Antanas Bosas: Verslininko, Sportininko ir Poilsio Namų Savininko Gyvenimo Kelias

Antanas Bosas - verslininkas, sportininkas, medžiotojas, buvęs Seimo ir Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys, apdovanotas aukso ir sidabro medaliais už nuopelnus Lietuvos sportui bei olimpine žvaigžde.

Ankstyvasis gyvenimas ir tremtis

Gimiau 1955 m. birželio 10 d. Syktyvkaro mieste, Komijos respublikoje, kur mano tėvai 1941 metais buvo ištremti. Birželio 14 d. nuvažiavo pirmasis ešelonas, į kurį pateko ir mūsų šeima, o birželio 16 d. pajudėjo dar vienas traukinys, kurį Baltarusijoje, Breste, sustabdė vokiečiai ir dalį žmonių išsiuntė į Vokietiją. Tuo laiku buvo ištremta daugybė inteligentijos, politinio ir finansinio elito su ištisomis šeimomis.

Iš pradžių mano tėvai gyveno barake, netoli miesto, darbo stovykloje pavadinimu Slobodskoi reid. Mano pase prie gimtosios vietos buvo įrašytas Syktyvkaras, esantis autonominėje Komijos Tarybinėje Socialistinėje Respublikoje. Mano jaunesnis brolis gimė 1958 metais ir netrukus mums buvo leista grįžti į gimtinę. Tėvai grįžo namo septyniolika metų praleidę tremtyje, man tuomet buvo beveik ketveri. Iš Syktyvkaro laikų atmintyje teliko namai ir jų sargas vokiečių aviganis, o kiti prisiminimai apie vaikystę Komijos Respublikoje ilgainiui išdilo.

Grįžimas į Lietuvą visai nebuvo rožėmis klotas. Neturėjome, kur gyventi, ir nebuvome prirašyti, taigi buvo sudėtinga užregistruoti vaikus į darželį, o paskui į mokyklą. Tėvams patiems buvo labai sunku prisitaikyti prie naujo gyvenimo. Jie buvo persona non grata, liaudies priešai. Ir paskui neturėjome jokių karjeros galimybių - viskas todėl, kad buvome tremtinių šeima. Jeigu tais laikais norėjai kilti karjeros laiptais, turėjai būti komunistų partijos narys. Kad įstotum į partiją, turėjai gauti rekomendacijų iš Valstybės saugumo tarnybos, bet tremtiniams jų niekas nerašydavo, ypač tiems, kuriuos ištrėmė 1941 metais, nes tuo metu paėmė visą nepriklausomos valstybės elitą.

Mokslo metai ir sportinė karjera

Mokiausi Klaipėdos 1-ojoje internatinėje vidurinėje mokykloje. Aukštąją mokyklą pasirinkti nebuvo sunku, nes ir variantų tuo metu nebuvo daug. 1973 metais pateikiau dokumentus ir įstojau į Kauno Antano Sniečkaus politechnikos instituto Laivų statybos specialybę. Po dviejų metų mokslų Kaune turėjau išvykti ir baigti mokslus Kaliningrade, bet tuo metu jau pradėjau žaisti Lietuvos regbio rinktinėje.

Į institutą įstojau su 4 balų vidurkiu, bet kadangi studijų metais labai gerai mokiausi - gaudavau vienus penketus ir padidintą stipendiją, - dekanas mane perkėlė į Mechanikos fakulteto šaldytuvų ir kompresorių specialybę ir taip pavyko išvengti siuntimo į Kaliningradą. Institutą baigiau 1978 metais. Kadangi institute turėjau vienus geriausių baigiamųjų pažymių, galėjau pasirinkti, kur dirbti, ir taip pradėjau darbą Klaipėdos laivų statykloje Baltija. Šaldytuvų inžinerija buvo elitinė profesija. Tokie specialistai būdavo paklausūs mėsos kombinatuose, visur, kur dirbama su maistu. Vis dėlto pagal profesiją dirbti neteko nė dienos, nes laivų statykloje ji nebuvo reikalinga. Ten išdirbau tik trejus metus. Toliau dirbau vyriausiuoju mechaniku Klaipėdos buities tarnybos įmonių susivienijime Pajūris.

