Balsuoti rinkimuose - pagrindinė piliečių teisė. Tai yra teisė išsirinkti savo atstovus, kurie gins piliečių interesus valdžios institucijose (seime, prezidento institucijoje ar Europos parlamente). Natūralu, kad ši teisė užtikrinama nuo tam tikro amžiaus - mažamečiai piliečiai tokios teisės neturi, kadangi jų pasaulėžiūra dar tik formuojasi ir jie negali priimti logika ar patirtimi pagrįstų sprendimų.
Visgi, nors daugelyje pasaulio šalių minimalus balsuojančiųjų amžius yra 18 metų, tačiau yra ir išimčių - tiek į jaunesnę, tiek į vyresnę pusę. Tiesa, reikia pastebėti, kad prieš II-ąjį pasaulinį karą daugelyje šalių minimalus balsavimo teisę turinčių piliečių amžius buvo 21 metai.
1946 metais tuometinė Čekoslovakija buvo pirmoji šalis sumažinusi amžiaus cenzą iki 20 metų ribos, o per kitus 20 metų dar 17 šalių pasekė šiuo pavyzdžiu.
Jauniausias amžius, nuo kurio balsuoja kai kurie pasaulio piliečiai, yra 16 metų. Na, ir vyriausi balsuotojai - tai yra, tie, kurių leidžiamas minimalus amžius balsavimui yra labiausiai „užkeltas“.
Taigi, aukščiausiai užkelta amžiaus kartelė balsavimui yra net... 25-eri metai. Tiesa, tokia valstybė yra tik viena.
Kalbant apie amžiaus kartelę vyriausiems visuomenės nariams (tai yra, iki kokio amžiaus galima balsuoti) - dažniausiai tokios kartelės nėra. Daugumoje šalių gali balsuoti kol gyvas.
Dominykos respublikoje bei Indonezijoje dar įdomiau. Čia balsuoti privalo visi šeimas sukūrę piliečiai, nepriklausomai nuo jų amžiaus - jeigu esi pakankamai suaugęs tuoktis, tai ir balsuoti gali!
Lietuvos Respublikos Konstitucija reglamentuoja, kad suvereni valią gali būti vykdoma tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Ši konstitucinė norma įtvirtina atstovaujamosios institucijos formavimą rinkimų būdu. Taigi akivaizdu, kad rinkimų institutas yra vienas iš konstitucinės teisės, kaip mokslo šakos, institutų.
Laisvi ir teisingi rinkimai - esminis demokratijos instrumentas, leidžiantis per tautos valios pareiškimą suformuoti legitimus valstybės valdžios organus. Lietuvos konstitucinės teisės specialistai pabrėžia, kad siekiant atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, tautos valia sudarant valdžios institucijas gali būti įgyvendinta tik per demokratinius rinkimus.
Valios išreiškimas turi būti tiesioginis, t.y. Rinkimų proceso metu susiklostantys teisiniai santykiai yra reglamentuojami ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, bet ir jos pagrindu priimtuose įstatymuose (Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas, Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymas, Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas). Šios rinkimus, neturi prieštarauti Konstitucijai ir konstituciniams įstatymams.
Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas rinkimų teisės normas ne visada išvengia reglamentavimo spragų arba netinkamo reglamentavimo. Pažymėtina, kad Seimo - Tautos atstovybės rinkimų principai yra įtvirtinti Konstitucijoje, jų negalima paneigti, iškreipti ar apriboti jokiu žemesnės galios teisės aktu. Pagal Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalį Seimo nariai renkami remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu.
Remiantis 2004 m. gegužės 5 d. Konstitucinio Teismo išvada ir kitais priimtais nutarimais darytina išvada, kad Seimo, Lietuvos Respublikos Prezidento, vietos savivaldos atstovaujamosios institucijos rinkimų ir jų organizavimo principai yra įtvirtinti Konstitucijoje expressis verbis. Šios asmens teises ir kt. Rinkimų principai yra įtvirtinti ne tik nacionaliniuose teisės aktuose, bet ir tarptautinės organizacijos ir institucijos priimtose deklaracijose, konvencijose. Pagrindiniai rinkimų principai nustatyti Venecijos komisijos priimtame Geros praktikos rinkimuose kodekse.
