Meilės ir Dėkingumo Transformuojanti Galia

Gyvenime viskas atrasta, bet ne viską atradai tu. Kai atrandi naują subjektą, jauti malonų jaudulį pilvo apačioje. Daugelis tai vadina drugeliais pilve. Juk visi žinote tą jausmą. Malonu. Norisi vis daugiau ir daugiau. Tiesa, tikriausia būna ir blogieji drugeliai. Gal būtent dėl jų mes darome tiek daug blogo kitiems? Bloga juk kitiems, o ne mums. Mums malonu. Malonu, kai drugeliai skraido kažkur mūsų viduje.

Gerieji Drugeliai ir Nuostabūs Žmonės

Bet pagal įprastą gyvenimo tvarką yra ir išimčių. Būna taip, kad tik gerieji drugeliai drįsta išskleisti savo sparnus. Ar pažįstate tokių žmonių? Jie nuostabūs. Labai dėkoju, kad likimas man suteikė progą pažinti tokį žmogų. Neįtikėtina, bet kuo toliau tuo labiau aš žaviuosi Juste. Galiu pasakyti, kad vos pamatęs žmogų suprantu, ar jis geranoriškas, ar pikto linkintis. Pamatęs Justę - nesupratau nieko. Ji buvo šiek tiek blanki asmenybė, niekuo nekritusi į akį. Galbūt šiek tiek per daug akivaizdžiu naivumu, įdomia išvaizda ir tuo mažu lipduku ant kaktos. Net neįtariau, kad ji tokia nuostabi. Kaip tik dėl to aš vis dar jaučiuosi keistai.

Maža Medinė Spintelė su Stalčiukais

Tiesiog malonūs prisiminimai, kurių negalėjau vėl padėti į mažą medinę spintelę su mažais stalčiukais, užplūdo mano kūną. Taip, tai tie patys stalčiai, į kuriuos mes dedame nuomones apie sutiktus žmones. Ir ta pati spintelė, kurios daugelis iš mūsų sąmoningai arba ne taip norime atsikratyti. Tik man atrodo, kad aš jos atsikratyti nenorėjau. Ji man visai patiko. Patiko todėl, kad dažniausia mano nuomonės ilsėdavosi teisinguose stalčiuose. Tačiau buvo vienas žmogus, kuris išmokė mane nebenaudoti jų. Kodėl sakau buvo? Juk ir dabar yra. Ji sakė, kad negalima susidaryti nuomonės vien kažką girdėjus apie žmogų. Negalima dėti jo į spintelę net nepamačius ir nepabendravus. Prisipažinsiu - aš būtent taip ir darydavau. Ji išmokė mane ir kitų dalykų. Išmokė mane šypsotis ir kalbėti, išmokė juoktis. Tai nuostabus žmogus. Esu dėkingas jai už daugelį dalykų. Galiu drąsiai pasakyti, kad esu dėkingas už save tokį, koks esu dabar.

Žalingi Įpročiai ir Teisingi Pasirinkimai

Tiesa, iš pradžių ji [tiksliau nuomonė apie ją] taip pat ilsėjosi viename iš spintelės stalčių. Ir visai nekeista, jog teisingame. Šiuo atveju aš vėl neklydau. Būtent dėl teisingų pasirinkimų dažniausia mes ir nenorime atsikratyti tam tikrų žalingų įpročių. Nors jie kartais ir labai kenkia. Vėl apie ją. Ji paprasta. Tiesiog paprastumo įsikūnijimas. Niekada nebūčiau pasakęs, kad Rūta slepia savyje tiek gėrio ir noro padėti. Paprasčiausias žmogutis, kartais padaro didžiausius ir nuostabiausius dalykus. Džiaugiuosi sutikęs ją. Ne kartą jai dėkojau. Sakiau ačiū, kurio ji nenori girdėti. Žmonės, darantys kitiems gera iš širdies, dažniausia nepriima dėkingumo žodžių. Jiems paprasčiausia užtenka, kad mes nusišypsome, kad mes tikime ir pasitikime jais. Žinau šitą jausmą. Jis toks pat nuostabus kaip ir drugeliai pilve, kaip ir dar vienas keistas jausmas - prieraišaus šunelio sindromas. Galėčiau tai pavadinti ir paprastesniu ir visiems lengviau suprantamu žodžiu. Tai tiesiog meilė. Juk mes kiekvienas norime turėti tokį žmogų, kurį galėtume mylėti. Trokštame, bet ne visada surandame. Kažkada aš buvau suradęs tokį žmogų. O gal ji mane surado?

