Kreipimasis į teisėsaugos institucijas: teisiniai aspektai

Šios savaitės akcentas neabejotinai yra vadinamoji „Sausio 13-osios byla“, kurioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo mišri Baudžiamųjų bylų ir Civilinių bylų skyrių išplėstinė septynių teisėjų kolegija laikė itin svarbų Lietuvos valstybingumo ir Lietuvos žmonių savivertės sampratos egzaminą, itin plačiai ir motyvuotai atsakė į daugybę gana komplikuotų teisinių klausimų, kurie, pasirodo, tampa aktualūs ir XXI amžiaus Europos geopolitinėje istorijoje. Žinoma, ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis ir joje išaiškinti tarptautinės ir nacionalinės baudžiamosios teisės sąlyčio taškai nėra vieninteliai, kurie turėtų pritraukti Jūsų dėmesį.

Tiek šioje, tiek kitose šios savaitės apžvalgai pateiktose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse yra išplėtoti ir kai kurie tradiciniai (kasdieniai) materialiosios baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso aspektai.

Materialiosios baudžiamosios teisės požiūriu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šią savaitę:

• paaiškino, kad terminuotas laisvės atėmimas, paskiriamas atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą (BK 75 str.), nėra atskira bausmės rūšis, todėl baudos bausmės paskyrimas vietoj pirmosios instancijos teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės nepablogina nuteistojo teisinės padėties (tad tokį sprendimą gali priimti ir apeliacinės instancijos teismas);
• detalizavo BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygas ir pernelyg ilgos proceso trukmės reikšmę parenkant bausmės rūšį ir dydį;
• išaiškino BK 76 straipsnio 1 dalies (atleidimas nuo bausmės dėl ligos) taikymo pagrindus;
• pažymėjo BK 95 straipsnio 8 ar (ir) 9 dalių santykį su CK 1.134 straipsnio 3 punktu (senaties netaikymas reikalavimams atlyginti žalą, padarytą tarptautiniais nusikaltimais);
• itin išsamiai ir visapusiškai atskleidė svarbiausias teisines sąvokas, reikšmingas nusikalstamoms veikoms, apibrėžtoms BK 100 ir 101 straipsniuose, 103 straipsnio 1 dalyje, 111 straipsnio 1 dalyje ir 112 straipsnyje, tokias kaip „agresijos aktas“ ir už jį atsakingas subjektas, „karo nusikaltimai“, „nusikaltimai žmonijai“ ir „genocidas“ bei už juos atsakingi subjektai, „užpuolimas“, „tarptautinis ginkluotas konfliktas“, „agresija“, „uždrausta karo priemonė“, „karo belaisvis“ ir t. t.;
• konkretizavo bendrininkavimo sampratą, kai dalyvaujama vykdant karines užduotis, susijusias su represinių priemonių panaudojimu prieš civilinius asmenis, darant tarptautinius nusikaltimus;
• išsamiai atskleidė baudžiamosios atsakomybės dėl 1991 m. sausio mėnesio įvykių teisinį pagrindą, pažymėjo įsakymo žudyti, kankinti ar daryti nusikaltimus žmoniškumui reikšmę kareivio baudžiamajai atsakomybei bei tai, kad civilizuotų tautų pripažįstami bendrieji teisės principai ir baudžiamoji atsakomybė už tarptautinius nusikaltimus, kuriais itin pavojingai kėsinamasi į pagrindines žmonių bei jų grupių teises ir daroma didelio masto žala, negali būti paneigiami dėl tokios formalios kliūties baudžiamajam procesui, kaip funkcinis valstybės pareigūnų imunitetas;
• apibrėžė sistemingo žmogaus bauginimo, naudojant psichinę prie-vartą (BK 145 str. 2 d.), sudėtį;
• konkretizavo nusikalstamo sukčiavimo (BK 182 str.) kriminalizavimo kriterijus: pagrindinis jų - „esminės apgaulės“ kriterijus, pagalbiniai - (i.) „kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo“ ir (ii.) „nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio“, o atskirais atvejais ir (iii.) „verslo rizikos“ kriterijai;
• vėl sprendė civilinės teisės atribojimą nuo nusikalstamo pasisavinimo (BK 183 str. 2 d.), šiame kontekste paaiškino darbuoto sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties reikšmę apibrėžiant šios nusikalstamos veikos dalyką;
• išaiškino bankroto administratoriaus nusikalstamo piktnaudžiavimo (BK 228 str. 2 d.) sampratą, kai „dalis bendro kaltininko sumanymo“ yra „formaliai civilinės teisės požiūriu teisėti veiksmai“, bei atskleidė „kitokios asmeninės naudos“ ir „didelės neturtinės žalos“ (BK 228 str. 2 d.) turinį - vien siekimas įvykdyti susitarimą su kitu asmeniu pats savaime nesuteikia kaltininkui jokios „kitokios asmeninės neturtinio pobūdžio naudos“, o „didelės neturtinės žalos“ požymis negali būti be turinio, vien apibrėžtas abstrakčiomis frazėmis apie valstybės ir juridinių asmenų autoriteto, reputacijos, prestižo menkinimą, kompromitavimą, pagrindinių valstybės principų pažeidimą, dar kartą priminė valstybės tarnautojui prilyginto asmens (BK 230 str. 3 d.) požymius, inter alia „viešojo intereso“ sampratą.

