Kunigas Bronius Laurinavičius - iškili asmenybė Lietuvos istorijoje, pasižymėjusi savo dvasine stiprybe, atsidavimu Bažnyčiai ir Tėvynei. Šiame straipsnyje panagrinėsime jo gyvenimo kelią, pradedant vaikyste ir baigiant tragiška mirtimi, atskleidžiant jo asmenybės bruožus ir nuopelnus Lietuvai.
Kryžių kalnas - tikėjimo ir atsidavimo simbolis Lietuvoje
Vaikystė Ir Jaunystė
Gimiau 1936 m. lapkričio 20 d. Gėliūnų kaime, Gervėčių parapijoje, Astravo rajone. Kunigas Bronius Laurinavičius gimė 1913 m. liepos 17 d. Gėliūnų kaime, Gervėčių parapijoje, Astravo rajone (Baltarusijos lietuvių saloje). Mano mama - Malvina Laurinavičiūtė, tėvelis - Antanas Laurinavičius, kun. B. Laurinavičiaus brolis.
Tėveliai buvo žemdirbiai: turėjo 10 hektarų dirbamos žemės, pievų ir miško. Šeimoje gimė 5 vaikai, bet du mirė maži. Iš likusiųjų vyriausia - duktė Julija. Kun. B. Laurinavičius gimė nedidelėje trobelėje.
Abu tėveliai - labai darbštūs ir religingi lietuviai. Nors buvo okupuoti ir rusų, ir lenkų ir dešimtmečiais atskirti nuo Lietuvos, sugebėjo išsaugoti tvirtą tikėjimą, meilę savo kalbai, kultūrai, papročiams ir tėvynei Lietuvai. Tėvui Jurgiui teko tarnauti caro kariuomenėje. Kun. B. Laurinavičiaus gimtasis namas Gėliūnuose.
Nuo mažens buvo labai geros širdies: pastebėdavo kitų vargus, skausmus, negalias. Dešimtmetis per atostogas ganydavo karves. Kaime per Ašmenos upę nebuvo nei tilto, nei liepto. Visada į ganyklas viename drobiniame maišelyje nešdavosi knygas, o į kitą maišelį mama įdėdavo sumuštinių, kitokio maisto lustą visai dienai.
Vos saulei patekėjus reikėdavo keltis ir bristi į kitą upės pusę, į ganyklą, o jo kojos dažnai būdavo suskirdusios, raudonos, kraujuotos, kaip tame krašte sakydavo, ant kojų gaidžiai giedodavo. Kartais nuo skausmo negalėdavo paeiti, ir tėveliui tekdavo jį pernešti per upę. Labai norėjo mokytis, todėl sulaukęs 7-8 metų pradėjo mokytis pas kaimo mokytoją.
Gėliūnų kaimo mergaitės nupynė didelį ąžuolo vainiką ir juo apjuosė kelią nuo klebonijos į bažnyčią, kuriuo ėjo jaunasis kunigas. Gėliūnų kaime mažoje pirkelėje gyveno invalidė Paulina, žmonių vadinta Paulinka. Mažasis Broniukas, ganydamas karves, nupindavo krepšelį (kašiukaicį), pririnkdavo mėlynių ir nunešdavo Paulinkai.
Kai Broniukui 1927 m. sukako keturiolika, kaimo mokytojas Lelka jį įtaisė mokytis lietuvių liaudies „Ryto" mokykloje. Nuo 1929 m. Bronius mokėsi Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Mama pėsčiomis eidavo 75 kilometrus į Vilniaus Kalvarijas ir visada jį aplankydavo, atnešdavo maisto. Mokslas jam sekėsi gerai.
1937-1938 m. Bronius tarnavo lenkų kariuomenėje Lodzėje. Atitarnavęs kariuomenėje, 1938 m. Bronius Laurinavičius įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, ją baigė ir 1944 m. birželio 4 d. buvo įšventintas kunigu. Kun. B. Laurinavičiaus primicijos įvyko Gervėčių bažnyčioje 1944 m.
Kunigystės Kelias
Kun. B. Laurinavičius prieš vietinės valdžios mėginimus varžyti jo kunigiškąją tarnystę protesto balsą pakėlė dar 1953 metais, dirbdamas Kalesninkų parapijoje. Kunigas Bronius Laurinavičius buvo vienas tų retų kunigų, kurie per visą sovietų okupacijos laikotarpį viešumoje pasirodydavo vilkėdami sutaną. Kun. B. Laurinavičius visą gyvenimą kovojo su girtuoklyste.
