Kriminalinės statistikos vakuumas yra vienas ryškių Lietuvos kriminalinės justicijos bruožų. Panašu, jog „žmogui iš gatvės“ Lietuvoje apskritai nėra prieinama statistinė informacija, kuri leistų žinoti tikslų Lietuvos kriminalinės justicijos turinį (pvz., atsisakymų pradėti ikiteisminį tyrimą statistiką), baudžiamosios valdžios taikomos prievartos apimtis ir t. t., taigi kuri suteiktų galimybę objektyviai „išmatuoti“ Lietuvos kriminalinės justicijos veiksmingumą ir poveikį žmogaus teisėms.
Teisingumo ministerijos internetiniame tinklapyje rašoma, jog per metus vidutiniškai laikinai sulaikoma apie 19 000 žmonių. Tikslios informacijos Lietuvos statistikos departamento administruojamame „oficialiosios statistikos portale“, deja, rasti nepavyko.
Antra vertus 2022 m. spalio 1 d. turėtų įsigalioti nauja BPK 140 straipsnio redakcija, kuria, kaip rašoma šio įstatymo projekto aiškinamajame rašte, siekta „pašalinti ydingas galimybes laikinai sulaikyti asmenis bei sustiprinti tokių asmenų teisių apsaugą“, ir kuri, kaip galima susidaryti įspūdį iš iškilmingo Teisingumo ministerijos pranešimo, dabar jau panaikins „prielaidas per plačiai taikyti šią procesinę prievartos priemonę“.
Tad toliau norėčiau trumpai pristatyti esmines 2022 m. spalio 1 d. įsigaliosiančio BPK 140 straipsnio nuostatas ir padiskutuoti, ar naujosios BPK 140 straipsnio redakcijos autoriai iš tiesų išravėjo visas laikino sulaikymo piktžoles.
Nors 2022 m. spalio 1 d. įsigaliosianti BPK 140 straipsnio redakcija numato tam tikrus pakeitimus ir BPK 140 straipsnio 1 ir 2 dalyse, akivaizdu, jog šie pakeitimai tėra formalūs lingvistiniai (kai kada net pertekliniai), nekeičiantys „reikalo esmės“, tad laikino sulaikymo pagrindai - situacijos ar atvejai, kada iš žmogaus gali būti atimta laisvė, jį sulaikant - nesikeičia.
Jie ir toliau išlieka du: (i.) in flagrante delicto („užklupus darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo“) ir (ii.) non in flagrante delicto („neužklupus nusikalstamos veikos padarymo vietoje ar tuoj po jos padarymo“). Laikino sulaikymo pagrindų prasmei ir turiniui reikšmingesnės įtakos neturės ir tai, kad nuo 2022 m. spalio 1 d.
Laikino sulaikymo pagrindų kontekste didesnį dėmesį norėtųsi atkreipti į BPK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto asmens laikino sulaikymo pagrindo - sulaikymo non in flagrante delicto - interpretaciją, kuri kelia rimtų abejonių ir net baimių.
Ar viešai deklaruodamas siekį labiau apsaugoti sulaikomo asmens teises ir interesus, įstatymų leidėjas iš tiesų neatvėrė „Pandoros skrynios“? Novelų autoriai pagrįstai vadovaujasi fundamentalia idėja, kad BPK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens laikino sulaikymo pagrindas yra tiesiogiai susietas su kardomąja priemone suėmimu, yra savotiškas suėmimo turinio „pratęsimas“.
Buitiškai tariant, šiuo pagrindu yra „sulaikoma tik dėl to, kad dėl objektyvių priežasčių nespėjama suimti, nors siekiama būtent suimti“. Tą signalizuoja visos BPK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos šio laikino sulaikymo taikymo sąlygos.
Jei tokia yra fundamentali („visa jungianti“) vertybinė idėja, tai pagal ją turėtų būti konstruojama visa asmens laikino sulaikymo šiuo pagrindu sistema, inter alia ir asmens apsaugos nuo savivalės ir piktnaudžiavimo šiuo sulaikymu procesinis mechanizmas. Deja, tam aiškiai pritrūko arba dėmesio, arba valios.
