Šiame straipsnyje apžvelgiama Lietuvos Respublikos Seimo Konstitucijos salės istorija, jos reikšmė Lietuvos valstybingumui ir svarbiausi įvykiai, vykę šioje salėje.
Steigiamasis Seimas: Pamatai Lietuvos Demokratijai
Lietuvos istorijoje pirmą kartą demokratiniuose rinkimuose išrinktas Steigiamasis Seimas į pirmąjį posėdį susirinko 1920 m. gegužės 15 d. Kaune. Tą pačią dieną Steigiamasis Seimas įgyvendino 1918 m. vasario 16 d.
Steigiamojo Seimo rinkimai vyko 1920 m. Pirmasis posėdis įvyko 1920 m. Paskutinis posėdis vyko 1922 m. spalio 6 d. (posėdis užsitęsė per naktį ir baigėsi tik spalio 7 d., 3 val.
Steigiamasis Seimas įtvirtino vakarietiškos demokratinės, parlamentinės valstybės principus, tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvę; lyčių ir tautų lygybę pagal įstatymą; asmens neliečiamumą ir jo privačios sąžinės ir žodžio laisvę. Lietuvos Valstybės Taryba ir Steigiamasis Seimas užbaigė tautinio atgimimo laikotarpį.
Šis Seimas priėmė nuolatinę valstybės Konstituciją, žemės reformos įstatymus, svarstė ir priėmė įvairias valstybės gyvenimo sritis reguliuojančius įstatymus (pvz., įvedė Lietuvoje metrinę matų, saikų ir svorių sistemą, įvedė Vidurio Europos laiką). Šis Seimas vykdė visų lygių vykdomosios valdžios įstaigų kontrolę, šiuo laikotarpiu sutvirtėjo tarptautinė Lietuvos padėtis. Steigiamąjį Seimą galėtume vadinti vilčių parlamentu.
1920 metais jo rinkimų, o vėliau susirinkimo į pirmąjį posėdį buvo laukiama kaip didžiausio įvykio. O laukti iš tiesų buvo ko - Lietuvos valstybė dar nebuvo pasirinkusi santvarkos, o teisę nuspręsti, kokį raidos kelią rinksis valstybė, turėjo tik demokratiškai visų jos piliečių išrinktas Steigiamasis Seimas. Šią teisę ir prievolę Steigiamajam Seimui dar 1918 m. vasario 16-ąją pavedė Lietuvos Taryba.
Nors būta svyravimų, o 1918 metais net bandymų įteisinti Lietuvą kaip monarchiją, tačiau 1920 m. gegužės 15-ąją Lietuva pasauliui prisistatė nukėlusi respublikoniškąjį cilindrą ir į šalį padėjusi karališkąjį vainiką - tą dieną laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune susirinkęs Steigiamasis Seimas dar kartą visų Lietuvos piliečių vardu iškilmingai proklamavo Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir Lietuvą paskelbė demokratine respublika.
Retas susimąsto, kaip reikšmingai ši data persipina su kita Lietuvai svarbia data - Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimu 1990 m. kovo 11-ąją. O juk 1990 m. kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akte yra įtvirtinta, kad 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos valstybės konstitucinis pamatas. Būtent Steigiamojo Seimo priimtos pirmosios nuolatinės Lietuvos Valstybės Konstitucijos pagrindu Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą grindė ir 1949 m. vasario 16-osios Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijos signatarai.
Šiandien stebina Steigiamojo Seimo rinkimų aktyvumas - juose dalyvavo apie 90 proc. visų rinkimų teisę turėjusių Lietuvos piliečių. Tai didžiausias rinkėjų aktyvumas per visą demokratiškų ir laisvų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų šimtmetį.
Steigiamąjį Seimą sudarė 112 Lietuvos piliečių - Tautos atstovų. Buvo planuota, kad Steigiamąjį Seimą sudarys gerokai daugiau atstovų - net 229 nariai (palyginimui - šiandien Lietuvos Respublikos Seimą sudaro 141 atstovas).
Tačiau, dėl sudėtingos geopolitinės situacijos, vykstant tarptautiniams ginčams dėl Rytų Lietuvos, kai kuriose numatytose rinkimų apygardose (Vilniaus, Lydos, Balstogės ir Gardino) rinkimai į Lietuvos Steigiamąjį Seimą nevyko, be to rinkimai nevyko ir Klaipėdos krašte, kurį tuo metu administravo Prancūzija. Taip vietoje, planuotų 229 Steigiamojo Seimo narių, buvo išrinkti 112 atstovų.
