Gintaras - tai stebuklingas gamtos kūrinys, kuris savo grožiu ir paslaptingumu jau gilioje senovėje vviliojo žmogų. Jis apdainuotas dainose, išgarsintas Antikos poetų bei mokslininkų, apipintas legendomis. Laikas eina, o jis vis traukia ir domina.
Įvairių spalvų gintaro pavyzdžiai
Kas yra Gintaras?
Yra įvairiausiu mitų ir legendų, pasakojimų, kas yra gintaras. Juos kūrė ne tik Baltijos, bet ir tolimesnių regionų gyventojai. Vienas geriausiai žinomų yra įžymaus romėnų poeto Ovidijaus pačioje mūsų eros pradžioje sueiliuotas mitas apie Fajetoną, kurio tragiškame finale aiškinama gintaro kilmė.
Gintaras, pasak Ovidijaus, yra Saulės dievo Febo žmonos Klimenos ir jos dukterų ašaros, išlietos apverkiant Fajetoną. Dievaitis norėjęs pasivažinėti savo tėvo Febo Saulės vežimu, tačiau nemokėjęs suvaldyti žirgų, per arti atsidūręs prie žemės ir ją padegęs. Dzeusas už tai jį nutrenkęs į Eridano upę. Fajetono motina Klimena ir seserys labai jo gailėjusios ir smarkiai raudojusios. Beraudodamos jos įaugusios į žemę ir pavirtusios medžiais. Nuo tų medžių šakų taip pat lašėjusios ašaros. Nuo Saulės jos sukietėjusios ir virtusios gintaru, kurį upė pagauna ir siunčia romėnėms, kad šios pasipuoštų.
Kad ir kokie gražūs būtų mitai apie gintaro kilmę, iš tikrųjų gintaras formavosi eoceno epochos metu, kai Baltijos jūros baseine vešėjo masyvūs mišrieji subtropiniai miškai. Prieš maždaug 50 mln. metų šiose vietose klimatas buvo šiltas, vešėjo masyvūs subtropikų miškai, kuriuose, manoma, augo ąžuolai, sakingi sciadopičiai, sakingos pušys, sakingos araukarijos. Spygliuočių sakai sukietėdavo ir per daug metų upės juos nunešdavo į žemesnius vandens telkinius: ežerus, jūras.
Prieš 40 mln. metų susiformavusi Eridano upė ir jos intakai išgraužė Baltijos dubumą ir išplovė didžiąją viso gintaro dalį. Didžiausia dalis gintaro susikaupė ties upės delta, kur dabar yra Palvininkų (Jantarno, Kaliningrado sritis) telkinys. Iš ten jūrų srovės jį išnešiojo po visą Baltijos jūros pakrantę. Daugiausiai išnašų nusėdo dabartinių Lenkijos ir Lietuvos pakrantėse. Manoma, kad eoceno subtropikų miškai galėjo „pagaminti“ apie 1 mln. tonų gintaro. Tai ribotas išteklius, kurio daugiau net ir tolimoje ateityje neatsiras.
Gintaras pradėjo formuotis kainozojaus epochos paleogeno laikotarpiu prieš 55-40 milijonų metų. Rašytiniuose šaltiniuose gintaras pirmą kartą minimas X amžiuje prieš Kristų asirų dantiraščiuose.
Gintaro Savybės ir Sudėtis
Gintaras - senovinių medžių Pinus Succinifer, kurie yra seniai išnykę, sukietėję sakai. Tie medžiai priklausė pušų klasei. Šis mineralas gali būti baltas, geltonas, žalsvas, žydras, raudonas, tačiau dažniausia pasitaikantys yra spindintys saulėje gelsvos aukso spalvos dariniai. Gintaras yra organinių rūgščių junginys. Jo cheminė formulė - C10H16O.
Gintarą sudaro keli cheminiai elementai. Jame yra apie 78% anglies, apie 11% deguonies ir apie 10% vandenilio. Dažnai pasitaiko sieros priemaišos. Gintaras yra minkštas, amorfinis, neturi taisyklingos kristalinės formos, jo kietumas pagal Moso skalę - 2-2,5, retkarčiais padidėja iki 3, tankis nuo 1,05 iki 1,096 g/cm³, todėl lengvai šlifuojamas ir poliruojamas.