Baudžiamasis procesinis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo dėmesys šią savaitę buvo sufokusuotas į šiuos svarbiausius klausimus:

• teismo precedento sampratą ir argumentavimo teismo precedentu (precedentinio teisės aiškinimo metodo taikymo) sąlygas;
• išaiškino, kada baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas privalo ar gali kreiptis į Konstitucinį Teismą, šį aspektą iš esmės suvesdamas į baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo diskreciją;
• pakartojo kaltės įrodinėjimo baudžiamosiose bylose standartą - apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos „įrodymais, patikimai patvirtinančiais“ kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes; „duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti“, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti;
• net trijose iš devynių šios savaitės analizei pateiktų nutarčių aiškino (iš esmės tapačiai) teismo nešališkumo sampratą (kasacijos argumentą, kad žemesnės instancijos teismas ar teismai nebuvo nešališki, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendžia beveik kiekvieną savaitę, tad, galima drąsiai teigti, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje jau yra suformuota teismo nešališkumo samprata, todėl nuolatinis to akcentavimas kasaciniuose skunduose natūraliai kelia susirūpinimą to priežastimis: ar ši tema Lietuvos teismuose yra tokia aktuali? ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje suformuota teismo nešališkumo samprata vis dėlto neatitinka tokio teismo nešališkumui keliamo standarto, kokio iš teismo tikisi proceso šalys ir bendruomenė? ar yra kokios kitos priežastys?);
• teisiškai kvalifikavo baudžiamojo persekiojimo institucijų praktikoje itin paplitusį pareigūnų norą „pasikalbėti“ su sulaikytais asmenimis „neformaliai“, „ne protokolui“;
• paaiškino asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už nusikalstamą veiką, už kurią formaliai nebuvo išduotas ar perduotas (BPK 70 str. 1 d.), ribas - jei baudžiamojo proceso metu buvo patikslintos faktinės bylos aplinkybės ir inkriminuota didesnė pasisavinto turto vertė, bet apkaltinamajame nuosprendyje liko tas pats veikos kvalifikavimas, tai nevertinama kaip nuteistojo baudžiamosios atsakomybės ribų pažeidimas; be to, BPK 70 straipsnio 1 dalis sietina su nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir jos faktinių aplinkybių aprašymu, bet ne su nusikalstamos veikos padarymo teisinėmis pasekmėmis, tarp jų ir baudžiamojo poveikio priemonės - turto konfiskavimo taikymu;
• priminė BPK 167 straipsnio 1 dalies, o kartu ir privačiai viešo kaltinimo bylų proceso fundamentalią prasmę - tai nėra išimtis iš bendros baudžiamojo proceso tvarkos ar specifinė baudžiamoji procesinė forma, o nukentėjusiojo skundo atsiėmimas (atšaukimas) nėra pagrindas nutraukti ikiteisminį tyrimą ar baudžiamąjį procesą;
• atskleidė santykį tarp BPK 212 straipsnio 4 punkto ir BK 37 straipsnio, pabrėždamas, kad BPK 212 straipsnio 4 punktas neturi teisinio savarankiškumo ir tarp šių skirtingų įstatymų nuostatų nėra teisės normų kolizijos;
• pakartojo apeliacinės instancijos teismo pareigos išnagrinėti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.), apimtį;
• išaiškino BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d) papunkčio taikymo sąlygas;
• išsamiai atskleidė baudžiamojo proceso in absentia (kaltinamajam nedalyvaujant) (BPK XXXII skyrius) taikymo pagrindus ir sąlygas.