Įdomu tai, kad 1990 m. kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų yra daugiau, negu buvo Steigiamojo Seimo narių (Kovo 11-osios Aktą patvirtino 124 Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai).
Steigiamasis Seimas išsiskyrė jaunu parlamentarų amžiumi: 112-os tautos atstovų, mandatą įgijusių 1920 m. gegužės 15 d., amžiaus vidurkis buvo - 36 metai. Iš jų net 31 buvo dar nesulaukę 30 metų amžiaus (o juk Steigiamojo Seimo nariais galėjo būti renkami Lietuvos piliečiai nuo 24 metų amžiaus), net 5 Steigiamojo Seimo nariai buvo 24 metų ir tik 10 Tautos atstovų buvo vyresni nei 50 metų amžiaus.
Seime buvo atstovaujama įvairiems visuomenės sluoksniams - nuo amatininkų iki profesorių, visam politinių partijų spektrui - nuo dešinės iki kairės. Savo atstovus Seime turėjo žydų, lenkų, vokiečių tautinės mažumos.
Priimta manyti, kad Steigiamojo Seimo narių išsilavinimas nebuvo labai aukštas, tačiau tai buvo „patys save sukūrę“ Lietuvos piliečiai, kai kurie nebuvo įgiję jokio formalaus ugdymo, tačiau buvo įgiję pilietinio veikimo pamokas savo organizacijose ir partijose.
Steigiamajam Seimui teko spręsti pagrindinius konstitucinius klausimus. Pirmasis jo darbas buvo - Lietuvos valstybės formos nustatymas, 1920 m. gegužės 15 d. jis Lietuvą paskelbė demokratine respublika.
Steigiamasis Seimas buvo išskirtinis savo pobūdžiu - jis buvo „steigiamasis“ arba kitaip „konstituanta“ - tai yra toks parlamentas, kuris turėjo parengti ir priimti valstybės Konstituciją, t. y. pagrindinį valstybės įstatymą - dar vadintą „įstatymų įstatymą“.
Pirmoji nuolatinė Lietuvos Valstybės Konstitucija buvo priimta 1922 m. rugpjūčio 1 d. ir dar kartą įtvirtino demokratinės respublikos raidos kelią.
Indijos konstitucijos kūrimas
1926 m. birželio 2 d. atidarydamas Trečiąjį Seimą, buvęs Steigiamojo Seimo Pirmininkas, o tuo metu Lietuvos Respublikos Prezidentas Aleksandras Stulginskis apie Steigiamąjį Seimą sakė: „Lietuvos Steigiamasis Seimas, išleisdamas šaliai valstybės konstituciją, nustatė šalies valdymo formą, padėjo šaliai tvarkytis reikalingus pagrindus. Ne mažiau svarbūs ir kiti Steigiamojo Seimo priimti įstatymai: 1922 m. vasario 15 d. priimtas Žemės reformos įstatymas skatino Lietuvos kaimo veržlumą ir lankstumą, 1922 m. rugpjūčio 9 d. priimtas Piniginio vieneto įstatymas leido įvesti nacionalinę valiutą litą, prieškariu tapusią viena tvirčiausių ir stabiliausių valiutų Europoje.
Šis Seimas priėmė įvairias valstybės gyvenimo sritis reguliuojančius įstatymus, padariusius didžiulę įtaką Lietuvos švietimo, mokslo, kultūros, ūkio raidai (įsteigtas Lietuvos universitetas, M. K. Čiurlionio meno galerija, Centrinis valstybės archyvas, Lietuvos bankas ir kt.). Iki 1922 m. rudens Steigiamasis Seimas iš viso surengė 257 plenarinius posėdžius (neįskaitant Mažojo Seimo posėdžių), per juos buvo priimta apie 300 teisės aktų: įstatymų, jų papildymų ir pakeitimų.
Steigiamasis Seimas, turėjęs ypatingą steigiamąją galią - priėmęs svarbiausius teisės aktus, užbaigė Lietuvos valstybės atkūrimą. Steigiamojo Seimo laikotarpis Lietuvos istorijoje buvo ir didžiulio heroizmo laikotarpis, kai dauguma Lietuvos piliečių - nuo jaunuolių iki senolių - stojo ginti valstybės arba jos gynimui aukojo, ką galėjo.