Pagal O. Neskaidriuose gintaro dariniuose anglies mažiau nei geltonos spalvos skaidriuose jo variantuose, kas gali būti įvertinama kaip didesnio sakų kiekio susikaupimas. Deguonis gintare pasirodo burbuliukų pavidalu, geltonos spalvos skaidriame gintare gali būti priskaičiuojama iki 6000 burbuliukų 1 сm3, neskaidriame - iki 900000. 150° temperatūroje gintaras pradeda minkštėti, o 300° - lydosi. Jis lengvai užsidega, skleisdamas sakų kvapą. Mineralas pasižymi dielektriko savybėmis ir sulaiko šilumą.
Gamtoje sutinkamas gabalų pavidale, kurių diametro dydis nuo 1 iki 10-20 cm ir daugiau, pasitaiko ir labai masyvių gabalų - iki 10 kg. Pasaulyje yra žinoma apie 150 fosilinių sakų rūšių. Nuo neorganinių mineralų fosiliniai sakai skiriasi tuo, kad juos sudaro tik trys cheminiai elementai: anglis, deguonis ir vandenilis.
Gintaras būna labai įvairių formų. Tai priklauso nuo reljefo, kur jis gulėjo, nuo to, kaip lašėjo medžių sakai. Gintaras lengvas, trapus, palyginti minkštas, todėl lengvai nusvidinamas.
Pagrindinės Gintaro Radimvietės
Nors Lietuva ir vadinama gintaro šalimi, daugiausiai šios žaliavos išteklių glūdį visai ne Lietuvai priklausančioje Baltijos jūros teritorijoje, o Kaliningrado srityje - net 95 proc. viso Baltijos gintaro išteklių. Būtent iš ten ilgą laiką gintaras įvairiems gintaro dirbiniams ir atkeliaudavo iki 2013 metų, kada prekybiniai ryšiai su Rusija (Kaliningrado sritis priklauso Rusijai) buvo nutraukti.
Baltijos gintaro mažesniais kiekiais randama ir Vokietijos, Švedijos, Jungtinės Karalystės bei Prancūzijos pakrantėse, o po žeme - ir Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje.
Po prekybos su Rusija nutraukimo, gintaro mėgėjai pradėjo svarstyti, kad reikėtų pasinaudoti mūsų šalies teritorijoje esančiais gintaro ištekliais. Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, Kuršių mariose yra vienas parengtiniai išžvalgytas Juodkrantės gintaro telkinys, kurio ištekliai sudaro apie 112 tonų. Prognoziniai ištekliai (apie 220 t) apskaičiuoti trijuose perspektyviuose gintaro išplitimo plotuose. Šiuo metu nauji gintaro telkiniai nėra žvalgomi.
Būtent Juodkrantėje esantis gintaro telkinys tapo viltis gintaro mėgėjams. Tačiau idėja čia išgauti šį išteklių pramoniniu būdu dar nėra įgyvendinta: 2014 ir 2016 m. buvo paskelbti konkursai lietuviškam gintarui išgauti ties Juodkrante, bet nei vienu atveju neatsirado investuotojų. Verslininkai kalba, kad juos pirmiausia gąsdina dideli mokesčiai.
Gintaro Telkinių Pal спол.
Baltijos gintaras arba sukcinitas - išskirtinės rūšies gintaras, daugiausiai randamas tik Baltijos jūros regione.
Didžiausia dalis gintaro susikaupė ties upės delta, kur dabar yra Palvininkų (Jantarno, Kaliningrado sritis) telkinys. Iš ten jūrų srovės jį išnešiojo po visą Baltijos jūros pakrantę. Daugiausiai išnašų nusėdo dabartinių Lenkijos ir Lietuvos pakrantėse.
Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, Kuršių mariose yra vienas parengtiniai išžvalgytas Juodkrantės gintaro telkinys, kurio ištekliai sudaro apie 112 tonų. Prognoziniai ištekliai (apie 220 t) apskaičiuoti trijuose perspektyviuose gintaro išplitimo plotuose.
Seniausiai žinomi Azijos fosiliniai sakai randami Birmoje, Iravadžio upės aukštupyje. Fu-po pavadinimu jie jau nuo XVIII a. paplitę Kinijoje ir kitose budistų šalyse. Dabar visame pasaulyje jie žinomi birmito vardu.
