Lankiškių Dovilų istorija ir architektūra

Dovilų miestelis įsikūręs Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje, 5 km į pietvakarius nuo Gargždų, Minijos dešiniajame krante. Tai seniūnijos centras, kuriame 2021 m. gyveno 1077 gyventojai.

Gyvenvietės istorija

Pirmosios istorinės žinios apie gyvenvietę siekia 1500 metus: tais metais minimas Lauksupio (Lauxuppe) kaimas ir keturi jo gyventojai (mokesčių mokėtojai): Saucke, Tramann, Gelwitz Stanick ir Bertzka. Iš Saucke ir Tramann sodybų XIX a. susiformavo Tramų kaimas.

Vėliau Lauksupis jau minimas kaip Lašupėnai (Laschuppenen). Šis pavadinimas kildinamas nuo Minijos dešiniojo intako pavadinimo, kuris anksčiau galėjo būti Lauksupis, tik vokiečių iškraipytas. XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje Lauksupis, arba Lašupėnai, buvo įsikūrę abipus Minijos upės. Pro juos ėjo kelias link pasienio su Žemaitija.

XVII a. gyventojus šlavė maras 1620, 1624-1625, 1629, 1653, 1657-1658 m. Didžiausia epidemija buvo 1709-1710 m., Šiaurės karo metu, po šaltos ir ilgos žiemos. Kaimai tapo negyvenami. Vilhelmas I ėmėsi priemonių: nutarė kolonizuoti Mažąją Lietuvą. Išmirusių lietuvininkų ūkiai Klaipėdos srityje atiteko daugiausiai atkilėliams iš Didžiosios Lietuvos (kituose Prūsijos kraštuose - vokiečiams, zalcburgiečiams).

Manoma, kad po maro Lašupėnų apylinkėse įsikūrė gyventojai Dovilai. XVIII a. pirmojoje pusėje dabartinė Dovilų gyvenvietė žymima kaip Tavela, Taveln. 1763-1764 m. dokumentuose Doviluose buvusių kaimų pavadinimai užrašyti taip: Gelbethen (Gelbėčiai) - 7 lažininkai; Trammen (Tramai) - 7 lažininkai ir t. t.

1779 m. Dovilai, arba Gelbėčiai, jau įvardijami vienu, Dovilų, vardu. Kaime - 7 sodybos. 1810 m. baigiasi baudžiava. 1848 m. statistiniame žinyne dabartinėje Dovilų teritorijoje minimi Dovilų ir Tramų kaimai. Doviluose stovi 11 gyvenamųjų namų, yra 92 gyventojai, iš jų 77 evangelikai liuteronai, 12 katalikų ir 3 judėjai. Kaime kalbama lietuvių ir vokiečių kalbomis.

Nuo 1860 m. rudens Doviluose vyko savaitiniai turgūs, kelių sankryžoje susiformavo prekybos aikštė, atsirado laiškanešio pareigybė, dar po 3 metų pradėjo kursuoti dviratis keleivių vežimas. 1863 m. sutvarkomas vieškelis nuo Budrikų per Mišeikius, Dovilus link Baitų.

XIX a. antrojoje pusėje Dovilų gyvenvietė išaugo, nusistovėjo jos planinė struktūra: centras su jame dominuojančia bažnyčia, šalia - mokykla, pašto tarnyba, keli viešbučiai, smuklės, turgaus aikštė. Dvarų sodybos išsidėstė žiedu gyvenvietės pakraščiuose. 1870 m. Doviluose, skaičiuojant kartu su Tramais, buvo 208 gyventojai. Nuo 1885 m. pradėtas tiesti plentas iš Budrikų per Mišeikius.

Nuo 20 a. pradžios iki 1950 Dovilai buvo valsčiaus centras, sovietų okupacijos metais - tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė. 2009 patvirtintas Dovilų herbas.

Architektūra

Bažnyčia

1739 m. bažnyčią Doviluose statyti buvo nurodęs Prūsijos valdovas Frydrichas Vilhelmas I ("nes lietuviai vis dar prastai išugdyti, nesubrandinti krikščionybei"), tačiau karalius mirė ir sumanymas nebuvo įgyvendintas. Evangeliškosios pamaldos Doviluose pradėtos laikyti nuo 1784 m., kai vienoje mokyklos patalpų buvo įrengta nedidelė salė.

1846 m. Doviluose įkurta pagalbinė dvasinė apylinkė, kurią globojo Klaipėdos laukininkų ir Priekulės parapijų kunigai. Pirmasis pamokslininkas buvo Lietuvininkų bažnyčios diakonas iš Klaipėdos Hermanas Hanas (Hermann Leopold Friedrich Hann). Atvykęs jis pastebėjo daug ydų: parapijiečiai nesusituokę gyvena kartu, jaunamartės laukiasi kūdikių, našlės per greitai išteka antrą kartą. Be to, parapijonys girtuokliauja karčemoje. Vieną sekmadienį kunigas suskaičiavo, kad iš 20 vežimų, grįžtančių iš bažnyčios namo (per karčemą), net 16 keleivių buvo girti. Kunigas dar pastebėjo, kad surinkimininkams priklausę parapijiečiai yra doresni ir darbštesni. H. Hanas kovojo su minėtomis ydomis.

