vokiečių psichologai K. Dunckeris, M. Wertheimeris), intensyviai tyrinėję problemų sprendimą, ėmė ieškoti būdų, kaip neatsiribojant nuo sąmonės reiškinių gauti tyrėjo analizei tinkamų empirinių duomenų.
4. 20 a. antroje pusėje susiformavusios kognityvinės psichologijos atstovai pasiūlė naują tyrimo paradigmą.

20 a. pabaigoje-21 a. pradžioje pradėta ieškoti kitų būdų, kurie padėtų atsakyti į šiuos klausimus. Viena kryptis - susidomėjimas neurologiniais tyrimais ir juos su psichologija bei kai kuriais kitais mokslais jungiančio bendro kognityvinio mokslo atsiradimas, kita - vadinamoji kultūrinė naratyvinė psichologija, artinanti psichologiją prie jos ištakų - filosofijos, ypač jos taikomų hermeneutinių ir fenomenologinių metodų.

Mąstymo klaidos ir jų įtaka

Turbūt dau­ge­liui kaž­kur gir­dė­ta idė­ja, kad mū­sų mintys vei­kia mū­sų emoci­jas, jausmus. Arba šiek tiek kitaip - kad mus pa­vei­kia ne pa­tys įvy­kiai, o tai, kaip mes juos su­vokia­me, inter­pre­tuoja­me, kokią prasmę jiems su­tei­kia­me. Kogni­ty­viosios psi­chologi­jos požiū­riu tai, kaip mes jau­čia­mės dėl tam tikrų įvy­kių, aplinky­bių, si­tu­a­ci­jų, pri­klauso nuo mū­sų minčių. Iš­kreiptas mąsty­mas atsi­randa tuomet, kai klai­dingai interpre­tuoja­mare­a­ly­bė. Mes vi­si retkar­čiais inter­pre­tuoja­me re­a­ly­bę sa­vo bū­du, pa­da­rome va­di­na­mų mąsty­mo klai­dų. Ta­čiau kai tokios klai­dos įsi­vyrau­ja, daž­nai ky­la proble­mų.

Dažniausios mąstymo klaidos

• Selektyvus teigiamų dalykų ignoravimas: Dė­me­sio su­telki­mas į nei­gia­mus da­ly­kus, ignoruojant tei­gia­mus da­ly­kus, infor­ma­ci­ją, kuri prieš­ta­rau­ja nei­gia­mam požiū­riui.
• ,,Viskas arba nieko“ mąstymas: Mąsty­mas juodai-baltai, kuomet ne­ma­toma ir ne­pri­pažįsta­ma jokios spalvos tarp kraš­tu­ti­nu­mų.
• Perdė­tas apibendrinimas: Pa­da­roma bendra iš­va­da remiantis vie­nu įvy­kiu.
• Minčių skaitymas: Da­rome prie­lai­das apie ki­tų žmonių mintis, jausmus, elge­sį, ne­pa­tikrinda­mi, ar taip yra iš tie­sų.
• Perso­nalizavimas: Pri­si­ė­mimas asme­ni­nės atsa­komy­bės užtai, kas nė­ra ta­vo kaltė.
• Ateities nu­matymas: Kai žmogus ti­ki­si, kad įvy­kiai pasisuks neigiama linkme ir yra įsi­ti­ki­nęs, kad jo spė­ji­mas jau yra faktas ir kad taip tikrai bus.
• Perdė­tas padidinimas arba neadekvatus su­mažinimas: Kuomet žmogus pa­di­di­na tam tikrų da­ly­kų svar­bą, reikš­mę arba tiek su­ma­ži­na da­ly­kus, kad jie atrodo itin ma­ži ir menki.

Vi­si šie mąsty­mo iš­krai­pymai ga­li tu­rė­ti nei­gia­mą įta­ką mū­sų jausmams ir elge­siui, sukelti per dideles neigiamas emoci­jas, ku­rios ne­ati­tinka įvy­kių, pri­si­dė­ti prie ne­tikslaus re­a­ly­bės ma­ty­mo, su­voki­mo. Ste­bė­dami sa­vo mintis, elge­sį, emoci­jas, ga­li­me iš­mokti atpažinti sa­vo mąsty­mo klai­das.