Fosilinių sakų randama Meksikoje, Čiapo valstijoje, Jukatano pusiasalyje, Haityje ir kitur. Jie žinomi Meksikos gintaro vardu.
Gintaro Gaudymas: Amžina Tradicija
Tačiau tikrieji gintaro mėgėjai nelaukia, kol ši žaliava bus išgaunama pramoniniu būdu. Gyvenantys pajūryje tikrai yra pastebėję po audros Baltijos jūros pakrantėje besiburiuojančius žmones. Nors dalis jų galimai tik grožisi gamta, tarp jų tikrai yra vadinamųjų „gintaro medžiotojų“, kurie žino, kad po audros jūros bangos ir povandeninės srovės nuo dugno pakėlė dumblą, kuriame be žolių ir medžių šakelių, nuolaužų, gali būti ir gintaro gabalėlių.
Rankose turėdami graibštus ar kitus panašius įrankius, jei brenda į vandenį ir gaudo tą dumblą, kuriame vėliau ieško gintaro. Pajūrio regioninio parko direktorius Darius Nicius GRYNAS.lt pasakoja, kad tokių „gintaro medžiotojų“ parko teritorijoje po kiekvienos audros galima suskaičiuoti apie kelias dešimtis. Tai visiškai legali veikla, anot direktoriaus, jau tapusi puikia pramoga.
Kita vertus, yra gintaro gaudytojų, kurie vėliau jį parduoda gintaro meistrams, perdirbėjams. „Gintaro gaudymas nėra reglamentuotas įstatymų, priklauso tik nuo to, ar yra gintaro. Jo gaudytojų gretas kažkiek lemia šio ištekliaus pasiūla ir paklausa. Šiuo metu yra suaktyvėjęs gintaro gaudymas, nes stipriai išaugusios gintaro kaip žaliavos kainos. Gintarą naudoja amatininkai, kurie daro papuošalus. Be abejo, yra žmonių, kurie gintarą gaudo pramogaudami, turi tokį hobį“, - aiškina D. Nicius.
Tačiau kadaise toks gintaro gaudymas pajūryje buvo griežtai reglamentuotas. Pajūrio regioninio parko direktorius pasakoja, kad parko direkcijoje Karklėje eksponuojama 1664 metų gintaro gaudytojų priesaiką pavadinimu „Gintaro žvejų priesaika“ (yra vokiečių ir lietuvių kalbomis), kurią privalėdavo pasirašyti visi, ketinantys gaudyti gintarą. Pasirašę priesaiką, jie gaudavo žetoną, kuris liudijo jų teisę užsiimti šia veikla.
Audra - ženklas, kad galima ieškoti gintaro. Vienas iš gintaro išteklių Baltijos jūroje pasipildymo šaltinių uosto kanalo gilinimas. Jį gilinant, kaupiasi sąnašos, kurios išpilamos į jūrą (yra laidojimo rajonai). Jeigu ten yra gintarų, tai jūra juos išplauna. D. Nicius aiškina, kad gintarą reikia gaudyti prasiautus didelei audrai, kai krantą skalauja įsisiautusi jūrą ir didelis vėjas kelia bangas.
Pajūrio regioninio parko direkcija, matydama nemažą užsienio turistų ir pačių lietuvių susidomėjimą gintaro gaudymu, kartu su patyriais gidais ėmėsi edukacinės veiklos: atvykusiems į parko direkciją, pasakoja apie gintaro gaudymą kaip amatą, moko naudotis įrankiais, kuriais gaudomas gintaras. Taip pat eksponuoja su gintaro gaudymu susijusius eksponatus (įrankius, gintaro gaudytojų priesaiką ir pan.).
Greitai populiarėjant gintaro gaudymui Baltijos jūroje, Pajūrio regioninio parko direkcija ketina inicijuoti, kad gintaro gaudymas būtų įtrauktas į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą.
Gintaro Dirbiniai ir Apdirbimas
Nuo seniausių laikų iki XX a. gintaro dirbiniai buvo labiausiai plėtojami tuose kraštuose, kuriuose yra žaliavos. Kadangi daugiausia gintaro randama Baltijos jūros pakrantėse, dagiausia gintaro dirbinių įvairiais laikotarpiais gaminta Vokietijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Lietuvoje.
