Ne retas iš mūsų sutiktų, kad lietuvių kalba yra graži ir turtinga. O dažnas, prisiminęs laikus mokyklos suole, pridurtų, kad ji ir labai sudėtinga. Tačiau visos painios taisyklės nebuvo sukurtos tam, kad mokytojai turėtų kuo mus pakankinti. Ši lietuvių kalbos ypatybė labiau susijusi su jos kilme.
Šiuo metu lietuvių kalba yra valstybinė Lietuvos ir viena iš oficialių Europos Sąjungos kalbų. Ji laikoma viena seniausių kalbų pasaulyje. Tačiau lietuvių kalba ypatinga ne vien dėl to.
Portale „We love Lithuania“ Dainius Sabaliauskas, Lietuvos vertimų biurų asociacijos pirmininkas, įvardija pagrindinius faktus, kurie padės geriau pažinti ir gerbti savo kalbą:
Archajiška Lietuvių Kalbos Sandara
Archajiška lietuvių kalba vadinama, nes yra išlaikiusi daug prokalbės, iš kurios yra kilusi, ypatybių. Viena svarbiausių jų - žodžių kaityba. Ji taip giliai įsišaknijusi mūsų kalboje, kad net ir netaisyklingai skolindamiesi kitų kalbų žodžius, juos asimiliuojame su lietuvių kalbai būdingomis galūnėmis, pvz.: sakome selfis (angl. selfie), ešopas (angl. e-shop), ofisas (angl. office). Tai tik įrodo, kokia lietuvių kalba iš tiesų yra konservatyvi, nors ir gebanti prisitaikyti bei keistis.
Norėdami atsekti, iš kur kilusi lietuvių kalba bei kokia jos raidos istorija, neapsieisime be Lietuvos valstybės, Baltijos regiono bei pasaulio istorijos. Čia svarbu žinoti, kad senovėje didžioji dalis pasaulio žmonių kalbėjo indoeuropiečių prokalbe. Tačiau ilgainiui jie pradėjo migruoti, apsigyveno naujose teritorijose ir suskilo į atskiras gentis. Viena iš tokių kalbų grupių yra baltų kalbos. Jomis šnekėta didelėje teritorijoje į rytus nuo Baltijos jūros.
Baltai taip pat ilgainiui atsiskyrė į dvi dideles grupes - vakarų bei rytų baltus. Tai įvyko maždaug pirmo tūkstantmečio prieš Kristų viduryje. Iš rytų baltų kilo tiek lietuvių, tiek latvių kalbos, ilgą laiką egzistavusios kaip rytų baltų kalbos dialektai. Jos viena nuo kitos visiškai atsiskyrė ir tapo savarankiškomis kalbomis V-VII a.
Kadangi baltų gentys įsikūrė gana toli, buvo pakankamai sėslios ir mažai bendravo su kitomis gentimis, jų kalba išlaikė bene daugiausia indoeuropiečių prokalbės bruožų.
Senovės baltai gyveno sėsliai ir nebuvo linkę maišytis su kitomis tautomis, todėl ir išlaikė archajišką kalbos modelį. Pasaulyje yra apie 7000 gyvų kalbų. Jos pagal panašumą ir giminystės ryšius (bendrą kilmę) skirstomos į kalbų šeimas: indoeuropiečių, kinų ir tibetiečių, Nigerio ir Kongo, afrazijiečių, austroneziečių ir daugelį kitų.
Lietuvių kalba priskiriama gausiausiai pasaulyje indoeuropiečių kalbų šeimai, baltų kalbų grupei. Tai reiškia, kad šiandieninėmis indoeuropiečių kalbomis kalbančiųjų protėviai kažkada bendravo viena kalba - indoeuropiečių prokalbe. Mokslininkai mano, kad būtent tos pirminės kalbos bruožų lietuvių kalba išlaikė daugiausia, t. y. jai būdinga paveldėta labai sena kalbos sandara: linksniavimas, trumpieji ir ilgieji balsiai, dvibalsiai ir kt.
Taigi nosinės raidės nėra archajiškumo bruožas. Lietuvių kalba turi daug panašumų su sanskritu - senovės klasikine literatūrine Indijos kalba (pvz., sanskrito ákṣi - akis, ávi - avis, dánta - dantis, devá - dievas, dína - diena, sūnu - sūnus). Beje, sanskritas vis dar vartojamas kaip mokslinė ir liturginė (hinduizmo, budizmo ir džainizmo) kalba.
