Arklio Įvaizdis Lietuvių Tradiciniame Folklore

Arklio svarba tradicinėje kultūroje akivaizdi ir materialiajame, ir dvasiniame pasaulyje. Arkliai figūruoja visame lietuvių folklore: jų paveikslai aptinkami ir sakytinėje, ir dainuojamojoje, ir trumpų pasakymų tautosakoje. Vienas dažniausiai vaizduojamų gyvūnų - arklys, prijaukintas apie V-IV tūkst. pr. Kr.

Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip arklys traktuojamas lietuvių tradiciniame folklore, kokia jo vieta ir reikšmė. Tyrime žodis "arklys" dažnai vartojamas kaip labiausiai apibendrintas gyvūno įvardijimas, tačiau ryškinami ir skirtingų įvardijimų (žirgas, kumelė, kumeliukas, ašva, ašvienis, eržilas, kuinas ir kt.) vartosenos ypatumai. Siekiant išplėsti tyrimo kontekstą, pasitelkiama lyginamoji medžiaga. Darbo tikslas - atskleisti arklio paveikslo savitumą tradiciniame lietuvių folklore. Darbe siekiama išsiaiškinti arklio paveikslo įvairialypiškumą skirtingų žanrų folkloro kūriniuose bei santykį su kitomis tradicinės kultūros formomis.

Folkloriniams duomenims pateikti naudojamas aprašomasis metodas, o tyrimo medžiagai apdoroti pasitelkiamas analitinis metodas. Analizuojant bei komentuojant arklio įvaizdžio ypatumus, darbe taikomas interpretacinis metodas.

Tyrimo Šaltiniai ir Metodai

Analizuojami ir siužetiniai, ir nesiužetiniai kūriniai. Detalesnei analizei pasirinkti tradicinės tautosakos tekstai, kuriuose arklys yra svarbus personažas, veikia aktyviai ar tiesiogiai veikia siužeto vystymąsi. Kadangi pasakojamosios tautosakos rūšis aprėpia labai daug žanrų, nagrinėti pasirinkti svarbiausieji: tai stebuklinės, novelinės, buitinės pasakos, pasakos-legendos, pasakos apie gyvūnus, etiologinės ir mitologinės sakmės, padavimai, legendos. Dėl palyginti menko arklio vaidmens atsisakyta išsamios anekdotų, pasakojimų ir kai kurių pasakų žanrų analizės. Nurodant žanrą, remiamasi Bronislavos Kerbelytės pasiklysta žanrine tekstų klasifikacija, pateikta "Lietuvių pasakojamosios tautosakos kataloge".

Dainuojamojoje tautosakoje didžiausias dėmesys kreiptas į arklio / žirgo įvaizdį jaunų žmonių santykiuose bei kario erdvėse, todėl išsamiausiai analizuojami vestuviniai, jaunimo, meilės, kalendoriniai, darbo, kariniai-istoriniai dainų žanrai. Mažiau dėmesio susilaukia ir šeimos bei vaikų dainos. Jos, kaip ir vėlyvosios karinės-istorinės dainos, pasitelkiamos kaip lyginamoji medžiaga. Humoristinės-didaktinės dainos minimos tik išskiriant kai kuriuos arklio vardus. Arklio įvaizdžio lietuvių tradiciniame folklore tyrinėjimui naudoti spausdinti ir rankraštiniai šaltiniai. Darbe remiamasi medžiaga, sukaupta Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.

Svarbi buvo Jono Balio "Raštų" tomuose esanti medžiaga. Daug tyrimui reikalingų kūrinių rasta Norberto Vėliaus paruoštuose sakmių ir padavimų bei Bronislavos Kerbelytės parengtuose padavimų rinkiniuose. Naudojami XX a. pradžios periodiniuose leidiniuose "Mūsų tautosaka" bei "Tauta ir žodis" spausdinti tekstai. Darbe daugiausia liaudies dainų pavyzdžių pateikiama iš "Lietuvių liaudies dainyno". Pagrindinis patarlių šaltinis - akademinis "Lietuvių patarlių ir priežodžių" sąvadas. Naudotasi lietuvių patarlių ir priežodžių elektroniniu sąvadu, sukurtu Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, bei elektroniniu "Lietuvių kalbos žodyno" variantu, parengtu Lietuvių kalbos institute. "Lietuvių tautosakos" tomuose esanti medžiaga papildo minėtus šaltinius. Ypač svarbus yra V rinkinio tomas, buvęs pagrindiniu mįslių šaltiniu, tikėjimų bei būrimų aprašymais, taip pat liaudies meno duomenimis.