Nesvarbu. Svarbiausia, kad iš jos ir išmokau mylėti, tapti „prisirišusiu“. Gaila, kad tai per vėlai supratau. Taip, kaip Ignė mane išmokė mylėti ir atsiduoti kitam žmogui, lygiai taip pat ji išmokė neapkęsti, nepasitikėti ir neprisileisti nieko artyn. Tai žmogus, iš kurio tikriausia išmokau daugiausia. Kartais atrodo, kad jau per ilgai kankinuosi dėl jos. Kad per ilgai ir po laiko vis dar myliu ją. Meilė, vaidyba, neapykanta, melas, malonus skausmas, ašaros, panieka - visa tai iš jos. Iš tiesų esu labai dėkingas už tai. Ir tai tik dar kartą patvirtina, kad išore paprasti žmonės sugeba išmokyti mus visko, ko gali prireikti mūsų ilgame gyvenimo kelyje. Tik prisimink, kad kiekvienas iš mūsų gali būti tiek mokytojas, tiek mokinys. Tačiau tai kiekvienas suprantame skirtingu laiku. Aš stengiuosi visada būti mokiniu. Mokausi iš vaikų, suaugusių, draugų, gyvūnų, medžių, saulės, mėnulio. Mokausi netgi iš žolės. Iš tylos.

Juk visi patvirtins, kad iš visko, kas mus supa, galima kažko išmokti. Nė vienas iš mūsų nėra tobulas. Netgi pačioje gamtoje nėra tobulų dalyku. Saulė netobula, nes ji nemato savo dėmių. Iš jos mokomės, kad pirmiausia reikia pažiūrėti į save. Kad vėliau galėtum drąsiai išreikšti nuomonę apie kitą žmogų. Nors, žinoma, galima pasakyti ir kitaip: aš esu tobulas ir nepakartojamas. Tik tada nepamirškite paminėti: kaip ir visi kiti.

Baimės ir Panašumai

Kas mus padaro panašiais? Pirmiausia baimės. Juk daugelis bijo panašių dalykų, juk visi elgiasi tarsi susitarę, tarsi pagal kažkokius, kažkieno nustatytus stereotipus. Daugelis žmonių nori maištauti. Nori laužyti stereotipus, elgtis kitaip, galvoti kitaip. Bet taip elgtis ar galvoti jau nebeįmanoma. Padarai kažką netikėto ir staiga sužinai, kad lygiai taip pat pasielgė tavo geriausias draugas. Sugalvoti kažką naujo jau taip pat nebesugebame. Galbūt netikėtai ir ekstravagantiškai elgiamės tik savo draugų rate. Apskritai mes kartojame jau kažkieno atliktą judesį ar pakartojame jau kažkieno ištartus žodžius. Ir šiais laikais tai tapo įprastu reiškiniu, ir kažkodėl daugelis tai priima kaip absoliučiai naujas ir negirdėtas mintis. Nors iš tiesų tai būna tiesiog niekieno neišpuoselėta gera sena idėja. Visi mes tokie ir visi mes vieni kitiems priimtini. Atrodo, daugelis iš iš mūsų nesivaiko mados, bet esame tokie madingi, kad net koktu. Atrodo, kad tik mums vieniems yra liūdna ir mes vieninteliai jaučiamės vieniši, bet kai apsidairai ir atidžiau įsižiūri - pastebi, kad kas antro širdyje slypi vienatvė ir liūdesys. Tas liūdesys turi skirtingus veidus bei vardus. Ir kaip malonu sutikti žmogų panašų į save, o gal net ir tokiu pačiu vardu. Tačiau žinome ir tai, kad visada gera sutikti žmogų, kuris seniai jau pamiršo savo liūdną liūdesį. Malonu vėl išmokti dainuoti, šypsotis, nerūpestingai bėgioti gatvėmis, taškytis po balas ir tiesiog džiaugtis menkniekiais. Ir tokių žmonių mes ieškome. Ieškojau ir aš. Ieškojau iki tada, kol praradau savo mažąją dukrelę, žmoną, darbą, tėvus, o galiausiai draugus ir namus. Likau vienas su vieninteliu pasirinkimu rankose. Pasirinkimu, kurio kažkada taip bijojau ir kaip tik galėdamas ilgiau vengiau. Pasirinkimu, kurio niekam nelinkėčiau.