Įtariamojo apklausa

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje formuojamos nuostatos, kad bet koks suimto įtariamojo ir policijos pareigūnų pokalbis turi būti traktuojamas kaip oficialus kontaktas ir negali būti suprantamas kaip „neformali apklausa“.

Tai suponuoja kaltinamojo teisių, įskaitant teisę tylėti ir teisę į gynėją, taikymą tais atvejais, kai pareigūnai realiai atlieka suimto įtariamojo apklausą, ir pareigūnų pareigą užtikrinti šias teises; siekiant garantuoti, kad būtų pašalintos bet kokios abejonės dėl pareigūnų bendravimo su įtariamuoju ir jam galimai taikyto netinkamo spaudimo, toks bendravimas turėtų būti tinkamai dokumentuojamas (pvz., EŽTT 2020 m. spalio 27 d. sprendimas byloje Ayetullah Ay prieš Turkiją, peticijų Nr. 29084/07 ir 1191/08, 137 punktas; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-475/2013 ir joje nurodyta EŽTT praktika).

EŽTT praktikoje iš esmės laikomasi pozicijos, kad dėl teisės į gynėją ribojimo (be kita ko, neformalių pareigūnų „pokalbių“ su suimtu įtariamuoju kontekste) bendram proceso teisingumui padaryta žala negali būti pašalinta tiesiog įtariamajam patvirtinus gynėjui nedalyvaujant duotus parodymus vėlesnėje proceso stadijoje, jau gynėjui dalyvaujant.

Nacionaliniai teismai turi tinkamai pasisakyti dėl šio procesinio trūkumo ir jį ištaisyti pašalindami iš bylos be gynėjo gautus parodymus, taip pat įvertinti minėto teisės pažeidimo poveikį bendram proceso teisingumui (pvz., EŽTT 2020 m. sausio 28 d. sprendimas byloje Mehmet Zeki Celebi prieš Turkiją, peticijų Nr. 27582/07, 66 punktas; Chopenko prieš Ukrainą, peticijos Nr. 17735/06, 52 punktas; 2020 m. liepos 16 d. sprendimas byloje Romanov prieš Ukrainą, peticijos Nr. 63782/11, 121-140 punktai; taip pat Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Beuze prieš Belgiją 150 punkto b papunktis).

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas laikosi pozicijos, jog, pradėjus ikiteisminį tyrimą, duomenys apie nusikalstamą veiką, ją padariusį asmenį ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, renkami tik BPK nustatyta tvarka, o kitų įstatymų nustatyta tvarka gali būti tik ieškoma duomenų šaltinių, kuriuos nustačius atliekami proceso veiksmai (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-624/2006).

Procesiniai veiksmai ir įtariamojo apsisprendimas procesui svarbiais klausimais, įskaitant gynėjo pagalbos atsisakymą bendraujant su pareigūnais, turėtų būti tinkamai dokumentuojami, kad būtų išvengta bet kokių abejonių dėl netinkamo spaudimo (EŽTT 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje Titarenko prieš Ukrainą, peticijos Nr. 31720/02; 2010 m. balandžio 1 d. sprendimas byloje Pavlenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 42371/02; 2013 m. gegužės 30 d. sprendimas byloje Martin prieš Estiją, peticijos Nr. 35985/09).

