Kretingos Vienkiemio Obelų Istorija: Žvilgsnis į Pasienio Ruožo Praeitį

Ankstesnėse studijose apžvelgta buvusio ilgaamžio Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos paribio istorija nuo Smalininkų iki Kretingos apylinkių. Šiame straipsnyje panagrinėsime Kretingos vienkiemio obelų istoriją, pasienio ruožą tarp Palangos valsčiaus ir Prūsijos, taip pat archeologinius radinius ir XVI a. gyventojų gyvenimą šiame regione.

Kretingos rajono žemėlapis

Valstybinės Sienos Formavimasis ir Jo Įtaka

1422 m. įteisinta ir pusę tūkstantmečio gyvavusi valstybinė siena ėjo per skirtingas vietoves. Ji kirto laivuojamas upes (tokias kaip Minija, Jūra ir kt.), reikšmingus tarpvalstybinius kelius. Kai kur pasienis leido suklestėti atskiroms gyvenvietėms (kaip kad Smalininkai, Lauksargiai, Žemaičių Naumiestis, Kretinga ir kt.). Antai, tarp dabartinės Kretingos apylinkių ir pajūrio Nemirsėtos nusidriekęs pasienio ruožas nepasižymėjo kokiais ypatingumais, tačiau ten būta įdomių pasistumdymų tarp Žemaitijai atitekusių Palangos apylinkių (kur dar prieš tūkstantmetį gyveno kuršių giminės) ir Mažajai Lietuvai priskiriamų vietovių.

Dabar Žemaitijos pusėje žinomas Pryšmančių kaimas, o piečiau, buvusiose Prūsijos valdose - Girkaliai. Plotai ties Baltijos jūra buvo gyvenami nuo seno. Pajūryje tūkstančius metų užsiimta žūkle. Nors jūra ne kartą atplaukdavo plėšikautojai, siaubę netolimus plotus, tačiau Baltija buvo ir svarbiausias prekybos kelias.

Archeologiniai Radiniai Ramučių Apylinkėse

Antai, tuometiniame pasienyje ties Ramučių (Ramutten Jahn) kaimu 1911-1913 m. kasinėtas IX-XII a. kapinynas. Ten aptikta apie 250 palaidojimų-degintinių ir griautinių kapų, kur gal laidoti žmonės iš įvairių kraštų. Įkapėse aptikta stiklinių karoliukų, kurie buvo pagaminti Bizantijoje bei Rytų šalyse. Tos egzotinės prekės per daugelį tarpininkų atkeliavo iki Baltijos pakrančių, ten jomis puošėsi krašto moterys.

Archeologinių tyrimų metu aptiktieji radiniai buvo perduoti garsiajam Prussia muziejui Karaliaučiuje. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ši svarbi kultūros įstaiga buvo sunaikinta, bet dalį eksponatų pavyko išgelbėti.

Galima paminėti, kad dabartinės Lietuvos plotai per šimtus milijonų metų patyrė įvairiausių pokyčių. Mums daugiau girdėtas paskutinis ledynmetis, kai tik prieš keliolika tūkstančių metų iš dabartinio pajūrio pradėjo trauktis didysis Skandinavijos ledynas, palikęs storus sąnašų sluoksnius, sustumdytas kalveles bei įdaubas.

Prūsijos Kunigaikštystės Ūkiniai Rūpesčiai XVI Amžiuje

1525 m. buvusiose Kryžiuočių (Vokiečių) ordino valdose įkūrus pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę (hercogystę), ten teko rūpintis įvairiausiais ūkiniais reikalais, kurti tvarią (o ne vien karo grobiu ar užsienio rėmėjų pagalba gyvuojančią) ekonomiką ir ūkį. Antai, XVI a. viduryje krikščioniškajai Europai iškilo musulmoniškosios Osmanų imperijos (nelyg agresyvios šiandieninės Rusijos) grėsmė. Tada bandyta telkti pajėgas priešinimuisi sparčiam osmanų brovimuisi į Pietų ir Vidurio Europą. Specialų „turkišką“ mokestį sumanyta rinkti ir iš Prūsijos kunigaikštystės gyventojų, atsižvelgiant į jų turėtą turtą.

