Šiame straipsnyje įvairiais aspektais nagrinėjamas XVI a.-XVII a. pirmosios pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstiečių, gyvenusių bajorijos dvaruose, kasdienis gyvenimas. Remiantis daugiausia teismų bylų aktais, taip pat dvarų inventoriais ir naratyviniais šaltiniais, atskleidžiama, kaip atrodė valstiečių sodyba, koks buvo jų gyvenamasis namas, kokia apranga, mityba ir kasdienybėje svarbių daiktų įvairovė.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIII-XV a.
Valstiečio Sodyba: Bendras Vaizdas
Priklausomai nuo valstiečių padėties, ar jie buvo nuskurdę, ar prakutę, skyrėsi jų gyvenamųjų sodybų dydis. Vienos jų buvo labai kuklios, kitos - su daugiau pastatų.
Štai Grigas Stasevičius 1603 m. apsigyveno kuklioje sodyboje su trimis trobesiais: gryčia, klėtimi ir tvartu. Ši sodyba priklausė bajoro Jono Bako Strėvininkų dvarui, buvusiam Trakų paviete.
Ne ką didesnės už Grigo buvo Žemaitijoje gyvenusių Tomulio Mykolaičio ir Motiejaus Vilkio sodybos. Abu jie buvo bajoro Adomo Bilevičiaus Rubežaičių dvaro valstiečiai.
1586 m. duomenimis, Tomulis gyveno vadinamajame nume - name be langų, kurio kitame gale greičiausiai buvo laikomi gyvuliai. Šalia šio namo buvo klėtis, pirtelė ir jauja. Pastarasis trobesys su krosnimi buvo skirtas javų pėdams džiovinti. Kito valstiečio Motiejaus sodyboje stovėjo gyvenamasis namas, vėlgi numas, kuriame, galima manyti, jis nebegyveno, o tik laikė gyvulius, ir pirtis.
Ganėtinai daugiau pastatų turėjo valstietis Jonas Petkevičius, gyvenęs Trakininkų dvaro kaime Vilniaus paviete. Mat jis nebuvo paprastas baudžiauninkas, dirbęs dvaro laukuose, o atliko tijūno pareigas.
1597 m. jo sodybą sudarė 14 medinių trobesių: du gyvenamieji namai, trys klėtys, arklidė, salyklinė, pirtis, kluonas su jauja ir penki tvartai. Kieme tarp šių trobesių stūksojo aviliai. Panašu, kad Jonas turėjo nemažai gyvulių ir kito turto. Kita vertus, jo gyvenimas nepriminė bajoriško, mat minėti du gyvenamieji namai buvo paprastos, kuklios, tamsios dūminės pirkios.
Valstiečių sodybas su mediniais trobesiais, aviliais ir daržais paprastai juosdavo tvora su užrakinamais vartais. Visgi, neretai pasitaikydavo, kad užpuolikai įsiverždavo į kiemą tuos vartus be vargo išmušę ar iškapoję. Apie tokius nekviestus svečius įspėdavo valstiečių laikyti kiemsargiai šunys.
Namų Viduje
Valstiečiai po darbų ilsėdavosi mediniuose šiaudais dengtuose namuose. Jų dūminė pirkia ar gryčia neturėjo stiklinių langų - jie buvo dengti riebaluotu popieriumi ar gyvulio pūsle, dėl to viduje nebuvo labai šviesu.
Namuose buvo įrengta patalpas apšildžiusi krosnis. Tačiau kamino, pro kurį išeitų dūmai, nebuvo. Ne veltui tokia pirkia ar gryčia šaltiniuose apibūdinama juoda - aprūkusi nuo po patalpas pasklindančių dūmų. Greičiausiai juos namų gyventojai vėdindavo atverdami duris.
Toks namas dažnai buvo dviejų ar trijų patalpų. Įėjus pirmiausia būdavo patenkama į priemenę, o iš jos - į kambarį; didesniuose namuose kitoje priemenės pusėje ar už jos būdavo kitas kambarys ar kamara daiktams laikyti.
