Dažnai manoma, kad karjera yra suaugusio žmogaus reikalas, o maži vaikai niekaip su tuo nėra susiję. Tačiau pastarųjų metų tyrimai leidžia drąsiai tvirtinti, kad vaikystę galima laikyti laikotarpiu, kada padedami pagrindai tam, ką vėliau savo karjeros kelyje pavyksta pasiekti suaugusiam žmogui.
Dr. Rasa Pilkauskaitė - Valickienė, Mykolo Romerio universiteto Psichologijos katedros psichologė.
Karjeros sėkmės veiksniai ikimokykliniame amžiuje
Mokslinėje ir praktinėje literatūroje karjera yra suprantama kaip visą gyvenimą trunkanti asmens darbo ir mokymosi patirčių seka (Hall, 2004; Baruch, 2004; Greenhaus ir Callanan, 2006). Atsakomybė už karjerą šiuo pokyčių pilnu laikotarpiu vis dažniau yra priskiriama ne visuomenei, valstybei ar kokiai nors organizacijai, bet pačiam žmogui. Daugeliu atveju sėkmė karjeroje yra labai stipriai susijusi su gyvenimo kokybe ir sėkme.
Žmogus per savo gyvenimą konstruoja savo karjerą tartum vaikas, kurdamas figūrėlę iš žaislinių kaladėlių ar kubelių. D. H. Pink (2001) teigia, kad šiuolaikinė karjera nusipelno „Lego” karjeros pavadinimo: individai privalo susikonstruoti savo karjerą iš atskirų turimų dalių. Tos dalys - tai jų interesai, gebėjimai, vertybės, norai ir galimybės. Prireikus tokia karjera gali būti demontuota ir sukurta kita, jeigu to nori pats žmogus ar to reikalauja išorinės aplinkybės. Taigi, naudodami šią „Lego” karjeros metaforą, galime teigti, kad nuo to, iš kokios kokybės ir kokio skaičiaus „Lego” kaladėlių žmogus kuria savo karjerą, priklauso karjeros kokybė ir pasiekimai.
Jau ikimokykliniame amžiuje mes galime rinktis, kaip elgtis su savo vaikais. Galime per daug apie tai negalvoti ir nieko nedaryti, tikėdamiesi, kad vaikas pats atras tai, kas jam įdomu, ką jis vertina, ką jis gali atlikti geriausiai, ir nuspręs dėl karjeros, kai tam ateis laikas. Tačiau galime pasirinkti ir daug perspektyvesnę veiksmų kryptį - padėti vaikui atrasti tai, kas vėliau taps jo karjeros konstravimo medžiaga. Renkantis pastarąjį variantą, labai svarbu žinoti veiksnius, darančius įtaką vaiko supratimui apie karjerą ir gebėjimams priimti gerus karjeros sprendimus.
Profesijos pasirinkimo etapai. Ką reikia daryti, norint sėkmingai pasirinkti profesiją?
D. Superis buvo vienas iš pirmųjų mokslininkų, įvardijusių ir susisteminusių minėtus veiksnius (1990). Šis mokslininkas teigia, kad ankstyvuosiuose karjeros raidos etapuose svarbiausi yra šie 5 veiksniai:
- vaiko smalsumas;
- vaiko polinkis tyrinėti;
- vaiko interesų vystymasis;
- vaiko pažintinių gebėjimų vystymasis;
- vaikui svarbūs asmenys.
Smalsumas
Smalsumas skatina vaikus tyrinėti.
Smalsumas yra vienas svarbiausių žmogaus poreikių ir varomųjų jėgų. Susidūrę su nauju nematytu daiktu, reiškiniu ar neįprastu elgesiu, dažniausiai stengiamės išsiaiškinti, ką tai reiškia, kokios potencialios šios naujovės galimybės ir pavojai. Jau kūdikiai ilgiau tyrinėja jiems naujus, dar nematytus reiškinius ir daiktus. Toks elgesys gana lengvai paaiškinamas, nes įprasti daiktai turi aiškiai suvokiamas funkcijas ir nieko naujo mums negali perteikti, o iš nematytų daiktų ar veidų galima tikėtis visokių „siurprizų”.