Pažymėtina, kad anuomet dažniau minėta Kretinga (Kretingalė) ir Nemirsėta. Abi tos gyvenvietės buvo didesnės ir žymesnės: per Kretingalę ėjo svarbus vieškelis iš Klaipėdos uostamiesčio į šiaurinę Žemaitiją ir dabartinę Latviją; Nemirsėta stovėjo pajūryje, ties keliu iš Klaipėdos į Palangą ir tolyn.

Rubežių Kaimo Istorija

Atrodo, kad pasienio ruožas tarp tų dviejų centrų anuomet ir vėliau buvo mažareikšmis, ten neminėtos kažkokios svarbesnės gyvenamosios vietos. Veikiausiai, ten buvusios negausios kaimiečių sodybos tiesiog būdavo priskiriamos didesnėms apylinkių gyvenvietėms, negaudamos savarankiškos gyvenvietės statuso. Tik po 1422 m. taikos sutarties nubrėžus valstybinę sieną, pasienyje tarp Nemirsėtos ir Kretingalės lietuvių atvykėliai įkūrė Rubežių kaimą.

1590 m. dokumente minėtas Rubeschen (Rubežių) kaimas, kuriame gyvenęs Maszerim Ilgaude (Mažrimas Ilgaudas). To žmogaus asmenvardis buvo aiškiai lietuviškas/ baltiškas. Ta žinutė veikiausiai patvirtina, kad XVI a. (ir gal vėliau) gyvavęs Rubežių kaimas, veikiausiai, buvo tarp Nemirsėtos ir Kretingalės. Matyt, dar XV-XVI a. Įdomu, kad tame kaime Mažrimas minėtas ir XVI a. viduryje - gal tai buvo vėlesnio Mažrimo tėvas ar tas pats ilgai gyvenęs žmogus. To laiko dokumente tas kaimietis nurodytas ir kaip Jurgis Mažrimas (Jorge Masserim). Gali būti, kad Ilgaudas buvo gal aukštu ūgiu pasižymėjusio žmogaus pravardė, jį skyrusi nuo kitų Mažrimų. Tų laikų svetimšaliai raštininkai gal iš klausos tą asmenvardį užrašė taip: Masserim Ylgautz.

Rubežių Kaimo Ūkis XVI Amžiuje

XVI a. viduryje Rubežių kaime surašyta 14 savarankiškų ūkininkų, 20 jų bendrų (talkininkų), 5 samdiniai. Veikiausiai, Rubežiams buvo priskirtas nemažas pasienio plotas su ten išsibarsčiusiomis sodybomis. XVI a. viduryje Rubežiuose minėtas ūkininkas Macas Syrinkalis (Matz Syrinkall). Gali būti, kad jo pavardė buvo užrašyta klaidingi - gal tas žmogus vadinosi Girnkalis (toks vardas vėlesniais amžiais dažnai minėtas šiame pasienio ruože). Šis kaimietis buvo pasiturintis ūkininkas, turėjęs net 8 arklius, jautį, 8 melžiamas karves, 4 telyčias, veršiukų, kumeliukų, 10 avių, 4 ožkas, 15 kiaulių. Kito ūkininko bendras Norvilas (Narwill) laikė 3 arklius, jautį, 5 karves, 4 avis, 3 kiaules, 4 ožkas. Ūkininko Andriaus Kuršiaus (Andre Kursch) pavardė priminė čia kelis šimtmečius gyvenusią kuršių gentį. Tas žmogus tapo nemenku ūkininku - laikė 3 arklius, jautį, 5 karves, prieauglio, 2 avis, 4 kiaules. Jo bendro vardas užrašytas kaip Gritsch Geneygk - šiandien jį galėtume vadinti Gričium Geneikiu. Ūkininkas Dargis Bajoras (Darge Bayor) laikė 7 arklius, jautį, net 10 karvių, prieauglio, 10 avių, 4 ožkas, net 20 kiaulių. Tokie skaičiai liudija, kad anuometiniame pasienyje gyventa pasiturinčiai-ten laikytos labai gausios naminių gyvulių bandos.

Anuometiniai kaimiečiai gal uždarbiavo gabendami krovinius į ir iš Klaipėdos-tam laikyta itin daug arklių. Kukliau verstasi žemdirbyste-ūkininkai laikydavo tik po vieną suaugusį jautį, anuomet privalėjusį arti dirvas. Matyt, uostamiesčio artumas lėmė gan intensyvų šio pasienio ruožo įsisavinimą XV-XVI a.