Žemaitijoje neturtingi valstiečiai dar gyveno senojo tipo pastate - minėtame nume. Tai buvo medinis trobesys su atviru ugniakuru, skirtas žmonėms gyventi ir gyvuliams laikyti.
Senesnis numas buvo kvadratinis, be langų ir be lubų, su anga stogo kraige. Kaip rašo XVI a. gyvenęs Jonas Lasickis, pro šią stogo angą išeidavo dūmai ir nuo gyvulių susidaręs tvaikas.
Kiti numai buvo ilgi trobesiai, kurių viename gale greičiausiai gyveno šeimininkai, kitame - laikyti gyvuliai. Įdomu, kad Žemaitijoje, Pienaujoje, gyvenęs valstietis Motiejus Giželaitis 1620 m. pas save į numą, į puotą, netgi buvo pasikvietęs bajorus Merkelį Druktenį ir Kristupą Grigorevičių.
Visgi labiau pasiturintys Žemaitijos valstiečiai numą naudojo jau daugiau tik gyvuliams laikyti, o patys gyveno atskirame name. Valstiečių namuose baldų buvo labai nedaug - tik stalai ir suolai, dar skrynios drabužiams ir kitiems audiniams laikyti.
Tuo metu valstiečiai neturėjo spintos ar lovos - tai baldai, tuo metu reti net bajorų namuose. Miegama buvo ant plačių suolų arba krosnies. Vardijant valstiečių turtą, šaltiniuose minima patalynė - tai paprastos drobės paklodės, pūkinės antklodės ir pagalvės, taip pat patalynės užvalkalai.
Namuose būdavo gaminamas valgis. Valstiečiai turėdavo katilą ar trikojį puodą, kai kurie - geležinę keptuvę. Valgoma buvo prie drobine staltiese apdengto stalo, mat staltiesės neretai minimos valstiečių turto sąrašuose. Juose minimi ir rankšluosčiai, kuriais pavalgę galėjo nusišluostyti rankas. Valgyta buvo iš medinių ir molinių indų, naudoti geležiniai peiliai. Geriau gyvenusieji savo namuose turėjo daugiau indų ir audinių.
Lietuviška etnografinė sodyba XIX a.
Valstiečio Išvaizda ir Apranga
Tiek valstiečiai vyrai, tiek moterys paprastai vilkėdavo sermėgą - tai buvo pagrindinis šiam luomui priklausančių žmonių drabužis. Vyrai taip pat vilkėjo kelnes ir drobinius marškinius, nešiojo kepurę, pasirišdavo prie juosmens krepšelį pinigams.
Tarp moteriškų drabužių buvo marškiniai, apsiaustai su gobtuvu, skraistės, nuometai, prijuostės, diržas su adatine ir kt. Įdomu, kad vyrai ir moterys į tokius krepšelius įsidėdavo pinigų - kelis grašius, ar kas kiek turėjo. Juos pasiimdavo net eidami dirbti į laukus.
Šaltuoju metu vilkėti vyriški ir moteriški avikailio kailiniai, kojinės ir pirštinės. Vasarą avėtos naginės, kitu metu - odiniai bateliai, auliniai batai.
Kaip pastebėjo istorikas Juozas Jurginis, valstietis prie savęs nešiodavosi kirvį, mat jis buvo reikalingas ne tik darbui, bet ir apsisaugojimui nuo kasdien gresiančių pavojų - užpuolikų ir laukinių žvėrių.
Stebinantys 1636 m. bylos duomenys liudija, kad kai kurie valstiečiai turėjo netgi sidabrinių papuošalų - Gandingos dvare Žemaitijoje gyvenęs Ezofas Paduraitis turėjo sidabrinį žiedą, kurį kartu su kitu turtu pavogė jo samdinys Stanislovas Markaitis. Iš to, kad valstietis turėjo samdinį, galime spręsti, kad jis turėjo nemažą ūkį ir buvo gana prakutęs.