Sportuoti pradėjau vaikystėje - užsiėmiau dviračių sportu, gimnastika. Būdamas keturiolikos net iškovojau teisę dalyvauti Tarybų Sąjungos moksleivių dviračių sporto čempionate. Jau vien patekti tarp dalyvių ko verta! Laimė, sporte niekas nežiūrėjo, ar tavo tėvai tremtiniai ir koks tavo ryšys su partija. Tik vėliau, kai pradėjau žaisti Lietuvos regbio rinktinėje, praeitis vėl išlindo iš už horizonto - manęs neišleido iš šalies, kai komanda turėjo važiuoti žaisti į Lenkiją. Ir toliau galėjau dalyvauti tik tose varžybose, kurios vyko TSRS teritorijoje.

Tarybų Sąjungos čempionate kovojome prieš Maskvos Dinamo, Slava, VVA, Tiraspolio, Kijevo ir kitas dideles, garsias komandas. Esu nedidelio ūgio, todėl buvau krašto puolėjas. Greitai bėgdavau sprintus - 100 metrų įveikdavau per 10,9-11,0 sekundžių. Tai buvo pirmas atskyris lengvojoje atletikoje. Regbį pradėjau žaisti kai įstojau į Kauno politechnikos institutą. Per penkerius metus kelis kartus tapau čempionu, vicečempionu, iškovojau taurę. Kai grįžau į Klaipėdą, sukūriau savo komandą ir ją treniravau. Aktyvią sporto karjerą baigiau tik sukakus 44 metams. Dabar, kai man 62-eji, sportas turi ypatingą reikšmę - sportuoju tik dėl savęs paties. Esu fiziškai aktyvus, sveikata labai gera, bet kad rimčiau sportuočiau, turiu per daug senų traumų - visos sausgyslės įplyšusios. Savo sportininko karjeroje ligoninėje beveik neteko būti, užtat kai baigiau aktyvią karjerą, prasidėjo problemos - vienas netinkamas judesys, ir viskas, pas chirurgą. Regbis yra labai sunki sporto rūšis, užtat regbininkai patinka merginoms! Dabar perėjau prie ramesnių sporto rūšių. Žaidžiu lauko tenisą ir golfą. Tiek galiu sau leisti, nes šiuose sportuose nereikia fiziškai kontaktuoti su kitu žaidėju. Chirurgas man patarė užsiimti kita veikla, bet aš to negaliu. Nerimtai žaisti irgi nemoku: apie ramų, palengvintą režimą galiu galvoti tik iki tol, kol išeinu į aikštelę. Tada prasideda rimtas sportas.

2009-2010 metais A. Bosas buvo Lietuvos regbio federacijos prezidentas.

Verslo pradžia ir VLPFK

1989 metais įsteigiau savo pirmąjį kooperatyvą, kuris vėliau tapo Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija. Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija (VLPFK) oficialiai buvo įsteigta 1993 metais, bet jos užuomazgų reikėtų ieškoti dar 1989 metais, kai A. Bosas su bendraminčiais įkūrė vieną pirmųjų Klaipėdos rajono kooperatyvų L-713.

VLPFK buvo viena didžiausių ir įtakingiausių Lietuvos įmonių grupių, ją sudarė 36 įmonės ir joje dirbo apie 6500 žmonių. 2003 metais, kad valdymas taptų veiksmingesnis ir būtų pritraukta daugiau investicijų, įmonė buvo reorganizuota ir padalyta pagal keturias veiklos kryptis. A. Bosui priklauso 100 procentų akcijų dalies, užsiimančios nekilnojamuoju turtu, dujomis ir nafta. Šiuo metu viskas sutvarkyta taip, kad galiu vadovauti įmonei telefonu, nes vietoje dirba keletas labai profesionalių vadybininkų, kuriais galiu pasitikėti. Man telieka priimti sprendimus.

Politinė veikla

Nuo 2003 metų buvau Darbo partijos narys, vadovavau jos Klaipėdos skyriui, dirbau Klaipėdos miesto taryboje. Į partiją įstojau ir į Seimą balotiravausi pakviestas draugo. Tuo metu dėsčiau socialinius mokslus Klaipėdos universitete. Jame išdirbau ketverius metus ir išėjau, kai mane išrinko į Seimą.