Ankstyviausi gintaro dirbiniai Lietuvos pajūrio teritorijoje (Šventoji, Juodkrantė, Nida, Pervalka, Klaipėda) aptinkami iš neolito laikotarpio ((4-2 tūkst. m. pr. Kr.). Tai gintariniai įvairaus pavidalo kabučiai su skyle viename gale, vamzdeliniai ir kitokie karoliai, skirtingos formos sagutės su V raidės formos skylute, ornamentuoti skridiniai, apvarų skirstikliai, grandys su didelėmis skylutėmis, žmonių ir gyvūnų figūrėlės, manoma, tarnavusios kaip amuletai.
Šventosios akmens amžiaus gyvenvietėje aptikta gintaro dirbtuvė. Viduriniajame neolite gintaras jau buvo mainomas į kitas prekes su Rytų Europos gyventojais.
Iš žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus gintaro dirbinių randama menkiau. Gausesni gintaro dirbinių kiekiai aptinkami kapavietėse, datuojamose V-XII a. Nemaži jo kiekiai kalba, kad šis mineralas buvo labai populiarus ir mūsų protėvių vartotas įvairiems tikslams: gydymo, magijos, puošimuisi. Gintaras buvo derinamas su stiklo ir emalio karoliukais.
Gintaro dirbiniai Palangos gintaro muziejuje
XIV a. Vokietijos, Lenkijos, Latvijos ir Lietuvos miestuose pradėjo kurtis gintaro apdirbimo cechai. XIII-XIV a. gintaro dirbinių gamybą stabdė karai su kryžiuočiais. XIV-XVIII a. greta savos gamybos gintaro dirbinių vyravo atvežtiniai gintaru dekoruoti baldai, veidrodžiai, dėželės, indai, kulto reikmenys (kryželiai, rožiniai, krucifiksai, altorėliai). Gintaras buvo naudojamas juvelyrikoje.
Gintaras Lietuvos Kultūroje
Gintaras ir Baltija, gintaras ir Lietuva, gintaras ir Palanga. Tai prasmės, kurios neatskiriamos. Gintaras - tai kartu ir mūsų protėvių baltų, visos lietuvių tautos kultūros dalis. Jis apdainuotas dainose, išgarsintas Antikos poetų bei mokslininkų, apipintas legendomis.
Ilgą laiką buvo abejojama, ar tokiose šalyse kaip Italija, Graikija, Marokas, Egiptas, Mesopotamija ir netgi Senoji Kinija rastas gintaras galėjo atkeliauti būtent iš Baltijos, tačiau šiai dienai jau patvirtinta, jog taip ir yra. Taigi jau antikinės kultūros gerai pažinojo Baltijos gintarą. Būtent šio mūsų regiono „stebuklo” dėka baltų apgyvendintos teritorijos jau žiloje senovėje minimos rašytiniuose šaltiniuose.
Baltų tautos nuo seno žinojo, kad gintaras tai ypatinga medžiaga, ne tik pasižyminti savo grožiu bei tinkamumu papuošalų gamybai, bet ir turinti gydomųjų savybių. Galima teigti, jog Baltijos gintaras - faktiškai vienintelis gintaras pasaulyje, turintis gan didelę dalį gintaro rūgšties.
Įdomūs faktai apie Gintarą:
- Baltijos gintaras (sukcinitas) paprastai turi nedidelį kiekį gintaro (sukcino) rūgšties ir po UV rodo švelnią melsvai žalsvą fluorescenciją.
- Kopalas - tai dar pilnai nesuafosilijavę sakai: jaunesni, minkštesni ir jautresni tirpikliams.
- Priešistorės žmonės jį drožė į karolius ir amuletus; egiptiečiai juo prekiavo; romėnai taip vertino, kad maršrutai, jungę Baltijos pakrantę su Viduržemiu, buvo praminti Gintaro keliu.
- Mylimoje baltų legendoje pasakojama apie jūros deivę Jūratę ir jos gintarinius rūmus, sudaužytus pavydaus Perkūno - esą todėl po audrų jūra vis dar išmeta gintaro „ašaras“.