1849 m. Dovilų evangelikų parapija oficialiai pripažinta 1854 m. Jai priskirti 35 kaimai, anksčiau priklausę Klaipėdos ir Priekulės evangelikų liuteronų parapijoms. 1859 m. atvykęs kunigas Augustas Harneris ėmė rūpintis bažnyčios statybos reikalais.

1861 m. liepos 17 d. padėtas kertinis akmuo, per metus pastatas sumūrytas. Pašventintas 1862 m. rugsėjo 18 d. Bažnyčia yra neogotikinė.

Mokykla

Iš pradžių pradinė mokykla buvo įkurta Toddien Jakob kaime (1904 m. prijungtas prie Gramboviškių), ją lankė vaikai iš apylinkių. Apie 1750 m. mokykla perkelta į Gelbėčių kaimą (dabartinius Dovilus). Naujas mokyklos pastatas, kaip ir bažnyčia bei parapijos namas, pastatytas 1862 m. Dovilų mokykloje dirbo lietuviai mokytojai ir kunigai.

Malūnas

1748 m. Doviluose, arba Gelbėčiuose, atsirado vandens malūnas. Kristijonas Veselis (CHristian Wessel) už nuomojamą žemę valstybei mokėjo 159 talerius ir 13 grašių kasmet ir dar po du talerius valstybinio šunų mokesčio už laikomus medžioklinius šunis. Malūnas statytas iš valstybinio miško medienos, kurią turėjo pirkti ir atsigabenti pats malūnininkas. Malūnas vadintas Dovilų vardu - matyt, buvo statomas buvusioje gyventojų Dovilų sodyboje.

1775 m. minimas naujas malūno savininkas, perėmęs ankstesniojo teises bei prievoles. 1781 m. malūnininkas Liudvikas Dombrovskis gavo teisę jam priklausančioje karčemos sodyboje įsteigti kalvę.

Kiti pastatai

Karčemą statėsi malūnininko padėjėjas Kristijonas Urbonas. Karčemai, užvažiuojamajam kiemui, daržinei, tvartui statyti valstybė davė ketverius laisvus nuo mokesčių metus. Kartu davė nemokamai naudotis lentpjūve ir imti dykai malkas kūrenimui. Savininkas galėjo disponuoti žeme savo nuožiūra, bet turėjo ir įsipareigojimų: pavyzdžiui, karčemoje prekiauti alumi ir degtine, pagamintais Klemiškės valstybiniame dvare.

Dvaras: pastatas stovi senosios Dovilų karčemos sklype. 1900 m. sklypą nusipirko Gustav Oppermann, 1908 m. pastatęs jame mūrinį puošnų dviejų aukštų namą. Jame veikė paštas, buvo įrengti butai. Name gyveno G. Gyvenamasis namas: pastatas stovi buvusios turgaus aikštės ŠR kampe, statytas 1909 metais pirklio Adolfo Schimmelpfennig kaip viešbutis-užeiga. XX a. 4 deš. pastatą nusipirko pirklys Fr.

Archeologiniai tyrimai

Dovilų bendruomenė parengė ir įgyvendino projektą „Dovilų archeologinės istorijos sklaida“, kuris finansuotas iš Nevyriausybinių organizacijų ir bendruomeninės veiklos stiprinimo 2022 m. veiksmų plano priemonės „Stiprinti bendruomeninę veiklą savivaldybėse“. Doviliškiai susipažino su dviem įdomiais mokslininkais - archeologais dr. Gvidu Slahu ir dr. Ryte Banyte-Rowell.

Dr. G. Slahas supažindino dalyvius su akmens amžiaus žmonių buitimi, kokia ji galėjo būti laikotarpiu nuo 10 iki 4 tūkstančių metų atgal. Jis parodė, kaip buvo įkuriamas laužas naudojant titnagą ir skiltuvą, taip pat papasakojo apie ugnies įkūrimo būdus ir ugnies išgavimo istoriją. Įdomu, kad kai kurių Lietuvos regionų kaimuose ugnis naudojant titnagą ir skiltuvą buvo įkuriama net iki Antrojo pasaulinio karo, o ir šiandien toks būdas nėra visai pamirštas.