Ten dirbau tik vieną kadenciją 2004-2008 metais, nors dėl ankstesnio įdirbio garantuotai būčiau buvęs išrinktas dar vienai kadencijai ir būčiau galėjęs taip tęsti iki žilos senatvės. Eiti ar neiti į Seimą, ypatingo pasirinkimo nebuvo - mane tiesiog išrinko. Buvau jaunas, naivus ir energingas. Iš pradžių dirbau labai aktyviai, kovojau, bandžiau padaryti pasaulį geresnį. Vis dėlto praėjus dvejiems metams jau buvau pasiruošęs viską mesti ir išeiti. Tačiau tai buvo neįmanoma, nes Klaipėda turėjo tik vieną Darbo partijos mandatą ir nebuvo nieko, kas galėtų mane pakeisti. Dirbau iki kadencijos pabaigos. Seime buvau Aplinkos komiteto pirmininkas. Buvo sunku. Kontingento intelekto lygis - žemiau vidutinio. 80 procentų nesupranta apie makroekonomiką, pasaulio ekonomiką, darbo organizaciją. Juk vienas lauke - ne karys. Ilgai stengiausi ką nors gerinti, keisti, aiškinti, tačiau bet koks pasiūlymas ar projektas, perėjęs visą biurokratinį kelią, pasikeisdavo neatpažįstamai. Be to, visiems reikėjo ilgai aiškinti, kas yra kas ir kam to reikia.

Iš dalies nelikau Seime ir todėl, kad privačiame versle uždirbdavau daug daugiau. Pajamų iš darbo valdžioje bendrajame fone net nebuvo matyti. Net nežinojau, kokia buvo mano Seimo nario alga. Tiesiog dirbau, o dauguma vien tik ir galvojo, kaip išlaikyti savo vietelę. Manau, kad turi pasikeisti dvi ar trys kartos, kad kas nors šalyje pradėtų normalizuotis.

Pomėgiai ir šeima

Esu medžiotojas. Pertraukose tarp medžioklių kartais padirbu. Esu labai patenkintas dabartine situacija. Mane džiugina mano šeima, sportiniai (esu sporto meistras), moksliniai (esu socialinių mokslų daktaras), verslo pasiekimai (esu profesionalus verslininkas). Šie keturi punktai įgyvendinti, ir rezultatais esu visiškai patenkintas. Kas bus toliau, kur ir kaip? Nežinau. Mano pagrindinis tikslas yra efektyviai vadovauti tam, kas man priklauso, kad galėčiau daug ilsėtis, medžioti ir gyventi sau. Turiu šešerių metų dukterį Urtę Magdaleną, dabar turiu gyventi jai. Tris. Vyresnioji duktė Indrė yra grožio salono savininkė, o sūnus Tomas užsiima informacinėmis technologijomis ir programavimu. Dukteriai niekada nesiūliau eiti medžioti. Sūnų buvau pasiėmęs drauge, bet jo tai nesudomino. Kai buvo visai jaunas, Tomą domino motociklai ir automobiliai, paskui kompiuteriai. Dabar jo pagrindinis pomėgis - golfas. Sūnus mane ir sudomino šia sporto šaka. Visuomet sakiau, kad esu per jaunas žaisti golfą, bet Tomas buvo atkaklus, ir dabar vaikštau po veją su lazda rankoje.

Poilsio namai "Gamtos perlas" ir trofėjų kolekcija

Taip pat A. Bosui ir jo žmonai Dainai priklauso svečių namai Gamtos perlas tarp Klaipėdos ir Palangos, jūros pakrantėje. Svečių namuose yra trofėjų muziejus, laikomas viena didžiausių privačių gyvūnų iškamšų ir trofėjų kolekcijų Europoje. A. Bosas turi 200 ha voljerą elniams ir kitiems gyvūnams laikyti bei privačią laukinių gyvūnų ir paukščių kolekciją.

Taip, Daina vadovauja šiam viešbučiui ir ūkiui, kur turime tūkstantį tauriųjų elnių, danielių ir dėmėtųjų elnių, vilkų, stručių, stumbrų, meškų ir kitų žvėrių. Surinkau didžiulę paukščių kolekciją. Daugiausia yra įvairių fazanų, pradedant paprastaisiais medžiojamais fazanais, baigiant deimantiniais ir auksiniais.