Kuri yra pati seniausia pasaulio kalba, šiandien turbūt niekas vienareikšmiškai negalėtų pasakyti, bet faktas tas, kad lietuvių kalba yra viena iš seniausių ir archajiškiausių gyvųjų pasaulio kalbų, išlaikiusi daugiau nei kitos kalbos indoeuropiečių prokalbės ypatybių.
Jau žinome, kad lietuvių kalba kilo iš indoeuropiečių prokalbei priklausančios rytų baltų kalbų grupės. Tačiau įdomu ir tai, kad, kaip ir kitos gyvos kalbos, pati lietuvių kalba nėra vientisa.
Tarmės
Manoma, kad dvi pagrindinės lietuvių kalbos tarmės - aukštaičių ir žemaičių - susiformavo XIII-XIV a., t. y. vėliau negu nuo rytų baltų atsiskyrė lietuvių kalba. Aukštaičių tarmė yra labiau paplitusi negu žemaičių. Ji taip pat yra ir archajiškesnė, t. y. išlaikiusi daugiau indoeuropiečių prokalbės bruožų. Aukštaičių tarmė skirstoma į tris patarmes - vakarų, rytų ir pietų aukštaičių. Žemaičių tarmė taip pat skirstoma į tris patarmes - pietų, šiaurės ir vakarų. O nuo aukštaičių tarmės skiriasi tuo, kaip ja kalbantieji taria dvibalsius ie ir uo.
Dar jaunesnė nei lietuvių kalbos tarmės yra bendrinė lietuvių kalba. Ji visiškai susiformavo tik XX a. pirmoje pusėje. Priešingai nei tarmės, bendrinė kalba nėra atsiradusi natūraliai iš to, kaip žmonės šneka gyvai.
Bendrinė kalba pasitelkiama įvairioms reikmėms, bet iš esmės ji reikalinga tam, kad visų vienos kalbos tarmių žmonės galėtų suprasti vieni kitus, kad būtų vienas bendras tarmių savybes apjungiantis oficialus kalbos variantas. Bendrinė lietuvių kalba išplito Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1918 m., kai lietuvių kalba tapo valstybine. O formuotis pradėjo XVI-XVII a. kartu su lietuvių kalbos raštija. Tačiau dabartiniai jos pagrindai padėti tik XIX a. pabaigoje ir XX a. Daugiausiai prie lietuvių kalbos norminimo prisidėjo rašomosios lietuvių kalbos tėvu vadinamas Jonas Jablonskis.
Lietuvių bendrinė kalba susiformavo kauniškių tarmės pagrindu. Nesupainiokite - tai ne Kauno mieste vartojama šnekta, o vakarų aukštaičių tarmės pietinė dalis - į pietvakarius nuo Kauno (Marijampolė, Prienai, Kalvarija ir kt.), kitaip dar vadinama suvalkiečių tarme. Kaip žinia, Lietuvoje yra dvi pagrindinės tarmės - aukštaičių ir žemaičių, kurios smulkiau skirstomos į patarmes, šnektas ir pašnektes.
Lietuvių bendrinės kalbos formavimuisi didžiausią įtaką darė suvalkiečiai, nes 19 a. antroje pusėje būtent Suvalkijoje aktyviausi buvo tautinio atgimimo veikėjai (Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ir kt.). Jie ruošėsi leisti periodinę spaudą, o tam reikėjo visiems lietuviams bendros rašytinės kalbos. Prie lietuvių kalbos norminimo daugiausiai prisidėjo kalbininkas Jonas Jablonskis, taip pat kilęs iš Suvalkijos.
Bendrine kalba buvo leidžiama to meto lietuvių spauda, bene žinomiausi laikraščiai „Aušra“ ir „Varpas“. Tiesa, dėl Rusijos draudimo vartoti lietuvių kalbą lotyniškais rašmenimis, spauda buvo leidžiama Mažojoje Lietuvoje, o platinama Didžiojoje Lietuvoje ir užsienyje.