Gyvulininkystė Rubežių Kaime

Išlikę duomenys apie XVI a. gyvulininkystę Rubežių kaime atskleidžia populiariausius augintinius ir jų kiekius:

Populiariausi augintiniai ir anais laikais buvo kiaulės, jų tada laikyta gal 316. Septyni kaimo ūkininkai rimčiau užsiėmė kiaulininkyste-jie augino po 12-22 kiaules. Daugiau kas laikė po 4-10 kiaulių. Dešimt samdinių bei talkininkų augino po 1-3 kiaules. Antras populiarus augintinis buvo avis. Jos, veikiausiai, augintos dėl vilnos-pajūryje šilti vilnoniai audiniai bei mezginiai visada praversdavo. Matyt, avių vilna ir dirbiniai iš jos taip pat vežti parduoti į Klaipėdą. Tada suskaičiuota 230 augintų avių. 15 kaimiečių laikė po 8-12 avių. Samdiniai ir kiti apsieidavo su viena avele. Anuomet surašyta 180 melžiamų karvių. Dar buvo gausaus prieauglio (veršelių, telyčių, jautukų). Atskirai surašinėti arimams naudoti jaučiai-tokių nebuvo daug. 7 ūkininkai laikė po 8-10 karvių, jų pieną ir jo produktus gal veždami pardavimui į Klaipėdą. Daugiau kas turėjo po 3-5 karves gal labiau savo reikalams. 8 kaimiečiai teturėjo po vieną karvutę. Rubežių kaime anuomet laikyta gal 160 arklių. Dar buvo nemažai kumeliukų, paaugančių arklių. Keturi ūkininkai turėjo po 8-9 arklius. Dar septyni ūkininkai laikė po 6-7 arklius.

Primintina, kad netoli nuo Rubežių kaimo, šiaurės pusėje už Palangos-Šventosios ruožo (šį ilgai valdė LDK) plytėjo buvusio Livonijos ordino valdos, ten vėliau susitvėrusi Kuršo kunigaikštystė (hercogystė) su Liepojos ir Ventspilio uostamiesčiais.

Girkalių dvaras

Dar vienas Rubežių kaimo augintinis buvo ožka, kurių ten buvo surašyta 115. Avių ir ožkų gausa liudija apie anuometinį krašto pobūdį. Daug kur plytėjusias senovines girias nuo XIII a. vidurio uoliai kirto naujieji teritorijų valdytojai. Vėliau susirūpinus ištuštėjusių plotų apgyvendinimu, tuometiniams kaimams būdavo priskiriami dideli kirtimų plotai, kuriuose nesitikėta spartaus miškų atžėlimo. Pirmieji naujakuriai nepajėgdavo sukultūrinti didelių kirtimų bei krūmynų plotų, kukliai žemdirbystei pasirinkdavo tik nedidelius derlingesnės žemės lopinėlius.

XVI a. viduryje Rubežių kaime suskaičiuota per tūkstantis naminių gyvulių (arklių, karvių ir kt.). Dar buvo ne vienas šimtas prieauglio galvų, jaučiai arimui ir kt. Tokio dydžio gyvulių banda įspūdinga ir šiandieniniais mastais vertinant. Tiesa, galima prisiminti, kad anų laikų gyvuliai buvę menkesni ir mažiau produktyvūs, kad tuomet dar nebuvo vėliau išvestų labai naudingų gyvulių veislių. Tada dažniau nukentėta nuo gyvulių ligų, visokių negandų ir pan. Dar galima vertinti, kad Rubežių kaimui, matyt, buvo priskirtas kelių kilometrų ilgumo pasienio ruožas tarp Nemirsėtos ir Kretingalės, gal kelių kvadratinių kilometrų dydžio (ar dar didesnis) plotas. Tenykščių gan laukinių ganyklų (krūmynų ir pan.) pakako tokioms didžiulėms gyvulių bandoms prasimaitinti.