Jau per pirmąjį savo veiklos pusmetį Steigiamasis Seimas susidūrė su iššūkiu dėl Lietuvos valstybės išlikimo. Grėsmės akivaizdoje Seime dirbusios frakcijos parodė stebėtiną sutarimą ir susitelkimą.
Steigiamojo Seimo nariai, išrinkę Mažąjį Seimą (1920 m. spalio 22 d. - 1921 m. sausio 17 d.), stojo ginti valstybės - kas ginklu, kas organizuodami paramą Lietuvos kariuomenei ar telkdami bendram darbui Lietuvos visuomenę. Jie savo pavyzdžiu rodė pasiaukojimą ir atsidavimą bendram reikalui - respublikos idealui. Nepriklausomybės kovų metu žuvo Steigiamojo Seimo narys Antanas Matulaitis.
Šių kovų metu Steigiamojo Seimo narys Ladas Natkevičius ėmė telkti savanorius į raitelių pulkus „Geležinis Vilkas“, Steigiamojo Seimo nariai aktyviai rėmė jauną Lietuvos šaulių sąjungą, ne vienas jų buvo šios organizacijos narys.
Steigiamasis Seimas
Lietuvos Kalbos Statusas
Lietuvių kalba valstybine pirmą kartą pripažinta 1922 m. Steigiamasis Seimas šią nuostatą įrašė į Lietuvos Konstituciją, jį buvo pakartota 1928, 1938 metų Lietuvos Konstitucijose. SSRS okupacijos laikotarpiu valstybinės kalbos samprata buvo panaikinta, vykdyta planinga rusinimo politika.
Sovietų valdžia stengėsi lietuvių kalbą išstumti iš valstybės oficialaus gyvenimo, įstaigose, įmonėse, mokyklose įtvirtinti rusų kalbą ir dvikalbystę. Protestuojant prieš lietuvių tautos rusinimą 1988 m. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę teisiškai šį lietuvių kalbos statusą įtvirtino 1990 m. Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, o galutinai nustatė dabar galiojanti 1992 m.
Kovo 11-osios Akto signatarai
Kovo 11-osios Aktas: Nepriklausomybės Atkūrimas
Nors Lietuvos Respublikai jau daugiau nei 100 metų, tačiau retas susimąsto, kad Lietuvos Respublikos Seimas istorinėje sostinėje Vilniuje renkasi ir posėdžiauja tik nuo 1990-ųjų, kai po 50 sovietų okupacijos metų susirinko pirmuosiuose laisvuose ir demokratiniuose, tačiau dar okupacijos sąlygomis vykusiuose rinkimuose išrinktas Lietuvos parlamentas - Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas, 1990 m. kovo 11-ąją atkūręs Lietuvos valstybės Nepriklausomybę.
1990 m. pirmuosiuose demokratiniuose ir laisvuose, tačiau vis dar aneksijos sąlygomis vykusiuose rinkimuose išrinktos Aukščiausiosios Tarybos pagrindinis tikslas buvo parlamentiniu keliu panaikinti aneksiją ir viešai pareikšti, kad Lietuva yra nepriklausoma valstybė ir tęsia Lietuvos Respublikos valstybingumo tradicijas. Teisinis Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atkūrimas buvo grindžiamas Lietuvos valstybės tęstinumo principu, kuris buvo išplėtotas į Aukščiausiąją Tarybą išrinktų Sąjūdžio deputatų darbo grupės parengtame penkių dokumentų rinkinyje, priimtame trečiajame Aukščiausiosios Tarybos posėdyje 1990 m. kovo 11 dieną.
Šie penki Nepriklausomybės atkūrimo dokumentai tapo Nepriklausomybės atkūrimą grindžiančia teisine konstrukcija. Šioje publikacijoje rekonstruojama pirmųjų trijų Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo posėdžių chronologija, taip pat pristatomi 1990 m. kovo 11 d.
Lietuvos Nepriklausomybės palaikymo mitingas
1990 m. kovo 10 d. 21 val. į pirmąjį posėdį susirinko, pirmuosiuose per 50 okupacijos metų laisvuose ir demokratiniuose rinkimuose, išrinkta Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba. Iki pirmojo posėdžio buvo išrinkti tik 133 iš 141 Aukščiausiosios Tarybos deputatų. Posėdžio dieną dar vyko pakartotinis balsavimas dviejose apygardose, jų rezultatai paaiškėjo tik baigiantis dienai.