Štai lentelė, apibendrinanti pagrindines lietuvių kalbos tarmių charakteristikas:
| Tarmė | Paplitimas | Archajiškumas | Ypatybės |
|---|---|---|---|
| Aukštaičių | Plačiau paplitusi | Archajiškesnė | Skirstoma į vakarų, rytų ir pietų patarmes |
| Žemaičių | Mažiau paplitusi | Mažiau archajiška | Skirstoma į pietų, šiaurės ir vakarų patarmes; skiriasi dvibalsių tarimas |
| Bendrinė | Visa Lietuva | Dirbtinai suformuota | Oficialus kalbos variantas, skirtas komunikacijai tarp tarmių |
Šnekamoji Kalba Sena, Bet Rašytinė Jauna
Nėra žinoma, kada pradėta lietuviškai rašyti. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rašytinė kalba buvo lotynų, slavų kanceliarinė ir lenkų kalbos. Pastaroji vėliau, 18 a. sulenkėjus aukštuomenei, kėsinosi išstumti netgi šnekamąją lietuvių kalbą, laimei, paprasti žmonės nenustojo šnekėję lietuviškai.
Lietuvių rašomosios kalbos atsiradimas faktiškai siejamas su pirmąja lietuviška spausdinta knyga 1547 m. - lietuvių raštijos pradininko evangelikų liuteronų kunigo Martyno Mažvydo „Katekizmu“. Joje atspausdinta ir pirmoji lietuviška abėcėlė.
Tiesa, buvo aptikta ir anksčiau užrašytų lietuviškų tekstų. Ne kiekvienas lietuvis šiandien sugebėtų perskaityti pirmąją lietuvišką knygą „Katekizme“ nerasite dabartinių lietuviškų rašmenų - nei nosinių, nei varnelių. „Katekizmas“ užrašytas gotikiniu šriftu, t. y. lotyniškų rašmenų stilizuota atmaina, kuriai būdingos įmantrios laužytos raidės.
Štai vienas iš M. Mažvydo „Katekizmo“ puslapių:
Ištrauką perrašykime lotyniškais rašmenimis:
Bralei seseris imkiet mani ir skaitikiet Ir tatai skaitidami permanikiet. Maksla schito tewai iusu trakszdawa tureti, Ale to negaleia ne wenu budu gauti.
Dabartiniais lietuviškais rašmenimis atrodytų taip:
Broliai, seserys, imkit mane ir skaitykit Ir tatai skaitydami permanykit. Mokslo šito tėvai jūsų trokšdavo turėti, Ale to negalėjo nė vienu būdu gauti.
Šiandieninėje lietuvių kalbos abėcėlėje turime 32 raides. Diakritiniai ženklai lietuvių kalboje - nosinės, varnelės, taškeliai ir brūkšneliai (ą, č, ę, ė, į, š, ų, ū, ž) - atsirado visai neseniai, vos prieš kelis šimtus metų. M. Mažvydo „Katekizme“ pateiktoje abėcėlėje diakritinių ženklų nėra - matome 23 didžiąsias raides lotynišku šriftu ir 25 mažąsias raides gotikiniu šriftu. Tarkime, vietoj dabartinės š jis naudoja vokišką junginį sch. Beje, nors „Katekizmo“ tekste vartojama w, bet abėcėlėje M. Mažvydas jos kažkodėl neįrašė. Kadangi lietuvių kalbos garsams užrašyti trūko lotyniškos abėcėlės raidžių, sprendimų ieškota kaimyninėse kalbose.
19 a. raides č, š ir ž pasiskolinome iš čekų kalbos. Ten jos irgi sąlyginai neseniai buvo atsiradusios - 15 a. jas įvedė čekų tautinio judėjimo veikėjas Janas Husas, rengdamas čekų rašybos sistemą. Nosines raides ą ir ę perėmėme iš lenkų kalbos, o pagal jas pasigaminome į ir ų. Raidę ė pirmą kartą 17 a. pavartojo lietuvių raštijos kūrėjas evangelikų liuteronų kunigas Danielius Kleinas pirmojoje lietuvių kalbos gramatikoje. Raidę ū prieš gerą šimtmetį sugalvojo lietuvių kalbos tėvu tituluojamas Jonas Jablonskis. Jis 1901 m. „Lietuviškos kalbos gramatikoje“ paskelbė tokią lietuvių kalbos abėcėlę, kokią naudojame šiandien.
Nuo 18 a. pabaigos iki pat 20 a. pradžios Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje ir caro valdžiai vykdant nutautinimo politiką, lietuvių kalba išgyveno sunkius laikus. Rusijos caro valdžia vertė lietuviškus žodžius rašyti ne lotyniškais, o rusiškais rašmenimis, vadinamąja graždanka. Nors rusiškais rašmenimis buvo leidžiami vadovėliai, knygos, kalendoriai, tačiau stiprėjant lietuvių tautiniam judėjimui jie nepaplito, buvo boikotuojami.