Darbo struktūra:

• Įvadas
• Tyrimų apžvalga
• Penkios dalys:
  • Arklio įvardijimai lietuvių folklore
  • Arklys lietuvių pasakose ir sakmėse
  • Arklys/žirgas lietuvių liaudies dainose
  • Arklys paremijose
  • Arklys mįslėse
• Išvados
• Šaltinių ir literatūros sąrašai

Arklio Įvardijimai Lietuvių Folklore

Pirmojoje dalyje apžvelgiama lietuvių folklore minima arklio įvardijimų įvairovė. Antrojoje dalyje analizuojamas arklio paveikslas pasakose ir sakmėse, atskleidžiant jo ryšį su antgamtinėmis galiomis, laime, turtu, nelaimėmis. Trečiojoje dalyje, kurios pavadinime atsiranda vadinimas žirgas, nes liaudies dainose būtent jis yra dominuojantis, atskirai nagrinėjamas žirgo paveikslas jaunų žmonių santykių erdvėje ir žirgo reikšmė kario gyvenime. Dainose itin dažnas simbolinis žirgo vaizdavimas, todėl būtent šis žirgo traktavimas sulaukia didžiausio dėmesio. Ketvirtojoje dalyje gilinamasi į arklio įvaizdį paremijose, nagrinėjamos arklio fizinės bei būdo savybės, arklio svarba žmogaus gyvenime, šio vaizdinio perkeltinės prasmės bei sąsajos su tradicine gyvensena. Penktoji dalis skirta arklio paveikslui lietuvių mįslėse atskleisti, nagrinėjami būdingiausi arklio bruožai užminimuose ir įvaizdžiai bei įvardijimai, kuriais arklys mįslėse maskuojamas.

Tradicinė kultūra - tai kartos iš kartos perduodamos senosios kultūros formos, simboliai, prasmės.

Arklio Vaizdinys Pasakose ir Sakmėse

Pasakose ir sakmėse dominuoja mitinis arklio vaizdinys. Artimiausia mitiniam arkliui yra chtoniškoji erdvė.

Žirgo Simbolika Dainose

Dainos išsiskiria simboliniu žirgo įprasminimu. Žirgo simbolika svarbi, nurodant vaikino statusą bei brandą, perteikiant intymius jaunų žmonių santykius, žymint vedybinį virsmą, atspindint lemtingus kario gyvenimo momentus.

Arklio Paveikslas Paremijose

Paremijos žanre atsiskleidžia arklio paveikslas, siejamas su arklio kaip darbinio gyvūno suvokimu, bei sąsajos su vyro bei moters santykių sfera. Mįslėse vyrauja su arklio išore, jo savybėmis, o pats arklys įvardijamas gausiais naujadarais, galėjusiais turėti gilesnę prasmę.

Tautosakoje reikšmingą vietą atrado atskiri arklio vardai bei tam tikros fizinės charakteristikos, kai vien tik žodis, kuriuo įvardijamas ar apibūdinamas gyvūnas, jau nurodo galimą jo įvaizdžio, susiformavusio mitiniame mąstyme, interpretaciją. Lietuvių tradicinėje tautosakoje įsitvirtinęs mitinis arklio vaizdinys. Skirtingų arklio įvardijimų vartojimas siejasi su tradicine mąstysena, kuri, apibūdindama kokį nors objektą, turėjo polinkį parinkti kuo konkretesnę sąvoką. Folklore aktualus išlieka ir tikroviškas arklio, jo atributų ir aplinkos vaizdavimas.

Seniausi rašytiniai šaltiniai, baltų religijos ir mitologijos šaltiniuose jau nuo I a. aptinkama duomenų apie žirgus, arklius, kumeles. Pateikiama informacija ne tik apie lietuvių, bet ir prūsų, latvių, apskritai šiaurės tautų pasaulėžiūrą yra vertinga, siekiant atskleisti arklio paveikslą lietuvių folklore.

Titas Pomponijus Mela veikale "Apie pasaulio padėtį" (~ 41-44 m.) mini šiaurės kraštų tautą gelonus, kurie nuluptomis priešų odomis dangsto žirgus ir save: žirgus dangsto kaklo, o save galvos odomis. Tai suteikiama informacija apie tai, jog I a. šiaurės tautos puikiai naudojo arklius transportui. Tyrimui svarbus ir T. P. Kornelijaus Tacito paminėjimas apie aisčių religiją, kurios vienas iš pagrindinių dievų - dievų motina, o jos garbinimo ženklas - šerno atvaizdas. Taip pat minimas aisčių užsiėmimas.