Pagrindiniai principai yra visuotinis rinkimų principas, lygis rinkimų principas, laisvs rinkimų principas, slapts rinkimų principas ir tiesioginis rinkimų principas. Šiame darbe nagrinėjama tema yra aktuali ir problematiška dėl painaus ir nepastovaus rinkimų princips įstatyminio įtvirtinimo ir dėl nepilnos, Konstitucinio Teismo dar tik formuojamos, rinkimų teisės doktrinos.
Šiuo tik kai kuris principų atžvilgiu ir bendrąja jų prasme. Įgyvendinant rinkimų įstatymų nuostatas susijusias su rinkimų kampanijos finansavimu, agitacijos vykdymu ir t.t., negali susiformuoti tvirta ašis rinkimų proceso organizavimo ir vykdymo taisyklis apsaugos praktika. Tai pabrėžia ašios temos aktualumą.
Respublikos Prezidentas po 2008 m. Seimo rinkimų Lietuvos Respublikos Konstituciniam teismui pateikė tris paklausimus dėl išvados, ar per 2008 m. Seimo narius rinkimus nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas, taip pat ar nebuvo pažeistas lygis rinkimų principas ir demokratinės rinkimų procedūros.
Šiuo keli Konstitucinės teisės ir politikos mokslų specialistai (E. Šileikis, L. Bielinis, A. Lukošaitis, A. Normantas) yra nagrinėję ašią temą savo darbuose ir vadovėliuose skirtuose Konstitucinei teisei. Pagrindinis ašaltinis rinkimų princips analizei yra užsienio autoris darbai.
Vakars demokratijos valstybėse su nusistovėjusiomis rinkimų sistemomis ir giliomis rinkimų tradicijomis daugiau dėmesio yra skiriama procedūriniams rinkimų teisės aspektams.
Demokratiniai rinkimai negali būti rengiami neužtikrinant fundamentalis laisvis, apimant išraiškos laisvę, susirinkims ir asociacijs laisvę, kaip svarbias laisves įgyvendinat politinius tikslus. Demokratinis rinkimų procesas turi paklusti teisės virašenybei (teisės virašenybė yra preziumuojama); rinkimų teisės taisyklis laikymasis privalo būti užtikrintas įstatymiaškai (pagrindinės taisyklės reglamentuojamos įvairios juridinės galios teisės aktuose, numatomos sankcijos už tokis taisyklis pažeidimus; gali būti taikomos įvairios teisinės atsakomybės formos - administracinė, baudžiamoji, konstitucinė), išrinkti organai privalo atlikti visas jiems patikėtas funkcijas, įgyvendinti pareigas.
Išrinktas organas, nesugebantis atlikti jam konstitucija pavests funkcijas, paversts rinkimų procesą beprasmiu. Ėiu tautos suvereniteto išraišką, politinis partijs ir organizacijs pliuralizmas, valdžios padalijimas ir valstybės valdžios institucijs nepriklausomumas. Anot E.Šileikio, vienas pagrindinis demokratijos elements yra demokratiniai rinkimai.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nuomone, per rinkimus kiekvienas pilietis įgyvendina savo teisę kartu su kitais dalyvauti valdant savo šalį. Ėiai, bet ir užsienio valstybys gyventojai, nuolat gyvenantys tam tikroje valstybėje. Šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse rinkimai suprantami kaip tautos valios išreiaškimo forma, tautos suvereniteto kaip svarbiausios konstitucinės vertybės realizavimo būdas.
Būtina pabrėžti, kad rinkimų egzistavimas valstybėje dar nereiškia demokratinės valdymo formos. Rinkimai ne demokratinėse valstybėse yra formalūs ir negali išreikašti tikrosios rinkėjų valios. Šios politinės-teisinės kultūros lygio ir pan.