Taigi, nors rašomoji lietuvių kalba yra palyginti jauna (praėjo ne vienas šimtmetis, kol nusistovėjo jos rašyba ir raidynas), tačiau šnekamoji lietuvių kalba yra sena ir archajiška, sugebėjusi išlikti ištisus tūkstantmečius ir išgyventi įvairiais laikais vykdytą nutautinimo politiką.
Priešingai nei senovėje, šiais laikais lietuviai visiškai ne sėslūs, o linkę migruoti - vien tik po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvą paliko milijonas gyventojų. Kai kurie grįžta ar grįš, bet didelė dalis liks užsienyje, jų vaikams ar vaikaičiams lietuvių kalba nebebus gimtoji. Todėl šiandien lygiai taip pat, kaip ir prieš penkiasdešimt, šimtą ar kelis šimtus metų, gyvendami Lietuvoje ar užsienyje ir mokydamiesi užsienio kalbų turime neužmiršti savosios ir ją branginti.
Lietuvių Kalbos Tyrimų Apžvalga Ir Žymiausi Tyrėjai
Mokslinis lietuvių kalbos tyrimas prasidėjo, galima sakyti, nuo XIX a. vidurio. Jis buvo susijęs su lyginamosios-istorinės kalbotyros atsiradimu, kada buvo sukurtas metodas giminiškoms kalboms lyginti. Didelis dėmesys skirtas ne tik indoeuropiečių prokalbės rekonstrukcijai, bet ir atskirų indoeuropiečių kalbų raidai ir istorijai.
Iki tol sukauptų duomenų, negausių tradicinių gramatikų ir žodynų nepakako lietuvių kalbos istorijai tirti. Todėl svarbiausia buvo tirti gyvąją kalbą, aprašyti jos struktūrą, taip pat teikti duomenų indoeuropeistikai.
Pirmąją mokslinę lietuvių kalbos gramatiką 1856 m. Prahoje išleido garsiausias XIX a. vidurio vokiečių kalbininkas, indoeuropeistas Augustas Šleicheris (August Schleicher).
Kitas svarbus to meto lietuvių kalbos tyrėjas buvo Frydrichas Kuršaitis, gimęs Mažojoje Lietuvoje. Svarbiausias jo darbas - Lietuvių kalbos gramatika (1876). Čia jis pirmasis moksliškai aprašė lietuvių kalbos priegaides, ištyrė kirčiavimą ir nustatė kirčiuotes. Įdomu ir svarbu, kad Kuršaitis priegaides ir jų ypatybes, vadovaudamasis vien klausa, aprašė labai tiksliai.
2008 m. garsus lietuvių kalbininkas Aleksas Girdenis, pasitelkęs kompiuterinę garsų tyrimo programą PRAAT, rekonstravo Kuršaičio aprašytas priegaides. Rekonstrukcijos rezultatai parodė, kad Kuršaitis priegaides apibūdino labai tiksliai.
Lietuvių kalba domėjosi ir daugelis garsiųjų indoeuropeistų, pavyzdžiui, Karlas Brugmanas (Karl Brugmann), Augustas Leskynas (August Leskien), Adalbertas Becenbergeris (Adalbert Bezzenberger), taip pat ir kiti įvairių šalių kalbininkai.
Vienas garsiausių XIX a. antrosios pusės kalbininkų yra poetas, kunigas, matematikas Antanas Baranauskas. Jis daug nuveikė dialektologijos srityje, pasiūlė pirmąją mokslinę lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją, kurią vėliau, 1966 m., patobulino Girdenis ir Zigmas Zinkevičius. Ši klasifikacija galioja ir dabar.
Baranausko mokinys buvo Kazimieras Jaunius, kuris taip pat daug nusipelnė lietuvių kalbos tyrimams. Reikia minėti jo Lietuvių kalbos gramatiką (išleista 1911 m.) ir tarmių aprašus.
Svarbiausi ne tik XIX a. pabaigos-XX a. pradžios, bet ir apskritai lietuvių kalbos tyrėjai yra Jonas Jablonskis ir Kazimieras Būga.
