Laisvoji profesija nekilnojamojo turto brokeriai: privalumai ir trūkumai

Šiandien internetas tapo bene pagrindine ir patogiausia informacijos perdavimo bei komunikavimo priemone, žmonių bendravimo kanalu. Auga ir elektroninė komercija (įvairių prekių pardavimas elektroninėse parduotuvėse, aukcionai). 2005-aisiais metais eletroninė komercija įsitvirtino didžiuosiuose Vakarų Europos miestuose ir kai kuriose Rytų Azijos šalyse, tokiose kaip Pietų Korėja.

Tenka pripažinti, jog dauguma tiek didesnių, tiek ir mažesnių kompanijų reklamuoja bei siūlo savo prekes, paslaugas internetu. Elektroninė komercija - verslo operacijos, kurios sandorius sudaro internetu ar kokiu kitu globaliu atviru tinklu, taip pat sandorio sudarymo ir vykdymo priemonės, kurios iki 1995 m. buvo adekvačios tokioms komercijos formoms kaip verslas telefonu, faksu, EDI ir pan.

Daugeliui žmonių elektroninė komercija yra veiklos vykdymo internete sinonimas. Vis dėlto, elektroninė komercija žymiai daugiau nei vien tai - ji apima visas ir bet kokias verslo transakcijas, kurios vykdomos elektroniniu būdu turint tikslą padidinti rinkos funkcionavimo efektyvumą. Pasak Ch. Swindellso, elektroninė komercija suprantama kaip bet kokie veiksmai, atlikti kieno subjekto, kurie reikalauja, kad finansiniai sandoriai būtų atlikti globaliuose tinkluose, tokiuose kaip internetas.

Elektroninė komercija yra elektroninio verslo dalis ir apima pardavimo, pirkimo, paslaugų veiklą, atliekamą elektroninės terpės (dažniausiai interneto, bet ne visada) pagalba. Į šiuos apibrėžimus įtraukiamos tiek pirkimo - pardavimo, tiek ir visos kitos transakcijos, kurios atliekamos ne tik internetu, bet ir kitokiomis elektroninėmis priemonėmis.

Pagal šiuos apibrėžimus galima teigti, jog dauguma autorių visgi lieka tos nuomonės, kad elektroninė komercija neapsiriboja vien tik internetu. Elektroninei komercijai, kaip ir kiekvienai kitai, reikia keturių dalykų: pirkėjo, pardavėjo, jų susitikimo vietos (pvz.: elektroninės parduotuvės) ir pinigų.

Įmonės, namų ūkiai, atskiri gyventojai, valstybinės institucijos ir kitos įstaigos yra elektroninės komercijos dalyviai: vieni siūlo prekes ir paslaugas, o kiti jas perka. Teisine prasme elektroninės komercijos dalyviai visiškai nesiskiria nuo tradicinės komercijos dalyvių. Elektroninėje komercijoje yra dvi pagrindinės šalys: pirkėjas ir pardavėjas.

Pardavėjas. Internetiniai pardavėjai labai panašūs į tradicinius pardavėjus: jie turi savo sandėlius, rūpinasi prekės kiekybe bei kokybe, rūpinasi produktų pristatymu, reklamuoja savo prekes (tam pasitelkdami ir internetą), tokiu būdu padidindami savo produktų pardavimus parduotuvėse ar per katalogus. Pardavėjas turi turėti galimybę susipažinti su savo teisine padėtimi, nes kitaip jis tiesiog gali atsisakyti dalyvauti elektroninėje komercijoje.

Dažniausiai internetinis pardavėjas - įmonė, kuri didžiausią pelno dalį gauna iš online produktų pardavimo. Vartotojui, kaip silpnesniajai šaliai, turėtų būti užtikrinama didesnė apsauga, lyginant su profesionaliais komerciniais subjektais.

Galima išskirti dvi pagrindines elektroninės komercijos rūšis: B2B ir B2C. Taigi, daugeliu atveju ir daugeliu požiūriu pats svarbiausias elektroninės komercijos skirstymas yra į B2B ir B2C. Čia, sandorių prigimtis ir pobūdis.

