Pakelkite rankas iš Jūsų tie, kurie jaučia nostalgiją savo vaikystei, jaunystei, buvusiai pirmuosius dešimt metų po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Viena iš tokių būsiu ir aš, kuri mielai sugrįžtų į tuos laikus, kai skaniausia „kramtoškė“ buvo „Donaldas“, kai ledai buvo pardavinėjami kaušeliuose, limonadas iš aparato, rūbai tik su Mikimauzu, o kelionė į Gariūnus prilygo lyg kelionei svetur. Ir čia tik maža dalis to, ką greitai prisiminiau.
Šiuolaikinė karta to nesupranta, kad mes vietoj kompiuterio ar planšetės iki išnaktų žaisdavome lauke ir pertrauką darydavome tik tada, kai mama per langą šaukdavo: „Valgyt!“. Norėdamas susitikti su draugais, nerašydavai jiems trumpųjų žinučių per mobilųjį telefoną, o tiesiog atsistodavai po langais ir garsiai šaukdavai vardu, kad išeitų į kiemą.
Mobiliųjų telefonų, kompiuterių ir visų šiuolaikinių technologijų tuo metu NEBUVO. Ir tuo labai džiaugiuosi, nes mes, tuometinė karta, turėjome gražią vaikystę su savais draugais ir pačių sugalvotais žaidimais. Toks buvo laikmetis su savom „perestroikom“ ir „pribambasais“.
Ir štai dar vienas to laikmečio įrodymas yra lietuvių autorės Vaivos Rykštaitės knyga „Lizos butas“, kuri nukelia į tuos metus, kuomet gyvenimas atgavus Lietuvos nepriklausomybę tiesiog kunkuliuote kunkuliavo. Ir tai vyko ne tik visoje Lietuvoje, bet ir Kauno senamiestyje. Vos panirusi į šią knygą visom esybėm ir galimybėm, pasijutau lyg dalyvaučiau nuostabioje kelionėje laiku. Ir štai vos tik pradedu skaityti, mane aplanko keistas paradoksas: aš dabar gyvenu Kaune, Šiaurės prospekte, kaip ir pagrindinė veikėja Gintarė tuometiniais laikais.
„Lizos butas“ - tai dar vienas žvilgsnis į devyniasdešimtuosius. Dar vienas vaikas, gimęs ir augęs ten iš kur devyniasdešimtuosius gali liudyti kaip jį suformavusį laiką. Tai žvilgsnis iš atminties, kurioje visos spalvos truputį ryškesnės, artimesnės ir todėl itin savos. Vaiva Rykštaitė čia stoja į vieną gretą su Povilu Šklėriumi ir Virginija Kulvinskaite. Atrodo, visų jų knygos iš to paties laiko ir to paties gyvenimo, tik skiriasi filtras pro kurį skverbiasi šviesa. Tačiau vieniša mama su vaiku ir istorija apie pelę virtuvėje, panašu, jau tampa tokio žanro ir tokių atsiminimų klasika.
„Lizos butas“ mane patraukė ne tik tais devyniasdešimtaisiais, bet ir kitais susijusiais kontekstais. Vienas iš jų - Kaunas (kai tuo tarpu Šklėrius rašo apie Alytų, o Kulvinskaitė - apie Vilnių). Kai esi artimai susijęs su tam tikromis vietomis (arba žmonėmis, kurie kartais sukabina stipriau už bet kokius klijus), skaitant pabunda visai kiti jausmai ir atmintys (lyginant su pirmą kartą girdimais pavadinimais). Ir ne tik pabunda, bet įsigeria, susaisto, supančioja.
Atgimimo ir pirmaisiais nepriklausomybės metais, kuomet klestėte klestėjo mafija, spekuliantai veždavo importines prekes, prasidėjo kapitalizmo laikai. Tuo laikmečiu augo Gintarė - maža mergaitė, kuri labai norėjo dėvėti suknelę su Mikimauzu, tačiau mama ją rengė „Ritės“ fabriko megztiniu bei sijonu, kurį iš darbo nelegaliai parnešė močiutė. Gintarė augo sename ir tamsiame Kauno senamiesčio bute, kuris tarsi jungia visus knygos veikėjus ir pergyventus laikotarpius į bendrą visumą.
Nuo ko kilo knygos pavadinimas „Lizos butas“? Kuo svajoja užaugusi būti Gintarė? Kokius pėdsakus bute palieka kiekvienas naujas vyras, su kuriuo gyvena Gintarės mama? Man, kaip skaitytojai, įdomiausia buvo matyti Gintarės virsmą iš mažos mergaitės į paauglę, iš paauglės į merginą to laikmečio kontekste. Vyko lyg savotiškas stebėjimas, kaip laikas keičia žmones, jų mąstymą, poelgius.
Atrodo, kad skaitai ir pats pradedi tapatintis su knygų herojais, prisimeni vienus kitus praeities fragmentus. Nežinau, bet perskaičius apėmė toks jausmas, kad visi aprašomi dalykai šioje knygoje lyg buvo kažkur giliai paslėpti dulkėti, kol autorė ištraukė juos į dienos šviesą ir vėl privertė prisiminti tai, kuo tuo metu gyvenome, ką jautėme ir mąstėme. Toks savotiškas kūrinys, kuris dvelkia palaiminga nostalgija ir optimizmu, bet kuriame neapsieinama ir be savos patirties.
Kad Vaiva Rykštaitė moka rašyti - nepaneigiamas faktas. Tai - pirmoji šios autorės knyga, kurią skaitau, tačiau tekstą valdantį žmogų galima atpažinti vos iš kelių eilučių. O tuomet norisi tas eilutes pratęsti ir puslapis po puslapio jos nepastebimai virsta perskaityta knyga. Tuo tarpu ši - lengvai virškinama, įdomi, šarminga. Skaitau ir per daug negalvoju, jaučiuosi gerai.