1944 m. birželio 4 d. Kun. B. Laurinavičiaus primicijos įvyko Gervėčių bažnyčioje. Tai buvo 1944 m. birželio 4 d. Vainiku buvo papuošta ir jo kėdė. Po šv. Mišių primiciantas palaimino tėvelius, gimines, o visiems žmonėms dalijo paveikslėlius ir laimino.
Kun. B. Laurinavičius visą gyvenimą kovojo su girtuoklyste. Išgirdęs, jog per laidotuves bus geriama degtinė, atsisakydavo patarnauti ir neidavo į jokius kompromisus. Kunigą labai mylėjo vaikučiai, jis mokėjo juos pakviesti prie altoriaus.
Pradėsiu nuo kunigiško darbo pradžios. Tai pirmoji Broniaus Laurinavičiaus parapija. Švenčionys (1944-06-30-1946-01-23). Čia jis buvo vikaras. Ceikiniai (1946-01-23-1948-08-09). Ceikiniuose jis buvo administratorius. Bažnytėlė nedidelė, medinė.
Kalesninkai (1948-08-09-1956-09-23). Paskirtas į Kalesninkus klebonu, kun. Bronius Laurinavičius nuo pirmos dienos imasi darbo. Kadangi valstybė buvo atėmusi iš bažnyčios kleboniją ir įsteigusi ten apylinkės būstinę, reikėjo pačiam ieškotis gyvenamosios vietos. Kalesninkuose gyveno labai sunkiai.
Švenčionėliai (1956-09-23-1968-03-18). Kunigas nuėjo ilgą kryžiaus kelią, kol gavo leidimą naujos bažnyčios statybai. Klebonas Bronius Laurinavičius Švenčionėliuose randa nedidelę, medinę Šv. Edvardo bažnytėlę. Sumano statyti naują Švenčiausiosios Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčią.
Adutiškis (1968-03-19-1981-11-24). Nebuvo poilsio ir čia. Bažnyčia didelė, graži, bet jam norėjosi padaryti ją dar gražesnę. Kunigas nuolat rūpinosi atvykstančiais iš tolimesnių kaimų ir Baltarusijos.
Kun. B. Laurinavičius buvo šios kovos avangarde, jam ginti Bažnyčią ir laisvę buvo šventas reikalas. Todėl 1979 m. mirus Lietuvos Helsinkio grupės nariui kun. Karoliui Garuckui SJ, jis nesvyruodamas stojo į jo vietą. Kun. B. Laurinavičiaus parengti dokumentai pasižymėjo tiksliu sovietinės valdžios daromų nusikaltimų įvardijimu, jų kritikos teisine argumentacija, todėl daug jų buvo publikuojama Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje.
Dievo buvo apdovanotas daugybe talentų ir dorybių. Kunigas B. Laurinavičius nuo pat kunigystės pradžios buvo sekamas NKGB, MGB, KGB. Jam vienodai rūpėjo ir gyvosios Bažnyčios, ir mūrinės statyba. Kur tik klebonavo, ten paliko ryškius pėdsakus: bažnyčioje būdavo būriai vaikų, parapijoje sėkmingai genimos alkoholizmo piktžolės, o tikintieji ne tik žodžiu, bet ir pavyzdžiu mokomi vienas kitam padėti, vienas kitą paremti.
Asketas asmeniniame gyvenime, jis buvo be galo jautrus kitų vargams ir kančioms. Labai užjautė gudus, kurių žemėje kunigas buvo retenybė: Adutiškio klebonijoje priimdavo dešimtis iš vakaro atvykstančių Baltarusijos tikinčiųjų, juos apnakvindavo ir pamaitindavo, kad pailsėję sekmadienį galėtų dalyvauti šv. Mišiose ir priimti sakramentus.
Vis dėlto jis galėjo būti ir griežtas bei reiklus tiems, kurie privalėjo, bet nevykdė savo krikščioniškų pareigų. Todėl ne vienas kartus žodis buvo skirtas tiems, kurie pirmieji privalėjo ginti Bažnyčią ir to neatliko. Jis drąsiai ir tiesmukiškai sakydavo tiesos žodį ir Sovietų Sąjungos vadovams, ir tuometiniams Lietuvos Katalikų Bažnyčios administratoriams.