Pagal BPK 140 straipsnio 6 dalį ir asmuo, kuris yra sulaikytas BPK 140 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. kurį iš tiesų norima ne sulaikyti, o suimti, „laikinai sulaikytas“ gali būti laikomas iki 48 valandų. Kodėl?
Jei asmuo pagal BPK 140 straipsnio 2 dalį buvo sulaikytas dėl to, kad (a.) dar prieš jo sulaikymą buvo nustatytas bent vienas BPK 122 straipsnyje numatytas suėmimo skyrimo pagrindas ir visos suėmimo skyrimo sąlygos (BPK 140 str. 2 d. 1 p.), kad (b.) dar prieš jo sulaikymą buvo būtina „tuoj pat“ suvaržyti šio asmens laisvę siekiant BPK 119 straipsnyje numatytų (inter alia suėmimo) tikslų (BPK 140 str. 2 d. 2 p.), ir (c.) sulaikytas, o ne suimtas šis asmuo in concreto buvo tik todėl, kad nebuvo galimybės „itin skubiai kreiptis į teismą dėl suėmimo skyrimo“ (BPK 140 str. 2 d. 3 p.), kodėl reikia delsti iki 48 valandų ir tokį ilgą laiką nespręsti suėmimo skyrimo klausimo?
Kodėl į teismą dėl suėmimo nesikreipiama iš karto po to, kai žmogus yra sulaikytas ir atsiranda galimybė kreiptis į teismą dėl suėmimo? Ar ir, jei taip, kaip šiuo aspektu yra norima „labiau apsaugoti“ sulaikyto asmens teises ar interesus?
Pernelyg nesiplečiant, manytina, jog tai yra įstatymų leidėjo reveransas baudžiamojo persekiojimo institucijoms, kad pareigūnai šį laiką - iki 48 valandų - galėtų „dirbti“ su laikinai sulaikytu asmeniu, turėtų pakankamai laiko ir galimybių „įtikinti“ laikinai sulaikytąjį, kokie parodymai yra „naudingiausi“ jo teisiniam likimui.
Šiuo aspektu negalima nepaminėti ir itin grėsmingos BPK 140 straipsnio 6 dalies nuostatos, jog nesikreipti į teismą dėl suėmimo leidžiama tik tada, „kai per laikiną sulaikymą paaiškėja naujų aplinkybių, kurios nebuvo žinomos priimant nutarimą skirti laikiną sulaikymą ir paneigia BPK 122 straipsnyje nustatytų suėmimo skyrimo pagrindo (pagrindų) ir sąlygų egzistavimą“.
Ar ir ši teisinė nuostata yra skirta „geresnei“ sulaikyto asmens teisių apsaugai? Jei baudžiamojo proceso įstatymo leidėjas iš tiesų būtų norėjęs labiau apsaugoti sulaikytą asmenį nuo baudžiamosios valdžios savivalės ir piktnaudžiavimo, jis mažų mažiausiai tokios nuostatos apskritai net nebūtų fiksavęs baudžiamojo proceso įstatyme, nes jau vien aukščiau atskleista BPK 140 straipsnio 2 dalyje nurodyto laikino sulaikymo pagrindo samprata visiškai nesuponuoja išvados, jog dėl kiekvieno, kuris buvo sulaikytas pagal BPK 140 straipsnio 2 dalį, privalo būti kreipiamasi į teismą dėl jo suėmimo.
Tą puikiai iliustruoja kad ir šiandieninis procesinis status quo bei patvirtina būsima BPK 140 straipsnio 12 dalis.
