Lietuvių literatūra gausi kūrinių, atspindinčių tautos siekį būti laisviems. Ši tema itin aktuali ir dažnai nagrinėjama įvairiais aspektais - nuo partizanų kovų iki kasdienio gyvenimo sovietmečiu.
Vilniaus knygų mugė: erdvė susitikti su laisvės idėjomis
Vilniaus knygų mugė - tai ne tik knygų prekybos vieta, bet ir gyvas kultūrinis įvykis, skatinantis sustoti ir įsiklausyti. Dvidešimt šeštoji Vilniaus knygų mugė „Žodis ieško savo žmogaus“ vyko 2026 m. vasario 26-kovo 1 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“.
Šiais metais Vilniaus knygų mugė pirmą kartą savo istorijoje turėjo mecenatą - turto valdymo grupę „Invalda INVL“ - ir kultūrinės programos partnerį, kuriuo tapo didžiausias šalies knygynų tinklas „Pegasas“. Mugėje susitinka ne tik skaitytojai ir kūrėjai, bet ir idėjos - gimsta dialogas, kuris gali keisti mąstymą, jausmus ir net gyvenimo požiūrį.
Mugės tema „Žodis ieško žmogaus“ kvietė sustoti, įsiklausyti ir neskubant atrasti tekstą, kuris prabyla asmeniškai. Šiandien, kai informacijos triukšmas ypač didelis, knyga tampa galimybe susigrąžinti gilesnį santykį su žodžiu ir pačiu savimi.
Ypatingas dėmesys mugėje buvo skiriamas kiekvienos knygos pristatymui ir gyvam dialogui su autoriumi.
Knygų pristatymai Vilniaus knygų mugėje
- Dr. Dariaus Juodžio knygos „Partizanų Vytautas. Jono Žemaičio-Vytauto gyvenimo ir atminties vaizdai / Vytautas of the Partisans: Images of the Life and Memory of Jonas Žemaitis-Vytautas“ pristatymas. Leidinyje fotografijos atskleidžia Lietuvos partizanų vado gyvenimą - nuo asmeninių kasdienybės akimirkų iki sudėtingų kovos už laisvę etapų.
- Mariaus Ivaškevičiaus knygos „Išvarymas. Kristus ir Čingischanas“ pristatymas. Kūrinys jungia asmeninį išgyvenimą su kolektyvine atmintimi, atverdamas klaidžiojimo tarp tikėjimo, istorijos ir šiuolaikinio pasaulio prieštaravimų patirtis.
- Tomos Mylistos knygos „Blogos manieros“ pristatymas.
- Inos Ogenskienės knygos „Devynios palėpės“ pristatymas. Knyga - tai šviesus, poetiškas gydytojos pasakojimų rinkinys apie žmogų, laiką ir ribą.
- Gerdos Jord knygos „Karalius nakvos Merkinėje“ pristatymas. Komikse pasakojama uždraustos meilės istorija, trukusi beveik penkiolika Vladislovo Vazos valdymo metų.
Atskleista slapta CŽV pažyma apie Lietuvos partizanus
Rimanto Kmitos „Remyga“: žvilgsnis į praeitį
2016 metų lapkritį debiutavęs romanu „Pietinia kronikas“, kuris tapo ir Metų knyga, ir vienu skaitomiausių pastarojo dešimtmečio lietuvių romanų, literatūros mokslininkas ir rašytojas Rimantas Kmita pristatė antrą savo romaną, pavadintą „Remyga“.
Romane „Remyga“ keliasluoksnis pasakojimas, paviršiuje - praėjęs laikas ir jo scenovaizdžiai. Romanas prasideda 1988 metais, herojus Remigijus Volkūnas, grįžęs iš Afganistano karo, įsidarbina milicijoje, ir jau visai netrukus į rusišką uniformą susisiuva sagas su Vyčiu. Puikiai parodoma anų laikų mitingų dvasia, tą, ko gero, nebepakartojamą visų plaukimą pas Brazdžionį. Ir paskui prasidėjusią gyvenimo prozą, kada, kaip rašoma, „žmonės eina vienas prie kito, bet ne tam, kad susikibtų už rankų, o kad kibtų į gerklę“.
Kita romano plotmė ir svarbiausia Remygos drama - užsikimšusios atminties arterijos prapūtimas, siekis pravalyti atminties takus ir tą svarbią romanui požeminę Šiaulių upę. Remyga siekia išsiaiškinti savo praeitį, kad galėtų ramiai užauginti sūnų. Romane ne kartą sakoma, kad „Remyga neturi atminties. Bet turi sapnus.