Aptartuose darbuose žirgų paminėjimai epizodiniai. Daugiau žinių suteikia Wulfstanas "Pranešime apie kelionę per Prūsiją" (~ 890-893 m.). Jis pirmasis atkreipia dėmesį į vakarų baltų gėrimų diferenciaciją pagal socialinius sluoksnius, teigdamas, jog karaliai ir diduomenė geria kumelių pieną. Taip pat užrašytas reikšmingas laidotuvių paprotys - žirgų lenktynės, kurių metu išdalinamas mirusiojo turtas. Jis mini, jog greiti žirgai Prūsijoje labai brangūs. Šis vartojimas neretai minimas ir vėlesnių autorių darbuose. Adomas Bremenietis veikale "Hamburgo bažnyčios istorijoje" (1075 m.) užsimena, jog prūsai geria kumelių pieną, maišytą su krauju. Vėliau baltų tautas geriant kumelių pieną, kraują ar jų mišinį mini ir kiti metraštininkai. Livonijos ordino 1249 metų Taikos sutartyje su Pamedės, Varmės ir Notangos prūsais randame pirmąjį paminėjimą, jog šios vietovės gyventojai mirusiuosius laidoja su žirgais, ginklais žmonėmis. XIII a. išėjusiame nežinomo autoriaus "Pasaulio aprašyme" (1255-1260 m.) taip pat teigiama, jog Sembos gyventojai mirusiuosius degina su žirgais. Žirgų deginimas su mirusiaisiais - viena populiariausių tradicijų, apie kurią rašoma daugelyje vėlesnių darbų. Vienas prūsų vadų taip pat buvo sudegintas su žirgu.

Apie tai, jog kunigaikščiai (ar kiti vadai) sudeginami ant žirgų, esama ir vėlesniuose šaltiniuose. Vienuose jų bandoma aiškinti, kodėl taip daroma: paprastai siejama su auka dievams; kituose - tiesiog apsiribojama informacijos pateikimu. Henrikas Latvis "Senojoje Livonijos kronikoje" (1225-1227 m.) aprašo Turaidos lyvių paprotį, pagal kurį žirgo elgesys nulemia belaisvio (brolio Theodoriko) gyvybę. Per numestą ant žemės ietį žirgas žengia priekin "gyvybės koja" (kaip manoma, dešine). Jei žirgas ir vėl pirmąją deda gyvybės koją, brolis yra paleidžiamas. Tai vienas nedaugelis būrimų iš žirgo elgesio užrašymų Lietuvai artimuose kraštuose. Vitas iš Durnšteino XIV a. kronikoje mini, jog prūsai jodinėja juodais, treti - kitokio plauko žirgais. Taip pat jis atskirai aprašo bandymą atpratinti vieną prūsą nuo baimės laikyti baltus žirgus. Šviesaus plauko žirgai tradiciniame mąstyme buvo laikyti ypatingais, paprasti žmonės jų laikyti vengė, ką pasakojimas patvirtina. Mikalojus iš Jerošino "Prūsijos žemės kronikoje" (1335 m.) pakartoja P. Dusburgiečio informaciją apie spalvos svarbą, pridurdamas, jog "kai kas iš vis nedrįsdavo joti arkliais". Vėliau, XVI a. gyvenęs prūsų kronikininkas Simonas Grunau "Prūsijos kronikoje" (1529 m.) šią istoriją perpasakoja kiek kitaip. Anot jo, prūsai baltų gyvulių kiekiui visai nelaikydavo, baltais žirgais nejodinėjo, juos laikė tik dievams. Pateikiamas aukojimo ritualo aprašymas: balto žirgo mirtinas nuvarymas ir sudeginimas. Atskirai senuosiuose šaltiniuose aprašomos Lietuvos didiksų laidotuvės. Pvz., minimos Algirdo laidotuvės, mini, jog su mirusiuoju sudeginta 18 žirgų. Aprašomos Kęstučio laidotuvės, kuriose taip pat deginti arkliai. XIV a. kronikininkas Detmaras Liubeko kronikoje aprašo Vytauto Kęstutaičio laidotuves: kunigaikštis bei jo žirgas aprengiami aksomais, mirusysis ant jo užsodinamas ir tik tuomet sudeginamas. Lenkų kronikininkas Jonas Długosz "Lenkijos istorijoje" (XV a.) aprašo Vytauto medžioklę, kurios metu kunigaikštis susimedžioja didelį stumbrą. Tačiau netrukus žūsta Vytauto žirgas.