Pirmąjį Aukščiausiosios Tarybos posėdį pradėjo 125 deputatai, tačiau vykstant posėdžiui į jį susirinko visi iki tos dienos išrinkti atstovai. Posėdžių salėje deputatai buvo susodinti pagal apygardas, sėdėjo ilgomis eilėmis salės parteryje, už jų dar liko vietos į posėdį pakviestiems Lietuvoje išrinktiems TSRS liaudies deputatams.
Tribūnose sėdėjo posėdžio svečiai, tarp jų ir iš svečių šalių: iš JAV Juozas Kazickas, Romas Sakadolskis, Jonas Jurašas, iš Estijos Martas Tarmakas, taip pat Rusijos disidentas Sergejus Kovaliovas, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovai, Sąjūdžio Seimo Tarybos nariai ir kiti svečiai. Visi trys 1990 m. kovo 10 ir 11 dienomis vykę Aukščiausiosios Tarybos posėdžiai buvo tiesiogiai transliuojami per Lietuvos radiją ir televiziją.
Pirmajame šios Aukščiausiosios Tarybos posėdyje buvo išrinkta ir patvirtinta Balsų skaičiavimo komisija, Mandatų komisija ir pirmosios sesijos sekretoriatas. Šio posėdžio metu vyko debatai dėl Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko rinkimo tvarkos. Kadangi Mandatų komisijai, turėjusiai patvirtinti deputatų įgaliojimus, baigti darbą reikėjo daugiau laiko, pirmasis posėdis, prasidėjęs 21 val. Vakare, baigėsi po dviejų valandų - apie 23 val., paskelbus, kad į kitą posėdį Aukščiausioji Taryba rinksis 1990 m. kovo 11 d. 9 val.
Po pirmojo Aukščiausiosios Tarybos posėdžio Sąjūdžio remti deputatai, susirinkę į Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo salę, svarstė rytojaus, kovo 11 dienos, scenarijų ir parengtų teisės aktų projektų priėmimo tvarką. Telefonu buvo konsultuojamasi ir su Lietuvos diplomatinės tarnybos atstovais užsienyje. Po telefoninio pokalbio su Vašingtone buvusiu Stasiu Lozoraičiu, tuo metu ėjusiu Lietuvos pasiuntinybės Jungtinėse Amerikos Valstijose patarėjo pareigas, buvo galutinai nutarta Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ skelbti 1990 m.
1990 m. kovo 11 d. 9 val. Mandatų komisijos pirmininkui deputatui Aloyzui Sakalui perskaičius pranešimą, Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba vienbalsiai pripažino 133 Lietuvos TSR Aukščiausiosios Taryba deputatų, išrinktų 1990 m. vasario 24, kovo 4, 7, 8 ir 10 dienomis, mandatus.
Apie 10 val. prasidėjo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko rinkimai. Antrasis šio posėdžio darbas buvo susijęs su Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko veikla. Balsų dauguma buvo priimtas, dar išvakarėse svarstytas, įstatymas „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos reglamento papildymo“, kuriuo buvo nustatyta Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko rinkimo ir atšaukimo tvarka.
Į Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkus, į aukščiausią to meto šalies pareigybę, buvo iškeltos keturios kandidatūros: Romualdas Ozolas, Vytautas Landsbergis, Algirdas Mykolas Brazauskas ir Kazimieras Motieka. Dviem iš jų Romualdui Ozolui ir Kazimierui Motiekai atsisakius dalyvauti rinkimuose, dėl aukščiausiosios šalies pareigybės susirungė Algirdas Mykolas Brazauskas ir Vytautas Landsbergis.
Po trumpos pertraukos, apie 11 val. abu kandidatai išdėstė savo programas, jiems teko pristatyti artimiausios ateities vizijas ir atsakyti į kitų deputatų klausimus. Po baigiamųjų, abiejų kandidatų kalbų, parlamento rūmų fojė, kur buvo pastatytos balsavimo kabinos ir balsadėžė, vyko slaptas balsavimas.
Visiems deputatams vėl susirinkus į posėdžių salę, prasidėjo kitas ir svarbiausias kovo 11 d. posėdis.
