Individualios įmonės bankrotas yra sudėtingas procesas, ypač kai kalbama apie savininko turtą. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip bankroto atveju yra sprendžiami klausimai, susiję su individualios įmonės savininko turtu, kokie įstatymai tai reglamentuoja ir kokia yra teismų praktika.
Individualios Įmonės Atsakomybė ir Savininko Turtas
Pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį, individualios įmonės turtas yra neatskirtas nuo įmonininko (savininko ar savininkų) turto, todėl jeigu įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka šios įmonės turto, už jos prievoles atsako įmonininkas (savininkas ar savininkai) savo turtu.
Pagal Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo (toliau - ir IĮĮ) 2 straipsnio 1 dalį, individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 2.48 straipsnio 1 dalį individuali įmonė turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise, todėl, kaip savarankiškas civilinių teisinių santykių subjektas, už savo prievoles atsako jai nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu (IĮĮ 8 str.; CK 2.50 str. 1 d.).
Individualios įmonės (neribotos civilinės atsakomybės privataus juridinio asmens) steigėjas yra vienas fizinis asmuo ir nuo įmonės įregistravimo jis laikomas individualios įmonės savininku (IĮĮ 3 str., 6 str. 1 d.); individualioje įmonėje yra vienas savininkas; jo teises ir pareigas nustato Civilinis kodeksas, Individualių įmonių įstatymas bei kiti įstatymai ir individualios įmonės nuostatai (IĮĮ 6 str. 1, 4 d.).
Pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens (įskaitant ir individualios įmonės) įmonės turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (savininkas). Taigi nurodytų teisės normų sisteminė analizė, teismui suponuoja išvadą, kad nors individuali įmonė ir jos savininkas yra atskiri civilinių teisinių santykių subjektai, galintys savarankiškai prisiimti prievoles ir už jas atsakyti, tačiau individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas savo asmeniniu turtu.
Būtent individualios įmonės teisinė padėtis ir lemia jos civilinės atsakomybės ypatumus, t. y. tuo atveju, kai tokia įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti pagal prisiimtas turtines prievoles, jos savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už įmonės skolas (CK 2.50 str. 4 d.).
Nesant pakankamai įmonės turto, bankroto procese gali būti realizuotas visas įmonės savininko turtas (išskyrus tą, į kurį pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 668 straipsnį negali būti nukreipiamas išieškojimas) ir savininko kreditoriai prarastų bet kokią galimybę nukreipti išieškojimą į šį turtą.
Tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama įmonei, kurios turtas neatskirtas nuo įmonininko ar jos narių turto, įmonės savininkas (savininkai) administratoriui privalo pateikti viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe, o bankrutavusios įmonės savininkas turi dalyvauti byloje bendraatsakovu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 11 punkte išaiškinta teismams, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama įmonei, kurios turtas neatskirtas nuo įmonininko ar jos narių turto, teismo paskirtam bankrutuojančios įmonės administratoriui turtas natūra nėra perduodamas.
Įmonės savininkas (savininkai) administratoriui privalo pateikti viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe. Teismas turi imtis priemonių, kad šis turtas būtų išsaugotas iki bylos išnagrinėjimo ir prireikus būtų galima į jį nukreipti išieškojimą, išskyrus tą jo dalį, į kurią išieškojimas negali būti nukreiptas pagal CPK priedėlį Nr. 2.
Bankrutavusios įmonės savininkas turi dalyvauti byloje bendraatsakovu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-308. Teismų praktika. 2004, 22).
Teismų Praktika
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau - LAT) nagrinėjo bylą, kuomet AB Ūkio bankas (toliau- bankas) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo (A.L. individualios medienos perdirbimo įmonės (toliau - IĮ)) negrąžintą 49197,34 litų sumą (14248.53 Eur), kurią IĮ pasiskolino sudariusi paskolos sutartį su banku.
Įmonių bankroto įstatymo 33 str. 1d. nustato, jog bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas ir reikalavimo teisės pagal įmonės skolininkų prievoles bankrutuojančiai ar bankrutavusiai įmonei įvertinami ir parduodami nustatyta tvarka.
Taip pat LAT senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 11-as punktas nurodo, kad kai bankroto byla iškeliama įmonei, kurios turtas neatskirtas nuo įmonės savininko turto, įmonės savininkas (savininkai) administratoriui privalo pateikti viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe.
Todėl buvo nurodyta parduoti IĮ turtą, taip pat ir asmeninį A. L. (IĮ savininko) turtą tam, kad būtų įvykdyti turtiniai įsipareigojimai kreditoriui. Tačiau piniginių lėšų IĮ kasoje ir banko sąskaitoje nebuvo. Taip pat nebuvo likę ir IĮ priklausančio ilgalaikio ir trumpalaikio turto. Kauno apygardos teismo nutartimi nutarta likviduotą dėl bankroto IĮ išregistruoti.
Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas kreditoriaus ieškinį tenkino visiškai. Remdamiesi CK 2.50 straipsnio 4 dalimi, kuri nustato, jog individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, teismai nurodė, kad atsakomybė pagal juridinio asmens prievoles tenka ne tik juridiniam asmeniui, bet ir jo dalyviams.