Medžioklės aistra

Niekas iš mano senelių ir prosenelių nemedžiojo. Jaunystėje vienoje darbo vietų turėjau kolegą - civilinės apsaugos pulkininką. Jis buvo aistringas medžiotojas ir medžiotojų klubo vadovas. Jis man padėjo gauti medžiotojo bilietą ir pakvietė stoti į klubą, nors pati pirmoji mano medžioklė buvo daug anksčiau. Mano dviračių sporto treneris irgi buvo medžiotojas, treniravausi pas jį nuo trylikos metų amžiaus. Kiekvieną šeštadienį vietoje treniruočių eidavome į medžioklę kaip varovai. Šis dalykas man patiko jau tada. Penkerius metus ėjau į varovus, paskui teko tai nutraukti. Medžiotoju tapau 1982 metais. Netrukus įsigijau ir pirmąjį savo ginklą - IŽ 12-ojo kalibro horizontaliai dvejintą dvivamzdį. Pirmasis mano laimikis buvo antis Latvijoje, prie Papės ežero. Juokingiausia tai, kad prieš tai savo ginklu nebuvau šovęs nė karto. Pirmąjį paukštį sumedžiojau iš 20 šūvių - sunaudojau 20 šovinių, kol nukrito viena antis. Tik tada supratau, kad tai visai nėra paprasta, ir pradėjau treniruotis šaudykloje. Sunkiausia išmokti šauti ne tiesiai į paukštį, o priešais jį - žiūrint, kur jis skris. Kai pradėjau treniruotis šaudykloje, tik tada supratau, kad kojos, rankos ir galva turi dirbti kartu, taigi pradėjau šaudyti geriau. Pirmasis buvo šernas. Antrajame savo sezone jau sumedžiojau vilką. Paskui - neprastą elnią. Tai buvo devintajame dešimtmetyje.

Turiu savo filosofiją, susiformavusią per ilgus metus. Nevažiuoju medžioti, kad gaučiau mėsos. Šaunu tik tada, kai trofėjus yra to vertas, arba jeigu tai selekcinis individas, bet niekada nešaunu į jaunus ir perspektyvius. Niekada nemedžiosiu šernės, nors dabar dėl afrikinio kiaulių maro medžiotojai kone verčiami naikinti šernų populiaciją.

Dėl malonumo. Anksčiau parduodavau juos į Rusiją, o dabar dėl sankcijų prekyba sustojo. Savo plotuose taip pat paleidžiame tauriuosius elnius ir danielius. Jie prie mūsų sąlygų gerai prisitaiko. Tiesa, danieliai šernų nepakeis, jeigu kas taip pagalvotų. Šių gyvūnų arealas per daug skirtingas, kitoks maitinimosi būdas ir įpročiai. Nors šernai padaro rimtų nuostolių žemės ūkiui, miške jie atlieka labai didelį ir prasmingą darbą purendami žemę, ieškodami kirmėlių ir lervų. Štai elniai ne tik suėda kultūrinius augalus, bet ir sugadina miško atžalynus. Lietuvoje daugelyje vietų danielių anksčiau apskritai nebuvo, o dabar jų padaugėję. Prieš maždaug dvidešimt metų buvo paleista ir stumbrų. Tada jų buvo 30, dabar jau daugiau nei 100. Šių gyvūnų kaimenės padaro didžiulę žalą vietos ūkiams. Visi laukai išbraidžioti, iškapstyti, medžiai apgraužti. Mūsų kraštas nėra skirtas gyventi šiems stambiesiems žolėdžiams. Tai ne Belovežo giria, kur stumbrams pakanka plotų ir maisto.

Poilsio namai "Solidarumas" Palangoje

Kviečiame už patrauklią kainą pailsėti jaukiuose poilsio namuose Palangoje. Poilsio namai yra arti Palangos tilto - pėsčiomis apie 5 minutes kelio, šalia Palangos širdis - J. Poilsio namai yra ramioje vietoje, dviviečiuose kambariuose yra dušas ir tualetas, todėl patogu gyventi tiek šeimoms su vaikais, tiek ir pavieniams asmenims. Poilsio namuose taip pat yra kambarys pritaikytas neįgaliesiems.

Kainos:

• Liepos ir rugpjūčio 1 d. -15 d.
• Rugpjūčio 16 d. -31 d.