Apibendrintai tariant, BPK 140 straipsnio 6 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu apibrėžta procesinė tvarka, pagal kurią BPK 140 straipsnio 2 dalies pagrindu sulaikytas įtariamasis „laikinai sulaikytas“ gali būti laikomas iki 48 valandų, per kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras ne kartą šiam asmeniui primins BPK 140 straipsnio 6 dalies nuostatą, kad dėl jo suėmimo į teismą prokuroras nesikreips tik tada, jei „paaiškės naujų aplinkybių, kurios nebuvo žinomos priimant nutarimą skirti laikiną sulaikymą ir kurios paneigia BPK 122 straipsnyje nustatytų suėmimo skyrimo pagrindo (pagrindų) ir sąlygų egzistavimą“ (geriausia „nauja aplinkybė“, žinoma, yra įtariamojo prisipažinimas), tiesiogiai neigia tą tikslą, kuris yra oficialiai manifestuojamas šio įstatymo projekto aiškinamajame rašte ir viešuose Teisingumo ministerijos pareiškimuose.
Pagal šiuo metu galiojantį baudžiamąjį procesinį teisinį reguliavimą „atsakomybė“ už asmens laikino sulaikymo legitimumą yra „išplaukusi“, tarsi „padalinta“ tarp ikiteisminio tyrimo pareigūno ir prokuroro: sprendimą sulaikyti asmenį įprastai (dažniausiai) priima (apsisprendžia) ikiteisminio tyrimo pareigūnas, tačiau apie tai praneša ir prokurorui, kuris ex lege turi teisę reaguoti, jei mano, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno proceso veiksmai ar sprendimai yra neteisėti.
Praktiniu požiūriu tai reiškia, jog „atsakingų“ už asmens laikino sulaikymo legitimumą iš esmės nėra (užprogramuota galimybė ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir prokurorui „badyti vienam į kitą pirštais“).
Pagal naująją laikino sulaikymo tvarką „atsakingu“ už laikino sulaikymo legitimumą - ir faktinį pagrįstumą, ir juridinį teisėtumą - visais atvejais turėtų tapti prokuroras (BPK 140 str. 4 d.). Jis yra įpareigojamas asmeniškai ex officio patikrinti kiekvieną - nesvarbu, kokiu pagrindu įvykusį - asmens laikino sulaikymo atvejį ir savo proceso aktu arba patvirtinti laikiną sulaikymą, arba jį nedelsiant panaikinti.
Tiesa, baudžiamojo proceso įstatymas expressis verbis nenurodo, per kiek laiko prokuroras tą privalo padaryti, t. y. nenurodo, kada turi būti galutinai įvertintas laikino sulaikymo legitimumas. Vien tik įstatyminė nuostata, kad prokurorui privalo būti pranešta „per įmanomai trumpiausią laiką“, o prokuroras privalo spręsti „nedelsdamas“, yra pernelyg aptaki ir per menka asmens laisvės apsaugos garantija.
Neabejotina, jog laikino sulaikymo legitimumo kontekste svarbią reikšmę turi žinojimas apie asmens laikiną sulaikymą: sulaikymo faktą, faktinį ir teisinį pagrindą, sulaikyto asmens buvimo (laikymo) vietą ir t. t. Apie tai, kad yra sulaikytas, ir sulaikymo pagrindą visų pirma privalo būti informuotas pats asmuo, kuris yra sulaikytas.
Pagal 2022 m. spalio 1 d. įsigaliosiančias BPK 140 straipsnio 5 ir 7 dalis laikinai sulaikytasis asmuo privalės būti informuojamas įteikiant jam laikino sulaikymo protokolo ir nutarimo skirti laikiną sulaikymą nuorašus. Toks informavimo būdas iš pirmo žvilgsnio atrodo „tobulas“, tačiau „velnias slypi detalėse“.
Viena vertus Baudžiamojo proceso kodeksas tiksliai nenurodo, kada turi būti surašytas laikino sulaikymo protokolas. Surašyti laikino sulaikymo protokolą BPK 140 straipsnio 7 dalis ikiteisminio tyrimo pareigūną ar prokurorą įpareigoja „per įmanomai trumpiausią laiką“.
Nors ši - „įmanomai trumpiausio laiko“ - procesinė kategorija galioja nuo pat Baudžiamojo proceso kodekso gimimo 2003 metais, tačiau nei teismų jurisprudencijoje, nei baudžiamojo proceso teisės doktrinoje iki šiol nėra atskleistas šios procesinės kategorijos turinys, nesuformuluoti net svarbiausi šios procesinės kategorijos požymiai ar kriterijai. Tradiciškai viskas palikta baudžiamojo persekiojimo valdžios diskrecijai.