Šiame kontekste gali būti reikšminga ir tai, kad įtariamojo teisė tylėti ir neduoti parodymų prieš save, skirta tam, kad asmuo būtų apsaugotas nuo netinkamos institucijų (pareigūnų) prievartos (vertimo) ir įrodymų gavimo naudojant prievartos ar spaudimo metodus, nepaisant jo valios, iš esmės gina įtariamojo teisę pasirinkti, ar, apklausiant policijos pareigūnams, kalbėti ar tylėti.

Tokia pasirinkimo laisvė realiai pažeidžiama tuo atveju, kai, įtariamajam apklausos metu pasirinkus tylėti, institucijos imasi gudrybių siekdamos išgauti prisipažinimą ar kitus kaltinamojo pobūdžio parodymus, kurių negali gauti apklausos metu, ir tokie išgauti parodymai pateikiami kaip įrodymai teisme.

Apeliacinė instancija

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje aktualioje normoje, įtvirtintoje BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktyje, nustatyta, jog, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje dėl apskųsto nuosprendžio, apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui tada, kai:

1. ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme padaroma išvada, kad faktinės veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų;
2. tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą;
3. dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos.

Ši norma taikoma tais atvejais, kai nustatomos visos trys sąlygos.

Pagal teismų praktiką faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas bei pan. ir jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą (t. y. ar bendriausia prasme gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų kitokia) (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015, 2K-61-689/2020, 2K-89-689/2020).

Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą gali lemti nusikalstamos veikos perkvalifikavimas į sunkesnę, nuosprendžiu paskirtos bausmės sugriežtinimas, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, nuteisimas, didesnio nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo priteisimas ir pan.

Taikant BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d) papunktį, būtina nustatyti visas tris įstatyme nurodytas sąlygas: (1.) ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme padaroma išvada, kad faktinės veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų (faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos...).

Siekiant spartinti ir optimizuoti baudžiamąjį procesą, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau LR BPK) yra įdiegtas supaprastinto proceso institutas, kuris numato dvi supaprastintas baudžiamąsias procesines formas: baudžiamąjį įsakymą ir pagreitintą procesą.

Analizuojant baudžiamojo proceso mokslinę literatūrą ir baudžiamąsias bylas yra aptinkamos pagrindinės sąvokos: „sumarinis procesas“, „supaprastintas procesas“, „pagreitintas procesas“, „pagreitinto proceso požymiai“, „nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių aiškumas“ ir kt. Šios praktinės reikšmės. Aiškintis jas, suvokiamas pagreitinto proceso teorinis modelis. Išanalizavus esamą pagreitinto proceso taikymo praktiką, išryškėja probleminiai pagreitinto proceso aspektai.

Darbe bandoma įrodyti hipotezę - pagreitinto proceso taikymo problemas įtakoja ne tik įstatyminis reguliavimas, bet ir praktikos vienodinimo teisės aktai, taip pat žmonių psichologija ir organizacijų vadyba. Tikslas - atskleisti reglamentavimo ir praktinių problemų ryšį.

Išdėstyti supaprastintos baudžiamojo proceso formos teorinius pagrindus, atskleidžiant supaprastinto proceso sampratą ir formas. Sisteminės analizės būdu atskleidžiamas pagreitinto proceso ryšys su baudžiamuoju procesu, analizuojamos pagreitinto proceso problemos vadybos ir psichologijos aspektais. Dokumentų analizės metodas panaudotas analizuojant Kretingos rajono apylinkės teismo praktiką pagreitinto proceso ir bendro proceso bylose.