Vaikai yra ypač smalsūs. Toks elgesys natūralus, nes suaugę žmonės dažnai mano išsiaiškinę ir pažinę juos supantį pasaulį, žiną, ko gali tikėtis vienoje ar kitoje situacijoje. Vaikystėje pasaulio ir savęs vaizdas dar tik formuojasi, todėl smalsumo vedamas pažinimas jų gyvenime užima labai daug laiko.
Smalsaudami vaikai pažįsta save ir pasaulį, lavina savo mąstymo gebėjimus, išbando įvairų elgesį, sužino, kas jiems patinka, o kas - ne. Tokia domėjimosi naujais dalykais patirtis labai svarbi karjerai, ji padeda formuotis vaikų supratimui apie jų interesus, vertybes ir gebėjimus. Tai padeda vėlesniame amžiuje priimti tokius karjeros sprendimus, kurie labiau atitinka asmenybės poreikius.
Todėl labai svarbu, kad vaikystėje, ypač darželyje ir pradinėse klasėse, smalsumas įvairiais būdais būtų skatinamas. Tai - nelengvas uždavinys. Juolab, kad kartais bandymas patenkinti smalsumą susijęs su nepageidaujamu vaikų elgesiu - gali būti sudėtinga skatinti vaikų smalsumą ir kartu apriboti jų nepageidaujamą elgesį. Tačiau auklėtojai, mokytojai ir tėveliai turi būti kantrūs. Svarbu vaikui padėti išreikšti savo smalsumą teigiamu būdu. Vaikų smalsumas skatina juos tyrinėti savo aplinką, namus, mokyklą, taip pat savo bendraamžius, gilintis į santykius su tėvais ir kitais žmonėmis.
Polinkis tyrinėti
Smalsumas išreiškia norą sužinoti bei patirti kažką nauja ar neįprasta, o tai pasiekiama tyrinėjant. Smalsumas yra poreikis, o tyrinėjimas - elgesys. Viena iš tyrinėjimo formų, padedančių vaikams patenkinti smalsumo poreikį, yra žaidimas. Žaidimas netiesioginiu būdu padeda vystytis įgūdžiams, kurie vėliau bus labai svarbūs atliekant įvairias užduotis karjeros kelyje.
Tyrinėjimo elgesiui būdingos tam tikros savybės. Jis gali būti iš anksto apgalvotas ir sistemingas arba atsitiktinis. Kartais vaikas tyrinėja skatinamas suaugusiųjų, kartais - vedamas savo įgimto smalsumo. Tyrinėdamas vaikas naudojasi esama ir buvusia patirtimi. Tyrinėjant įgyta patirtis gali būti naudinga ir vėliau mokantis naujų dalykų. Kita vertus, tyrinėjimas pats savaime gali būti malonus užsiėmimas, vėlesniame amžiuje peraugantis ir į profesinį ar mokslinį smalsumą.
Kartais tėvai nesąmoningai, o kartais - norėdami išvengti problemų ir nesusipratimų, susijusių su tokiais vaikiškais tyrinėjimais ar jų pasekmėmis, slopina savo vaikų tyrinėjantį elgesį. Turbūt ne kartą teko girdėti, kaip rūpestinga mamytė stengiasi „apsaugoti” savo atžalą: „Oi, vaikeli, nelipk į balą - sušlapsi batukus!”, „Nelįsk į tą dėžę - susitepsi rūbelius!”, „Nesikabarok į tą medį - iškrisi!” ir pan. Trukdant vaikui tyrinėti, jis gali išgyventi konfliktą ir turėti mažesnes galimybes pažinti aplinką, bendraamžius, suaugusiuosius, tam tikrus mokymosi dalykus, o be to - ir save patį.
Slopinant tyrinėjantį mažylio elgesį, vaikas gali prarasti motyvaciją mokytis, o jo veikla gali pradėti stokoti vaizduotės. Vaikas tam tikra prasme atsiriboja - jis nebenori atsakinėti į auklėtojos ar mokytojos klausimus ar neįsitraukia į grupės ar klasės veiklą, visą informaciją įgyja tik verčiamas išorinių veiksnių, o ne dėl savo spontaniško susidomėjimo. Visiškai atsiribojęs vaikas ateityje gali turėti didelių sunkumų karjeros kelyje, gali nukentėti jo profesinė branda, nes jis stokoja tam tikrų interesų bei reikiamų žinių.
