Individualus tikrovės suvokimas bei instinktai iš esmės visada leido žmonijai interpretuoti pasaulį kaip teatrą, žaidimą (kartais žaidžiamą, kad išgyventum) bei klasifikuoti Žemės gyventojus į gerus ir nelabai. Tuo tarpu kiekvienas iš mūsų iki šiol bandome įminti slapčiausias gyvenimo paslaptis ir gyventi harmonijoje su savimi bei aplinka.
Įdomu ir tai, kad lyginant dabartinius faktus su praeities istorija, žmogaus silpnumas vis dar yra laikomas pagrindiniu valios bei drąsos veikti komponentu ir tai perdėm vaizdžiai nupasakoja vardan tam tikrų ideologijų vykusios kovos bei akistatų su mirtimi scenarijai.
Ir visgi, kuris iš mūsų gali būti vadinamas didvyriu bei koks esminis tokio žmogaus bruožas? Turbūt visi esame girdėję apie galiūną vardu Heraklis, na arba absoliučiai atsidavusią moterį Motiną Teresę. Tačiau ką gi jie turi bendro tarpusavyje?
Iš principo heroizmo filosofiją visi žmonės supranta savaip. Tačiau esminės detalės bei ryšys tarp to, ką norime matyti kaip herojų ir kas jis buvo kadaise išlieka beveik tos pačios. Greičiausiai pasakytume, jog bene kiekvienas žmogus plėtoja skirtingą heroizmo viziją, tačiau turbūt vieningai sutartume, kad herojus neabejotinai yra tas, kuris gina skriaudžiamus vaikus, moteris ir visa širdimi bei pastangomis tarnauja žmonių gerovei.
Žinoma, heroizmas yra individo morale paremtas reiškinys, kurio sąvoka nors ir nėra sukonkretinta, tačiau akcentuojama ir įvairiapusiškai nagrinėjama jau tūkstančius metų.
Ir būtent todėl, jog žmonės į herojus dažniausiai skirstomi besiremdami asmeniniais įsitikinimais, kiekvieno žmogaus požiūris į juos yra labai subjektyvus. Mat vienam didvyris gali būti mokslininkas, išradęs patobulintą mašinos variklio technologiją, o kitam, tuo tarpu, valstybei atsidavęs karys ar niūriai atrodantis ir gyvybes gelbėjantis daktaras. Verta paminėti ir tai, kad neretai turtas bei profesinė sėkmė taip pat apibūdina žmogų kaip sėkmingą ir didvyrio vardo vertą asmenį, tokiu būdu dar labiau įtvirtindama jo statusą įvairiose visuomenės plotmėse.
Tuo tarpu paklausus, pavyzdžiui, mokinių, kas jiems yra herojus, jie turbūt paminėtų jais besirūpinantį bei dvylika valandų per dieną dirbantį tėtį, o kita dalis galbūt užsimintų apie istorinę asmenybę, apsaugojusią tautą nuo išnykimo. Ir būtent skirtingas požiūris bei individualus vertinimas leidžia daryti išvadas apie žmonių vertybes bei žavėjimosi didvyriškumu pozicionavimą jų gyvenime.
Didvyriškumo nauda ir šių dienų ugdymas - vertės nustatymo elementai
Heroizmas bei jo suvokimas yra tarsi gija, jungianti bruožus, būdingus tiek dažnai idealizuojamiems didvyriams, tiek mums patiems. Tačiau negalima nuginčyti fakto, kad didybė yra tai, kuo mes patys tikime ir tai, ką mąstome. Kitaip sakant, ji yra tarsi žmogaus nuostatų rinkinio atspindys bei mūsų, kaip žiūrovų „regos laukas“. Mat kaip ir visose kitose gyvenimo srityse, taip ir teisingumo vertinime - teisingas tas, kuris perka arba nustatinėja vertę.
Žinoma, nei tėvų, nei švietimo sistemos tikslas neturi būti koncentruotas vien į, pavyzdžiui, berniuko techninių įgūdžių lavinimą ir mokymą apsiginti užgriuvus netikėtoms aplinkybėms. Ir nors visuomenė yra tam tikro elgesio bei mokymų šablono atspindys, kuriame kiekvienas iš mūsų užimame tam tikrą socialinės sistemos dalį, vis tik išauklėti žmogų, kuris būtų kilnus ir doras yra ne ką mažiau svarbi misija.