Gintaro Rūšys
Gintaro kietumo laipsnis pagal Moso skalę svyruoja tarp 2 ir 3. Yra įvairių gintaro rūšių:
- Putų gintaras - labiausiai savo išvaizda nutolęs nuo gintaro; jo spalva ir struktūra primena sustingusias putas - nepermatomas, balzganas; poringiausias ir dėl to lengviausias.
- Bekeritas - randamas apvaliais gumulais nuo vyšnios iki kiaušinio dydžio. Spalva įvairaus rudo atspalvio.
- Štantinitas - randamas smulkiais (iki 5cm) apvaliais, gauburiuoto paviršiaus, kartais sluoksniuotos struktūros gumulėliais, apsitraukusiais blausiai juoda, suaižėjusia ir trapia dūlos plutele.
- Krancitas - Baltijos jūra jį išmeta ties Prusto ragu, Semboje, ir retkarčiais kitose vietose. Randamas smulkučiais (1-2 cm) apyskaidriais ir skaidriais, žalsvai gelsvos spalvos gabalėliais.
- Gedanitas - randamas 1-2 cm, rečiau kumščio dydžio apvaliais netaisyklingos formos gumulais. Išvaizda primena kanifoliją: skaidrus, rečiau šiek tiek drumstas, blyškiai geltonas, ryškaus stiklo blizgesio.
- Glesitas - randamas nedideliais 1-5 cm dydžio apvaliais gabalėliais. Dažniausiai būna neskaidrus, kartais šiek tiek persišviečiantis, raudonai rusvos ir juodos spalvos, taukų blizgesio.
- Rumenitas - randamas Karpatų srityje, ypač Rumunijoje. Paprastai neskaidrus, rusvai geltonas ir tamsiai raudonas, retai šviesiai geltonas.
Palangos Gintaro Muziejus
Geresnės vietos, kaip Palanga, gintaro muziejui turbūt nebuvo galima surasti. Čia, Baltijos pakrantėse, gimė nuostabi legenda apie Jūratę ir Kastytį, čia nuo neatmenamų laikų gyventojai rinko jūros išmetamą gintarą ir, pasigaminę iš jo papuošalus, save ir savo artimuosius džiugindavo. Palangos gintaro muziejus gyvuoja jau ttrisdešimt šešerius metus. Per tą laiką jį aplankė jau beveik aštuoni milijonai lankytojų.
Muziejaus krikštatėviai yra buvęs ilgametis Valstybinio Dailės muziejaus direktorius P. Gudynas, jo pavaduotojas, dabartinis Dailės Muziejaus direktorius R. Budrys bei V. Gudelis, V. Katinas, S. Pinkus, A. Tautavičius, J. Bubnys.
Dabar ekspozicijoje rodoma beveik 5 000 natūralaus gintaro gabalų ir dirbinių. 1986 m. ekspozicija iš pagrindų pertvarkyta. V. Katino parengtas ir dizainerio R. Martinkaus meniškai padarytas stendas “Fosiliniai sakai Žemės evoliucijoje” yra įvadas į parodą, kur sukaupta gausi mokslinė medžiaga apie gintaro susidarymą, inkliuzus, unikumus. Čia pasakojama, kada žemės evoliucijos eigoje atsirado gintaras, kada išnyko dinozaurai, pasirodė žmogus.
Palangos gintaro muziejus
Inkliuzų salėse galima pamatyti ir tokių retenybių kaip roplio išnara, uodų spiečius viename gintaro gabalėlyje, šimtakojų, bičių, skruzdėlių karo, vorų medžioklės scenų. Inkliuzuose keliasdešimties milijonų metų užkonservuota ir nemažai kitų, smulkesnių ir stambesnių, vabzdžių ir augalų. Tai tarytum užšaldyti praeities gyvenimo momentai, išlikę beveik nepakitę iki mūsų dienų.
Pirmajame aukšte eksponuojami gintaro dirbiniai: nuo ppačių pirmųjų iki šiuolaikinių. Čia ir garsiosios, paslaptingai dingusios R. Klebso kolekcijos kopijos, ir akmens amžiaus gintaro dirbiniai, įrankiai, papuošalai, ir vėlesnio laikotarpio gintarinės įkapės, ir Romos imperijos monetos, į mūsų kraštus patekę senovėje mainais į gintarą.