Nuo 2003-05-01, įsigaliojus naujam baudžiamojo proceso kodeksui Lietuvoje, procesas, kuris vyksta nesilaikant įprastų baudžiamojo proceso taisyklių, vadinamas supaprastintu procesu.

Lietuvos baudžiamojo proceso mokslininkų nuomone, procesinė forma - įstatymu nustatytos taisyklės, kurios įpareigoja laikytis teisės aktuose nustatytos tvarkos, nuoseklumo bei sąlygų. Palaikydamas šią nuomonę dr. G. Bužinskas pažymi, kad procesinė forma yra būtina, kai sprendžiami su žmogaus teisių apsauga susiję klausimai.

Supaprastintas procesas neabejotinai leidžia mažinti teisėsaugos institucijų ir teismų darbo krūvį, leidžia didesnes jėgas skirti įprastu baudžiamuoju procesu aiškinamoms nusikalstamoms veikoms tirti ir nagrinėti. Svarbu užtikrinti žmogaus teises supaprastintame baudžiamajame procese, turima galvoje, teisės į gynybą įgyvendinimui. Pasitaiko nuomonis, kad padidėja tikimybė priimti neteisingą sprendimą baudžiamojoje byloje.

Įvertinus supaprastinto proceso teigiamus bruožus ir neigiamus padarinius, daugumoje valstybių supaprastinto proceso formų taikymas plinta. Vyraujanti teisininkų nuomonė yra ta, kad jokie esminiai teisinės valstybės principai, taikant supaprastintą procesinę formą, nėra pažeidžiami.

Vykdant baudžiamąjį procesą galima supaprastinti tam tikro procesinio veiksmo atlikimą ar proceso eigą tam tikroje stadijoje. Be to, gali būti supaprastinamas visas procesas. pabaigus ikiteisminį tyrimą, kitaip nei bendra tvarka tiriant bylą, nėra rašomas kaltinamasis aktas. Teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo procese procedūra yra supaprastinama tam tikroje baudžiamojo proceso stadijoje, t.y. teisminio nagrinėjimo stadijoje. Pagreitintame procese yra trumpinamas, supaprastinamas baudžiamasis procesas ikiteisminio tyrimo stadijoje ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijoje.

Pagreitintas procesas, kaip toksai, Lietuvoje buvo pradėtas taikyti 2003-05-01 įsigaliojus naujam LR BPK. Pagreitintas procesas reglamentuojamas LR BPK XXXI skyriaus antrame skirsnyje. Savaime suprantama, jis negalėjo atsirasti iš nieko. Būtent tokios supaprastinto proceso formos pasirinkimą turėjo nulemti, įtakoti tam tikri veiksniai, mūsų valstybės ir kitų valstybių patirtis proceso spartinimo srityje. Šiai dienai yra taikomas daugumos valstybių teismų praktikoje. Visų jo paskirtis yra vienoda, t.y. siekis paspartinti ir supaprastinti bylos tyrimo bei nagrinėjimo tvarką.

Kalbant apie užsienio valstybes pirmiausia, žinoma, atkreiptinas dėmesys į Vokietijos ir Prancūzijos baudžiamojo proceso teisę. Kuriant naująjį baudžiamojo proceso kodeksą Lietuvoje, šios valstybės baudžiamosios procesinės teisės modeliai buvo imami už pagrindą. Taip pat verta paminėti ir sumarinio proceso įtakos pagreitintam procesui.

Pagreitinto proceso esmę sudaro tai, kad padaręs nesunkų nusikaltimą, pavyzdžiui vagystę iš parduotuvės, asmuo paprastai nuteisiamas ne vėliau, kaip praėjus vienai dienai po baudžiamosios veikos padarymo. Tai labai efektyvus proceso greitinimo pavyzdys, nors kreipimosi į teismą terminas BPK nėra nustatytas.

Prieš prasidedant teisminiam nagrinėjimui, prokuratūra nėra įpareigota rašyti kaltinamojo akto ir jį pateikti kaltinamajam.

tags: #kreipimasis #i #teisesaugos #institucijas #negali #buti