Tyrinėjimas skatina tyrinėjimą. Todėl svarbu skatinti bet kokį tyrinėjantį elgesį, jeigu jis nepavojingas pačiam vaikui ar aplinkiniams, nepaisant to, kad tai gali pareikalauti iš suaugusiųjų papildomų pastangų. Tyrinėdamas aplinkinį pasaulį ir save, vaikas kaip koks „mažasis mokslininkas” įgyja daugiau informacijos bei įgūdžių, kurie ateityje gali praversti mokantis sudėtingesnių dalykų, reikalingų darbe. Be to, vaiko tyrinėjimas yra svarbus ir pats savaime - laisvai tyrinėdamas vaikas įsisąmonina ir pradeda suprasti, kad visi geri sprendimai visada yra paremti didesniais ar mažesniais tyrimais, kad ne iki galo ištyrus situaciją ir priėmus nepagrįstą sprendimą, galime susilaukti labai neigiamų pasekmių.
Taigi, polinkis tyrinėti yra labai svarbus sėkmingai karjeros raidai. Prieš darydami vieną ar kitą sąmoningą pasirinkimą, turime „susirinkti” informaciją apie save ir supantį pasaulį. Tiksliausia informacija gaunama tyrinėjimo keliu. Juk ne veltui sakoma - „nepabandęs nesužinosi”.
Interesų vystymasis
Svarbiausia interesų savybė yra ta, kad jie atskleidžia sritis, kuriomis dėl vienokių ar kitokių priežasčių iš tikrųjų nuoširdžiai domimės. Dauguma suaugusiųjų gerai žino vieną svarbų dalyką - karjeros negalima pasiekti, jei asmeniui toji sritis yra neįdomi, žmogų patenkinanti karjera yra įmanoma tik tada, kai jis gali įgyvendinti pagrindinius savo interesus. Taigi, galime padaryti paprastą išvadą - interesus reikia pradėti vystyti ir pažinti jau ankstyvojoje vaikystėje. Tačiau ne visada tai daroma tinkamai. Reikia pastebėti, kad tikrai nemaža dalis suaugusiųjų negalėtų sau labai tiksliai ir sąžiningai pasakyti, kas jiems gyvenime yra įdomiausia, kuriuos darbus jie galėtų dirbti tik dėl susidomėjimo, o kuriuos - dėl pinigų ar kitų motyvų.
Vaiko tyrinėjimo veikla yra susijusi su interesų vystymusi ir pažinimu. Laikui bėgant vaiko domėjimasis tam tikra veikla tampa jo interesais. Iš pradžių vaikui dar nėra svarbu, ar jis turi realių gebėjimų vienai ar kitai sričiai, kuria jis domisi. Maži vaikai paprastai dar nemato jokių kliūčių tapti tuo, kuo jie „nori būti užaugę”. Bręstant pamažu atsiranda abipusis ryšys tarp interesų ir supratimo, jog „kažką sugebu”. Vaikams augant, interesai bei kompetencijos jausmas pamažu kinta, jie tampa realesni. Išbandydami naujus elgesio būdus, vaikai patiria, kad kai kurie jų būna labai patrauklūs, o kai kurie - ne. Todėl svarbu skatinti interesų radimąsi - skatinti vaiką užsiimti tuo, kas jam patinka, kalbėtis apie tai.
Čia taip pat labai svarbu, kad suaugusieji leistų vaikui atvirai reikšti visus savo interesus, o ne blokuotų juos, pavyzdžiui, tokiu požiūriu: „Kaip tu gali domėtis tokiais dalykais, juk tame nėra nieko įdomaus ir svarbaus? Tai - tik laiko gaišimas!” Ir pan. Vaikas turi išmokti domėtis ne tik tuo, kuo reikia domėtis ar yra verčiamas domėtis, bet ir tuo, kuo nori domėtis. Tai padeda vaikui suprasti, kokia veikla jam yra iš tikrųjų įdomi ir reikšminga, kur jam reikia labai nedaug pastangų ir energijos, kad galėtų pasiekti gerą rezultatą. Ateityje tai gali turėti didelės įtakos renkantis karjeros kryptį.