Mokslininkas mokė gamintis įrankius iš titnago. Dalyviai gaminosi maistą iš tokių produktų, kurie tikrai buvo žinomi vėlyvajame akmens (maždaug 5500-2000 m. pr. Kr.) amžiuje. Virta tiršta sriuba iš sorų ir triušienos. Triušis buvo pasirinktas kaip alternatyva kiškiui. Vėlyvajame akmens ir ankstyvajame geležies amžiuose triušiai dar nebuvo prijaukinti. Sriuba pagardinta grybais, šermukšnio, šaltalankio uogomis, čiobreliais. Labiausiai trūko druskos! Druska mūsų kraštuose tuomet dar buvo retas dalykas.

Dr. G. Slahas papasakojo, kad beržai, pušys, guobos, šaltalankiai, bruknės, čiobreliai, agaro riešutai, lazdynai, laukiniai česnakai, pakalnutės čia išlikę dar nuo ledynų nutirpimo. Iškylautojai galėjo išbandyti medžioklės įgūdžius: mesti ietį be svaidyklės ir su svaidykle.

Stovykloje Minijos slėnyje prie Baičių kapinyno dr. G. Slahas papasakojo, kas buvo tie žmonės, kurie čia palaidoti. Archeologas paaiškino, jog tai ne prūsai ir ne kuršiai. Baičių kapinynas priklauso Vakarų Lietuvos kapinynų su akmenų vainikais kultūrai. Kuršių ir Prūsų gentys susiformavo maždaug tik nuo V a. po Kr. ir klestėjo iki Kryžiuočių atėjimo XIII a. Taigi Dovilų apylinkėse žmonės tikrai gyveno nuo vėlyvojo paleolito (senojo akmens amžiaus maždaug prieš 13-10 tūkstančių metų) ir gyvena iki mūsų dienų.

Tuo tarpu archeologė dr. R. Banytė-Rowell, pristatydama seniausius akmens amžiaus artefaktus, rastus Dovilų apylinkėse, paminėjo seniausią radinį - skeltę su retušu ir utilizacija. Remdamasi dr. Tomo Rimkaus straipsniu, mokslininkė pristatė gilios Dovilų apylinkių praeities liudininkus - titnaginius dirbinius iš viduriniojo akmens amžiaus (mezolito), kurie buvo rasti Baičių kapinyne, esančiame greta Dovilų. Archeologė parodė Ericho Šojaus (Scheu) kolekcijoje buvusius akmeninius kirvius, saugomus Šilutės muziejuje, kurie buvo iškasti Szugsta-Stenzel vietovėje prie Dovilų, Stučiuose ir Šernuose.

Pasak mokslininkės, ypač retas bronzos amžiaus palikimas rastas šalia Šernų. Čia identifikuota bronzinė įtveriamojo kirvio liejimo formelė, datuojama 1400-1150 m. pr. Kr., ir Kapadokijos (dabartinės Sirijos, Anatolijos, Palestinos teritorija) tipo statulėlė, datuojama 2 tūkst. pr. Kr. 2 pusei. Tai mūsų regionui itin vertingi radiniai.

Dovilų kraštui reikšmingos geležies amžiaus kapavietės Baičiuose ir Šernuose. Dr. R. Banytė-Rowell antrino dr. G. Slahui minėdama, kad šių kapaviečių svarbus skiriamasis ženklas - kapai su akmenų vainikais. Baičių kapavietėje rasti tokie artefaktai kaip skobtas - įrankis medžio dirbimui, valčių gamybai. Valtis, pasak mokslininkės, - karsto simbolis ir priemonė komunikacijai vandeniu. Kapavietėse rasta stiklo karolių, kabučių.

Dovilų krašto kapavietėse rasti plataus spektro artefaktai byloja apie krašto gyventojų įsitraukimą į globalinę politiką ir prekybą. Tai - germaniško ir romėniško tipo segės, papuošalai, skandinaviško tipo skydo umbai ir ietigaliai. Baičiuose kaip bendruomenės mobilumo ženklu galima laikyti įvijinius „gyvatgalvio“ žiedus, kurie paplitę ir Skandinavijoje. Šernuose ir Baičiuose rasti papuošalai su mėlyno stiklo akutėmis, kurios randamos ir romėnų karių paradinės aprangos veido kaukėse ar germaniškose segėse.

Dr. G. Slaho ir dr. R. Banytės-Rowell pasakojimo apie senovę svarbiausia išvada - Dovilų krašto gyventojai neatsiliko nuo kitų Europos tautų ir buvo atviri jų daromai įtakai. Jie naudojosi pačiomis moderniausiomis gynybos technologijomis ir madomis, palaikė prekybinius santykius su didžiausiais to meto pasaulio centrais. Užsiėmė menu ir pasaulio pažinimu.

1848 m. užfiksuota, kad Dovilų parapijoje lietuviškai kalbantys žmonės sudarė 82 proc.. Šis skaičius buvo panašus ir XX a.

tags: #lankiskiu #dovilu #i #buvusi #dvaro #sodyba