Valstybinės valdžios atstovaujamosios organs sudarymas ne rinkimų būdu, nepagrįstas (nors dažnai ir įstatymiaškai įtvirtints) rinkimų cenzs įvedimas, balsavimo rezultats klastojimas ir falsifikavimas dažnai reiaškia tai, kad siekiant valdžios pasitelkiami autoritariniai metodai. Rinkimai negali būti laikomi demokratiškais, o jų rezultatai - legitimiais ir teisėtais, jeigu rinkimai vyksta paminant Konstitucijoje įtvirtintus demokratinis rinkimų principus, pažeidžiant demokratines rinkimų procedūras.
Kaip pastebi E.Šileikis, demokratija - praktinė problema, kuriai veiksmingiau spręsti ne rinkimais iš esmės nėra alternatyvs.
Konstitucinėje demokratijoje politinis atstovaujams institucijs formavimui yra keliami ypatingi reikalavimai. Šios institucijos negali būti formuojamos tokiu būdu, kad kilts abejonis dėl jų legitimumo, teisėtumo, inter alia dėl to, ar renkant asmenis į politines atstovaujamąsias institucijas nebuvo pažeisti demokratinės teisinės valstybės principai.
Europos Parlamento rinkimų aktyvumas 2019 m.
Šiandien demokratija yra nepasiekiama be rinkimų, kurie privalo būti rengiami remiantis tam tikrais pagrindiniais principais. Penki pagrindiniai principai, atspindintys Europos istorinį paveldą, yra visuotinė rinkimų teisė, lygi rinkimų teisė, laisvi rinkimai, rinkimų slaptumas ir tiesioginė rinkimų teisė. Dažnai pabrėžiama, kad rinkimai turi būti rengiami periodiškai.
Ėiau teorinėje literatūroje periodiškumo reikalavimas nėra išskiriamas kaip savarankiškas principas, o teisės aktuose nėra tiesiogiai įtvirtintas. Šiau išvardinti principai yra įtvirtinti įvairios juridinės galios teisės aktuose, bet dažniausiai valstybys konstitucijose. Šis rinkims) svarbų demokratinis valstybys politiniame, taip pat ir teisiniame gyvenime. Pagal savo esmę - rinkimų principus galime laikyti tam tikrais kriterijais, pagal kuriuos vertinamas rinkimų demokratiškumas.
Arba galima teigti, kad demokratiniai rinkimai remiasi penkiais kardinaliais principais: visuotiniu balsavimu, kuris turi būti laisvas, lygus, tiesioginis ir slaptas. Rinkimų demokratiškumo lygis yra neatsiejamas nuo valstybės valdymo formos. Šiuose rinkimus procesus. Nacionalinės teisės normos kuo puikiausiai užtikrina konstitucinis rinkimų teisės princips reglamentavimą ir apsaugą. Šiau rinkimų teisės princips apsauga nėra vien tik nacionalinės teisės pareiga.
Tarptautinės įtvirtinimo ir apsaugos priemonės taip pat yra svarbios. Šiuose norminiuose aktuose. Šios asmens pilietines ir politines teises. Ėiosios Šalys įsipareigoja pagrįstais terminais organizuoti laisvus rinkimus, kai yra slaptai balsuojama, kad sudaryts tokias sąlygas, kurios garantuots žmonis nuomonės raiška laisvę renkant įstatyms leidybos institucijas.
Kaip galima pastebėti laisva rinkims teisė ir slaptas balsavimas yra expressis verbis įtvirtinti principai. Visuotinės žmogaus teisis deklaracijos 21 straipsnio 1 ir 3 dalyse yra įtvirtinta teisė dalyvavimui valdant savo šalį: Kiekvienas žmogus turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per laisvai išrinktus atstovus.
Tarptautiniame pilietinis ir politinis teisis pakte nustatyta, kad kiekvienas pilietis be jokios diskriminacijos ir be nepagrįsts apribojims turi teisę ir galimybę balsuoti ir būti išrinktas per reguliariai rengiamus teisingus rinkimus remdamasis visuotine ir lygia rinkims teise, slaptu balsavimu, kurie garantuoja laisvą rinkėjų valios išreiaškimą.