Eugene Delacroix - Laisvė vedanti žmones
Šiandieniniame pasaulyje dauguma iš mūsų dar tikriausiai sakytų ir tai, jog labai kvaila aukoti gyvybę dėl kažko kito. Visgi prieš tūkstančius metų daliai žmonių toli gražu taip neatrodė: išskirstydami materiją dvasiniu, fiziniu ir protiniu lygmenimis senovės žmonės laikėsi vieningos nuomonės, kuri paskatino juos aukotis ir konstatuoti tikrąją laimę kaip veiklą, o ne aistrą gyvenimiškiems malonumams.
Tikėtina, kad spalvingos grožinėje literatūroje randamos istorijos apie didvyrius vienaip ar kitaip pritraukia ir suaugusiųjų, ir mokinių dėmesį ir kone priverčia juos sudalyvauti. Mat savotiška provokacija įvyksta tuomet, kai diskusija paliečia pasirinkimus bei bandymą argumentuoti tam tikrus individo poelgius. Tačiau gera žinia ta, jog įkvepiantys pasakojimai apie herojus bei gėrį skleidžiančius žmones gali savo pavyzdžiu įkvėpti ir aplinkinius bei sužadinti jų norą būti geresniais.
Kita vertus, svarbu suvokti, jog nė vienas iš mūsų nesame tobulas ir būtent tai yra žmogiškosios būties dalis. Tuo tarpu domėjimasis praeities įvykiais bei to meto didvyriais gali dar labiau priartinti prie heroizmo vizijos įgyvendinimo.
Herojai ir piktadariai bei skirtumai tarp jų
Turbūt nėra abejonių, jog herojai yra tie žmonės, kurie vedini užuojautos jausmo bei pasitelkdami altruistiškus veiksmus gelbsti svetimų žmonių gyvybes ar daro kitus nesavanaudiškus darbus. Be abejo, kartais jie gali dėvėti šarvus, bet tai iš esmės nėra būtina… Pati heroizmo idėja yra gana sena, nes reikalavimai tam tikram elgesiui egzistavo jau nuo senų laikų. O tiksliau, maždaug nuo tada, kai žmonės buvo pradėti skirstyti į čempionus ir paprastuosius, taip sukuriant pagrindą veiksmams bei puoselėjamiems lūkesčiams.
Kalbant apie piktadarius ir blogo linkinčius asmenis, jie, priešingai nei gero norintys žmonės, įvairiais būdais siekia asmeninės naudos. Mat, pavyzdžiui, visiems gerai žinomas animacinio filmo herojus Supermenas saugojo planetą nuo manomos grėsmės, tačiau nepaisant jo tikslų, kita dalis žiūrovų palaikė jo priešininką, ir tai tik parodo, kad žmonės yra linkę į skirtingas nuomones net ir tokiose, rodosi, vieną tiesą turinčiose situacijose.
Visgi kuo platesnis įvykio mastas apskritai, tuo daugiau dėmesio sulaukia abi oponentų grupės ir visai nesvarbu, kokiomis ideologijomis jos vadovaujasi. Kita vertus, pabrėžiant piktadarių bei geradarių skirtumus yra žymiai lengviau identifikuoti bei išryškinti konflikto šaltinius, keliančius trintį tarp skirtingo požiūrio pusių. Tačiau nereikėtų pamiršti ir to, kad didvyris yra ne tas, kuris nori gauti atgalinį ryšį ir šlovę dėl nuveiktų darbų, o tas, kuris į tai visai nesikoncentruoja.
Garbė, nuolankumas, geraširdiškumas, atjauta - tai savybės, kurios gali būti perduodamos vaikams, kai yra pasakojama istorija apie esminius didvyrio būdo bruožus. Mat pasitelkiant atvirumą ir pasakant, kad, pavyzdžiui, ši už lango esanti obelis greitu metu bus nupjauta, galima jiems įskiepyti nuoširdumu ir pasitikėjimu grįstus jausmus bei prisidėti prie šių bruožų plėtojimo ateityje.
Kalbant apie herojus, turbūt niekas negalėtų ginčytis, jog tokie herojaus titulą gavę žmonės, kaip mokytojas Buda bei išradėjai Niutonas ir Einšteinas tik parodo, kad mes esame linkę labiau vertinti mokslininkus, žiniuonius bei humanitarus kaip didvyrius. Tačiau praėjus keliems šimtmečiams, o kartais netgi mažiau, kadaise buvę išskirtiniai žmonės bei jų poelgiai ima ir pasimiršta, padarydami asmenį absoliučiai neutralia figūra. Tuo tarpu žiniasklaida, padėdama skleisti konkrečius įsitikinimus, užmiršimo procesą gali tik dar labiau paspartinti.
Štai keletas pavyzdžių, kas šiais laikais gali būti laikomi herojais:
- Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, tapęs laisvės simboliu savo tautiečiams.