15.40 val. Išrinktas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis pradėjęs pirmininkauti posėdžiui pažymėjo „konstruktyvaus bendradarbiavimo ir politinių jėgų konsolidavimosi“ svarbą ir pakvietė savo politinį varžovą Algirdą Mykolą Brazauską būti kandidatu į Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojus. Šiam atsisakius, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojais buvo išrinkti Česlovas Vytautas Stankevičius (surinko 105 balsus), Kazimieras Motieka (98 balsus), Bronislovas Juozas Kuzmickas (117 balsų). Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sekretoriumi buvo išrinktas deputatas Liudvikas Sabutis.
16.40 val. Senoji Lietuvos TSR Ministrų Taryba grąžino įgaliojimus naujai išrinktai Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Pirmininko pareigas laikinai eiti buvo pavesta Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Pirmininko pavaduotojai, deputatei Kazimirai Danutei Prunskienei. Už tai balsavo 127 deputatai, tik 3 deputatai susilaikė.
18 val. Prieškario Lietuvos valstybės tęstinumas tapo pagrindu 1990 m. kovo 11-ąją atkurti Lietuvos Nepriklausomybę. Kaip pažymi teisininkas Vytautas Sinkevičius, „reikėjo būtinai atsiriboti nuo „Lietuvos TSR“ kaip „valstybės“ kategorijos ir šią demokratiniuose rinkimuose išrinktą Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą labai aiškiai atriboti ir nuo „Lietuvos TSR“ kaip sovietinio teritorinio darinio, ir nuo ankstesnių „Lietuvos TSR Aukščiausiųjų Tarybų“ kaip sovietinių institucijų, kad tarp šios Aukščiausiosios Tarybos, kuri priims Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, ir vadinamosios „Lietuvos TSR“ neliktų nė menkiausios sąsajos.“
Šį uždavinį atliko Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos priimta deklaracija „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“ - tai pirmasis dokumentas iš penkių Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dokumentų paketo. Šios deklaracijos tikslą pristatė ir tekstą perskaitė Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas. Vadovaujantis ja nuo 1990 metų kovo 11 d. 18 val. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba tapo Lietuvos Aukščiausiąja Taryba.
Nors pavadinime neliko tik trijų raidžių (TSR), tačiau tai parodė, kad atsirado visiškai kitokio pobūdžio institucija - Lietuvos Aukščiausioji Taryba. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas tapo pirmuoju 1990 m. kovo 11 d. atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovu.
Deklaracija „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“ skelbia: „Lietuvių tautos apsisprendimu 1918 m. vasario 16 d. atstatytoji nepriklausoma Lietuvos valstybė, įtvirtinusi save 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija ir 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija, tapo pasaulio tautų bendrijos pilnateise nare ir iki 1940 m. birželio 14 d. reiškė tautos suvereninę galią per Lietuvos valstybės suverenines institucijas.“
Vasario 16-osios Aktas
Deklaracija „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“ skelbia: „1940 m. birželio 15 d. smurtu ir agresija Tarybų Sąjunga suvaržė tautos suvereninę galią ir neteisėtai inkorporavo Lietuvą į TSRS sudėtį. 1940 m. birželio 15 d., šiurkščiai sulaužiusi visas dvišales sutartis su Lietuva, Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvos teritoriją.
Anot teisininko Vytauto Sinkevičiaus, nepaisant 50 okupacijos metų, buvo daug požymių, įrodančių prieškario Lietuvos valstybės egzistavimą de jure net ir jos fizinio slopinimo metu. Kai kuriose užsienio valstybėse ir toliau veikė Lietuvos diplomatinės atstovybės. Vakarų demokratinės valstybės vykdė Lietuvos aneksijos nepripažinimo politiką - Jungtinės Amerikos Valstijos ir dar apie pusšimtis valstybių niekada de jure nepripažino Baltijos valstybių aneksavimo ir inkorporavimo į Sovietų Sąjungą.
Svarbi dar viena institucija, liudijanti valstybės valdžios tęstinumą okupuotoje Lietuvoje, - tai Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. priimta deklaracija, kuriose buvo paskelbtas Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atkūrimo siekis. Taryba tapo aukščiausia politine institucija, vadovavusia politinei ir karinei Lietuvos išlaisvinimo kovai. Taryba Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą grindė 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijos vertybėmis.
1999 metais Lietuvos Respublikos Seimas, 1949 m. Lietuva okupacijai priešinosi diplomatinėmis priemonėmis, ginkluota ir neginkluota kova
Pietų Lietuvos partizanų vadai
tags: #lrs #konstitucijos #sales #patalpa