Dabar tik tikiuosi, kad visos tos pamokos, kurias išmokau, padės man bent jau startuoti. Nes juk be starto mes niekas. Be pirmojo postūmio mes niekaip negalime pajudėti. Taip ir liktume vienoje vietoje, jei kas nors iš šalies nepastūmėtų mūsų. Dabar jau galiu drąsiai pasakyti, kad per tuos metus išmokau labai daug. Daug naudingų dalykų, kurie man turi padėti įgyvendinti mano pasirinkimą visu 100%. Aš jau nebenoriu kristi dar giliau. Noriu, kad dabar galėčiau plaukioti vienoje vietoje. Būtent plaukioti, o ne skęsti. Kilti aukštyn jau nesitikiu. Priimtas sprendimas paverčia mane vienišu keleiviu, kovotoju, ieškotoju, prarastų žemių atradėju. Ką išmokau privers mane kovoti, bet to neužteks. Reiks ir vėl mokytis, kad sugebėčiau išlikti. Vėl gimstu iš naujo. Gimiau vienas ir dabar vėl likau visiškai vienas. Net neįsivaizduoju, ar ilgam. Net neįsivaizduoju, ar pasirinkimas teisingas. Net neįsivaizduoju, ar mane suprasite teisingai. Reiks išmokti į tai nereaguoti. Tai paprasta. Būdamas vienas nesistengi kažkam įtikti, prieš kažką pasirodyti. Pasiimu tušinuką, seną paltą, sunkius batus, skustuvą, tris metrus virvės, popieriaus ir iškeliauju i paskutinę savo kelionę.

Valkatauti

Ir šitie žodžiai sminga man giliai į širdį. Kasdien juos girdžiu, tačiau kiekvieną kartą jie skamba vis skaudžiau. Taip, aš pasirinkau tokį kelią. Valkatauti. Bet juk kiekvieną žmogų galima taip pavadinti. Tik skirtumas tas, kad yra išoriniai ir vidiniai valkatos. Šiuo metu aš jaučiuosi ir toks, ir toks. Nuskurdau viduje ir išorėje. Tiesa mano vidus nuskurdo ne taip jau smarkiai. Tiesiog mirė keletas jausmų. Bet ir juos pakeitė kiti. Mirė meilė. Ją pakeitė neapykanta. Mirė prieraišumas. Jį pakeitė nepastovumas ir lengvabūdiškumas. Mirė ir bailus naivumas pakeistas besąlygiškos drąsos. Taip pasikeisti privertė gyvenimas. Jei nebūčiau priėmęs šio pasiūlymo, turėčiau dar vieną išeitį. Galėčiau panaudoti skustuvą arba virvę. Bet to nedarysiu. Ir dar viena strėlė paleista į mano kūną. Tą patį susenusį, prakaituotą ir išvargusį kūną. Bet man tai jau tapo natūralu. Kitaip būti negali. Dabar jau negaliu pasiduoti. Turiu naujus namus. Dangus yra mano stogas, žolė - persiškas kilimas, akmuo - minkščiausia kėdė. Galbūt tavo šlapimas yra mano troškulio žudikas. Man tai nesvarbu. Svarbiausia - išgyventi. Svarbiausia nenuskęsti. O būtent dabar tai padaryti lengviausia. Tik akimirką sudvejok, nusisuk ir tu jau užkastas giliai po žeme. Nė dienos be kovos. Bet juk taip pat kovoja kiekvienas. Nesvarbu ar tai susmirdęs valkata ar kvepiantis turtuolis. Tik tos kovos skirtingos. Skirtingos tiek daug, kiek ir panašios. Ir mano žingsniai sulėtėja. Sunkios maisto paieškos dar labiau vargina. O ateinančios dienos planavimas visiškai nutrūksta.