R. Kmita teigia, kad labiausiai užveda ir palaiko per visą romano maratoną klausimai. Dalykai, kurie atrodo keisti, ir einama paskui sekant pėdsakus ir aiškinantis.
„Remyga“, kaip ir „Pietinia kronikas“, yra apie tą mūsų istorijai svarbų devyniasdešimtųjų lūžį. Dėmesys tam laikui ir yra todėl, kad tai neeilinis laikas, kad kažkas iš istorijos scenos sparčiai nyksta, o kai kas joje atsiranda, kad čia yra valstybės pradžia, kito gyvenimo pradžia ir ji visuomet būna intensyvi. Mes dabar dažnai kartojame žodį „laisvė“, bet kaip tik atsigręžimas į tuos laikus leidžia geriau suvokti, kas yra ta laisvė, kokia ji sunki, kartais tragiška. Tuo metu nedaug kas įsivaizdavo, kaip reikės gyventi laisviems.
Pasak R. Kmitos, grožinė literatūra gali daugiau nei istorija. Jeigu žmones sukrečia menas, jis yra tikras. Jeigu kažką išjudina, jis yra tikras. Turbūt, atsiversdami grožinės literatūros knygą, mes sudarome paktą, kad lauksime ne dokumentinės tiesos, bet kitokio autentiškumo. Lauksime istorijos, su kuria galėsime apmąstyti ir savo gyvenimą.
Andrus Kivirähk „Jaujininkas“: juodojo humoro kupinas pasakojimas
Skaitytojų klubo susitikime 2026 m. vasario 24 d. buvo kalbama apie Andrus Kivirähk knygą „Jaujininkas“. Tai juodojo humoro kupinas pasakojimas apie kaimo gyventojų kasdienybę Estijos užkampyje. Lietingą lapkritį čia persipina ne tik žmonių, bet ir nežemiškų būtybių - velnio, raganos, vėlių, aitvarų, vilkolakių - keliai ir užmačios.
Bene svarbiausias kaimiečių užsiėmimas - vogti, smurtauti, girtauti ir nešioti paskalas. Kone kiekvienas jų savaip ydingas, o prireikus pasiruošęs velniui sielą parduoti. Nežemiškieji taip pat ne be trūkumų: aitvaras tėra įkyrus, nuo šeimininko priklausomas padaras, o klastingą ar ilgadantę šmėklą žmogus pajėgus įveikti išmone bei gudrumu.
Andrus Kivirähk (g. 1970 m.) - estų prozininkas, dramaturgas ir scenaristas. Įvairiažanrė rašytojo kūryba apdovanota daugybe literatūrinių premijų, virtusi spektakliais ir televizijos serialais. Jis itin vertinamas už nutrūktgalvišką vaizduotę, taiklią ironiją ir netikėtas etninės kultūros, folkloro, estų istorijos interpretacijas, atmieštas tamsoku humoru.
2020 m. „Jaujininkas“ (Rehepapp ehk November) - ne mažiau kultinis romanas Estijoje, jo motyvais sukurtas filmas „Lapkritis“ (November, rež. R. Sėderbaum).
Lidios Yuknavitch „Vandens chronologija“: moteriškos patirties atspindžiai
Vasario 27 d. Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyta lietuvių kilmės amerikiečių rašytojos Lidios Yuknavitch autobiografinė knyga „Vandens chronologija“.
Tos pačios dienos vakarą buvo parodytas pagal knygą sukurtas to paties pavadinimo filmas „Vandens chronologija“ (rež. Kristen Stewart). Premjera, įvykusi Kanų kino festivalyje 2025 m., sulaukė tarptautinio pripažinimo bei teigiamų kritikų atsiliepimų.
Filme kviečiama įsijausti į herojės pasaulį ir pajausti istorijos emocinę gelmę. „Vandens chronologija“ bus viena laukiamiausių artėjančio festivalio „Kino pavasaris“ premjerų, o Vilniaus knygų mugės lankytojai ją pamatė pirmieji.
Jurga Ivanauskaitė ir „Pragaro sodai“
Jurga Ivanauskaitė pasiėmė puikius personažus - dainininkus, dvasininkus ir kitus iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus tuometinius žmones, kuriuos iš tikrųjų vienijo tik vienas dalykas, noras būti laisviems tiek individualiai, tiek kaip viena Lietuvos valstybė. Ši knyga, sakyčiau, labai Ivanauskaitiška, kadangi jame kaip ir „Raganoje ir lietuje“ begalės destruktyvumo, egzaltacijos, metimosi į kraštutinumus.