Pažintinių gebėjimų vystymasis
Neabejotina, kad sėkmingai vaiko raidai yra būtini tam tikri pažintiniai gebėjimai: gebėjimas atsiminti, suprasti skirtumus bei panašumus, daryti išvadas, įvertinti informacijos svarbumą, integruoti informaciją, analizuoti, planuoti ir pan. Visa tai mes pamažu įgyjame augdami. Kaip teigė žymus vaikų raidos tyrinėtojas J. Piaget (1977; cit. pagal R. S. Sharf, 2006), vaikai nėra tik „neišprusę suaugusieji”. Vaikai ne tik turi mažiau žinių, bet jie ir apdoroja informaciją kitaip negu suaugusieji. Informacijos apdorojimas, t. y. mūsų pažintiniai gebėjimai, vystosi pamažu. Augdami vaikai vis daugiau atsimena, supranta, geba analizuoti didesnį sudėtingesnės informacijos kiekį vienu metu. Pažintinių gebėjimų raida turi įtakos kaip ir ką vaikai mąsto apie darbus ir karjerą. Pagal J. Piaget, iki mokyklos pažintinė raida apima dvi stadijas.
Pirmoje - sensomotorinėje - raidos stadijoje, kuri tęsiasi nuo gimimo iki maždaug dvejų metų amžiaus, kūdikiai „stebi” (liečia, stebi, uosto) aplinkinius objektus bei įvykius ir tam tikru būdu į juos reaguoja (kanda, daužo, spiegia). Taip jie pamažu pažįsta aplinkinį pasaulį, išsiaiškina, kurie daiktai yra valgomi, kurie mieli, kurie kelia skausmą.
Antros - priešoperacinės - stadijos metu, pasireiškiančios maždaug 2-7 metų amžiuje, vaikai mokosi sudėti, atimti ir atlikti kitas panašias operacijas. Šio amžiaus vaikams būdingas egocentriškumas - tam tikras įsivaizdavimas, kad jie yra visų įvykių centrinė figūra. Daug laiko vaikai praleidžia, žaisdami vaidmenų žaidimus. Dažnai imituojami ir įvairūs darbo vaidmenys: vaikai žaidžia mokyklą, ligoninę ar namus, kur tėvelis važiuoja į darbą, o mamytė augina mažą vaikutį. Taigi, jau šioje stadijoje vaikai, kiek jiems leidžia pažintiniai gebėjimai ir patirtis, konstruoja tam tikras savo karjeros galimybes. Konstruojamas turinys būna susijęs su artimiausia aplinka, kada mėgdžiojami tėvai, kiti artimi žmonės, imituojamos per televizorių matytos situacijos.
Čia labai svarbu tėvams suprasti, kad tai - tik vaikiški eksperimentai, atitinkantys vaikų intelektinio išsivystymo lygį, o ne realūs apsisprendimai dėl profesijos ar karjeros. Todėl svarbu, kad suaugusieji netrukdytų šių žaidimų, nepertraukinėtų jų ir nepradėtų vertinti iš suaugusiojo žmogaus pozicijų, naudodami tokius savo karjeros ar profesinių vaidmenų vertinimo kriterijus kaip prestižas, pinigai ar kiti. Pavyzdžiui, suaugęs asmuo sako savo žaidžiantiems vaikams: „Kodėl jūs vis žaidžiate „parduotuvę” ir vis stovite prie tos kasos? Geriau pažaiskite ką nors rimtesnio, negi užaugę norite būti pardavėjais?”.
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad savęs ir karjeros pažinimas vyksta nuolat. Jau darželyje vaikas turi tam tikrą supratimą, kas jis yra ir kuo užaugęs norėtų būti. Aišku, savęs ir pasaulio vaizdas, taip pat sprendimų priėmimo ypatumai labai priklauso nuo pažinimo brandos, raidos stadijos, todėl tėveliai neturėtų stebėtis ar pykti, kad jų sūnus ar dukra užaugę norėtų tapti tuo, kas jiems atrodo nepriimtina. Be to, kol atžala užaugs, dar daug kas pasikeis, taip pat pasikeis ir jo paties pasaulio suvokimo būdas. Kita vertus, tėveliai galėtų labiau rūpintis savo asmenine karjera, o ne savo sprendimais ir įtaka konstruoti vaikų ateitį, kuri nebūtinai sutampa su pačių vaikų lūkesčiais.
Vaikui svarbūs asmenys
Suaugusieji vaikui paprastai yra svarbūs profesinių vaidmenų atstovai ir modeliai, suteikiantys vaikams žinių apie karjeros galimybes. Šie svarbūs asmenys yra tėvai, mokytojai, visuomenės veikėjai, sportininkai ar televizijos žvaigždės, taip pat žmonės, su kuriais vaikai susiduria savo aplinkoje - darželio auklėtoja, mokytojas, pardavėja ir kt.