Jablonskis ne veltui vadinamas bendrinės lietuvių kalbos tėvu. Jis bene daugiausiai prisidėjo prie jos ugdymo ir puoselėjimo. Svarbiausi jo darbai yra lietuvių kalbos gramatikos, kurių yra išleidęs ne vieną. Reikšmingiausia yra 1922 m. pasirodžiusi Lietuvių kalbos gramatika. Taip pat svarbus darbas yra 1928 m. išleista studija Linksniai ir prielinksniai. Tačiau reikia pabrėžti, kad Jablonskis nebuvo vien bendrinės kalbos normintojas. Jis buvo ir įžvalgus dialektologas, tik gaila, kad didžioji dauguma jo dialektologinių darbų yra rankraštiniai, nespausdinti.
Būga pagrįstai laikomas žymiausi lietuvių kalbos tyrėju. Jis buvo labai plačių interesų kalbininkas, domėjosi net keliomis kalbotyros sritimis. Labiausiai jis yra nusipelnęs leksikologijai (mokslui apie žodžius) ir leksikografijai (žodynų sudarymui). Jo kaupta kartoteka padėjo pagrindą mūsų didžiajam Lietuvių kalbos žodynui. Be to, Būga yra vienas geriausių etimologų (etimologija - mokslas, nagrinėjantis žodžių kilmę). Jis taip pat domėjosi ir tyrė asmenvardžius ir vietovardžius bei vandenvardžius. Dar viena sritis, kur daug rimtų darbų nuveikė Būga, yra kalbos istorija, istorinė gramatika. Būga yra išleidęs ir reikšmingų lietuvių kalbos fonetikos, kirčiavimo, gramatikos studijų. Galima sakyti, kad Būga iš dalies buvo ir indoeuropeistas, nes domėjosi lietuvių kalbos ryšiais ir santykiais su kitomis kalbomis. Žinoma, nemažai jis nusipelnė ir dialektologijai. Nebuvo atitolęs ir nuo bendrinės lietuvių kalbos ugdymo, ypač rūpinosi praktiniais rašomosios kalbos reikalais, ypač rašybos tvarkymu.
Po Jablonskio ir Būgos, jau tarpukario Lietuvoje, išaugo nauja kalbininkų karta, kurios svarbiausi atstovai yra Pranas Skardžius ir Antanas Salys.
Svarbiausi Skardžiaus darbai yra susiję su slavų kalbų skoliniais lietuvių kalboje, kirčiavimu, taip pat bendrinės kalbos ugdymu. Pats reikšmingiausias jo darbas - Lietuvių kalbos žodžių daryba. Skardžius buvo labai produktyvus ir plataus akiračio mokslininkas. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui turėjo pasitraukti į Vakarus - iš pradžių į Vokietiją, po to į JAV.
Toks pats ir Salio likimas - jis taip pat pasitraukė į Vokietiją, paskui į JAV. Salys labiausiai nusipelnė lietuvių dialektologijai, taip pat svarbūs jo fonetikos tyrimai. Nesišalino jis ir nuo bendrinės kalbos reikalų. Salys, remdamasis Jauniumi, sukūrė lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją, rašė tarmių istorijos, taip pat baltų kalbų istorijos klausimais.
Šiai kartai reikia priskirti ir Juozą Balčikonį, kuris labai nusipelnė lietuvių kalbos norminimui, kalbos kultūrai. Jis tiesiogiai tęsė Jablonskio pradėtą bendrinės kalbos kūrimo ir puoselėjimo veiklą. Daug rašė praktiniais kabos klausimais, vertė, redagavo literatūrą. Balčikonis labai nusipelnė lietuvių leksikografijai, ypač leisdamas didįjį Lietuvių kalbos žodyną.
Sovietų okupuotoje Lietuvoje išaugo naujos kalbininkų kartos. Būdami atkirsti nuo Vakarų lingvistinės minties, išplėšti iš pasaulinio lingvistinio konteksto lietuvių kalbininkai turėjo daug mokytis ir daug ką nuveikti savarankiškai. Taip jie kūrė originalią lietuvių lingvistinę mokyklą. Ypač daug dėmesio buvo skiriama kalbos istorijai, istorinės gramatikos problemoms, senųjų raštų tyrimams, dialektologijai. Tačiau neliko nuošalyje ir sinchroninė kalbotyra - fonologija, morfologija, sintaksė.