Šiuose Seimo, Respublikos Prezidento ir vietos savivaldos rinkimus (atitinkamai 55 straipsnio 1 dalis, 78 straipsnio 2 dalis, 119 straipsnio 2 dalis) yra įtvirtintas visuotinis rinkimų principas. Šiau visuotins rinkimų principas yra logiaškai ir sistemiaškai kildintinas iš Konstitucijoje vartojami žodžis - visuotinę rinkimų teisę.
Visuotinė rinkimų teisė reiaškia, kad valstybėse, kuriose valdžios ašaltiniu laikoma Tauta, rinkėjų korpusas negali būti siaurinamas remiantis socialiniais požymiais, kad atskiri socialiniai sluoksniai nebūts nuašalinti nuo dalyvavimo rinkimuose. Visuotinės rinkimų teisės principas demokratinėse valstybėse egzistuoja tik tada, kai nėra jokis ribojims, kuris pagrindas būts visuomeninė padėtis, socialiniai skirtumai, rasė arba kilmė.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 1 d. nutarime buvo labai lakoniškas apibrėždamas visuotinis rinkimų principą. Neatsitiktinai kalbant apie visuotinis rinkimų principą yra kalbama apie rinkėjų korpusą. Tik formaliai rinkimų teisė yra laikoma visuotine, faktiaškai rinkimų teisė yra suteikiama taip vadinamam rinkėjų korpusui, t.y. Šiai turi balsavimo teisę.
Visuotinės rinkimų teisės nereikšts tapatinti su totaline rinkimų teise. Šiems, reikašts ir rinkimų teisės suteikimą asmenims iki 18 metų bei asmenims, kurie teismo yra pripažinti neveiksniais. Tam tikri įstatyminiai apribojimai yra būtini, kad rinkimų procesas netapts absurdišku. Šiamas. Šiems. Ėio asmens galimybę kelti savo kandidatūrą ir būti įregistruotam kandidatu.
Kalbant apie pasyviąją rinkimų teisę visuotinis rinkimų principas taikomas ir politinėms partijoms. Jis apima viss įsteigts politinis partijs teisę pateikti kandidats sąrašus. Šis politinis partijs galimybęs dalyvauti rinkimuose. Šiau visuotinę rinkimų teisę, kaip konstitucinio lygybės principo sudedamoji dalis, nereiškia, kad visi bet kurios valstybės teritorijoje gali balsuoti. Rinkimų teisėms visada yra taikomi tam tikri apribojimai, susiję su amžiumi, pilietybe, dažnai ir su nuolatine gyvenamąja vieta.
Visuotinis rinkimų principas pradėjo formuotis tik XIX a. antroje pusėje. Šis riboti pagal kiek įmanoma žemesnius kriterijus. Šiau liko iaštikimas elektorato ribojimui lyties, amžiaus ir iašsilavinimo pagrindais. Dar iki 1846 m. Ėius iašaugo iki 8,2 milijons. Analogiaška padėtis vyravo ir Anglijoje - dėl įvairis ir gausis apribojims rinkimuose balsuoti galėjo ne daugiau kaip 3 procentai ašalies gyventojs.
1832 m. Ėius sudarė tik 1/24 viss Anglijos gyventojs. Didžioji dalis Europos valstybis iki XX a. pradžios taikė įvairaus pobūdžio apribojimus rinkėjų korpusui. Kai kuriose valstybėse (pvz.: Belgijoje, Portugalijoje) rinkims teisės (tiek aktyviosios, tiek pasyviosios) įgijimas buvo susietas su tam tikromis metinėmis pajamomis, taip įgalindama tik tam tikro socialinio sluoksnio asmenis būti rinkėjais ir renkamaisiais.