Perskaičius neapleidžia jausmas, kad autorė savo knygos temą galėjo pakabinti vienu sluoksniu giliau ir tokiu būdu ją jau būtų galima lyginti su Knausgardu. Tačiau ši knyga ne apie tai. Ir tai puikiai atsiskleidžia judant į pabaigą, kur greitas jaunatviškas tempas lėtėja ir į paviršių pradeda lįsti dabarties demonai, varvančiomis seilėmis kramtantys širdį veriančius prisiminimus ir verkiantys didelėmis blizgančiomis ašaromis.
Knyga darosi vis liūdnesnė, tarpai tarp aprašomų akimirkų vis didesni, jaučiasi slogumas netenkant vaikystės, išeinant iš jos ir to net nepastebint (kol neatsisuki atgal). Ši knyga apie atmintį ir nostalgiją, tamsiais vakarais skruostu riedančias ašaras, pirmąjį skonį, skausmą, juoką, baimę. Tai bandymas griebtis šiaudo jau žinant, kad jis neišgelbės. Ir jeigu šis liudijimas tikras, tuomet autorei vis dar skauda. O jeigu skaitytojui kyla toks klausimas, vadinasi, knyga gera, nes neleidžia jos taip paprastai imti ir užversti.
Knyga kaip sprogmuo (todėl skaitai ir vis pasitikrini - sprogs ar nesprogs rankose). Kaip stuburo paieškos. Truputį rožinė, truputį išsitaškiusi, truputį per daug pridengusi tai, ką pradžioje ketino apnuoginti. Lizos butas - tai tostas vaikystei. Su rašikliu tarsi taure rankoje. Kai visi klausimai anksčiau ar vėliau tampa retoriniais.
Iš tiesų man patiko ne tik atsiminimų dalis, sužavėjo pats pasakojimo principas. Daugiausia dėmesio čia skirta ne kažkokiems itin svarbiems gyvenimo įvykiams, o kasdienybei - juk būtent per ją atsiskleidžia gyvenimo grožis ir prasmė. Aš pati kažkodėl ryškiausiai atsimenu regis visiškai nereikšmingus vaikystės fragmentus, pavyzdžiui - einu šaligatvio borteliu, saulė šviečia, o aš galvoju, kad 7 metai yra geriausias amžius gyventi.
Iš tiesų sunku pasakyti, kas šioje istorijoje yra pagrindinis - Gintarė, kuri mažytė atvykusi į Lizos butą jame užauga, jos mama, kurios asmenybė, sprendimai ir į gyvenimą priimti vyrai yra neatsiejama knygos dalis, o galbūt pats butas? Jis keičiasi kaip ir pačios herojės, atspindi jų virsmus ir transformacijas. O gal mama, dukra ir jų butas yra viena nedaloma idėja? Vaiva Rykštaitė mane nuteikė iš tiesų filosofiškai. Man regis daugelis į mūsų suvokiame savo praeitį per vaikystės namus, skirstome etapus per pakeistas gyvenamąsias vietas.
Jau girdėjau nemažai palyginimų, kuriuose Lizos butas gretinamas su Kai aš buvau malalietka. Pastarosios asmeniškai neskaičiau, tad galbūt todėl man pačiai knyga pasirodė panašesnė į Pietinia kronikas. Tas pats Lietuvos nepriklausomybės pradžios istorinis kontekstas ir patyrimai - ką tais laukiniais laikais reiškė būti vaiku ar paaugliu. Nežinau kuris pirmesnis - ar aš išaugau kiemą ar jis mane.
Dar vienas panašumas su šiaulietiškaja versija - originali kalba. Kaip malonu buvo išvysti seniai primirštus, bet atmintyje ryškiai įsirėžusius žodžius: dyvijosi, putiovas, pizdukas, biesas, bėdavotis ir daug daug kitų. Kaip pati autorė pasakojo pokalbio Knygų mugės metu - neįmanoma tiksliai pasakoti apie laikmetį nenaudojant autentiškos kalbos.
Apie Ką Iš Tiesų Ši Knyga?
Turbūt ji parašyta ne tik tam, kad suteiktų malonų nostalgijos jausmą. Man ji pasirodė visų pirma apie be galo stiprų ir gražų mamos ir dukros ryšį. Dar galbūt Lizos butas yra bandymas sugauti vaikystės idėją, atrasti tašką, kada ji baigiasi, kuo ji svarbi ir kuo ypatinga.
Kodėl Skaityti?
Man net baisu, kiek šioje knygoje radau savęs - dalykai kuriuos laikiau savais staiga atsiskleidė kaip universalūs. Norisi padėkoti autorei už keletos valandų sugrįžimą į vaikystę, su tiek daug autentiškų detalių.
Atsiliepimai apie knygą:
- Labai gaila, kad jau perskaičiau :) Lengvai skaitosi. Istorija puiki.
- Puiki knyga. Įdomi, lengvai skaitoma, įtraukiantis siužetas. Vietomis graudi, o vietomis verčianti kvatoti.
- Man patinka ši autorė. Nuostabi knyga!
- Autorė vietomis nustebina netikėtumais tiek istorijos vingiuose, tiek kalbos subtilybėmis. Ypač būtina perskaityti kauniečiams, kurie apie 1990 m.
- Juokingas, smagus, o kartu išmintingas pasakojimas, nukeliantis į Atgimimo laikus, o vėliau Nepriklausomą Lietuvą.
Kita informacija:
| Puslapiai: | 264 psl. |
| Leidykla: | Tyto alba |
| Metai: | 2020 m. |