XVI a. šaltiniuose atsiranda arklio paminėjimų, susijusių su galimai buvusiais baltų dievais. Jau minėtas S. Grunau veikale "Prūsijos kronika", vardindamas prūsų dievams priskiriamus ženklus, teigia, kad vienas požemio pasaulio dievo Patulo ženklų buvo arklio kaukolė. "Bychovo kronikoje" (XVI a.) aprašomas žirgo, ant kurio mirusysis jodinėdavo, sudeginimas. "Nikonų ir visos Rusios kronikoje" (1582 m.) užsimenama apie paprotį nuvaikyti žirgus prieš jų paaukojimą. 1563 m. Voluinės metraštininkas Fiodoras aprašo Baranausko laidotuves, teigiant, jog kartu su jais sudeginti ir geriausi žirgai. Livonijos istorikas Balthasaras Russowas "Livonijos provincijos kronikoje" (1584 m.) aprašo paprotį šv. Jono, šv. Petro ir šv. Luko dieną pašventinti arklius bei kitus gyvūnus, prašant sveikatos ir gero gyvulių augimo. Taip pat minimas paprotys joti aplink laukus su žirgais. XVII-XVIII a. šaltiniuose daugiausia perpasakojama ankstesnių autorių informacija. Teologo Celestino Mislentos "Vadove po Prūsiją" (1626 m.) apibūdinant senovės prūsų religiją minima, jog baltus žirgus aukodavo, o naudoti juos kitokiems reikalams buvo nusikaltimas ir nuodėmė. Šis aukojimas įvardijamas kaip viena pagrindinių žynių pareigų. Dažniau arkliai minimi Mato Pretorijaus "Prūsijos įdomybėse" (XVII a. II pusė). Čia minėti arklio aukojimai, prieš tai juos nualinant. Teigiama, jog žmogus galėdavęs laisvai pasirinkti, ką...

Arklio Fizinės Savybės ir Būdo Ypatybės

Paremijose žanre atsiskleidžia arklio paveikslas, siejamas su arklio kaip darbinio gyvūno suvokimu, bei sąsajos su vyro bei moters santykių sfera.

Lietuvių liaudies dainos apie arklį

Šioje dalyje atskirai nagrinėjamas žirgo paveikslas jaunų žmonių santykių erdvėje ir žirgo reikšmė kario gyvenime. Dainose itin dažnas simbolinis žirgo vaizdavimas, todėl būtent šis žirgo traktavimas sulaukia didžiausio dėmesio.

Arklio paveikslas lietuvių mįslėse

Mįslėse vyrauja su arklio išore, jo savybėmis, o pats arklys įvardijamas gausiais naujadarais, galėjusiais turėti gilesnę prasmę.

Apibendrinimas

Darbo rezultatai pavirtino, jog tradicinėje lietuvių tautosakoje arklio įvaizdis yra labai svarbus. Yra esama ir bendrų, įvairiems žanrams būdingų arklio vaizdavimo ypatumų. Šios arklio savybės, o pats arklys įvardijamas gausiais naujadarais, galėjusiais turėti gilesnę prasmę. Tautosakoje reikšmingą vietą atrado atskiri arklio vardai bei tam tikros fizinės charakteristikos, kai vien tik žodis, kuriuo įvardijamas ar apibūdinamas gyvūnas, jau nurodo galimą jo įvaizdį, susiformavusį mitiniame mąstyme.

Lietuvių tradicinėje tautosakoje įsitvirtinęs mitinis arklio vaizdinys. Skirtingų arklio įvardijimų vartojimas siejasi su tradicine mąstysena, kuri, apibūdindama kokį nors objektą, turėjo polinkį parinkti kuo konkretesnę sąvoką. Folklore aktualus išlieka ir tikroviškas arklio, jo atributų ir aplinkos vaizdavimas. Mokslinio darbo rezultatai paskelbti 4 straipsniuose, iš jų 2 - recenzuojamuose periodiniuose mokslo leidiniuose, referuojamuose tarptautinėse duomenų bazėse, 2 - kituose recenzuojamuose mokslo leidiniuose. Šios publikacijos atskleidžia vienus ar kitus arklio vaizdinio aspektus bei svarbą tradicinėje pasaulėžiūroje, materialinėje ar dvasinėje kultūroje.

Arklio kaip vertinimo matas

Arklys yra svarbus vertinimo matas tradicinėje kultūroje.

Arklys minimuose

Arklys dažnai minimas įvairiuose istoriniuose ir kultūriniuose kontekstuose.

Literatūra

Daug literatūros kūrinių vaizduoja arklį įvairiais aspektais.

Arklio / įvaizdžio įvairialypiškumas

Darbe siekiama išsiaiškinti arklio paveikslo įvairialypiškumą skirtingų žanrų folkloro kūriniuose bei santykį su kitomis tradicinės kultūros formomis.

Lentelė: Arklio įvardijimai ir jų reikšmės folklore

tags: #kuodel #tustinasi #su #kraujais #kas #gali