Valstiečio Mityba
Apsirūpinti maistu valstiečių šeimos nariai turėjo dirbdami savo ūkyje - augindami javus, ankštines kultūras, daržoves, laikydami gyvulius ir naminius paukščius. Ko trūkdavo, turint pinigų, galėjo įsigyti turguje.
Valstiečiai savo ūkyje daugiausia sėdavo rugių, kurie augo ir prastesnėje žemėje, taip pat augino avižas, naudotas ir maistui, ir pašarui, grikius, miežius, kviečius, žirnius, pupas, lęšius, kanapes, linus.
Daržuose augino burokus, ropes, morkas, svogūnus, česnakus, agurkus, kopūstus, pastarnokus, petražoles, krapus. Sodino obelis, kriaušes, slyvas, vyšnias.
Augino kiaules, avis, rečiau - jaučius ir arklius. Laikė vištas, žąsis, antis, kalakutus. Bitininkystė irgi buvo neblogas pagalbinis verslas.
Valstiečių mitybos racioną sudarė įvairios kruopos, miltai, duona, daržovės, pieno produktai, kiaušiniai, taukai, lašiniai, sūris, medus, vaisiai, uogos, grybai. Mėsa ant stalo pasirodydavo retai. Šaltiniai mini, kad valstiečiai gamino viralą iš miežių ir žirnių, o pasninko metu valgė žuvį.
Gėrė giros, alaus, midų. Prieš valgį dažniausiai melsdavosi.
Valakų Reforma ir Mokesčių Sistema
XVI a. viduryje įvykdžius Valakų reformą valstiečiams buvo tolygiau paskirstytos feodalinės ir valstybinės prievolės, padaugėjo mokesčių mokėtojų ir padidėjo didžiojo kunigaikščio iždo pajamos. Susidarydavo didelės mokesčių nepriemokos, todėl 1591 įsteigtas Iždo teismas, 1613 - Iždo tribunolas (veikė iki 1764), kuris sprendė su iždu (daugiausia su mokesčių nepriemokomis) susijusias bylas, baudė iždo skolininkus.
Iki 16 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokesčių sistemai buvo būdingas natūrinis pobūdis. Pirmieji mokesčiai (rinkliavos) buvo dėkla (mokama augalininkystės produktais) ir mezliava (imama gyvuliais, dažniausiai kiaulėmis ir karvėmis). Ilgainiui natūrinius mokesčius pradėta keisti piniginiais.
Mokesčių sistema, tobulėdama ir keisdamasi, susidėjo iš:
- Žagrinės (žagrės mokesčio)
- Sidabrinės
- Valakinio
- Padūmės (mokestis nuo dūmo - valstiečių sodybos)
- Pagalvės
- Činšo
- Žemės mokesčio
- Verslo
- Pelno
- Svaigalų
- Dešimtinės
- Muitų (valstybinių ir privačiųjų - už teisę važiuoti per feodalo žemę ar tiltą)
- Kitų mokesčių bei rinkliavų
Buvo imami ir tikslinio pobūdžio mokesčiai - kalėjimo (kaladės, grandinių; už žmogaus laikymą kalėjime), hiberna (samdytai kariuomenei išlaikyti jai stovyklaujant), subsidium charitativum (savanoriškas kunigijos), t. p. akcizas kariuomenei finansuoti.
Ši lentelė apibendrina pagrindinius mokesčių tipus ir jų charakteristikas LDK laikotarpiu:
| Mokesčio Tipas | Charakteristika |
|---|---|
| Dėkla | Natūrinis mokestis augalininkystės produktais |
| Mezliava | Natūrinis mokestis gyvuliais |
| Žagrinė | Mokestis nuo žagrės |
| Padūmė | Mokestis nuo valstiečių sodybos (dūmo) |
| Činšas | Piniginis mokestis |
| Dešimtinė | Dešimtoji derliaus dalis |
| Muitai | Mokesčiai už prekių transportavimą |
Apibendrinant, LDK valstiečių sodybos raida ir gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su feodalizmo formavimusi, Valakų reforma ir mokesčių sistemos pokyčiais.
tags: #ldk #valstiecio #sodyba #dumas