Literatūrinis laiškas - tai literatūros žanras, pasižymintis laiško forma. Dažniausiai tai būna filosofinio, dorovinio ar didaktinio turinio kūrinys, parašytas eilėmis ar proza. Šiam žanrui taip pat priskiriami publicistiniai kūriniai, laiškų formos reportažai ir filosofiniai ar literatūros kritikos esė.
Literatūriniai laiškai gali būti įvairūs: lyriniai, epiniai ar satyriniai. Šio žanro ištakos siekia senovės Egiptą (18 a. pr. Kr.). Antikos laikais ir pirmaisiais amžiais po Kristaus paplito politinio ir religinio turinio literatūriniai laiškai, kuriuos rašė tokie autoriai kaip Ciceronas, Horacijus, šv. Paulius ir Ovidijus.
Ciceronas
Literatūrinio Laiško Raida
Literatūrinis laiškas išpopuliarėjo XVII-XVIII a. baroko ir klasicizmo literatūroje. Tarp žymių autorių, rašiusių šiuo žanru, buvo prancūzų rašytojas N. Boileau, anglas A. Pope’as, vokiečiai J. Chr. Gottschedas ir Chr. M. Wielandas, rusai A. Kantemiras ir M. Lomonosovas, lenkai I. Krasickis ir A. T. S. Naruszewiczius.
Šviečiamojo amžiaus literatūroje literatūrinis laiškas buvo naudojamas fikciniam pasakojimui, leidžiančiam atskleisti personažų vidinius išgyvenimus. Pavyzdžiai yra S. Richardsono "Pamela" (1740) ir J. W. Goethe’s "Jaunojo Verterio kančios" (1774).
Literatūriniai Laiškai Lietuvoje
XIX a. pradžioje eiliuotus literatūrinius laiškus draugams lietuvių kalba rašė A. Klementas (J. A. Giedraičiui), D. Poška (J. A. Giedraičiui, K. P. Bogušui, J. Leleweliui, T. Czackiui, L. Uvainiui, M. Zaleskiui), S. T. Valiūnas (D. Poškai). XIX a. antroje pusėje svarbūs Žemaitės, Šatrijos Raganos, P. Višinskio, J. Biliūno laiškai (knyga Šatrijos Raganos Laiškai, išleista 1986, Vaižganto Laiškai Klimams, J. Savickio Raštai tomas 5, abi išleista 1998, J. Lindės-Dobilo Laiškai, išleista 1999).
Literatūrinis laiškas kaip grožinės literatūros žanras ryškus dviejų žmonių dialogą imituojančioje B. Buivydaitės ir K. Inčiūros poemoje Anų dienų pasaka (1927), iš literatūrinių laiškų sudarytas T. Tilvyčio romanas Ministerijos rožė (1931), J. Mackevičiaus-Nord apysaka vaikams Peliukės Micės laiškai (1934), literatūrinio laiško forma parašytas V. Mačernio eilėraštis Laiškas mirusiam draugui (1943), kaimo raštininkų laiškai stilizuojami L. Dovydėno, P. Andriušio, M. Katiliškio prozos kūriniuose.
Sovietiniu laikotarpiu dėl cenzūros epistolinė tradicija nyko (E. Liegutės pjesė Povilas ir Marija 1983 sukurta iš P. Višinskio ir Šatrijos Raganos laiškų). Nemažai rašytojų laiškų sukaupta išeivijos archyvuose (K. Bradūno, J. Šliūpo ir kitų), išleisti J. Aisčio laiškai (J. Aistis Laiškai: 1929-1973 2004), laiškai įtraukiami į straipsnių rinkinius apie rašytojus (Bliuzas Ričardui Gaveliui 2007). Dialoginė laiškų forma naudojama esė knygose (pvz., V. Daujotytė. Klausimai; J. Degutytė.
Laiško Struktūra
Laiškas tradiciškai susideda iš kelių pagrindinių dalių:
- Pasisveikinimas su adresatu (Sveikas gyvas...Sveiki...)
- Mandagus pasiteiravimas apie asmenį (Kaip sekasi...)
- Turinys
- Atsisveikinimas ir palinkėjimai (Sudie... Iki...)
- P. S. (post scriptum lot.)
- P. P. S. (post post scriptum lot.)
Šiais laikais laiškas - tai rašytinis pranešimas, rašomas popieriuje, kompiuterio ar telefono ekrane. Senovės laiškas - tai piešinys ant beržo tošies, mazgais suraišiota virvė, nuausta juosta, šumeriški įspaudai molio lentelėse, egiptietiški hieroglifai ant papiruso...
Egiptietiški hieroglifai
Pavyzdys
Dėkui Jums, kad mūsų vasaros pilnos bičių dūzgesio pievose ir liepų žieduose, medaus kvapo... Norėčiau Jums papasakoti apie savo senelį. Jis gyveno dideliame Aukštaitijos kaimo vienkiemyje. Iš vienos pusės savo sodybą buvo apsodinęs eglėmis, iš kitos - liepomis, ant kalnelio augo eilė vyšnių ir vienas šermukšnis, o viena sodybos pusė už klojimo buvo atvira saulei - ten plytėjo pieva, stovėjo aviliai ir dūzgė bitės. Kai senelis imdavo medų, visa mūsų sodyba kvepėdavo lauko pievų nektaru, mūsų, vaikų, nerimu (bijojome bičių įgėlimo) ir saldžiu šviežio medaus laukimu... Linkėjimai Jūsų dieviškų bičių šeimynoms, skalsių darbų!
Parodoje pristatomi Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose saugomų unikalių eksponatų - rašytojų laiškų, kelionių atvirlaiškių, sveikinimų, raštelių - pavyzdžiai, kai kurių laiškų autorių nuotraukos. Laiškai yra ne tik labai įdomi, informatyvi, bet jau ir nykstanti eksponatų rūšis, leidžianti muziejininkams atkurti praeityje gyvenusių asmenybių kasdienybės detales, pomėgius, aktualias gyvento laikmečio problemas, ryšius tarp žmonių.
Pavyzdžiai: Vydūnas, Povilas Višinskis, Juzefa Mikuckaitė. Manoma, kad tai - paskutinis P. Gražina Tulauskaitė ir Benediktas Babrauskas. Ieva Simonaitytė, Antanas Miškinis ir Jonas Aistis, Antanas Miškinis, Julius Kaupas ir Henrikas Nagys, Antanas Vienuolis-Žukauskas, Bernardas Brazdžionis žurnalo „Lietuvių dienos“ redakcijoje, Bern. Aleksandra ir Antanas Gustaičiai, Jurgis ir Gražina Blekaičiai savo vestuvių dieną, Vašingtonas, 1978 m.
Šiame straipsnyje aptarėme literatūrinio laiško žanrą, jo raidą ir struktūrą. Tikimės, kad ši informacija padės geriau suprasti šį unikalų literatūros reiškinį.