Tik nesakykite, kad gyvenate šia diena. Taip nebūna. Kiekvieno iš mūsų galva prikišta įvairiausių planų. Aš planuoju rytojų. Daugiau planuoti bijau. Bet žinau, kad dėl rytojaus galiu būti garantuotas. Suprantu, kad mano planai menkesni. Rytoj turiu vėl ieškoti maisto bei pinigų. Vis sunkiau rasti vietą, kur žmonės duoda daugiau šlamančių. Planuoju, kur eisiu, ką darysiu. Jums tikriausia jau iškilo keletas klausimų. Atsakau tiems, kurie galvoja, kad rytojus niekada neateis. Deja, jis gyvena ir egzistuoja tik mūsų galvoje, mūsų susitarimuose, mūsų planuose. Ir atsakau tiems, kurie nežino, kodėl aš nedirbu. Yra keletas priežasčių. Tiek pat banalių, kiek ir labai svarbių. Pirmiausia - neturiu noro. O juk kaip tik noras vaidina patį didžiausią vaidmenį mūsų gyvenime. Neturėdamas noro gali net nepradėti siekti savo tikslų. Antra - nebeturiu draugų. Draugų, kurie man padėtų. O juk kiekvienas žinote, kaip sunku be pagalbos kažką padaryti. Visada reikia to pradinio postūmio. Trečia - neturiu netgi normalių rūbų, su kuriais galėčiau pasirodyti jums priimtinoje visuomenėje. Dėl to man skaudžiausia. Purvinu vidumi mes vaikštome gatvėmis ir į mus niekas nekreipia dėmesio. Ir mano akys sudrėksta, čia pat iškyla noras tapti plėšriu žvėrimi. Tada pajuntu baimę. Baimę susidurti su dar stipresniu žvėrimi. Jau ne kartą teko nukentėti ir sprukti. Tada turėjau kur pasislėpti. O kur pasislėpčiau dabar? Kol kas niekur. Todėl ir bijau. Bijau prarasti tai, ko neturiu. Kvaila. Juk visko prarasti neįmanoma. Vis tiek kažkas lieka. Galiausia lieki pats su savimi. Lieka pats galingiausias ginklas - tu pats. Tik ne visi tai sugeba įvertinti, o juo labiau ne kiekvienas moka tuo naudotis.

Išmoktos Pamokos

Aš šito išmokau iš Rūtos. Galbūt neišmokau. Tiesiog ji man padėjo tai atrasti savyje. Tačiau ji išmokė mane knaisiotis savo viduje. O ten radau daugybę nuostabių dalykų. Būtent nuostabių. Ir lieka tik mažytė panieka. Keistas žvilgsnis kupinas nesupratimo ir nežinomybės. Taip žiūrime į žmogų, kuris nori mus įskaudinti arba į tą, kuris tai jau padarė. Taip žiūri į gyvūną, kuris tyko tave suėsti gyvą. Taip žiūrime į savo priešus. Kaip tik tada ir gimsta baimė. Baimė nukentėti, baimė prarasti savitvardą, baimė likti nesuprastam. Tai jau sakiau, bet pakartosiu dar kartą. Todėl, kad man tai svarbu. Šitie žodžiai: „Juk mes visi bijome panašių dalykų, bet niekaip nesugebame susieiti į vieną vietą ir kovoti kartu. Kuo mūsų daugiau, tuo lengviau įveiktume savo baimes. O gal tiesiog nėra noro priešintis? Netiesa. Niekas nenori gyventi viename kūne su savo košmarais“, man labai daug reiškia. Ne kartą bandžiau kalbėtis su savo buvusiais draugais apie baimes. Ir jie visi išvardino labai panašius košmarus. Nuo elementariausios baimės vorams iki sudėtingos baimės mirti. Norite paklausti, kodėl keistos. Mirti bijome dažniausiai dėl to, kad kažko nenuveikėme, kažko nepadarėme. Kvaila. Kvaila bijoti užversti kojas kažko neatlikus. Juk tai natūralu. Anksčiau ar vėliau mes vis tiek visi mirsime. O jei jau mirei anksčiau, reiškia likimas labai ant tavęs supyko. Ir čia gali kaltinti tik save. Net nesvajok visą kaltę suversti kitam žmogui, nors jis ir būtų prisidėjęs prie tavo nesėkmės. Jo prisidėjimą irgi prisišaukei tu pats.