Taigi sulaikytasis ex lege įgyja formalią teisę gauti laikino sulaikymo protokolo nuorašą tada, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras jį surašys, tačiau kada pareigūnas ar prokuroras jį surašys, priklauso nuo paties pareigūno ar prokuroro nuožiūros.
Dar sunkiau suprantama nutarimo skirti laikiną sulaikymą nuorašo įteikimo sulaikytajam procedūra. Iš teisinio reguliavimo visumos (BPK 140 str. 2 ir 3 d.) nekyla abejonių, kad nutarimas skirti laikiną sulaikymą privalo būti surašytas dar iki asmens faktinio sulaikymo. Šis proceso aktas yra laikino sulaikymo juridinis pagrindas - jei jo nėra, negalimas ir teisėtas sulaikymas.
Tai reiškia, kad nutarimo skirti laikiną sulaikymą nuorašą sulaikytajam galima įteikti iš karto, faktinio jo sulaikymo momentu. Tačiau įstatymų leidėjas taip kažkodėl nemano ir ex lege neįpareigoja baudžiamojo persekiojimo institucijų nutarimo skirti laikiną sulaikymą nuorašą sulaikytajam įteikti jo faktinio sulaikymo momentu.
Pagal BPK 140 straipsnio 3 dalį nutarimo skirti laikiną sulaikymą nuorašas sulaikytam asmeniui turi būti įteiktas „nedelsiant“. „Nedelsiant“ nuo ko? Kokios priežastys gali pateisinti „delsimą“?
Reikšminga naujovė yra ir BPK 140 straipsnio 7 dalies nuostata, jog laikino sulaikymo protokolas ar jo nuorašas nedelsiant turi būti įteiktas „<...> ir (ar) jo gynėjui“.
Tiesa, ir šiuo aspektu norėtųsi preciziškesnių juridinių formuluočių. Įvairias diskusijas užprogramuoja jau juridinė formuluotė „ir (ar)“. Ką ji reiškia? Ar laikino sulaikymo protokolo nuorašą gynėjui reikia pateikti ir tada, kai šio protokolo nuorašas yra įteiktas sulaikytajam; ar tik vienam kuriam jų? Ar pakanka, kad laikino sulaikymo protokolo nuorašas yra įteikiamas gynėjui ir tada nebereikia įteikti sulaikytajam? Kaip bus tuo atveju, jei sulaikytasis dar neturi gynėjo? ir t. t.
Kita vertus sunku suvokti, kodėl baudžiamojo proceso įstatymas expressis verbis nurodo, kad gynėjui turi būti įteiktas laikino sulaikymo protokolo nuorašas, tačiau to nenurodo dėl nutarimo skirti laikiną sulaikymą? Atsižvelgiant į tai, kad iki šiol įstatymiškai apskritai nėra sureglamentuota, kaip turi būti elgiamasi su laikinai sulaikytu įtariamuoju, o teisinėje praktikoje net advokatui kartais yra keblu surasti sulaikytą asmenį ir su juo pasimatyti be pašalinių (neretai ir dėl to, kad tam tiesiogiai sąmoningai prieštarauja ar net fiziškai trukdo baudžiamojo persekiojimo institucijos), negalima nepasidžiaugti, jog nuo 2022 m. spalio 1 d. laikinai sulaikytas asmuo privalės būti „nedelsiant pristatomas į ikiteisminio tyrimo įstaigą, ar prokuratūrą, ar laikino sulaikymo vietą, ar vietą, kurioje atliekamas proceso veiksmas, kuriame laikinai sulaikytas asmuo privalo ar sutinka dalyvauti“ (BPK 140 str. 8 d.), o „apie asmens laikiną sulaikymą ir jo laikino sulaikymo vietą“ bus privalu „pranešti laikinai sulaikyto asmens nurodytam gynėjui“ (BPK 140 str. 10 d.).