Žemdirbystės Ypatumai Baltijos Pakrantėse

Jau ne vieną šimtmetį daugelio krašto gyventojų sąmonėje įsitvirtino „lietuvio artojo“, visą amžinybę užsiimančio žemdirbyste, įvaizdis. XVI a. Galima prisiminti, kad lietuviškųjų/baltiškųjų kraštų gamtinės sąlygos nebuvo labai palankios senoviškajam žemės dirbimui. Jei to verslo lopšiu laikytame Tarpupyje (dabartinio Irako ir kt. plotuose) labai derlingame minkštame sąnašiniame dirvožemyje, dar pasitelkiant dirbtinį drėkinimą ar sausinimą, per metus sugebėta gauti net du ar tris nemenkus javų derlius, tai daug atšiauresnėse Baltijos pakrantėse, kur vyravo ledynmečio palikti nederlingi smiltynai ir molynai, sunkus žemdirbių triūsas vargiai beatsipirkdavo.

Dažnai pamirštame, kad dabartinės Lietuvos teritorija buvo sukultūrinta per šimtus ir tūkstančius metų-deginant nukirstų medžių kelmus, primityviais įrankiais draskant žemės paviršių, kovojant su piktžolėmis bei kenkėjais. Rytiniai kaimynai paliko tikrą senovės prisiminimą sakmėje apie kaimiečių pasitraukimą iš piktžolių apniktų plotų. Nepamirštamas ilgalaikių kovų su įsibrovėliais iš Vakarų poveikis. Ne vieną šimtmetį užsitęsus žūtbūtinėms kovoms, žemdirbystės verslas buvo visai nepatikimas. Viena ar kita kryptimi žygiavę kariautojų būriai ištrypdavo pasėlius, spėjamo priešininko valdose nevengdavo padegti nokstančių javų plotų ar tuometinių daržinių su jau nukirstais rugiais bei kitkuo. Rastos grūdų atsargos būdavo pasisavinamos, jos praversdavo ir žirgų pašarui. Tais laikais lengviau galėjo išsisukti gyvulių augintojai, bent dalį savo augintinių nuvarydavę į neįžengiamus brūzgynus ar pan.

Manoma, kad žemdirbystė atsigavo ramesniais laikais, 1422 m. sudarius ilgaamžę Melno taikos sutartį. Dabar žinomą XVI a. Jei pirmaisiais krašto naujojo apgyvendinimo amžiais apsieita su labai neapibrėžtais vietovardžiais (tada vienu bendru vardu vadinti dideli plotai su ten išsimėčiusiomis naujakurių sodybomis), tai XVII a. ryškėjo norai tiksliau nustatyti gyvenamųjų vietų ribas ir kitką. To reikėjo besivysčiusiai Prūsijos valstybei, kur vis dažniau galvota apie gyventojų ir jų naudotos žemės apskaitą, griežtesnį Mažosios Lietuvos teritorijų administravimą.

Kartoti žemių permatavimo vajai, pasiųstiems matininkams nustatant atskirų kaimų naudotų plotų išorines ribas, pagal tai apskaičiuojant tų plotų dydžius ir būtinus mokesčius. XVII a. ryškėjo ir kitokios painiavos. Įsiveržę švedai pradėdavo galvoti apie okupuotų plotų tinkamą valdymą (tuo sėkmingiau užsiimta dabartinėse Latvijoje ir Estijoje). Išlikusiems vietos pareigūnams (seniūnams ir kitiems) taip pat būdavo svarbu susivokti jiems priskirtose teritorijose. Bent daliai vietos gyventojų buvo paranku apsibrėžti savo gyvenimo ir veiklos vietą. Buvusios sodybų grupelės imtos vadinti atskiru vardu (dažniau kokio svarbesnio gyventojo asmenvardžiu) ir vis dažniau oficialiuose dokumentuose figūruodavo kaip atskiri kaimai.

Laukmikelių Kaimelio Istorija

Užbėgant į priekį, galima nurodyti, kad būsimojo griežtesnio teritorijų administravimo laikais (XIX a. Pavyzdžiui, XVII-XVIII a. šiauriniame pasienyje neilgam šmėkštelėjo Laukmikelių (Laukmichel) kaimelio vardas. Šiuo neabejotinai baltišku vardu vadinosi gal iš Kuršo atsikėlę naujakuriai. XVII a. viduryje minėtas Mikelis Laukas ir panašūs vardai. XVIII a. pradžioje pasienio gyvenamoji vieta vadinta karališkųjų valstiečių kaimu, naudojusiu 2 ūbus žemės (vienas ūbas buvo apleistas). To amžiaus pabaigoje ten teminėtas vienintelis ugniakuras-gyvenama sodyba. Vėliau susijungta su gretimu didesniu Girnkalių kaimu. Ilgiau nei atskiras kaimelis Girnkaliuose gyvavo Laukmikelių giminė. Žinoma apie bent pusšimtį jos narių, minėtų ir XX a. pradžioje. Tie Laukmikeliai būdavo krikštijami lietuvininkams ir kuršininkams būdingais vardais: Adomas, Ansas, Gretė, Ilzė, Barbė, Anikė, Janis, Mikelis, Martinas, Marinkė, Trudė, Urtė, Evė.