Papildomi mokesčiai:

• „Pagalvės“ mokestis - 2 eurai parai nuo asmens, už vaiką iki 18 metų šio mokesčio mokėti nereikia.
• „Automobilio“ mokestis 5 eurai parai.
• Sezono metu esantys „ilgieji savaitgaliai“ - kaina didinama 10 proc.

Į kambario kainą įskaičiuotas mokestis už internetą, patalynė. Papildomas patalynės komplektas - 8 eurai. Augintinio gyvenimas - 10 eurų parai. Vieno kambario kaina visam sezonui (birželis - rugpjūtis) 4314 eurų (sutaupoma 398 eurai).

Pastaba. Poilsio namų adresas: A. Mickevičiaus g. Kainos patvirtintos nuo 2025-03-14 d.

Poilsio namų "Solidarumas" taisyklės:

• Gavęs svečio išankstinės sąskaitos apmokėjimą už rezervuotas Poilsio namų teikiamas paslaugas, poilsio namai elektroniniu paštu patvirtina teikiamų paslaugų rezervaciją.
• Rezervacija, kuri yra apmokėta, yra laikoma garantuota.
• Negarantuotas Poilsio namų teikiamų paslaugų rezervacijas Poilsio namai laiko nuo to momento, kai svečias šiose Sąlygose numatytu būdu pateikia Poilsio namams jo teikiamų paslaugų rezervaciją, iki termino, nurodyto svečiui pateikiamoje išankstinio mokėjimo sąskaitoje rezervacijos mokesčio mokėjimui atlikti, pabaigos dienos 14.00 val.
• Panaikinus rezervavimą likus mažiau kaip 2 dienų iki numatyto atvykimo, avansas lieka viešbučiui.
• Administracija, radusi paliktus daiktus, esant galimybei iškart grąžina savininkams.
• Administracija saugumui užtikrinti turi teisę įeiti į svečių gyvenamus numerius.
• Registratūroje įsiregistravęs svečias gauna kambario (-ių) raktą (-us), kurį (-iuos) grąžina atgal išsiregistruodamas iš poilsio namų, prieš tai įsitikinus, kad už visas paslaugas yra sumokėta.
• Jeigu svečias iš Poilsio namų išvyksta ne vėliau kaip iki 18.00 val., svečias privalo sumokėti 50% vienos paros visos sutartinės kainos apgyvendinimo paslaugų kainos; jeigu svečias iš Poilsio namų išvyksta po 18.00 val.
• Į Poilsio namų kambarį gali apsigyventi tiek asmenų, kiek buvo nurodyta Poilsio namų registratūros darbuotojui atvykimo metu.
• Sugedus Poilsio namų inventoriui arba pastebėjus bet kokį technikos gedimą, nedelsiant pranešti apie tai administracijai. Naudotis minėtu inventoriumi draudžiama.
• Nuo 24:00 val. iki 07:00 val. Poilsio namuose yra ramybės laikas, kuris gali būti keičiamas tik Poilsio namų administracijai leidus. Triukšmauti Poilsio namuose ir/ar Poilsio namų teritorijoje ramybės laiku, t. y. garsiai leisti muziką bei groti muzikos instrumentais, garsiai dainuoti, šaukti, rėkauti, švilpti bei kitaip neleistinai elgtis, yra draudžiama.
• Rūkyti kitose ne rūkymui skirtose vietose. Už šios taisyklės pažeidimą taikoma 100 Eur/k. bauda. Svečių saugumui visuose kambariuose ir bendrose patalpose yra įrengta priešgaisrinė signalizacija.
• Naudotis savo elektriniais prietaisais, išskyrus tuos atvejus, kai administracija yra įspėta apie tokių prietaisų naudojimą.
• Poilsio namų teritorijoje leisti fejerverkus ar naudoti kitus pirotechnikos gaminius be raštiško Poilsio namų administracijos leidimo.
• Bet kokie ginčai, kilę tarp Poilsio namų ir svečių, turi būti sprendžiami derybų keliu. Jei ginčo nepavyksta išspręsti derybų keliu, ginčai sprendžiami LR įstatymų nustatyta tvarka kompetentingame teisme pagal Poilsio namų savininko Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ buveinės vietą, nurodytą Juridinių asmenų registre. LR Civilinio kodekso 30 str. 12:13, 9.

tags: #liepa #sveciu #namai #savininkas