Didžiausią praktinę įtaką baudžiamojo persekiojimo institucijų apsisprendimui gerbti ir saugoti žmogaus laisvę turi laikino sulaikymo teisėtumo procesinės kontrolės veiksmingumas. Ne paslaptis, jog šiuo metu jis yra viso labo „nulinis“ ar net „imitacinis“.
2022 m. spalio 1 d. įsigaliosianti BPK 140 straipsnio 11 dalis laikino sulaikymo teisėtumo procesinę kontrolę paveda ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuris skundą privalės išnagrinėti per 20 valandų nuo skundo gavimo momento. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis bus galutinė ir neskundžiama.
Pabaigai pažymėti norėtųsi ir tai, jog realus ir veiksmingas laikinai sulaikyto asmens valios autonomijos užtikrinimas, teisių ir interesų apsauga neapsiriboja vien tik laikino sulaikymo instituto reformomis. Tai, žinoma, „geriau negu nieko“, tai yra pozityvi pirmoji intencija (nuo kažko pradėti juk reikia), tačiau baudžiamojo proceso istorija moko, jog laikinai sulaikytas asmuo nebus saugus ir užtikrintas, jei nuo pat pirmosios jo laisvės atėmimo akimirkos jam nebus suteikta kvalifikuota profesionalaus advokato teisinė pagalba ir nepriklausomas moralinis - dvasinis palaikymas, o Lietuvos sąlygomis dar ir tol, kol baudžiamojo persekiojimo institucijos, formaliai „apsidraudusios“ prokuroro pavedimu panaudoti kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus ar priemones (BPK 170 str. 3 d.), ir toliau nevaržomai ir nekontroliuojamai lankysis laikino sulaikymo vykdymo vietose, apklausinės (švelniai tariant) sulaikytuosius nedalyvaujant jų gynėjams ir formaliai nedokumentuojant šių apklausų fakto ir turinio, ir t. t.
Lietuvos regionų žemėlapis
Apibendrinant, nors naujosios BPK 140 straipsnio redakcijos įsigaliojo su tikslu sustiprinti laikinai sulaikytų asmenų teisių apsaugą, išlieka tam tikrų abejonių dėl jų veiksmingumo praktikoje. Itin svarbu užtikrinti, kad baudžiamojo persekiojimo institucijos laikytųsi įstatymo raidės ir dvasios, o laikinai sulaikyti asmenys turėtų realią galimybę pasinaudoti teisine pagalba ir apsiginti nuo galimo piktnaudžiavimo.
Štai keletas pagrindinių pakeitimų, įsigaliojusių 2022 m. spalio 1 d., apibendrinančios lentelės forma:
| Sritis | Prieš pakeitimus | Po pakeitimų (nuo 2022-10-01) |
|---|---|---|
| Atsakomybė už sulaikymo legitimumą | Išplaukusi tarp ikiteisminio tyrimo pareigūno ir prokuroro | Prokuroras atsakingas už kiekvieno sulaikymo atvejo patikrinimą ir patvirtinimą/panaikinimą |
| Informavimas apie sulaikymą | Neaiškus reglamentavimas | Privalomas laikino sulaikymo protokolo ir nutarimo nuorašų įteikimas sulaikytajam ir (ar) jo gynėjui |
| Teisė į gynėją | Sudėtinga užtikrinti | Privalomas pranešimas laikinai sulaikyto asmens nurodytam gynėjui apie sulaikymą ir jo vietą |
| Teisėtumo kontrolė | Nulinė arba imitacinė | Laikino sulaikymo teisėtumo procesinę kontrolę vykdo ikiteisminio tyrimo teisėjas, kuris skundą privalo išnagrinėti per 20 valandų |
Šioje lentelėje apibendrinti svarbiausi pakeitimai, tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad praktinis jų įgyvendinimas gali skirtis nuo teorinių nuostatų. Nuolatinis monitoringas ir kritinis vertinimas yra būtini siekiant užtikrinti, kad šie pakeitimai iš tiesų prisidėtų prie geresnės žmogaus teisių apsaugos Lietuvos baudžiamojo proceso sistemoje.