Todėl buvo konstatuota, kad atsižvelgiant į tai, jog IĮ turtas neatskirtas nuo savininko turto, atsakovas A. L. privalo įsiskolinimą padengti iš savo asmeninio turto. Be to, teismai pažymėjo, kad tiek Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje, tiek CK 2.50 straipsnio 4 dalyje bei CK 6.128 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad pagal IĮ prievoles įmonės savininkas atsako visu savo turtu taip pat ir po šios įmonės likvidavimo, jokių išimčių dėl likvidavimo pagrindų nenumatyta.
Taip pat buvo atsižvelgta į LAT nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2003, kurioje nurodyta, kad likvidavus IĮ jos prievolės nepasibaigia, o pereina šio juridinio asmens dalyviams, t.y.
Tačiau LAT nutarė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos nutartį panaikinti. LAT nurodė, kad ieškovas kreipėsi į teismą dėl IĮ skolos priteisimo asmeniškai iš A. L. po to, kai jau buvo baigtos bankroto procedūros ir IĮ buvo išregistruota. Teismo nuomone, tokios teisės ieškovas neturėjo.
Buvo remiamasi LAT senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. LAT nurodė, kad bankroto bylą nagrinėjęs teismas nenustatė, jog A. L. turėtų kito turto, išskyrus jo vardu registruotai IĮ priklausančio turto, kuris buvo įkeistas ir realizuotas vykdant bankroto procedūras.
LAT konstatavo, kad kai dėl bankroto likviduojama individuali įmonė, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo (CK 2.50 str. 4d.), ir nėra šio juridinio asmens dalyvio turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas tenkinant šios įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, kad šios įmonės savininko (dalyvio) prievolės prieš įmonės kreditorius pasibaigia (CK 6.128 str.
Taigi, įstatymai nustato, kad individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo, už kurios prievoles įmonės savininkas atsako visu turtu. Tačiau LAT savo praktikoje išaiškino, kad ne visais atvejais kreditorius su savo reikalavimu gali kreiptis tiesiogiai į įmonės savininką.
Bankroto Bylos Iškėlimo Sąlygos
Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 9 straipsnio 7 dalyje nurodoma, jog bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų.
Įstatyme kaip vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų yra įvardintas įmonės nemokumas, kuris apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnio 7 dalis 1 punktas).
Teismas įmonės nemokumo klausimą sprendžia pagal aktualius įmonės finansinės atskaitomybės duomenis, vadovaudamasis kitais byloje esančiais įrodymais, pagrindžiančiais pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią turimo turto vertę.
Bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimas yra grindžiamas teisine prezumpcija, pagal kurią mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, ĮBĮ 9 straipsnio 1dalis, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1124-381/2016).
Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas reiškia, jog pačios šalys turi pareigą įrodinėti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 str., 178 str.).
Atsižvelgiant į tai, kad įmonių nemokumo klausimai turi reikšmės bei įtakos ne tik verslui, bet ir visai visuomenei, teismas, spręsdamas ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, taip pat turi būti aktyvus ir gali savo iniciatyva rinkti įrodymus tam, kad tinkamai atskleistų įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį, iš kurio galima būtų spręsti apie įmonės mokumą ar nemokumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1372-330/2016).
Administratoriaus Skyrimas
Tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama įmonei, kurios turtas neatskirtas nuo įmonininko ar jos narių turto, teismo paskirtam bankrutuojančios įmonės administratoriui turtas natūra nėra perduodamas.
Įmonės savininkas (savininkai) administratoriui privalo pateikti viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe.
Teismas turi imtis priemonių, kad šis turtas būtų išsaugotas iki bylos išnagrinėjimo ir prireikus būtų galima į jį nukreipti išieškojimą, išskyrus tą jo dalį, į kurią išieškojimas negali būti nukreiptas pagal CPK priedėlį Nr. 2.
Bankrutavusios įmonės savininkas turi dalyvauti byloje bendraatsakovu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-308. Teismų praktika. 2004, 22).
Administruoti atsakovės S. M. individualios įmonės bankroto procedūrą skirtinas bankroto administratorius UAB „Reniva“. Paskirta administratoriaus kandidatūra atrinkta naudojantis Bankroto administratorių atrankos kompiuterine programa (ĮBĮ 11 str. 2 d., 4 d.).
Iškėlus S. M. individualiai įmonei bankroto bylą, areštuotinas įmonės turtas iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (ĮBĮ 10 str. 4 d. 2 p.).
Apibendrinimas
Šiame straipsnyje apžvelgėme pagrindinius aspektus, susijusius su bankrutuojančios individualios įmonės savininko turtu. Svarbu suprasti, kad individualios įmonės savininkas atsako už įmonės prievoles visu savo turtu, tačiau teismų praktika rodo, kad ne visais atvejais kreditoriai gali tiesiogiai kreiptis į įmonės savininką po bankroto procedūros pabaigos.
Svarbiausi Teiginiai
- Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo.
- Už individualios įmonės prievoles savininkas atsako visu savo turtu.
- Teismų praktika gali apriboti kreditorių galimybes tiesiogiai kreiptis į savininką po bankroto.
- Įmonės nemokumas yra pagrindas bankroto bylos iškėlimui.
| Aspektas | Aprašymas |
|---|---|
| Atsakomybė | Neribota civilinė atsakomybė |
| Turto Atskyrimas | Turtas neatskirtas nuo savininko |
| Teismų praktika | Ribojimai kreditoriams kreiptis į savininką |
| Bankroto sąlygos | Įmonės nemokumas |