Vėlesniais amžiais ryškėjo skirtingumai tarp lietuviškų didesnių kaimų ir latviškose bei estiškose teritorijose įsivyravusių viensėdžių (šie radosi gal dėl užtrukusio švediško valdymo). Gamtinių sąlygų atžvilgiu plotai tarp Kretingalės ir Nemirsėtos buvę gan palankūs kaimų gyventojams-ten neplytėjo kokie neįžengiami pelkynai ar vėjo pustomi negyvybingi smiltynai. Ten sėkmingai išgyvendavo įvairių genčių žmonės (kaip kad kuršiai prieš tūkstantmetį). Vikingų epochoje čia retsykiais išsilaipindavo skandinavų plėšikautojai, neaptikdavę kokių didesnių lobių. XII a. pabaigoje prasidėjus germaniškųjų karinių ordinų brovimuisi į šią pakrantę, 1252 m. susilaukta Klaipėdos (Memelburgo) pilies ir greta augusio uostamiesčio, visai pakeitusio šių apylinkių istoriją. Užsitęsusios kovos tarp įsibrovėlių ir baltų genčių nerimo iki pat Melno taikos.

Po 1422 m. (kaip ir ankstėliau) vis labiau rūpintasi suniokotų apylinkių atkūrimu. 1525 m. Vėliau „aukso amžiumi“ vadintas stabilesnis laikotarpis ilgai netruko. Paveldėtojai nuošalią Prūsijos kunigaikštystę susiejo su Brandenburgo (Berlyno apylinkėmis), įsivelta į visokiausius europinius konfliktus. Laimei, atokiosios Mažosios Lietuvos nepalietė baisusis Trisdešimties metų karas, pražudęs gal pusę vokiškųjų žemių gyventojų. Stiprėjo įvairiausios įtampos-Moskovija brovėsi į nusilpusios Livonijos valdas, stiprėjusi Švedija vis dažniau vylėsi užvaldyti rytines Baltijos jūros pakrantes. XVII a. vėliau prisimintas kaip „tvano“ laikai, vis menkinę LDK/ATR jėgas. Švedų įsigalėjimas Klaipėdos apylinkėse paliko savų pėdsakų, kaip ir užsitęsusių kovų netolimuose kraštuose aidai. Vis tik kaimyniškieji ryšiai išliko. Ne vienas LDK/ATR veikėjas gretimos Prūsijos valdose įsigydavo dvarų ar šiaip žemės valdų, gal ir apsidrausdamas netikrumo laikais. Į Mažąją Lietuvą ir toliau kėlėsi žmonės iš Didžiosios Lietuvos, žlungančios Livonijos ar Kuršo.

Gal XVII a. dokumente greta valstybinės sienos trasos minėtas Girkalių ar Girgalių kaimas (Gerkallen, Girgallen). Kiek atokiau nuo sienos nurodyti Melašiai (Melasche), Rašiai (Raschen) ir dvarelis. Senieji Rubežiai jau nebeminėti-turbūt tame ruože jau kūrėsi nauji smulkesni kaimai. Kitame tų laikų ar XVI a. dokumente dar minėti Rubežiai (Rubessen), o Girkaliai (Girkall) buvę arčiau jūros ir Nemirsėtos. Žemaitijos pusėje nurodyta Pryšmančių gyvenvietė (Prismanten), Palanga (Polangen) ir tarp jų buvęs kaimas. Gal 1670 m. Klaipėdos distrikto žemėlapyje valstybinės sienos trasa tarp Kretingalės ir Baltijos jūros vaizduota kaip gerokai vingiuota. Kaip didesnė gyvenvietė Žemaitij...

tags: #kretingos #vienkiemio #obelys