Globalumas. Elektroninės komercijos šalims nebūtinas fizinis kontaktas, dažnai sandoriai sudaromi dalyviams esant skirtinguose miestuose ar net valstybėse. Pardavėjas turi galimybę siūlyti savo prekes bei paslaugas daug didesniam vartotojų ratui nepatiriant kaštų, kurie būtų neišvengiami tradicinės komercijos atveju. Pirkėjas tuo tarpu gali išsirinkti bei įsigyti prekes iš didesnio asortimento ir neišeinant iš namų, t.y. be eilės.

Maži verslo vykdymo kaštai. Įmonės, naudodamos elektroninę komerciją, labai sumažina savo išlaidas, pavyzdžiui: sumažinamos popieriaus, rašalo išlaidos ir pan. Visų pagrindinių įvykių fiksavimas. Efektyvumas laiko atžvilgiu. Elektroninė komercija yra realaus laiko komercija, bet kuriuo paros metu ir bet kurioje vietoje galima suteikti savo esamam ir būsimam klientui visą informaciją apie produktus, konsultuoti rūpimais klausimais ir pan.

Nebeliko laukimo, laiko spragos kur kas mažesnės nei tradicinės komercijos atveju. Dalyviai gali palaikyti nuolatinį ryšį, uždavinėti jiems rūpimus klausimus ir operatyviai sulaukti reikiams atsakymų. Apibendrinant elektroninės komercijos privalumus galima teigti, jog elektroninė komercija mažina įmonės kaštus, todėl pirkėjas gauna produktus mažesnėmis kainomis. Elektroninės komercijos pagalba greitai ir tiksliai bendraujama su klientais, patogesnis jų aptarnavimas, taupomi ištekliai, vienoje vietoje siūlomas didesnis prekių ir paslaugų pasirinkimas, patogesnė prekių tiekimo sistema, atsiveria naujos verslo galimybės ir t.t.

Privalumus pagal šalis vaidmenį galima skirstyti į kliento (pvz.: tokie privalumai kaip: operacijas galima atlikti iš bet kurios vietos, suteikiamas didesnis pasirinkimas ir pan.) ir pardavėjo (pvz.: elektroninė komercija padeda rinkti tiesioginę informaciją apie savo klientus, išnaudoti nestandartines ir patogias nišas ir pan.) požiūrius. Šiais, specialiais norminiais teisės aktais, turi prisidėti prie nuolatinės infrastruktūros plėtros. Sandorių skaidrumo stoka.

Šis reiškinys dar vadinamas internetiniu anonimiškumu. Elektroninės komercijos įdiegimas ir vystymas, jos tolesnis palaikymas kainuoja. Čia nesąžiningiems verslininkams. Tyrimai, atlikti anglų firmos "Armor Group" 2000 metų pradžioje parodė, kad 35 proc. brangių prekių, parduodamų virtualiose parduotuvėse, yra piratinės. Pasak dr. Dariaus Štitilio, elektroninei komercijai palanki teisinė aplinka Europoje buvo pradėta kurti Europos Komisijai parengus ir priėmus direktyvas elektroninės komercijos, elektroninio parašo, vartotojų teisių apsaugos sudarant sutartis per atstumą, finansinių paslaugų ir elektroninių mokėjimų klausimais.

2000 m. birželio 8 d. - elektroninės komercijos, teisinis aspektas vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva) Nr. Šios baudžiamosios teisės srities. Pagrindinis uždavinys - laisvo informacinės visuomenės paslaugų judėjimo tarp valstybių narių užtikrinimas. Šis nagrinėjimu ne teismo tvarka ir valstybių narių bendradarbiavimu.

Direktyvos 2 straipsnyje apibrėžiamos tokios sąvokos kaip informacinės visuomenės paslaugos, paslaugų teikėjas, paslaugos gavėjas, vartotojas ir kt. Direktyvoje informacinės visuomenės paslaugos apibrėžiamos taip - tai paslaugos, apibūdintos Direktyvos 98/34/EB su pakeitimais, padarytais Direktyva 98/48/EB, 1 straipsnio 2 dalyje. Remiantis šia direktyva, informacinės visuomenės paslaugos apibrėžimas aprėpia bet kokią paslaugą, paprastai teikiamą už atlygį per nuotolį, elektroninėmis priemonėmis, atskiru paslaugos gavėjo prašymu duomenims apdoroti ir saugoti. Ši prekių pardavimas internetu, tokioms paslaugoms nepriskiriama tokia veikla kaip paprastas prekių pristatymas arba paslaugų teikimas ne per tinklą.