Mąstymo greitis ir jo sutrikimai

Mąstymas yra viena svarbiausių žmogaus psichinių funkcijų, leidžianti suvokti, analizuoti ir interpretuoti pasaulį. Tačiau kai mąstymo tempas tampa per greitas arba per lėtas, tai gali turėti reikšmingą poveikį kasdieniam gyvenimui, bendravimui ir emocinei savijautai.

Mąstymo tempo sutrikimai:

• Pagreitėjęs mąstymas: Intensyvus minčių antplūdis. Logorėja - tai ypatingai greitas, nekontroliuojamas kalbėjimas, kai žmogus išsako daugybę žodžių, tačiau prasmės juose gali būti mažai. Fuga idearum - tai būsena, kai mintys keičiasi taip greitai, kad žmogus nespėja jų išreikšti iki galo.
• Sulėtėjęs mąstymas: Būsena, kai žmogui sunku generuoti mintis, formuluoti sakinius ar reaguoti į aplinką.

Mąstymo tempas gali turėti didelę įtaką žmogaus gyvenimo kokybei. Pagreitėjęs mąstymas gali būti varginantis ir sukelti komunikacijos problemų, o sulėtėjęs - apsunkinti kasdienius sprendimus.

Dažnai žmonės įnyksta į galvojimus, pergalvojimus, kurie nėra produktyvūs ir gali mums net kenkti. Tam, jog to išvengtume, galime stebėti savo mintis, mokytis suprasti, kurios mintys mus uždaro ir neleidžia judėti pirmyn.

Kaip atpažinti klaidingą mąstymą?

Šiandieną pradėsime trijų video ciklą, apie tai, kokias mąstymo klaidas kartais arba dažnai darome. Tos mąstymo klaidos taip dažnai kartojasi kai kurių žmonių gyvenime ir tampa tokia įprasta jų gyvenimo dalimi, jog kartais jų net ir nepastebime. Jos yra tokios dažnos, kad jei jūs patys ir neturite tokio klaidingo mąstymo, tai pastebsite, kaip tai daro jūsų draugai, artimieji, bendradarbiai ar jaunesni jūsų šeimos nariai - jūsų vaikai ar anūkai.

Trys klaidingo mąstymo aspektai:

• Viskinimas arba niekinimas (mąstymas kategorijomis viskas arba nieko, visada arba niekada).
• Privalymas (manymas, kad turime ar privalome kažką padaryti).
• Burtininkavimas (mąstymas, tarsi turėtume krištolinį rutulį ir numatytume ateitį arba žinotume, kokios mintys sukasi kitų žmonių galvose).

Jis jau pakilo karjeros laiptais padarydamas žingsnį į tą karjeros poziciją, kurioje dabar yra. Petras visada vėluoja. Tai reiškia, kad Petras iš penkiasdešimties kartų, kuriuos atėjo į susitikimą, kiekvieną iš jų nors kažkiek pavėlavo. Tačiau greičiausiai Petras nevėluoja visada, Petras turbūt vėluoja dažniausiai arba, jei patikslinus, turbūt devynis kartus iš dešimties. Bet tai nėra viskas arba nieko. “Man niekada nepasiseks”. Tai - pasakymas, kuris įtraukia mus į mąstymo pinkles, kada galvojame, kad iš tiesų ateityje mūsų niekas nelaukia.

Visa tai reiškia nepanaudotas galimybes, kada jūs, išjungę šį mąstymą, galite eiti ta kryptimi, kuria norite. Tai atima galimybę rasti kompromisą tariantis su žmonėmis arba, galų gale, tariantis su savimi. Aišku, mes taip pat subjektyviname tai, kaip matome pasaulį, galvodami taip nenaudingai savo atžvilgiu. Kažką arba labai nuvertiname, arba labai pervertiname. Taigi pagalvokite, ar tikrai viskas, ar tikrai nieko, ar tikrai sakydami šiuos žodžius tiksliai apibūdinate tikrovę?

tags: #koks #turi #buti #mastymas