Sužinojau tai, kai praradau žmogų, kurį mylėjau. Tą patį žmogų, kuris išmokė mane mylėti ir neapkęsti. Išmokė bijoti ir nugalėti baimę. Kai praradau Ignę supratau, kad dėl to kaltas aš pats, nors ir labai norėjau kaltinti ją. Daugelis iš mūsų dažniausia žiūri į arčiausia savęs esantį žmogų. Kaltina jį dėl visų savo nelaimių, ieško jame savo ydų. Drąsiai įvardina jas, peikia ir niekada nepastebi, kad pats elgiasi lygiai taip pat, kad pats daro tas pačias klaidas. Ir taip kiekvieną dieną kiekvienas žmogus gyvena su tuo susitaikydamas. Sakote, ne? Būna kovotojų. Kovotojų, kurie seka kažkieno pėdomis ir kovoja prieš vėjo malūnus. Tokių daug. Ir nė vienas nepasimoko. Nė vienas nenori būti nugalėtas, nenori nusileisti. Ir daugelis vis dar nesupranta, kad ne visada kovodamas gali nukeliauti tolimesnį kelią. Kartais pasiduoti reiškia laimėti laiko.

Ir aš šypsausi. Šypsausi naivia, vaikiška šypsena. Ji gražiausia. Nuostabus tyrumas sklinda iš manęs. Absoliutus atsipalaidavimas, pasitikėjimas žmonėmis, saugumo jausmas, maloni priklausomybė. Manyje vėl pabunda kūdikis. Šį kartą benamis, purvinas ir alkanas kūdikis. Bet akys nuostabiai tyros. Jos dar nepavargusios, neišalkusios ir dar nespėjo susipurvinti. Pažįstu vienintelį tokį žmogų, kuris gali taip atrodyti. Ji visada taip atrodo, o man reikia stengtis. Tikiu, tokių yra daugiau, bet, deja, tik ją vieną pažįstu. Kaip tik iš Justės ir išmokau vaikiškumo. Esu be galo dėkingas jai. Didžiausia dovana mylimam žmogui - šypsena. Vaikiška šypsena. Tokia tikra, natūrali ir be piktų kėslų. Visada malonu išvysti tokią šypseną prieš akis. Visada malonu ją dovanoti. Juk tiek nedaug pastangų tam reikia. Ir visgi kaip dažnai mes tiesiog tingime padovanoti šypseną, kuri galbūt praskaidrintų kam nors visą dieną.

Štai keletas pagrindinių pamokų, kurias galime išmokti iš šio teksto:

• Meilė ir dėkingumas keičia gyvenimus: Jie gali išmokyti naujų dalykų ir padėti atrasti save.
• Kiekvienas gali būti mokytojas: Mokykimės iš visų aplinkinių.
• Baimės mus vienija: Tačiau svarbu kovoti su jomis kartu.
• Pasirinkimai formuoja likimą: Net ir sunkūs pasirinkimai gali atvesti į naują pradžią.
• Būkime dėkingi už mažus dalykus: Šypsena gali praskaidrinti kito žmogaus dieną.

Štai lentelė, apibendrinanti svarbiausius dalykus, kuriuos galime išmokti iš kitų žmonių:

tags: #labas #rytas #mielasis #aciu #uz #viska