Visas tekstas pulsuoja beviltiškumo jausmu, kurį išgyveną kiekvienas šio romano herojus, tekstas labai egzaltuotas, egzaltuotos jo nuotaikos, herojai trokšta būti mylimi ir patys mylėti, bet jiems taip trūksta tos meilės, arba jie myli ne tuos žmones ir dėl to beprotiškai kenčia. Taip kenčia, kad ruošiasi mirti. Mirti dėl meilės. Mirti iš meilės. Mirti dėl laisvės. Laisvė ir meilė yra dvi pagrindinės ašys, kurių visokiausiais būdais siekia pagrindiniai romano veikėjai: Agnė, Roberta, Domantas, Saulius Strazdas.
Svarbiausia, kad nė vienas iš jų nežino, kas yra ta Laisvė ir kaip reikia mylėti, todėl ieškojimas atneša beprotišką destrukciją, herojų dramą ir metimąsi į kraštutinumus. Šitoks jaunas žmogus neturi savęs nekęsti vien dėl to kad niekas nedavė tinkamos instrukcijos kaip reikia mylėti.
Lietuva po 30 metų nepriklausomybės
Šiemet šventėme Kovo 11-osios trisdešimtmetį, tad norisi į 30 nepriklausomybės metų pažvelgti iš laiko perspektyvos. Lietuva prieš 30 metų ir dabar: kokių esminių skirtumų ir panašumų regite? Dabar ir prieš 30 metų bendra išlieka nepaprasta žmonių savitvarda.
Kaip ir pandemijos situacijoje, taip ir išsilaisvinimo kovoje buvo visiška nežinomybė, kas bus rytoj. Ėjome į darbą, kovojome, bet daugelis namie turėjom prisidžiovinę duonos tradicinei kelionei Rytų kryptimi. Neįmanoma patikėti, kad atsispyrėme šimtą kartų galingesnei jėgai. Reikėjo ištverti blokadas, ištverti viltį, kad pasaulis mus pripažins. Anoj Lietuvoj nelaisvė buvo labai pažeidusi žmonių savigarbą. Dabar ji apgijo, atsikūrė, nors vis dėlto su atkritimais. Per 30 metų Lietuva pasikeitė nerealiai. Žmonės išmoko džiaugtis ir šypsotis. Nėra didesnės pergalės už valstybingumo atkūrimą ir jo išsaugojimą net trisdešimt metų.
Esminiai skirtumai ir panašumai
| Aspektas | Prieš 30 metų | Dabar |
|---|---|---|
| Žmonių savitvarda | Nepaprasta | Nepaprasta |
| Savigarba | Pažeista dėl nelaisvės | Apgijusi, atsikūrusi |
| Gebėjimas džiaugtis | Mažesnis | Žmonės išmoko džiaugtis ir šypsotis |
1991 m. sausį galvojom, kad nors dešimt metų išsilaikyti būtų stebuklas. Didžiausia klaida, man atrodo, pati didžiausia nesėkmė, kad leidome sunykti kaimams ir miesteliams. Čia yra emigracijos šaknys. Pasakysit, visame pasaulyje taip vyksta. Vakar tai buvo tiesa. Šiandien į klausimą, ar gamta mūsų, ar mes gamtos, yra vienareikšmis atsakymas. Visiškai atvirkščias, nei įsivaizdavo apsišvietęs žmogus. Korona užantspaudavo neatšaukiamai, esame gamtos, ir kitaip nebus. Be gamtos, be sutarimo su ja, be kaimų ir miestelių liekame bešakniai.
Kadangi prakalbote apie tautos, žmogaus šaknis, norisi paliesti tapatybės klausimą. Esminis tapatybės dėmuo yra kalba. Negalėčiau rašyti jokia kita kalba, negalėčiau versti. Kalba man yra pasaulio suvokimo būdas. Ta kalba yra lietuvių. Tada kraštovaizdis. Padūmavę žaliai mėlyni miškai, upės, ežerynai, miestelių bažnyčios, tėvų, senelių kapai, dėdės, tetos, pusseserės, pusbroliai, kaimynai, kursiokai. Čia visa sava. Beje, mano tėviškė ribojasi su sentikių kaimu.
Šiandien visa žmonija užsidėjo kaukes. Atvirais veidais liko tik visiški vargšai, negalintys, neturintys galimybių saugoti nei savęs, nei kitų.