- Jungtinės Karalystės karalienė Elžbieta II, įkūnijusi monarchiją milijonams žmonių.
- XIV Dalai Lama, Tibeto dvasinis lyderis, tapęs viena šviesiausių asmenybių pasaulio istorijoje.
- Barackas Obama, pirmasis afroamerikietis JAV prezidentas, siekęs bendrų interesų ir savitarpio pagalbos.
- Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, paskyręs visą savo gyvenimą Lietuvai.
- Pirmoji prezidentė Lietuvos istorijoje Dalia Grybauskaitė, siekusi rezultatų ir dirbusi savo tautai.
Visgi vertėtų nepamiršti, kad herojai ir mes - tai viena provincija, arba, kitaip sakant, neatsiejamos visuomenės dalys, kurios vienos be kitų tiesiog neegzistuotų.
Joseph Campbell
Josepho Campbello įžvalgos padarė milžinišką įtaką ne tik mokslininkams, bet ir daugybei kitų žmonių, neabejojančių, kad jo klajonės mitologijos takais yra aktualios ir šiandien. Jo garsiausia knyga „Herojus su tūkstančiu veidų“ - tai fantastiška kelionė po seniausius herojinius mitus ir amžiną žmogaus kovą už tapatybę.
Herojaus kelionė
Yra tam tikra herojaus veiksmų seka, kurią galima aptikti visų pasaulio tautų istorijose, ir visai nesvarbu, kada jos sukurtos, - tai būdinga visiems istoriniams laikotarpiams. Kodėl yra tiek daug istorijų apie herojus ir herojes? Nes apie juos verta rašyti. Net ir populiariuose romanuose pagrindinis veikėjas yra herojus arba herojė, kurie turi atlikti kokį nors neeilinį žygdarbį, peržengiantį įprasto gyvenimo patirtis. Kad ir kokios tautybės būtų herojus, visose kultūrose didžioji užduotis suvokiama vienodai.
Kokia gi to žygdarbio esmė? Egzistuoju dviejų tipų žygdarbiai. Pirmiausia, fizinis - pavyzdžiui, herojus pademonstruoja išskirtinę drąsą mūšyje arba išgelbėja kam nors gyvybę. Antrajam tipui priskirtinas dvasinis žygdarbis, kai herojus patiria tam tikrą dvasinį nušvitimą ir grįžta skelbti apie tai saviškiams, kitaip tariant, tampa dvasiniu mokytoju.
Herojai išvyksta ir grįžta. Bet vėlgi į tai galima pažiūrėti kaip į tam tikrą iniciacijos ritualą, kai vaikas turi atsisveikinti su vaikyste ir užaugti, galima sakyti, jis turi nužudyti savo infantilųjį „aš“ ir grįžti kaip savarankiškas suaugusysis. Tai fundamentalus slenkstis, kurį turėjo įveikti kiekvienas iš mūsų paauglystėje, - kiekvienas iš mūsų turėjo išsivaduoti nuo psichologinės priklausomybės ir įsisąmoninti, kad nuo šiol patys esame atsakingi už savo veiksmus. Galima sakyti, tam reikia mirti ir prisikelti.
Otto Rankas savo nuostabioje knygoje „Der Mythus von der Geburt des Helden“ tvirtina, kad kiekvienas žmogus yra herojus. Matote, žmogus patiria milžinišką transformaciją: iš pradžių jis plūduriuoja amniotinio skysčio vandenyne, paskui ateina į šį pasaulį kaip oru kvėpuojanti būtybė ir galiausiai tampa savarankiška asmenybe. Sutikite, tai protu nesuvokiama transformacija, pats tikriausias herojiškas aktas - ne tik kūdikiui, bet ir motinai.
Egzistuoja dar ir trečias variantas - kai herojus yra įtraukiamas, kitaip tariant, įsviedžiamas į nuotykį. Pavyzdžiui, paimamas į kariuomenę. Jis to nenorėjo, neplanavo, bet yra priverstas paklusti. Toks herojus patiria visai kitokio pobūdžio transformaciją.
Heroizmo tikslas - išgelbėti žmones, kokį konkretų žmogų ar kovoti už tam tikrą idėją. Herojus aukojasi dėl aukštesnio gėrio. Kita vertus, jūs galėtumėte sakyti, kad yra dalykų, kurie neturėtų būti realizuojami.
Vystantis civilizacijai, lygiagrečiai evoliucionavo ir herojus. Pavyzdžiui, Mozė įkopė į Sinajaus kalną, jo viršūnėje kalbėjosi su Dievu ir grįžo su įstatymais, kurių dėka turėjo susiformuoti visiškai nauja visuomenė. Tai herojiškas aktas, vadinasi, jis - herojus. Jis išvyko, įvykdė misiją ir grįžo.