Maldoje jis semdavosi jėgų ir drąsos. Metus prieš savo žūtį jis viešai pakartojo savo kunigystės šventimų priesaiką: Viešpatie, kol plaks mano širdis, aš prisiekiu eiti savo pareigas, kaip prisiekiau priimdamas kunigystės šventimus. Kas buvo jo jėgų ir drąsos šaltinis? Tik Dievas!
Kunigo Broniaus Laurinavičiaus veikla plati ir šakota. Apie jo atkaklumą kovojant už tiesą ir teisingumą byloja kad ir tokie faktai: vien dėl neteisėtai valdžios konfiskuotos Švenčionėlių klebonijos parašyta 180 įvairių raštų, o vienas iš SSKP CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui rašytų memorandumų yra net 72 puslapių!
| Parapija | Metai | Veikla |
|---|---|---|
| Švenčionys | 1944-1946 | Vikaras |
| Ceikiniai | 1946-1948 | Administratorius |
| Kalesninkai | 1948-1956 | Klebonas |
| Švenčionėliai | 1956-1968 | Klebonas |
| Adutiškis | 1968-1981 | Klebonas |
Kova Už Tautos Teises Ir Laisvę
Kun. B. Laurinavičius prieš vietinės valdžios mėginimus varžyti jo kunigiškąją tarnystę protesto balsą pakėlė dar 1953 metais, dirbdamas Kalesninkų parapijoje. Kai septintojo dešimtmečio antrojoje pusėje prasidėjo uoliųjų kunigų kolektyvinis priešinimasis Bažnyčios veiklos varžymams ir ypač kai pradėjo eiti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, kun. B. Laurinavičius ne tik visomis jėgomis įsitraukė į šią veiklą, bet dažnai ir pats ją organizuodavo Vilniaus arkivyskupijoje.
Nė vienas kitas Lietuvos kunigas neparašė tiek pareiškimų, laiškų, protestų ir memorandumų sovietinei valdžiai, pradedant rajono ir baigiant aukščiausiomis SSRS valdžios institucijomis, kaip jis. Kun. B. Laurinavičius buvo šios kovos avangarde, jam ginti Bažnyčią ir laisvę buvo šventas reikalas. Jo kovos dėl tiesos ir laisvės laukas buvo be galo platus: nuo tikinčių vaikų teisių iki lietuviško žodžio gynimo.
Tais okupacijos laikais tikėjimo gynimas dažnai pindavosi su lietuvybės gynimu, ir kova dėl tikinčiųjų teisių buvo kovos dėl žmogaus teisių sudedamoji dalis. Kun. B. Laurinavičiaus parengti dokumentai pasižymėjo tiksliu sovietinės valdžios daromų nusikaltimų įvardijimu, jų kritikos teisine argumentacija, todėl daug jų buvo publikuojama Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje. Todėl 1979 m. mirus Lietuvos Helsinkio grupės nariui kun. Karoliui Garuckui SJ, jis nesvyruodamas stojo į jo vietą.
Tragiška Mirtis
1981 m. lapkričio 24 d. Kun. B. Laurinavičius tragiškai žuvo autoavarijoje prie Vilniaus. Jo mirtis sukrėtė visą Lietuvą. Žmonės įžvelgė KGB ranką. Kun. B. Laurinavičius palaidotas Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje.
Kunigas Gabrielius Satkauskas: Ligonių patepimas – ne mirties, o sveikatos sakramentas
Kun. B. Laurinavičius ir A. Terleckas
Išvados
Kunigas Bronius Laurinavičius paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje. Jis buvo ne tik geras kunigas, bet ir drąsus kovotojas už tautos teises ir laisvę. Jo atsidavimas Dievui ir Tėvynei tebėra įkvepiantis pavyzdys mums visiems. Kunigas Bronius Laurinavičius -Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleivis.
Jis buvo žinomas visoje Lietuvoje. Šioje knygoje atskleidžiamas jo dvasios paveikslas teuždega kunigystės siekiančiųjų ir jaunųjų kunigų dvasią troškimu aukotis už Bažnyčią taip, kaip jis aukojosi. Prieš akis iškilo ne tik pasišventėlio kovotojo, bet ir be galo uolaus, atjautaus ir maldingo kunigo paveikslas.
tags: #kuo #blogi #pirmutiniai #ir #paskutiniai #butai