Istoriniu aspektu buvo taikomi įvairkės rinkims teisės draudimai. Beveik iki XX a. vidurio moterys neturėjo rinkims teisės, jos negalėjo naudotis nei aktyviąja, nei tuo labiau pasyviąja rinkims teise. Šiau viduramžis Prancūzijoje ir keliose kitose Europos valstybėse balsavimo teisę turėjo nams kėkis galvos nepaisant jų lyties (šios nuosavybės, naašlės arba netekėjusios - senmergės).
Šio cenzo pagrindas buvo visuomenėje giliai įsiašaknijusi nuomonė, kad moters vieta yra namuose. 1906 metais Suomija buvo pirmoji valstybė, suteikusi moterims teisę dalyvauti rinkimuose (tiek balsuoti, tiek būti iašrinktai). Lietuvoje teisę dalyvauti rinkimuose moterys įgijo tik 1922 metais. Ėiais ir nuosavybės turėjimu. Šiems. Šiamas, laisvai užpildyti balsavimo biuletenį.
Tuo tarpu neraštingas pilietis, norėdamas iašreikašti savo valią, turėtų prašyti kits asmens pagalbą, kurie gali pasinaudoti patogia padėtimi ir daryti įtaką kito asmens apisprendimui.
Prezidentą kas 5 metus renka (ne daugiau kaip 2 kadencijoms iš eilės) Lietuvos piliečiai pagal visuotinę, lygią, tiesioginę rinkimų teisę, slaptu balsavimu. Eiliniai rinkimai organizuojami paskutinį sekmadienį likus 2 mėnesiams iki Prezidento kadencijos pabaigos. Prezidento rinkimų tvarką reglamentuoja Rinkimų kodeksas (įsigaliojo 2022 09 01, pakeitė 1993 Prezidento rinkimų įstatymą).
Išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris pirmą kartą balsuojant ir dalyvaujant ne mažiau kaip pusei visų rinkėjų gavo daugiau kaip pusę visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Jei rinkimuose dalyvavo mažiau kaip pusė visų rinkėjų, išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris gavo daugiausia, bet ne mažiau kaip 1/3 visų rinkėjų balsų. Išrinktu laikomas kandidatas, surinkęs daugiau balsų.
Pirmalaikius Prezidento rinkimus gali skelbti po Prezidento paskelbtų pirmalaikių Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų išrinktas Seimas 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma per 30 dienų nuo pirmosios posėdžio dienos.
Prezidentas, pageidaujantis dalyvauti pirmalaikiuose rinkimuose, iš karto įregistruojamas kandidatu. Tokiuose rinkimuose pakartotinai išrinktas Prezidentas laikomas išrinktu antrajai kadencijai, jei iki pirmalaikių rinkimų praėjo daugiau kaip 3 metai jo pirmosios kadencijos laiko. Jei praėjo mažiau kaip 3 metai jo pirmosios kadencijos laiko - Prezidentas renkamas tik likusiam pirmosios kadencijos laikui, kuris nelaikomas antrąja kadencija.
Prezidento įstatyme (1993, nauja redakcija 2009) nustatyta, kad po Prezidento rinkimų rezultatų oficialaus paskelbimo Vyriausioji rinkimų komisija ne vėliau kaip per 5 darbo dienas išrinktajam Prezidentui įteikia Lietuvos Respublikos Prezidento pažymėjimą. Kitą dieną jis turi sustabdyti savo veiklą politinėje partijoje ar organizacijoje iki kitos Prezidento rinkimų kampanijos pradžios.
Išrinktasis Prezidentas savo pareigas pradeda eiti rytojaus dieną pasibaigus Prezidento kadencijai ir Seimo posėdyje prisiekęs Tautai (prisiekia ir perrinktasis Prezidentas). Prezidento priesaiką priima Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas. Prezidento asmuo neliečiamas - kol eina savo pareigas, jis negali būti suimtas, patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Prezidentas gali būti prieš laiką pašalintas iš pareigų tik šiurkščiai pažeidęs Konstituciją ar sulaužęs priesaiką, t. p. paaiškėjus jo nusikalstamai veikai.
Prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Lietuvos Respublikos Vyriausybe vykdo užsienio politiką, pasirašo tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti, Vyriausybės teikimu skiria ir atšaukia Lietuvos diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų, priima užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus, teikia aukščiausius diplomatinius rangus ir specialius vardus.
Vyriausybei atsistatydinus ar jai grąžinus įgaliojimus ne vėliau kaip per 15 dienų teikia Seimui svarstyti Ministro Pirmininko kandidatūrą, Ministro Pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministrus, nustatyta tvarka skiria ir atleidžia įstatymų nustatytus valstybės pareigūnus.
Prezidentas yra vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas, jis šaukia Valstybės gynimo tarybos posėdžius; Seimo pritarimu skiria ir atleidžia kariuomenės vadą ir saugumo tarnybos vadovą; suteikia aukščiausius karinius laipsnius, sprendžia ginkluotos gynybos, karo, nepaprastosios padėties įvedimo, mobilizacijos klausimus. Skaito Seime metinį pranešimą apie padėtį Lietuvoje, Lietuvos vidaus ir užsienio politiką.
Šaukia neeilinę Seimo sesiją, skelbia eilinius Seimo rinkimus, o Konstitucijos nustatytais atvejais - pirmalaikius Seimo rinkimus. Įstatymų nustatyta tvarka teikia Lietuvos Respublikos pilietybę, malonę nuteistiesiems, skiria valstybės apdovanojimus, pasirašo ir skelbia Seimo priimtus įstatymus arba grąžina juos Seimui.
Prezidento įgaliojimai nutrūksta pasibaigus laikui, kuriam jis buvo išrinktas, įvykus pirmalaikiams Prezidento rinkimams. Prezidentui atsistatydinus iš pareigų, mirus, Seimui jį pašalinus iš pareigų apkaltos tvarka, Seimui, atsižvelgus į Konstitucinio Teismo išvadą, 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma priėmus nutarimą, kuriuo konstatuojama, kad Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti savo pareigų, jo pareigas laikinai eina Seimo Pirmininkas.
Šiuo atveju Seimo Pirmininkas netenka savo įgaliojimų Seime, kur jo pareigas Seimo pavedimu laikinai eina jo pavaduotojas. Prezidento institutą 1919 04 įsteigė Valstybės Taryba (prezidentu išrinktas A. Smetona). Nuo 1919 09 Prezidento darbo vieta buvo Kaune, buvusiuose gubernatoriaus rūmuose.
1920 Steigiamajam Seimui išsirinkus pirmininką (juo tapo A. Stulginskis), jis ėjo ir Lietuvos prezidento pareigas. Konstituciniu lygmeniu Prezidento rinkimų tvarka ir pareigos buvo apibrėžtos 1922 Konstitucijoje (Prezidentas turėjo būti ne jaunesnis nei 35 metų, buvo renkamas Seime slaptu balsavimu 3 metams, prireikus jį pavadavo Seimo pirmininkas, galėjo būti atstatydintas 2/3 visų atstovų balsų dauguma; tas pats asmuo galėjo būti renkamas ne daugiau kaip 2 kadencijoms iš eilės). Po 1926 įvykusio Gruodžio septynioliktosios perversmo valstybėje faktiškai įvestas vienasmenis valdymas. Ši tvarka įteisinta ir 1928 Konstitucijoje, kuri labai išplėtė Prezidento galias.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę grįžta prie demokratiškesnio Prezidento instituto. 1992 priimtoje Konstitucijoje įteisintas valstybės vadovo - Prezidento institutas. Jo funkcionavimo tvarką nustato Konstitucijos 6 skirsnis ir Prezidento įstatymas.
Kandidatas turi surinkti ne mažiau kaip 20 000 rinkėjų parašų.
Arturas Orlauskas, "Iš kiemo pusės" #936 informacinė satyros ir humoro laida, 2026 02 14
tags: #leidziama #buti #prezidentu #amzius