Pavyzdžiui, Buda yra Kristaus tipo herojus, tik gyvenęs 500 metų anksčiau. Abiejose istorijose galima rasti daug panašumų, netgi tarp jų mokinių. Naujajame Testamente laikomasi klasikinės dvasinio žygdarbio formulės, tad Kristus yra triskart išbandomas.
Šiuolaikiniai herojai
Kas šiais laikais mūsų visuomenėje kuria herojinius mitus? Sunku pasakyti. Bent mane filmai labiausiai veikė, kai buvau dar berniukas. Tais laikais karaliavo nebylusis, nespalvotas kinas.
Bet taip, aš turėjau mylimą herojų - Douglasą Fairbanksą, man jis išties buvo pavyzdys. O tokie filmai kaip „Žvaigždžių karai“? Taip! „Žvaigždžių karuose“ išties tobulai perteikiamas herojaus kelio cikliškumas. Tai nėra eilinė istorija su moralu, čia kalbama apie gyvybės jėgą, apie tai, kaip ji pasireiškia per žmogaus veiksmus.
Įdomu tai, kad senuosiuose pasakojimuose herojai patiria nuotykius vietose, kur ne tik jie, bet ir patys autoriai niekada nesilankė. Manau, Georgeʼas Lucasas puikiai pasinaudojo klasikiniais mitologiniais motyvais. Pavyzdžiui, seno žmogaus, kaip Mokytojo, motyvas. Žvelgdamas į Beną Kenobį galvojau, kad jis man labai primena japonų kendo meistrą. Taip, tik jis herojui įteikia ne tik fizinį instrumentą, bet ir įpareigoja jį kovoti su blogiu, padeda jam įgyti psichologinę pusiausvyrą.
Herojus atlieka tą žygdarbį, kuriam jis pasiruošęs, - iš esmės tai tam tikra jo charakterio apraiška. Neįtikėtina, kaip susiklosčiusios aplinkybės kartais atitinka herojaus charakterį… Pavyzdžiui, kontrabandininkas Hanas Solo įsivelia į nuotykį dėl atlygio, bet galiausiai tampa tikru herojumi. Jis buvo praktiškas vyrukas, materialistas - bent jau pats taip apie save galvojo. Iš tikrųjų jis geros širdies - nuotykis pabudina jame tas charakterio ypatybes, kurių jis net neįtarė turįs.
Banginis - pasąmonės personifikacija. Psichologijos požiūriu, vanduo yra tai, kas slypi anapus mūsų sąmonės. Herojaus nuotykis prasideda, kai jis leidžiasi į kelionę, palieka savąjį ramybės uostą - vietą, kur viską kontroliuoja ir pažįsta kiekvieną kampelį. Kitaip tariant, peržengia slenkstį. Būtent tada jis susiduria su monstru, žvelgiančiu į jį iš bedugnės.
Jei žmogus neįsiklauso į savo dvasinius poreikius, ignoruoja emocijas ir gyvena pagal tam tikrą „programą“, jis lengvai gali tapti šizofreniku. Toks žmogus pats išmuša sau pagrindą iš po kojų. Žmogaus kūnas nepritaikytas tokiam užprogramuotam gyvenimui. Ir vis dėlto pasaulis pilnas žmonių, nustojusių klausytis savęs. Ką gi, galbūt kiekviename iš mūsų slepiasi herojus, tik mes to nežinome…
Mituose susiduria tai, ką įmanu pažinti, ir tai, kas mums yra nesuvokiama, kadangi tai paslaptis, peržengianti žmogiškojo pažinimo ribas. Ar galite man pasakyti, kas yra gyvybės šaltinis? Niekas to nežino. Suvokę, kad gyvenimas yra paslaptis, mes pasisemiame naujos gyvybinės energijos, įgyjame pusiausvyrą.
Drakonai kaip herojų iššūkiai
Drakonas simbolizuoja godumą. Europietiškasis drakonas savo lobius (ir mergeles) slepia oloje. Jis negali jais pasinaudoti, tik saugo. Psichologijos požiūriu, drakonas yra žmogaus ryšys su savuoju ego. Suprantate, mes esame įkalinti savajame drakono narve.
Visi mes kažko bijome, ir tos baimės yra mūsų asmeninis drakonas. Taigi, šiais laikais drakonai tūno ne kalnų olose, o mumyse, ar ne? Tai gali būti mūsų kompleksai. Jei visada darote tai, ko iš jūsų reikalauja aplinkiniai, tai, be abejonės, jus žlugdo.