Vienas pagrindinių mokymosi būdų yra mokymasis, stebint bei imituojant mums svarbius žmones. Tai ypač svarbu vaikams. Vaikai daugiausia žino apie tas profesijas, su kurių atstovais jie susiduria savo aplinkoje. Pavyzdžiui, kaimo vietovėje gyvenantis vaikas kai kurių retų profesijų gali net nežinoti. Žmogus, kurio darbą vaikas turi galimybę stebėti, jam gali tapti tam tikru modeliu, todėl vaikai, žaisdami vaidmenų žaidimus, dažnai imituoja tėvų darbus. Kartais vaikai, stebėdami jiems svarbius suaugusius žmones, gali gauti ne visai teisingą informaciją apie tam tikras profesijas. Vaikas perima tuos elgesio aspektus, kurie atitinka jo suvokimą apie save, ir atmeta tuos, kurie neatitinka.
Proga jau vaikystėje, stebint svarbių asmenų veiklą, susipažinti su kuo platesniu profesijų ratu labai svarbi ateityje, renkantis savo karjeros kryptį. Dažnai nedrįstame rinktis to, ką menkai pažįstame, su kuo niekada nebuvome susidūrę, todėl platesnės žinios užtikrina didesnę tikimybę pasirinkti tai, kas labiausiai atitinka interesus bei galimybes.
Vaikų svajonių profesijos
Ikimokyklinio amžiaus vaikų supažindinimas su suaugusiųjų darbo patirtimi ir profesijų įvairove yra labai svarbus. Profesijų pažinimas turi įtakos ne tik visapusiškam vaikų ugdymui, bet ir gali padėti jiems apsispręsti, kuo norėtų būti užaugę. Be to, pažindami profesijas, jie ugdosi pagarbą visiems darbams.
Apie tai, kuo svajoja būti užaugę, vaikai ima fantazuoti vos pradėję kalbėti. Prieš kurį laiką atlikta apklausa apie tai, kuo svajoja užaugę būti Lietuvos moksleiviai, atskleidė, jog berniukai be policininko profesijos dažnai nurodydavo vairuotojo, karininko, statybininko, gaisrininko, o mergaitės - kirpėjo, pardavėjo, šokėjo, dizainerio profesijas.
,,Kačiukų“ grupės vaikai su pedagogais visą savaitę svarstė ,,Kai užaugsiu, kuo aš būsiu?“ ir tyrinėjo įvairias profesijas. Vaikai, pasipuošę atitinkamų profesijų rūbais, žaidė kūrybinius žaidimus, išbandydami įvairias profesijas: virė, kepė, mokė, vairavo, gaudė nusikaltėlius, gydė vieni kitus, lėlės, žaislinius gyvūnus, statė, konstravo, meistravo…Vaikai, žaisdami stalo žaidimą ,,Profesijos“, vartydami paveikslėlių knygas, žiūrėdami mokomuosius filmukus, išsiaiškino, kokie daiktai, įrankiai reikalingi skirtingoms profesijoms. Aptardami gaisrininko profesiją, vaikai diskutavo, kuo galima užgesinti ugnį ir atliko eksperimentą su žvakėmis. Buvo uždegtos dvi žvakės, vieną žvakę uždengėme mažu puodeliu, o kitą dideliu ąsočiu. Išsiaiškinome, kad žvakei degti reikalingas deguonis, kurio yra ore, o kai jo nelieka, ugnis užgęsta, todėl pirma užgeso žvakė, uždengta mažu indu, o ilgiau degė žvakė, uždengta dideliu indu. Paklausinėjus vaikų, kuo jie bus užaugę, išsiaiškinome, kad ,,Kačiukų“ grupės mergaitės labiausiai nori būti gydytojomis, vienos gydys žmones, o kitos - gyvūnus. O grupės berniukai bus gaisrininkai ir policininkai.