Pokario lietuvių kalbos tyrėjų pirmajai kartai galima priskirti Vytautą Mažiulį (kalbos istorijos, prūsistikos specialistas), Joną Palionį (senųjų raštų tyrėjas), Juozą Pikčilingį (stilistikos specialistas), Zigmą Zinkevičių (kalbos istorikas, dialektologas, onomastas). Jie buvo svarbiausi vėlesnės kartos tyrėjų mokytojai.
Kiek vėliau į kalbininkų gretas įsiliejo Vytautas Ambrazas (sintaksės specialistas), Jonas Kazlauskas (istorinės gramatikos, fonologijos specialistas), Vitas Labutis (sintaksės specialistas), Kazys Morkūnas (dialektologas), Algirdas Sabaliauskas (kalbotyros istorikas), Vincas Urbutis (etimologijos, žodžių darybos, leksikografijos specialistas), Aloyzas Vidugiris (dialektologas, lietuvių kalbos salų tyrėjas).
Ilgainiui lietuvių kalbos tyrėjų gretos plėtėsi, atsirasdavo vis naujų skirtingų sričių specialistų: Aldona Paulauskienė (morfologijos specialistė), Aleksandras Vanagas (onomastikos tyrėjas), Vytautas Vitkauskas (dialektologas, leksikografas). Ypač išsiskyrė 1962 m. lituanistikos studijas baigęs kursas. Iš jo iškilo net keli garsūs ir svarbūs lietuvių kalbos tyrėjai: Aleksas Girdenis (fonetikas, fonologas, dialektologas, kalbos istorikas, taip pat poetas), Evalda Jakaitienė (leksikologė, leksikografė, žodžių darybos, semantikos specialistė), Aldonas Pupkis (fonetikas, garsiausias bendrinės kalbos norminimo specialistas), Albertas Rosinas (kalbos istorikas, morfologijos, semantikos specialistas, baltų kalbų įvardžių ir daiktavardžių tyrėjas).
Dar vėlesnės kartos kalbininkai yra Danguolė Mikulėnienė (akcentologijos, dialektologijos specialistė), Regina Koženiauskienė (stilistikos ir retorikos specialistė), Antanas Pakerys (akcentologas), Bonifacas Stundžia (akcentologas, kalbos istorikas, prūsų kalbos tyrėjas). Tai svarbiausi atskirų kalbotyros sričių tyrėjai. Be jų, yra dar ištisas būrys jaunesnių kalbininkų, dirbančių įvairiuose kalbos mokslo baruose.
Lietuvių kalbą tyrė bei tiria ir įvairių kartų užsienio kalbininkų būrys. Žymiausi vyresnės kartos atstovai yra Ernstas Frenkelis (Ernst Fraenkel; Vokietija; kalbos istorikas, etimologas, etimologinio žodyno autorius), Janas Otrembskis (Jan Otrębski; Lenkija; kalbos istorikas, dialektologas, senųjų raštų tyrėjas), Frydrichas Šolcas (Friedrich Scholz; Vokietija; labai plačių interesų filologas, senųjų raštų tyrėjas, literatūrologas), Christianas Stangas (Christian Stang; Norvegija).
Iš jaunesnės kartos tyrėjų minėtini Anatolijus Nepokupnas (Nepokupnij Anatolij, Ukraina; leksikologas, baltų ir slavų ryšių tyrėjas), Voiciechas Smočinskis (Smoczyński Wojciech; Lenkija; kalbos istorikas, prūsų kalbos tyrėjas, etimologas, etimologinio žodyno autorius). Taip pat Pjetras Dinis (Pietro Dini; Italija; kalbos istorikas, senųjų raštų tyrėjas, vertėjas), Gvidas Mikelinis (Guido Michelini; Italija; senųjų raštų tyrėjas).
Taigi, nors rašomoji lietuvių kalba yra palyginti jauna (praėjo ne vienas šimtmetis, kol nusistovėjo jos rašyba ir raidynas), tačiau šnekamoji lietuvių kalba yra sena ir archajiška, sugebėjusi išlikti ištisus tūkstantmečius ir išgyventi įvairiais laikais vykdytą nutautinimo politiką.
Šis „Mažųjų pasakojimų apie Lietuvą“ serijos leidinys skiriamas lietuvių kalbos ir jos tyrimų istorijai. Skaitytojas glaustai supažindinamas su lietuvių kalbos istorijos raida, glaudžiai susijusia su Lietuvos valstybės gyvavimo laikotarpiais.