Televizijos transliavimas ir radijo transliavimas nėra informacinės visuomenės paslaugos, nes teikiamos ne pagal pareikalavimą. Būtent ir reikėtų akcentuoti, jog tai yra pagal individualius užsakymus teikiamos paslaugos. Įsisteigęs paslaugų teikėjas - tai paslaugų teikėjas, kuris užsiima komercine veikla per nuolatinę buveinę, kuri buvo įsteigta neribotam laikui. Šio komercine, pramonine ar amato veikla, vardą. Komerciniais pranešimais nelaikoma informacija, kurią gavus galima tiesiogiai pasiekti įmonės veiklą, pavyzdžiui, elektroninio pašto adresas ir pan. Šiai joms skirti. Ši sąvoka įtvirtina reikalavimus informacinės visuomenės paslaugų teikėjams.

Reikalavims, taikoms paslaugoms, kurios neteikiamos elektroninėmis priemonėmis. Direktyvos 3 straipsnis nustato taisyklę, pagal kurią valstybės narės turi garantuoti, jog informacinės visuomenės paslaugų teikėjas, įsisteigęs jos teritorijoje, laikytųsi nacionalinis nuostatų, kurios patenka į koordinuojamą sritį. Šiai, riboti informacinės visuomenės paslaugų teikimo laisvę iš kitos valstybės narės. Tai galima padaryti norint apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą bei sveikatą, vartotojus, taip pat baudžiams nusikaltims prevencijos, tyrimo, atskleidimo tikslais, kovai su neapykantos skatinimu dėl rasės, lyties, religijos ir pan. Šiau nurodytiems tikslams. Toks apribojimas turi būti proporcingas siekiamiems tikslams.

Jei valstybė narė mano, jog informacinės visuomenės paslauga pažeidžia šiau nurodytiems tikslams, valstybė turi paprašyti, jog valstybė narė, iš kurios kyla informacinės visuomenės paslauga, imtųsi kokis nors priemonis. Svarbi direktyvos nuostata yra susijusi su paslaugų teikėjams keliamais reikalavimais. Tuo atveju, jei paslaugos teikėjas yra PVM mokėtojas, turėtų būti nurodomas PVM mokėtojo kodas. Ši nuostata yra pakankamai svarbi, kadangi taip paslaugos gavėjas ar vartotojas gali susipažinti su paslaugos teikėju, gauti šiokią tokią informaciją apie jį, siūlomas prekes bei kainas, ir visa tai sukelia paslaugos gavėjo, vartotojo pasitikėjimą teikėju.

Reklaminiai konkursai ar žaidimai, jei jie leidžiami įsisteigusio paslaugos teikėjo valstybėje narėje, privalo būti aiškiai apibrėžti, identifikuojami, ir sąlygos dalyvauti juose turi būti aiškios, lengvai prieinamos ir nedviprasmiškai pateiktos. Direktyva bando sureguliuoti ir nelaukto komercinio pranešimo problemą. Valstybės narės yra įpareigotos savo teisės aktuose nustatyti taisykles, pagal kurias nelauktas komercinis pranešimas būtų aiškiai ir nedviprasmiškai identifikuojamas, kitaip tariant iškart nustatomas.

Šiantys neužsakytus komercinius pranešimus elektroniniu paštu, turėtų nuolat tikrinti išsiregistravimo registrus, kuriuose registruojasi asmenys, nenorintys gauti neužsakytos komercinio pobūdžio pranešimų. Taigi vartotojas turi teisę atsisakyti tokios paslaugos ir siųsti nelauktą komercinį pranešimą užsiregistravusiems tokiame registre asmenims būtų draudžiama. Šis formų. Valstybės narės tur...

Elektroninės komercijos rūšys:

• verslas verslui (B2B business to business)
• verslas vartotojui (B2C business to consumer)
• verslas valstybinėms institucijoms (B2G business to government)
• vartotojas vartotojams (C2C consumer to consumer)
• vartotojai verslui (C2B consumer to business)
• vartotojas valstybinei institucijai (C2G consumer to government)
• valstybinės institucijos verslui, vartotojams ir kitoms valstybinėms institucijoms (G2B/C/G government to business/ consumer/ government)

Elektroninės komercijos privalumai ir trūkumai:

tags: #laisvoji #profesija #nekilnojamojo #turto #brokeriai