Spalio mėnesio pabaigoje Vyturių progimnazijoje vyko pradinukų apklausa apie būsimas profesijas. Buvo apklausti 1a, 1b, 2a, 2b klasių mokiniai. Pagrindinė užduotis mokiniams, padedant mokytojoms, pasakyti, kuo jie nori būti užaugę. Pagal surinktus duomenis 1a klasėje 6 mokiniai nori būti policijos pareigūnais, 4 vaikai nori tapti gydytojais, 3 mokiniai - krepšininkais, 3 mokiniai - veterinarijos gydytojais, 2 mokiniai - mokslininkais, 2 berniukai - kareiviais. 1b klasėje dominavo tos pačios profesijos: policijos pareigūnais irgi nori būti 6 vaikai, gydytojais - 5, kareiviais - 3 mokiniai, o veterinarijos gydytojais net 9 mokiniai. Antrosiose klasėse profesijos jau keitėsi. 2a klasėje atsiranda naujos profesijos: dailininkais nori būti 4 mokiniai, padavėjais - 3, motokrosininkais - 4, taip pat buvo norinčių būti nuomonių formuotojais, sunkiasvorių automobilių vairuotojais, ugniagesiais, statybininkais. 2b klasėje 5 mokiniai nori būti policijos pareigūnais, 5 - kirpėjais, šukuosenų stilistais. Šioje klasėje dar rinkosi archeologų, manikiūrininkų, ūkininkų profesijas.
Populiariausios profesijos tarp pradinių klasių mokinių
Susumavus rezultatus populiariausia tarp 1-2 klasių profesija yra policijos pareigūnas, antroje vietoje - veterinarijos gydytojas, trečioje - sportininkai.
| Profesija | Populiarumas tarp 1-2 klasių |
|---|---|
| Policijos pareigūnas | Populiariausia |
| Veterinarijos gydytojas | Antroje vietoje |
| Sportininkai | Trečioje vietoje |
Svarbu leisti vaikams klysti ir tyrinėti
Vis dažniau girdime, kad dabartinei vaikų kartai sunku susikaupti ir susikoncentruoti į sudėtingesnes užduotis, tačiau kartu kalbama ir apie tai, jog svarbu jiems leisti išbandyti kuo daugiau skirtingų pomėgių, nes tokiu būdu klojami pamatai būsimai jų karjerai. Visgi „AMES Education“ organizuojamame tarptautiniame vidurinio mokslo ir stovyklų užsienyje forume „Study The World '26“, kurį rengia studijų užsienyje AMES ekspertai, diskutuosiančios ekspertės siūlo nepersistengti, mat per anksti suaugusiųjų primesti lūkesčiai gali užgesinti vaiko smalsumą ir net blogiau - visam gyvenimui išugdyti jo nepasitikėjimą savimi.
Pasak psichologės Jūratės Bortkevičienės, kad pomėgis apskritai galėtų atsirasti, vaikui reikia emocinio saugumo, laisvės tyrinėti ir galimybės nuobodžiauti. Vaikas turi jausti, kad jam leidžiama bandyti, klysti, nutraukti tai, kas neįdomu, ir vėl ieškoti be spaudimo „būti geriausiam“ ar „išnaudoti laiką prasmingai“, nes pomėgis užauga iš smalsumo.
Dr. E. Krokaitė-Kudakienė atkreipia dėmesį ir į tai, kad suaugusieji turi labai paprastą, bet svarbų vaidmenį - rodyti pavyzdį. Patys domėtis, mokytis naujų dalykų, dalintis su vaikais tuo, kas patiko, kas nepavyko, ką tai jiems davė, kitaip tariant, labiau akcentuoti patį procesą, o ne tik galutinį rezultatą, ir sudaryti sąlygas vaikui pačiam atrasti, kas jam įdomu.
Psichologė J. Bortkevičienė įžvelgia ir kitą bėdą - norą, kad vaikai suaugtų per anksti. Pasak jos, suaugusieji kartais persistengia, nes labai nori, kad vaikai kuo anksčiau savarankiškai prisiimtų atsakomybę ir darytų atitinkamus sprendimus, išmaniai planuotų laiką ir mokėtų susitvarkyti su emocijomis. Tačiau vaikų smegenys dar tik vystosi, o ir gebėjimai, kuriuos mes vadiname „savarankiškumu“, formuojasi skirtingu tempu. Kaip pastebi „Study The World“ forume dalyvausianti ekspertė, čia galima labai lengvai perlenkti lazdą, nes per didelis spaudimas gali sukelti stresą, nerimą ir net sumažinti vaiko pasitikėjimą savimi.